JONAS KAVALIŪNAS
Europos tautų kristianizacijos pradžia paprastai siejama su jų valdovų pastangomis, pvz., frankų su Chlodvigu, lenkų su Miešku, vengrų su šv. Steponu. Bet Lietuvos kristianizacija susijusi su trimis jos valdovais: Mindaugu, Jogaila ir Vytautu.
Frankai priėmė krikštą 496 m., o lenkai iš čekų beveik penkis šimtus metų vėliau (966 m.). Apie tą patį laiką (988 m.) Rytų krikščionybę priėmė ir senoji rusų Kijevo valstybė. Praėjo dar pora šimtų metų, kol Lietuvos valdovas apsisprendė už krikščionybę. Juo buvo Mindaugas. 1251 m. jis apsikrikštijo su šeima ir dideliu būriu lietuvių. Įsteigė vyskupiją ir pastatė katedrą. Pagal naujausius lietuvių archeologų ir architektų Napoleono Kitkausko, Alberto Lisankos, Gintauto Stankevičiaus, Sigito Lasavicko ir Dalios Bugailiškytės duomenis, gautus darant kasinėjimus po Vilniaus katedra, toji katedra buvo Mindaugo pastatyta Vilniuje, toje pačioje vietoje, kur stovi dabartinė katedra, ok. valdžios uždaryta (plg. N. Kitkauskas ir A. Lisanka, "Naujausi duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą”, "Kultūros barai,” 1986, 4, 5 ir 6 nr.).
Mindaugas priėmė krikštą iš vokiečių, jų Livonijos ordino. Ir vyskupu buvo įšvęstas ordino kunigas Kristijonas. Ne be ordino paramos Mindaugas gavo iš popiežiaus ir karaliaus karūną. Bet Mindaugas tuojau pasirūpino išjungti bet kokią vokiečių įtaką iš besiformuojančio Lietuvos bažnytinio ir valstybinio gyvenimo: pakartotinėmis pastangomis jis ne tik Lietuvos vyskupiją išjungė iš priklausymo kaimyninių kraštų bažnytinei jurisdikcijai ir pavedė tiesioginei popiežiaus globai, bet, kitų Europos kraštų pavyzdžiu, ir pačią Lietuvą pavedė Romos globai. Krikštu Mindaugas atvėrė duris krikščionybei bei Vakarų Europos kultūrai ir turėjo atimti vokiečių ordinui pa-
Vilniaus katedros centrinė nava. R. Sabataičio nuotrauka.
grindą Lietuvą toliau puldinėti, prisidengus krikščioninimo skraiste. Jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, pakreipęs valstybę Vakarų link; iš to kelio Lietuva ir vėliau nebeiškrypo. Visus tuos Mindaugo žygius istorikas Paulius Šležas laiko tiesiog neįvertinamos reikšmės mūsų istorijoj darbu. Todėl Mindaugas, Lietuvos suvienytojas, vienintelis jos karalius ir Lietuvos kristianizacijos pradininkas, mūsų istorijoje užima vieną pačių svarbiausių vietų ir yra vertas minėjimų, akademijų ir paminklų.
Bet, Lietuvos nelaimei, Mindaugas, vos dešimtmetį tevaldęs, buvo 1263 m. savųjų tautiečių, senojo tikėjimo šalininkų, nužudytas. Bendradarbiavimas ar ėjimas kad ir į laikinę sąjungą su ordinu, kuriam pirmiausia rūpėjo Lietuvą užkariauti ir tik tada krikštyti, jiems atrodė per daug rizikingas. Su ordino pavergimo tikslais jie tapatino ir to ordino atstovaujamą krikščionybę. Tokiu būdu vokiečių ordinas, skelbęsis Lietuvos krikštytoju, bet nešęs krikščionybę kardu ir žudynėmis, tapo ne krikščionybės į Lietuvą nešėju, bet jos kliūtimi, ir Lietuva liko Europoje paskutiniu kraštu, priėmusiu krikščionybę.
