religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1986 / LIEPA - RUGP. / JULY - AUGUST / VOL. XXXVII, NO. 7

SĄMONINGO TIKĖJIMO METŲ MALDA

217

 Iš Lietuvos

ŠLOVĖ TAU, VIEŠPATIE!

219

 Nina Gailiūnienė

SEPTYNI GAILESTINGUMO DARBAI SIELAI

224

 Alfonsas Grauslys

DIEVO DVASIA GYVENA MUMYSE

226

 Chiara Lubich

LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI
HITLERIO OKUPACIJOS METU

227

 Prel. M. Krupavičius

EILĖRAŠČIAI

233

 Zenta Tenisonaitė

TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

234

 Vytautas Bagdanavičius

IŠ ISTORINIŲ VERSMIŲ

237

 Paulius Rabikauskas

SĄŽINĖ BAUDŽIA

242

 Dr. A. Liaugminas

DAŽNAI JAUNIMAS PASAKO: “AŠ NEINU Į BAŽNYČIĄ,
NES IŠ MIŠIŲ NIEKO NEGAUNU”. KĄ TU ATSAKYTUM?

243

 Paulius Bindokas

KOKIOS SAVYBĖS UGDO IR KOKIOS ŽUDO DRAUGYSTĘ

245

 Tauras Radvenis

TĖVYNĖJE

246

 Gediminas Vakaris

KALBA

250

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

251

 A. Mauragis

TRUMPAI IŠ VISUR

252

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas A. Kezio, S.J., nuotraukomis iš kelionės Šventoje žemėje. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

          (gauta iš Lietuvos)

Viešpatie, mūsų Dieve ir Tėve!
Ne kartą mums būna tamsu — nežinom, kur žengti.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, ESI,
mums nušviečia gyvenimo kelią.

Ne kartą mums būna sunku — pavargstam, nuliūstam.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, mūsų TĖVAS esi,
mums palengvina gyvenimo kelią.

Ne kartą mums būna baugu — pavojai apninka.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, prie mūsų BUDI,
mus tvirtina gyvenimo kelyje.

Ne kartą mums pikta būna — rūstaujam, kerštaujam.
Tada tikėjimas, jog Tu, Dieve, MEILĖ esi,
mus daro kantrius ir gerus tarp gyvenimo neteisybių.

Ir kai džiaugsmas, laimė aplanko,
kai kelias nušvinta, jėgos sugrįžta, meilė atbunda,
tada tikėjimas, jog visas gėris IŠ TAVĘS, o Dieve,
mus skatina dėkoti, mylėti ir gėriu dalytis.

DUOK, Viešpatie, mums visiems didžiąją tikėjimo malonę,
kad į pasaulį, save ir Tave, Dieve,
žvelgtume tikėjimo akimis.

IŠLAIKYK, Viešpatie, mumyse didžiąją tikėjimo malonę,
kad ji vestų, skatintų, grūdintų mus
per visą gyvenimą iki amžinybės Tavo prieglobsty. Amen.

Apsireiškimo bažnyčios kupolas Nazarete.   A. Kezio, S.J. nuotr.

 ("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Teoretiškai kalbant, niekam nėra lengviau, kaip pamokslininkui. "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15). Įsakymas Kristaus. Evangelija — jo mokslas. Misija aiški. Evangelija taip pat.

     Čia nereikia, kaip kokiam mokslininkui, džiovinti smegenų, ieškant naujų išradimų ar patobulinimų esamiems. Nereikia bijoti, kad gal kitas sugalvojo ar sugalvos ką nors gudresnio ir tuo būdu jo darbą pavers niekais. Evangelija yra viena ir ta pati visiems laikams, visiems kraštams.

     Pamokslininkui nereikia Evangelijos apginti. Už jos stovi Kristaus autoritetas. Atseit, Evangelijos skelbėjui lengviau, kaip tos Evangelijos autoriui Kristui.

     Kai Kristus skelbė Gerąją Naujieną, tai to laiko dvasininkija, Šventraščio ir Mozės įstatymo žinovai, klausė jį, kieno autoritetu jis tai darąs. Nagi įrodyk, kad esi Dievas, kai visas Nazareto miestelis žino, kad esi staliaus Juozapo ir Marijos sūnus...

