(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys )
Paulius Bindokas
Pats paprasčiausias atsakymas būtų, kad iš mišių mes gaunam lygiai tiek, kiek į jas įdedame. Žmonės, kurie sako, kad jiems mišios yra labai neįdomios, dažniausiai sėdi pustamsiame bažnyčios užkampyje, kuo toliausiai nuo altoriaus, ir visai nedalyvauja pamaldose.
Jeigu nueini į mišias, nes yra nuodėmė negarbinti Dievo sekmadieniais, ir stengiesi kiek galima mažiau laiko praleisti bažnyčioje, pavyzdžiui, atvykti tik prieš Evangelijos skaitymą ir išeiti, vos pasibaigus šv. Komunijai, tai tikrai nieko "negausi” iš to nuėjimo bažnyčion ir jausies be reikalo praleidęs valandą.
Jeigu nori tikrai garbinti Dievą ir ką nors "gauti” iš sekmadieninių (ar kurių kitų) pamaldų, reikia jose dalyvauti. Tai yra: giedoti giesmes, garsiai kalbėti maldas su visais žmonėmis, atidžiai klausytis skaitymų ir nepamiršti pagrindinės mišių prasmės — Kristaus kančios ir atpirkimo paslapties pakartojimo. Jeigu žmogus, sėdėdamas bažnyčioje, galvoja, ką jis veikė vakar vakare ar ką jis darys vėliau po pamaldų, jeigu tik "žaidžia” su savo pirštais arba skaito parapijos biuletenį, tai jis nieko negirdės ir nesupras. Pamaldos pasiliks už jo pasaulio ribų. Iš jo "maldos” arba dalyvavimo pamaldose nebus nei Dievui garbės, nei jam pačiam naudos.
Kristus yra pasakęs, kad "šventadienis nebuvo sukurtas Dievui, o žmonėms”. Tai reiškia, kad Dievas nesėdi danguje ir nesako sau: "Oi kaip smagu, kad mane garbina šimtas tūkstančių žmonių šiuo momentu tame mieste!” Galbūt tai jam yra malonu, bet mišios nebuvo sukurtos tam reikalui. Mums šiandien yra net sunku suprasti ir atsiminti, kad pirmosios mišios krikščionybės atsiradimo pradžioje buvo tik krikščionių bendruomenės suėjimas pavalgyti vakarienės Kristaus atminimui.
Kai krikščionybė plėtėsi vis plačiau, buvo reikalinga tą "vakarienę” suformuluoti, pritaikant ją dideliam skaičiui žmonių. Mišių forma buvo keičiama ir pagaliau jos buvo išvystytos į tą, kurią pažįstame savo laikais. Kai modernieji krikščionys-katalikai pradėjo murmėti, kad mišių forma yra pasenusi ir reikia ją pakeisti, pritaikant modernių laikų reikalavimams, tai 1969 m. antrasis Vatikano suvažiavimas sumodernino mišių apeigas. Buvo norėta mišias padaryti daugiau priimtinas ir suprantamas naujosioms katalikų kartoms. Svarbiausias pakeitimas buvo gimtosios žmonių kalbos įvedimas į mišių apeigas, nes iki tol viskas buvo atliekama lotyniškai. Žinoma, ne visiems patiko ir tas pakeitimas. Dar ir dabar daug žmonių pasigenda lotynų kalbos ir mano, kad mišois buvo "šventesnės”, kai kunigas giedodavo ir kalbėdavo maldas jiems nesuprantama kalba...
Nors mišiose ir padaryta pakeitimų, bet jaunimas šiandien vis tiek sako, kad mišios yra dar labai senoviškos ir reikia jas keisti. Jie sako, kad mišios yra per ilgos, kad jos būtų daug įdomesnės, jeigu būtų sutrumpintos į dvidešimt minučių. Aš su tuo nesutinku. Mes praleidžiame šimtą šešiasdešimt septynias valandas per savaitę, užsiimdami savais reikalais, tai kodėl negalim paaukoti tik vienos valandos Dievui?
Jaunimas ypač nemėgsta pamokslų. Jaunuoliai mano, kad jie yra per daug ilgi ir baisiai nuobodūs. Tiesą pasakius, retas mano girdėtas kunigas buvo geras pamokslininkas. Daugumas kalba labai nuobodžiai, vienodu balso tonu ir labai labai ilgai. Atrodo, kad kunigas, pradėjęs sakyti pamokslą, nežino, kada sustoti. Žmonės, sėdėdami bažnyčioje, negali protestuoti prieš ilgą ar nuobodų pamokslą (kaip, pavyzdžiui, būtų galima daryti salėje, jeigu koks kalbėtojas per ilgai kalbėtų). Taip pat didžioji dalis pamokslų yra pritaikyti vyresnio amžiaus žmonėms ir nieko bendro neturi su jaunimu bei jo problemomis. Jeigu pamokslai daugiau liestų jaunimo problemas (moralines ar kitokias), tai jaunimas mažiau snaustų ir daugiau klausytų tų pamokslų, o tuo pačiu ir daugiau naudos iš pamaldų gautų Iš viso kunigai ir parapijos turėtų daugiau kreipti dėmesio į jaunimą, įtraukti jį į parapijos veiklą, į specialias pamaldų ruošos pareigas, atgaivinti religinį auklėjimą savo parapijos jaunimo tarpe, tuomet tas jaunimas pasijustų, kad parapija tikrai jais rūpinasi, nori, kad jie priklausytų ir dalyvautų. Dabar dažnai mes — jaunimas — pasijuntame lyg kokie svetimieji savo bažnyčiose ir parapijose: sėdėk, melskis ir nieko nereikalauk.
Jeigu jaunuolis, arba ir suaugę žmonės, nori, kad šv. mišios jiems ką reikštų ir duotų naudos, tai jie turi ateiti į bažnyčią, tikėdamiesi ko nors gauti. Jeigu esi nuliūdęs, tai atsinešk į bažnyčią savo bėdas, ieškodamas pagalbos; jei esi patenkintas ir dėkingas, tai ateik į mišias su savo džiaugsmu, o tuomet jos turės tau tikros reikšmės. Atrodo, kad žmonės pamiršta, jog mišios yra tikras stebuklas: paprastos duonos ir vyno pakeitimas į Kristaus kūną ir kraują. Tai yra pagrindinis įvykis kiekvienose mišiose, todėl tai taip pat yra didelė privilegija, kad galime mišiose dalyvauti ir priimti Kristų į savo širdis. Katalikai tiki, kad tas persimainymas yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas, o ne koks simbolis, kaip mano kai kurios protestantų religijos, ir tai yra labai svarbi mūsų tikėjimo dalis.
Jeigu jaunimas tikrai pagalvotų apie tikrąją mišių prasmę, o neskraidytų mintimis kažin kur toli, kai sėdi bažnyčioje, jeigu atsakinėtų į kunigo maldas kartu su kitais savo parapijos žmonėmis, jeigu su šypsena ištiestų ranką savo kaimynams, kai kunigas liepia palinkėti Kristaus ramybės vieni kitiems, jeigu be paliovos negalvotų: "Ką man duos šios mišios”, o būtų pasiruošęs atiduoti save Kristui, savo pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, savo artimui, tai jie išeitų po pamaldų patenkinti ir linksmi, nes žinotų, ką yra gavę tose pamaldose. Niekam nereikėtų net klausti, ką duoda dalyvavimas mišių aukoje.