Mindaugo išmintingai pradėtas, toli numatantis darbas buvo sukliudytas. Valstybė nežlugo, bet Mindaugo įdiegtoji krikščionybė nespėjo jo trumpo valdymo metu prigyti, ir po jo Lietuva per daugiau kaip šimtą metų liko pagonišku kraštu. Pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas dėl sunkių veiklos sąlygų po kelerių metų (1259 m.) pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją ir daugiau nebegrįžo. Nėra nei žinių, kad šiuo trumpu laiku būtų buvusios įsteigtos parapijos, kurios sudaro patį krikščionybės pagrindą. Jos Lietuvoje žinomos tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Tais pačiais 1254 m., kaip vyskupas Kristijonas, buvo pietinėms Mindaugo valdoms įšvęstas vyskupu lenkų domininkonas Vitas, bet nei apie jį, nei apie jo įpėdinį vysk. Henriką nėra žinių, kad jie būtų į Lietuvą atvykę ir misijomis užsiėmę. Lietuvos nematė nė vysk. Jonas, Livonijos kryžiuočių rūpesčiu vėliau paskirtas vysk. Kristijono įpėdiniu. Nebelikus kam Kristaus mokslą skelbti ir bažnytinį gyvenimą organizuoti, ir Mindaugo statytoji katedra buvo paversta pagoniška šventove.
Jei Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas ir kraštas likęs krikščioniškas, krikščioniškosios Vakarų Europos kultūra ir švietimas, organizuojamas prie parapijų bažnyčių ir vienuolynų, būtų anksčiau pasiekę Lietuvą ir darę sąlygas tautinei kultūrai kilti, lietuviškai raštijai prasidėti, o per ją ir savas Lietuvos praeities kronikas turėti, vietoj neretai tendencingų svetimųjų. Vokiečių ordinas būtų netekęs savo buvimo pagrindo, o senprūsių tauta nebūtų buvusi pasmerkta išnykimui. Juk po Durbės mūšio 1260 m., kur lietuviai sumušė jungtines Livonijos ir Prūsų ordino jėgas, prūsų didžiojo sukilimo (1260-1274 m.) metu bebuvo likusios Prūsuose vos kelios ordino pilys. Ir tų pačių likimas galėjo būti netrukus išspręstas, Lietuvai likus krikščionišku kraštu ir taip ordinui netekus pagrindo šauktis naujos paspirties iš Vakarų. Lietuvos santykiai su Lenkija būtų nuėję kitu keliu, nes, Mindaugo įpėdiniams išsaugojus karališką karūną, Lietuva būtų stovėjusi kaip politiškai daug stipresnis už Lenkiją partneris.
Bet, deja, Mindaugui žuvus, taip neįvyko, ir Lietuvos istorija riedėjo jau mums žinomu keliu. Jam žuvus, ir krikščionybė nebuvo spėjusi tautoje įsitvirtinti, o po jo žymiausias 13 a. Lietuvos valdovas Traidenis (1270-82) buvo jau krikščionybės priešas ir sutvirtino krašto viduje pagonybę. Kiti po jo buvę Lietuvos valdovai, Vytenis, Gediminas, Kęstutis ir Algirdas, krikščionybę toleravo, jai nesipriešino, bet ir nebuvo krikščionybės nešėjai. Tačiau, kai visi Lietuvos kaimynai buvo jau krikščionys, tai, lietuviams su jais santykiaujant, ir krikščionybė palengva sroveno į Lietuvą. Iš Rygos, kur veikė pranciškonai ir domininkonai, buvo siuntinėjami Lietuvon dvasiškiai evangelijos skelbti, ir nuo Vytenio laikų pranciškonai jau žinomi Lietuvoje. Vytenis, tenkindamas savo pavaldinių poreikius, buvo pastatęs Naugarduke ir bažnyčią, kurią ordinas sudegino. Sąlytis su krikščionybebuvo ir per vokiečių pirklius, ir krikščionis belaisvius, kurių lietuviai kartais šimtais parsivesdavo. Gedimino viešpatavimo metu pačiame kunigaikščio dvare buvo pranciškonų ir domininkonų. Jie dalyvavo net jo tarybos posėdžiuose ir rašė Gedimino laiškus. 1323 m. Gediminas kvietė į Lietuvą vyskupus, kunigus, pirklius ir amatininkus, pažadėdamas visiems visišką laisvę. Domininkonams buvo Gediminas pastatęs bažnyčią Vilniuje, o pranciškonams Vilniuje ir Naugarduke. Tai paskiri krikščionybės ženklai Lietuvoje, bet apskritai imant, lietuvių tauta tebegyveno pagonybėje.