     Kristus savo kilmės nesigynė. Priešingai, išėjęs į viešąjį gyvenimą, jis save vadino Žmogaus Sūnumi. Galbūt jis tikėjosi, kad jo tauta atpažins, kad jis yra Dievas, seniai laukiamas Mesijas, iš jo darbų: "Neregiai mato, kurtieji girdi, nebyliai kalba, luošieji ir raupsuotieji pagyja. ..”

     Deja, taip neatsitiko. Savo misijos gale Jėzus pats turėjo prisipažinti, kad jis yra Dievas. Už tą tiesą jis sumokėjo mirtimi ant kryžiaus.

ALFONSAS GRAUSLYS

     Maždaug prieš dvidešimt metų šiame žurnale tas pats autorius keliuose numeriuose rašė apie gailestingumo darbus kūnui. Dabar jis duos seriją straipsnių apie gailestingumo darbus sielai.

Redakcija

1. NEMOKANTĮ PAMOKYTI

     Ką reiškia pamokyti? Kas ir kur yra tie, kuriuos turėtume mokyti? Kodėl reikia mokyti? Kaip mokyti? Kodėl krikščionys turi šiuo klausimu susirūpinti? Ar šis raginimas tėra vien laisvo apsisprendimo reikalas, ar kiekvieno krikščionio pareiga?

     Dar nepradėję šių klausimų svarstyti, pirmiausia turėtume nepamiršti šios gyvenimiškos tiesos, kad, nors ir trumpam laikui susitikdami su žmonėmis, darome vieni kitiems įtakos. Ši įtaka gali būti teigiama ar neigiama. Mums, tikintiesiems, turėtų rūpėti, kad ši mūsų daroma įtaka visada būtų kilni ir teigiama. Todėl, kad Viešpats yra mus įspėjęs: "Jūs pasaulio šviesa.. . taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5,14-16). Savo gera įtaka (gerais žodžiais ar elgesiu) dažnai galime pagerinti blogio sukurtą dvasinę atmosferą, kuri silpnesniuosius, ne tiek atsparius, dvasiškai smukdo.

     Tad pamokyti reiškia įnešti šviesos į melo bei nedorovingumo aptamsintą aplinką; tiesos bei dorovingumo lydimais žodžiais, raštais ar elgesio pavyzdžiais bandyti šią suterštą ar teršiamą aplinką apvalyti. Tokiam pamokymui labai dažnai nereikia daug žodžių, kartais užtenka tik liūdesio lydimo žvilgsnio. Dažniausiai kuo mažiau žodžių, tuo jie veiksmingesni.

CHIARA LUBICH

     "Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse” (Rom 8,9). Tie Pauliaus žodžiai kalba mums visiems apie didžią viltį, ypatingai tiems, kurie gyvena pasaulietišku gyvenimu. Jo minimi kūnas ir dvasia čia nereiškia fiziškos ir dvasinės asmens sudėties, tik nurodo skirtingas funkcijas, du radikalinius gyvenimo ir elgesio būdus.

     Žodis "kūniški” čia reiškia individus, netekusius malonės, paliktus savo pačių galioms, todėl valdomus jų pačių blogų polinkių ir aistrų. Tokie nėra pajėgūs išvengti nuodėmės ir patikti Dievui. Bet jei Šventoji Dvasia, Prisikėlusio Viešpaties dovana, kurią gavome per krikštą, gyvena mumyse, ji, dalindama Kristaus malones, padeda mums gyventi pagal naują gyvenimo būdą, kurio Jėzus mus moko.

     Savo laiške romiečiams, 8 skyriuje, Paulius aprašo nuostabų atgaivinimą, kurį Šventoji Dvasia mums atneša. Jei ji gyvena mumyse, gauname jėgų priešintis nuodėmingiems polinkiams bei aistroms, ir jos negali mūsų pavergti. Dvasia yra daug galingesnė, negu tie visi blogi polinkiai. Šventoji Dvasia daro mus pajėgius būti Dievo vaikais, naujais žmonėmis, tikrai laisvais asmenimis, galinčiais vis tvirčiau priešintis blogiui, vis labiau mylinčiais tikra žodžio prasme — žinoma, jei mes tikrai klausome jos balso.

 (tęsinys)

PREL. M. KRUPAVIČIUS

ŽYDAI IR POGRINDINĖ LIETUVIŲ SPAUDA

     Visa lietuvių tauta stojo prieš nacių okupaciją ir jų organus. Kovai su naciais buvo leidžiama, neskaitant proklamacijų gausybės, kaip buvo minėta, 15 pogrindinių laikraščių. Nė viena nacių okupuotoji tauta proporcingai neturėjo tokio rezistencinės spaudos skaičiaus. Tie laikraščiai žydų klausimu užėmė aiškią ir nedviprasmę poziciją: demaskuoti vokiečius ir ginti žydus. Budri tos spaudos korespondentų akis nepraleido nepastebėjusi nė vieno vokiečių žiauraus ir kruvino žygio prieš žydus. Tuos faktus ji kėlė savo skiltyse, orientavo visuomenę, nustatė lietuvių elgimosi su žydais kryptį ir piktinosi bei smerkė vokiečių antižydišką akciją. Daug įdomių ištraukų tuo klausimu galima būtų paduoti. Bet, deja, tos spaudos rinkinių, čia, tremtyje, ar visai nėra, arba tik šis tas, atsitiktinai pakliuvę pavieniai numeriai. Br. Kviklio knygelės "Lietuvių kova su naciais” (Memmingenas, 1946 m., 18 psl.) įgalina paduoti dvejetą citatų iš kalbamosios spaudos.

     "Per 80.000 Lietuvos žydų išžudyta, — rašo laikraštis "Į Laisvę” 1943 m. gegužės mėn. 25 d. Nr. 9. — Šaudymams vadovavo vien vokiečiai. Juos vykdė taip pat vokiečiai ir lietuviškomis uniformomis apsivilkę padugnės — visokie jankai ir jaskai, kuriuos vokiečiai nugirdydavo ir leisdavo žudomuosius apiplėšti. Lietuvių tauta nuo tų masinių skerdynių atsiribojo. Lietuvos Laikinoji vyriausybė neišleido nė vieno prieš žydus nukreipto nuostato, nors visa lietuvių tauta jautė jų šviežiai padarytą skriaudą ir laukė, kad teisingumo ranka nubaustų tą žydų dalį, kuri aktyviai padėjo bolševikams kankinti Lietuvą. Vysk. Brizgys viešai įspėjo lietuvius nesutepti rankų svetimu turtu ir krauju. Lietuvių tautos veteranai — dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. Aleksa — memorandumu, už kurį buvo ištremti, protestavo Rentelnui dėl žydų žudymų ir lenkų iš ūkių kraustymo”.

Zenta Tenisonaitė

GYVENIMO MĮSLĖS
     I
Kalnai ir obeliskai.
Ir languotas pasaulis.
Ant gyvenimo cirko trapecijos
supasi mirtis. . .

     II
Mėlynas šaltis ir mėlyna diena.
Koks perregimas būtų gyvenimas,
jei tik spalvos dainuotų. . .

     III
Mano sielos kambario sienas
puošia mano mažojo karalaičio
piešiniai.
Palik tik vieną rožę

Rytojui. . .

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

61. BŪTI SVEČIUOSE (NETURTAS)

     "Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Buvo maždaug dešimta valanda?’.

     Pasilikti su Kristumi. Kaip mums sekasi pasilikti su Kristumi, nors ir ne ištisą dieną, bet vieną kitą valandėlę, maldos ar mąstymo metu? Galbūt mąstymo metu mes esame kažkur toli, o Dievas ieško mūsų, kaip Adomo, pasislėpusio rojuje, ir šaukia: "Adomai, kur tu?” Labai svarbus mūsų gyvenimo uždavinys išmokti pasilikti su Kristumi.