Lietuvos valdovo Mindaugo krikštas turėjo reikšti ir visos tautos krikštą, nes tik tie pavaldiniai buvo laikomi savo valdovui lojaliais, kurie laikėsi jo tikėjimo. Bet jis netrukus žuvo, o po jo Lietuvos valdovai ir visa lietuvių tauta, ordinui siekiant Lietuvą pirma užkariauti ir tik tada krikštyti, gynėsi nuo ordino ir tokio jo krikšto ir liko pagonys. Tokiu būdu Lietuva po Mindaugo mirties, išskyrus kelerių metų stačiatikio Vaišvilko ir jo svainio Švarno laikotarpį, per 120 metų ligi Jogailos ir Vytauto laikų buvo valdoma valdovų, kurie nei patys savęs, nei savo valdomos lietuvių tautos nelaikė krikščioniška. Tad nelaikė Lietuvos krikščioniška valstybe nei Roma, nei krikščioniškoji Vakarų Europa, ir tai juo labiau, kai Viduriniais amžiais ir gerokai vėliau krikščioniškais buvo laikomi tik tie kraštai, kurių valdovai buvo krikščionys. "Tad kyla pagrindinis klausimas, ar galima ne vien lietuvių ghetto svetur pasitenkinimui, bet ir tarptautiniame forume įpilietinti Mindaugo krikštą ir jo (Lietuvos) vyskupijos trumpą egzistenciją kaip lietuvių tautos krikštą? Deja, duoti teigiamą atsakymą neleidžia eilė sunkinančių aplinkybių ir faktų, ar žvelgsime Romon ir Avignonan, ar į Ordiną ir Vakarų Europą, ar pagaliau ir į pačią Lietuvą ir jos valdovus” (Z. Ivinskis, "Lietuvos krikšto problema”, "Aidai”, 1966 m., 198 p.).
Lietuvos kristianizacijai naujos galimybės susidarė tik Gedimino vaikaičių Jogailos ir Vytauto valdymo metu. Tų galimybių buvo net trys. 1382 m. Dubysos sutartimi su ordinu Jogaila buvo beplanuojąs priimti krikštą iš vokiečių ordino, užrašant jam Žemaičius. Ordinas vis siejo krikštą su krašto, ar bent pradžiai jo dalies, užvaldymu, o, gavus Žemaitiją, būtų įvykdyti seni vokiečių norai sujungti Prūsų ir Livonijos ordinų valdomas žemes ir taip apjuosti Lietuvą. Jogailos motina Julijona, stačiatikė, norėjo, kad Jogaila vestų Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterį Sofiją, priimtų stačiatikių tikėjimą ir jį viešai išpažintų. Kitas Lietuvos kaimynas, Lenkija, pasiūlė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai karalaitės ranką ir Lenkijos karūną su sąlyga priimti Romos katalikų krikštą ir sujungti Lietuvą su Lenkija. Jogaila apsisprendė už Lenkijos pasiūlymą, nes šis krikštas turėjo atimti ordinui pagrindą organizuoti kryžiaus žygius į jo valdomą kraštą, o gavimas Lenkijos karūnos, būnant didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, turėjo sustiprinti jo galią prieš kitus varžovus. Be to, ordino krikštas buvo surištas su dalies Lietuvos atidavimu, o priėmimas stačiatikių tikėjimo nebūtų apsaugojęs krašto nuo tolimesnių ordino puldinėjimų, nes Vakarų krikščionys stačiatikius laikė schizmatikais, neištikimais ir blogais krikščionimis. Jogailos pasirinkimui pritarė ir Vytautas, nes Lietuvos krikštu siekė atsipalaiduoti nuo ordino užmačių užkariauti Lietuvą, o Jogailai gaunant sostą Lenkijoje, siekė įsitvirtinti Lietuvoje ir tapti didžiuoju jos kunigaikščiu. Už kelerių metų (1392 m.) Vytautas tai ir pasiekė.