     Pirmieji apaštalai pamatė, kur Jėzus gyveno, ir pasiliko pas jį kurį laiką. Pasilikti kito žmogaus namuose reiškia būti jo svečiu. Tie, kurie gyvena vienuolyne, gyvena taip pat ne savo namuose. Jie čia gyvena, lyg svečiai. Ar mes, gyvendami vienuolyne, jaučiamės kaip svečiuose? O gal, tik išėję iš vienuolyno, pasijuntame svečiuose? Kur nors kitur svečiuodamiesi, mes pakenčiame ir ankštumą, ir nepriteklius, nes suprantame, kad mes čia nesame savininkai. Gyvendami vienuolyno namuose, gal mes nejaučiame tos svetingos nuotaikos, bet iš tikrųjų mes čia esame Kristaus svečiai.

     Vienuolijų nuostatai liepia praktikuoti neturto dorybę. Vienuoliai ir vienuolės turėtų priimti neturtą ir visokius trūkumus džiaugsminga širdimi. Bet gali kilti klausimas, ar iš tikrųjų galima džiaugtis neturtu su visomis jo pasekmėmis, su visokiais trūkumais. Ar reikalavimas džiaugtis neturtu nėra reikalavimas negalimo dalyko? Ar nėra prieštaravimas, sugretinant šias dvi sąvokas — trūkumus ir džiaugsmą?

Paulius Rabikauskas

5. APIE “VILNIAUS VYSKUPĄ” PETRĄ GOŠTAUTĄ, BOGOMILUS LIETUVOJE IR KITA

(tęsinys)

b) Apie tariamus bogomilus Lietuvoje

      "Vilniaus vyskupijos istorijos bruožuose” (Br. Kviklio "Vilniaus arkivyskupija”, I t.) tariamai bogomilu sektai Lietuvoje skiriama palyginti daug vietos: psl. 28-29 ir 34-36. Pradedama prielaida: "Gali būti, kad bogomilai į Lietuvą atėjo XII a., kada juos pradėjo aštriai persekioti Bulgarijoje bei Serbijoje”. Dėl to jau "galima prileisti, kad Diusburgiečio aprašytas tariamasis krivio kultas galėjęs būti ne stabmeldystė, o bogomilizmas... Todėl, jei Jogailos laikais Vilniuje, prie Kreivosios pilies buvo kažin kokia šventykla, tai ten tikriausiai galėjo būti bogomilu cerkvė, vėliau paversta Šv. Stanislovo katalikų bažnyčia”. Pagaliau prieinama prie to, "kad Jogaila buvęs kata-rų-bogomilų pasekėjas”.

     Visa tai lietuvių istoriografijoje dar negirdėta, neminėta. Ir visi kiti, tyrinėję Lietuvos ir lietuvių praeitį, lenkai, rusai, vokiečiai, apie kažkokius bogomilus Lietuvoje nieko nežino. "Liet. enciklopedija” bogomilus aprašo 12 eilučių. Pamini, kad jie ilgiau išsilaikę kai kuriose Rusijos sektose. Kad būty pasiekę ir Lietuvą — nė žodelio (III t., psl. 94). Z. Ivinskis savo senųjų laikų "Lietuvos istorijoje” (Roma 1978) apie bogomilus, kiek pastebėjau, nė neužsimena. Lenkų "Enciklopedia Katolicka” bogomilams skiria visą stambią skiltį ir prideda gana plačią bibliografiją (II t., sk. 716-717). Ten smulkiai nušviesta jų kilmė ir paplitimas. Lietuva, netgi ir Rusija, nė nepaminėta.

     Kad bogomilai jau anksti galėjo turėti šiokios tokios įtakos į Kijevo Rusią, nenuostabu, žinant, jog jau X amžiuje Kijevas intensyviai prekiavo su Konstantinopoliu, kurį sausumos keliu galėjo pasiekti tik per Bulgariją, kur buvo bogomilizmo lopšys. Būdami tos pačios slavų kilmės ir vartodami panašią kalbą, rusai ir bulgarai ėmė savaime keistis kultūrinėmis vertybėmis, naujai iškylančiomis idėjomis. Ypač žemesnioji Kijevo Rusios dvasiškija ir pasauliečiai domėjosi Bulgarijos bogomilais. Bogomilizmo idėjos, atrodo, prisidėjo, kad Kijevo valstybėje XI a. kilo keletas sąmyšių miestuose ir provincijoje, kuriuos tačiau oficialioji Bažnyčios vadovybė greitai sutramdė. Ilgiau išliekanti bogomilų įtaka pasireiškė iš Bulgarijos paeinančiu apokrifų (tariamų evangelijų, apaštalų laiškų, kitokių religinių raštų) Rusijoje paplitimu.

Piligrimai-ligoniai ties pirmąja kryžiaus kelių stotimi Jeruzalės senamiestyje 1986 m. A. Kezio, S.J. nuotr.

Dr. A. Liaugminas

     Paskaičius A. Landers vedamajame skyrelyje apie faktą, kaip vienai merginai prieš vestuves staiga pradėjo silpnėti balsas iki visiško užkimimo, kilo noras paryškinti retai girdimą faktą, kaip dvasia (šiuo atveju sąžinė) veikia kūną.

     Buvo taip. Ta mergina prisipažino vienai savo draugei, kad ji savo sužadėtinio visai nemylinti, bet esanti jau nuo seniau "susimylėjusi” su kita savo drauge. Jos vedybos būsiančios tik priedanga užsimaskavimui nuo žmonių akių.

     Ji nuėjo pas gerklės specialistą — nieko nerado. Tada kreipėsi į psichiatrą. Tas per vieną seansą taip pat nieko negalėjo pastebėti. Pas kitą jau nebeėjo, nors buvo patarta.

     Tenka paimti dar kitą pavyzdį, kad susidarytų aiškesnis vaizdas to ryšio, kurs yra tarp mūsų psichinės ir fizinės prigimties. Vokiečių psichiatras W. Siekelis gavo pacientą, kurs skundėsi stipriais astmos priepuoliais. Jokie fiziniai gydymo metodai jam nepadėję. Būdamas pasiturintis, jis keletą kartų nuvyko į Majorkos kurortą Ispanijoje, kad pakeistų klimatą, kaip jam buvo patarta gydytojų. Per pirmąją trijų mėnesių išvyką Majorkoje jis pasijuto gerokai atpalaiduotas nuo priepuolių. Kadangi "klimatas” taip gerai veikė, jis nutarė visai persikelti gyventi į Ispaniją. Tačiau labai nustebo, kai po savaitės jis ten gavo tokį didelį astmos priepuolį, kad buvo priverstas gulėti lovoje, kol pagaliau vėl pasirengė grįžti į savo kraštą.

 (Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys )

Paulius Bindokas

     Pats paprasčiausias atsakymas būtų, kad iš mišių mes gaunam lygiai tiek, kiek į jas įdedame. Žmonės, kurie sako, kad jiems mišios yra labai neįdomios, dažniausiai sėdi pustamsiame bažnyčios užkampyje, kuo toliausiai nuo altoriaus, ir visai nedalyvauja pamaldose.

     Jeigu nueini į mišias, nes yra nuodėmė negarbinti Dievo sekmadieniais, ir stengiesi kiek galima mažiau laiko praleisti bažnyčioje, pavyzdžiui, atvykti tik prieš Evangelijos skaitymą ir išeiti, vos pasibaigus šv. Komunijai, tai tikrai nieko "negausi” iš to nuėjimo bažnyčion ir jausies be reikalo praleidęs valandą.

     Jeigu nori tikrai garbinti Dievą ir ką nors "gauti” iš sekmadieninių (ar kurių kitų) pamaldų, reikia jose dalyvauti. Tai yra: giedoti giesmes, garsiai kalbėti maldas su visais žmonėmis, atidžiai klausytis skaitymų ir nepamiršti pagrindinės mišių prasmės — Kristaus kančios ir atpirkimo paslapties pakartojimo. Jeigu žmogus, sėdėdamas bažnyčioje, galvoja, ką jis veikė vakar vakare ar ką jis darys vėliau po pamaldų, jeigu tik "žaidžia” su savo pirštais arba skaito parapijos biuletenį, tai jis nieko negirdės ir nesupras. Pamaldos pasiliks už jo pasaulio ribų. Iš jo "maldos” arba dalyvavimo pamaldose nebus nei Dievui garbės, nei jam pačiam naudos.