1386 pradžioje Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo, susituokė su jaunute karaliene Jadvyga ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Krikštą priėmė ir keli Jogailos broliai, o Vytautas, prieš trejus metus pas ordiną apsikrikštijęs, atnaujino katalikų tikėjimo išpažinimą. Tų pačių metų gale Jogaila su Vytautu ir būreliu lenkų kunigų atvyko į Vilnių ir 1387 m. pradžioje pradėjo Lietuvos krikštą. Tai buvo antrasis Lietuvos kristianizacijos tarpsnis ir pats svarbiausias (plg. Z. Ivinskis, "Krikščionybės kelias Lietuvon”, "Tiesos kelias”, 1938 m. 297 p.).
Talkino pranciškonai, jau anksčiau Vilniuje gyvenę ir mokėję lietuviškai. Ir pats Jogaila lietuviškai mokęs žmones poterių ir tikėjimo tiesų. Buvo apkrikštyta "pusė Vilniaus”, nes kita Vilniaus gyventojų pusė, manoma, jau buvusi krikščioniška:ją sudarę stačiatikiai ar krikštyti svetimtaučiai daugiausia vokiečių pirkliai. Krikšto apeigose nedalyvavo nei Jadvyga, nei Jogailą krikštijęs Gniezno arkivyskupas, nei lietuvius kunigaikščius krikštijęs Krokuvos vyskupas. Manoma, "kad pats karalius (Jogaila) ir jo broliai Skirgaila, Vladimiras, Kaributas, taip pat ir pusbrolis Vytautas to nenorėjo. Jie visa taip sutvarkė, kad krikščionybės Lietuvon įvedimas būtų pačių lietuvių reikalas” (Paulius Rabikauskas, "Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant”, "Aidai”, 1986 m. 84 p.). Antra vertus, lenkai, Lietuvos krikšto faktu aiškiai siekę politinių tikslų, Lietuvos kristianizacija nesirūpino.
Vilniaus katedra, dabar paversta Paveikslų galerija. M. Sakalausko nuotrauka
Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupiją ir pastatė katedrą. Jos įkūrimo dokumentas išduotas 1387 m. vasario 17 d. Pagal anksčiau minėtus naujausius duomenis, katedra buvo pastatyta toj pačioj vietoj, kur anksčiau stovėjo Mindaugo statytoji katedra, kuri, jam žuvus, buvo paversta pagoniška šventove. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo Jogailos siūlymu įšvęstas pranciškonas Andrius Vasila, kilęs iš Mažosios Lenkijos, jau Algirdo valdymo metu dirbęs misionieriaus darbą Vilniuje ir mokėjęs lietuviškai, paskutiniu metu buvęs Sereto vyskupu. Ir vyskupijas steigiant, buvo siekiama nepriklausomumo nuo Lenkijos. "Steigiant Vilniaus vyskupiją, nieko nepasakyta, kokiai metropolijai ji turėtų priklausyti, ir net popiežiaus kanonišką vyskupijos įsteigimą paveda ne Gniezno arkivyskupui-metropolitui, o savo tiesiog įgaliotam Poznanės vyskupui... Panašiai ir Žemaičių vyskupiją įsteigė ne Gniezno metropolitas, bet Konstancos visuotinio susirinkimo deleguoti Lvovo arki-
Vilniaus katedros navų skliautai. M. Sakalausko nuotrauka
vyskupas ir Vilniaus vyskupas” (P. Rabikauskas, ten pat, 84 p.). Vytautas siekė ir atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos, bet pastangos liko be vaisių. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo 1926 m.įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, reikalus tvarkant arkiv. Jurgiui Matulaičiui, Šv. Sosto apaštališkam vizitatoriui Lietuvai. Ta proga išleistame medalyje pagerbiama Mindaugo įsteigtoji Lietuvos vyskupija, priklausiusi tiesiog nuo Romos, ir vienoje pušyje vaizduojami Mindaugo meto vysk. Kristijonas ir arkiv. Juozapas Skvireckas, o kitoje pusėje — popiežiai Inocentas IV ir Pijus XI.