Tauras Radvenis

     Draugas kartais gali būti žmogui svarbiausias asmuo. Draugas — tai tas asmuo, su kuriuo pasidalini savo paslaptimi, kuris tau padeda nelaimėje ar išgelbėja iš nepatogios padėties, su kuriuo galima laisvai kalbėti. Geras draugas yra tas, kuris tave gerai pažįsta, apie tave beveik viską žino, ir vis tiek yra tavo draugas. Yra visad smagu turėti gerą draugą, su kuriuo gali smagiai praleist laiką. Bet tai reiškia, kad tu ir jam turi būti toks pat geras draugas. Vienas asmuo negali sudaryti draugystės. Tik dviejų žmonių elgesys ir jausmai gali sudaryti tikrą draugystę. Bet draugystės yra įvairios: nuo tokio "draugo”, kurį esi susitikęs tik du kartus, iki tokio tikrai gero draugo, kurį pažįsti jau visą savo gyvenimą ir kuriuo pasitiki be jokių abejonių.

     Galima sakyti, kad draugiškumas yra ta savybė, kuri sudaro draugystę. Du žmonės viens kitą pažįsta, gerbia, gerai sugyvena ir gražiai elgiasi vienas su kitu — ir jie pasidaro draugais. Bet yra įvairių laipsnių draugystės, taip kaip yra įvairių savybių, kurios ugdo ar žudo draugystę. Mes norėtumėm, kad visi mūsų draugai turėtų tas teigiamas savybes, kurios ugdo draugystę, ir dažnai norėtumėm patys turėti tas ypatybes. Nors yra daug savybių, ugdančių draugystę, yra kelios pagrindinės ir svarbiausios.

     Pirma iš pagrindinių draugystę ugdančių savybių yra patikimybė. Jei asmuo žino, kad jis gali visada pasitikėti savo draugu, tada jis nebijo būti atviresnis savo jausmais ir mintimis. Jis tiki kad draugas neišduos jo paslapčių. Prie patikimybės galima dar pridėti dorumo, sąžiningumo ar teisingumo savybes. Jei draugas yra teisingas, būna lengviau juo pasitikėti. Aišku, visi žmonės norėtų, kad draugai jų neišduotų, kad galėtų savo draugais visada pasitikėti. Kai surandi patikimą žmogų, yra lengviau tapti jo geru draugu.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVIO ARTOJO DRAUGAS

     Sučiulbo vyturys, paskelbė artojui pavasarį. Šiuose žodžiuose stebuklingoji žemės galia ir poezija.

     Nuotaikingos pavasarį vyturio giesmės. Jos visados dvelkia gamtos atbudimu, gera nuotaika. Parlėkęs Lietuvon vyturėlis užtraukia: Čyru vyru, čyru vyru pavasaris! Jurai, mesk skrandą į pašalį. Labiau sušyla orai, ir giesmelė pasikeičia, įgauna humoristinį atspalvį: Čyru vyru pavasaris!.. Vaikai po duobeles kasioj a, po kiemelį vaikščioja. . . Minutėlei vyturėlis surimtėja, ima guostis apie savo mažylius vaikus: Čyru vyru pavasaris, palikau vaikelius nelesintus. Parlėksiu — palesinsiu...