Iš Vilniaus Jogaila važinėjo į kitas Aukštaitijos vietoves ir skatino krikštytis. 1387 m. buvo įsteigtos septynios parapijos ir buvę pakrikštyta apie 30.000 žmonių. Romos katalikybė buvo paskelbta Lietuvos valstybiniu tikėjimu. Jam apsaugoti buvo uždrausta lietuviams vesti ruses ir nekatalikes ar tekėti už rusų, kol rusiškoji pusė nepriims katalikų tikėjimo. Šis naujas atsigręžimas į Vakarus ir užkirtimas kelio pravoslavijai bei rusifikacijai ir vėliau bus gyvybingai reikšmingas lietuvių tautos istorijoje.
Po Žalgirio mūšio ir Torno taikos atgavus Žemaičius, 1413 m. Vytautas ir Jogaila nuvyko Žemaitijos gilumon, aiškino lietuviškai katalikų tikėjimą ir įsakinėjo krikštytis. Vytauto rūpesčiu pradėtos statyti Žemaitijoje pirmosios bažnyčios, kurių 1417 m. buvo jau aštuonios. 1417 m. Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją su katedros bažnyčia Medininkuose. Jo siūlymu, pirmuoju vyskupu buvo konsekruotas Vilniaus katedros klebonas Motiejus iš Trakų, kuris mokėjo lietuviškai. "Abu (Jogaila ir Vytautas) patys krikštijosi ir įsakėvisai tautai krikštytis (1387). Abu kūrė ir pirmąsias bažnyčias. Jie ir tapo tikrieji Lietuvos bažnyčios organizatoriai” (Z. Ivinskis, "Lietuvos bažnyčios keliu”, 1951 m. 10 p.). Kitas istorikas, Simas Sužiedėlis, tikruoju Lietuvos bažnytinio gyvenimo kūrėju laiko Vytautą, ypač po 1392 metų, kai jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
1317 m. buvo padarytas galutinis posūkis krikščionybėn, ir ji nuolat augo: XV a. gale Lietuvoje jau buvo 109 bažnyčios, 91 Vilniaus ir 18 Žemaičių vyskupijoje.
Žemaičių krikštas, pradėtas 1413-1417 m. ir vykdytas daugiausia Vytauto pastangomis, taip pat Žemaičių vyskupija, Vytauto įsteigta, veikusi ligi Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 1926 m. ir išlikusi istorijos bėgyje lietuviškiausia, turi ypatingą vietą Lietuvos kristianizacijos istorijoje. Bet, antra vertus, kadangi Žemaitija buvo Lietuvos dalimi ir kitų kraštų tokia laikoma, tai ir jos krikštas švęstinas drauge su
1387 m. pradėtu krikštu Lietuvos sostinėje Vilniuje, kuris oficialiai reiškė visos Lietuvos krikštą. "Kada vėl po Mindaugo mirties tragiškai išvirtęs lotyniškasis kryžius buvo grąžintas viešai į Lietuvą, atskiroms sritims ir žemėms bebuvo tik techniškas laiko klausimas, kada kurioje iš jų anksčiau bus suspėtas pagonių pakrikštijimas. Kai kur jis nusitęsė iki Jogailos vaikaičių. Bet toji aplinkybė visai nekeičia oficialaus Lietuvos krikšto fakto, susieto su 1387 metų data” (Z. Ivinskis, "Lietuvos krikšto problema”, "Aidai”,364 p.).