     Vyturėlis — pilkas paukštelis. Skubėdamas per šalnas ir paskutines pūgas, ūkanas ir šaltus vėjus, pirmasis pasveikina į Lietuvą sugrįžusią pavasario saulę. Viršum lietuvio artojo suartų juoduojančių dirvų pakimba skambučiu, tilinduojančiu varpeliu. Atkeliauja jis į Lietuvą iš šiltesnių kraštų gana anksti. Klaipėdon iš Atlanto platybių atplaukę jūrininkai pasakoja, kad kai pavasariop toli už laivo lieka Kopenhaga ir gaiviuose rūkuose paskendusi Amagero sala, jūrininkai yra tikri, kad jie laive turi paslaptingų ir mielų keleivių. Ankstų rytą jūrininkai pamato, kai iš po druska persisunkusio brezento išstraksi nedidukas sušalęs paukštelis. Jis atsargiai tiria žuvimi kvepiantį denį. Ką radęs — sulesa. Palesęs susiranda užuovėją ir pradeda lyginti jūros vėjų pašiauštas pilkas plunksneles.

     Dirvinis vieversys, lietuvio artojo draugas vyturėlis, mažas, pilkas, neišvaizdus paukštelis, bet gamtos apdovanotas labai retu balseliu. Giedodamas jis tiesiai kyla į saulėtą padangę, į tokias aukštumas, kad pavirsta vos matomu taškeliu. Iš kur tiek ištvermės turi nenuilstantis giesmininkas? Pasirodo, vieversio sparneliai nepaprastai tobuli ir stiprūs.

Skyrių tvarko JUOZAS V AIŠNYS, S.J.

NAMŲ APYVOKOS BEI ARTIMŲ SRIČIŲ TERMINAI

     Šia tema rašė L. Dambriūnas "Gimtojoje kalboje” (1962 m. 4 nr.), siūlydamas kai kuriuos naujus ar užmirštus lietuviškus terminus, užuot vartojus angliškuosius. Čia pateiksime daugelį jo ten siūlytų terminų, ypač tuos, kuriuos duoda ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”. Po siūlomo termino duosime angliškąjį atitikmenį ir kai kuriuos lietuviškus sinonimus bei šiaip paaiškinimus. Kabutėse — nevartotini atitikmenys.

arbatinukas— teapot.
atbraila — cornice, karnizas.
čiaupas — faucet, kranas.
darbastalis — workbench, "varstotas”.
dildė — file, brūžiklis.
drabužinė — closet, drabužių kabykla, garderobas.
dulkių siurblys — vacuum cleaner, dulkiasiurblis.
džiovintuvas — dryer.

LAIŠKAS REDAKCIJAI

Gerbiamas Kunige Redaktoriau,

     Jau ne kartą esi mane baręs, kad aš be reikalo kabinuosi prie teologų dėl menkniekių. Ne kartą aš susilaikiau ir nieko nerašiau, praleisdamas tokias klaidas, kurios, mano manymu, vertos laikyti mirtina nuodėme, nes jos padaro krikščionybę ne mokslu, o chaosu. Atleisk man, Gerbiamasis, kad aš, pritrūkęs kantrybės, imuosi vėl kritiško žodžio, manydamas, kad “tiesa yra didesnis mūsų draugas už Platoną”.

     Praėjusių metų “Laiškų lietuviams” gruodžio mėn. numeryje Vytautas Bagdanavičius savo teologiniuose mąstymuose taip rašo: “Nuodėmės iš silpnybės lengvai prasideda ir lengvai gali būti atleistos, o teologinis mokslas, kartą paskelbtas ir visuomenės priimtas, veikia tautas šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tuo būdu net ir doriausių žmonių veiklą jis suvaržo ir iškreipia” (mano pabraukta).

     Pabraukti sakiniai man yra nesuprantami. Aš manau, kad autorius čia ne savo nuomonę pareiškė, o istorinį faktą, kuris reikalingas platesnio paaiškinimo, kad būtų galima jį suprasti. Negirdėjau, kad teologinius mokslus priimtų ir skelbtų visuomenė. Juos gali skelbti teologai, o priimti — Bažnyčia. Taigi čia mokslas niekuo dėtas, jokios kaltės jam negalima primesti.

■ Lietuvos pogrindyje išleistame “Aušros” 48 numery išspausdinta buvusio partizano Liudviko Simučio laiškas. Jame pasisako, kad jo tėvas buvo žiauriai nukankintas Rainių miškely: akys išdurtos, liežuvis ištrauktas, rankų ir kojų oda nušutinta. Liudvikas gulage iškentėjo 22 metus. Okupantai kaltina, kad iš kalėjimo grįžusį Simutį šiltai sutiko kun. Alfonsas Svarinskas. Savo laiške Simutis gina kun. Svarinską. “Aušra” skelbia, kad dabar L. Simučiui gresia naujas areštas.

■    Sovietiniuose kalėjimuose laikyto Vlado Lapienio memuarus išspausdino pogrindžio laikraštis “Aušra” nr. 48. Jis buvo įtartas dalyvavęs gaminant slaptą spaudą. Jį kalino Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordavijoje), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose, Baraševo konclageryje. Nuo jo kaklo nuplėšė kryželį. Kurį laiką buvo kalinamas dideliame šaltyje, tarpais tekdavo maitintis tik duona ir nesaldyta arbata.

■    Lietuvos pogrindžio “Aušra” nr. 49 paskelbė rašytojo A. Vienuolio atsiminimus, kur pareikštas jo testamentinis noras, kad ant jo kapo būtų: “didelio Anykščių laukų akmens paminklas, ant kurio būtų padėtas kryžius”. Savo rašte A. Vienuolis pažymėjo: “Aš buvau giliai tikintis ir nė karto savo gyvenime nebuvau susvyravęs tuo aukštuoju slėpininguoju idealu, kuris yra suvokiamas tik mūsų sielai, bet ne protui, ir juo toliau, juo ilgiau aš gyvenau ir brendau, juo labiau ir giliau tikėjau ir pasitikėjau, kaip kadaise ir mano motutė, tąja paslaptingąja Visagale Ranka”. Tame “Aušros” numeryje išspausdintas ir kun. Petro Raudos raštas, liudijąs, kad A. Vienuolis su dideliu nuoširdumu ligoje atliko išpažintį.

EKSKURSIJA Į SALAS

     Kadangi šiais metais savo planuotą ekskursiją į Jugoslaviją atšaukėm, tai, kad šie metai neliktų be jokios ekskursijos, nutarėme gruodžio mėn. pradžioje paplaukioti laivu po Karibų (West Indies) salas. Lapkr. 29 d. išskrisime į San Juan (Puerto Rico), o iš ten italų kompanijos Costa elegantišku Daphne laivu plauksime į šias salas: St. Maarten, Martinique. Barbados, St. Lucia, Antigua, St. Thomas. Gruodžio 6 dieną vėl grįžtame į San Juan, o iš ten lėktuvu — namo.

     Plauksime naktimis, o dienas praleisime nepaprasto grožio salose. Kelionės kainos priklausys nuo kajutės rūšies. Užsakėme ir pigesnių, ir brangesnių. Pigesnės vienam asmeniui kainuos 1115 dol., o brangesnės — 1340 arba 1370 dol. Visose kajutėse galima pridėti dar po vieną ar po dvi lovas (virš esamų). Miegantieji tose pridėtinėse lovose visose kajutėse moka tik po 795 dol. Į šias kainas įeina ir kelionė lėktuvu iš bet kurio JAV miesto. Jeigu kurie susitars gyventi vienoje kajutėje trise ar keturiese, galės pasidalinti ir kaina. Pvz., jeigu keturiese gyvens kajutėje, kurios kaina 1340 dol., tai du turės mokėti po 1340 dol., o kiti du po 795 dol.; bet kai visi po lygiai pasidalins, tai kiekvienas turės mokėti po 1067,50 dol., o pigesnėse kajutėse, kur vienas žmogus moka 1115 dol., keturi pasidalinę mokės tik po 955 dol. Žinoma, čia turėtų iš anksto susitarti patys ekskursantai.

     Jau galima registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     600 metų Lietuvos krikšto sukakties proga skelbsime XXVIII konkursą. Plačiau apie konkursą ir apie straipsnių temas pranešime kitame numeryje, bet jo temos turėtų turėti ką nors bendra su krikštu ir krikščionybe, su krikščionybės įtaka Lietuvai, atskiram žmogui ir pan. Konkurso mecenatus jau turime.