Oficialusis Lietuvos krikštas yra taip pat realus. "Remiantis ne gyvenamojo momento reikalavimais, o mozaika istoriniu pagrindu XIII ir XIV amžių įvairių šaltinių, kronikų ir autentiškų to laiko dokumentų, realiulietuvių tautos krikštu tegalima laikyti 1387 metų krikštą... Lietuvos krikšto įvertinimas ir to krikšto vad. "nuopelnų” klausimas darosi apsunkintas dėl kai kurių svarbių aplinkybių. Iš vienos pusės lenkai, neišskiriant nė jų istorikų, vis nevengia pabrėžti savos tautos nuopelnų, jog tik ji ištraukusi lietuvius iš pagonybės... Bet čia dažnai pamirštama, jog tikraisiais lietuvių tautos krikštytojais ir jos bažnytinės organizacijoskūrėjais buvo patys Lietuvos valdovai, du didieji pusbroliai Jogaila ir Vytautas. O apie iš Lenkijos Lietuvon atvykstančius kunigus, kurie nedarė jokių pastangų mokytis žmonių kalbos, deja, teisingai galima kartoti žinomą kan. K. Prapuolenio formulavimą, jog tai buvo "nebyliai apaštalai” (Z. Ivinskis, ten pat, 365-366). Todėl nėra tikslu mums patiems lenkų nuopelnus didinti, o savųjų menkinti.
Nuo 1387 m. Lietuva pastoviai laikė save krikščionišku kraštu, nuo tada ją krikščioniška laikė taip pat Roma ir Vakarų Europa. Tokio pat nusistatymo buvo laikomasi ir nepriklausomoj Lietuvoj, kur 1937-1938 metais buvo minima bei švenčiama Lietuvos krikšto 550 metų sukaktis. Istorikas Adolfas Šapoka 1937 m. "Naujosios Romuvos” 31-32 nr. rašė, kad "1387 m. tenka laikyti Lietuvos krikšto metais ne dėl to, kad tada būtų buvę pakrikštytos minios, bet dėl to, kad tada krikščionybė buvo paskelbta oficialia valstybės tikyba ir kad buvo įkurta vyskupystė bei pirmosios parapijos”. Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti iškilmingame posėdyje, įvykusiame 1938 m. Kaune, dalyvavo Lietuvos valstybės ir Bažnyčios atstovai, o valstybės prezidentas Antanas Smetona pasakė kalbą. Per Sekminių šventes sukaktis buvo minima visame krašte.
Taip pat ok. Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai, savo 1985 sausio 16 d. raštu apžvelgę Lietuvos kristianizacijos kelią, kviečia kunigus ir tikinčiuosius švęsti 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį ir rengtis jai dvasinio atsinaujinimo trimečiu: Gerosios naujienos metais 1985 m., siekiant susipažinti ir įvertinti, ką krikščionybė mūsų tautai yra davusi ir tebeduoda, Sąmoningo tikėjimo metais 1986 m., siekiant pagilinti tikėjimo žinias, ir Gyvos krikščioniškosios dvasios 1987 metais, siekiant suprasti, kad "mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimintas šviesus gyvenimas”.
Todėl ir išeivijos Lietuvos krikščionybės jubiliejui minėti bei švęsti komitetas, vysk. P. A. Baltakio iniciatyva sudarytas iš lietuvių institucijų ir centrinių organizacijų atstovų, paskelbtoje vedamojoje mintyje mini tris Lietuvos kristianizacijos tarpsnius ir kartu konstatuoja, kad 1987 metais švenčiama Lietuvos krikščionybės 600 metų sukaktis, iškeliant krikščionybę kaip didžiąją dvasinę vertybę, jos lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje, žadinant dvasinį atsinaujinimą ir puoselėjant "glaudesnę jungtį su Lietuvos tikinčiaisiais, kovojančiais už savo krikščioniškąjį tikėjimą bei laisvę, atkreipti laisvojo pasaulio dėmesį į jų būklę bei didesne moraline pagalba sustiprinti Lietuvos Bažnyčios ir tautos viltį”.
Šūkiu pasirinkta "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”. Tai žodžiai 45/46 psalmės, lietuviui artimos ir tapusios populiaria lietuviu giesme, kuria būdavo pradedamos ir lietuvių dainų šventės.
Jubiliejui paminėti ruošiami religiniai, istoriniai ir informaciniai leidiniai, giesmės jubiliejinėms iškilmėms, taip pat naujas giesmynas ištisiems liturginiams metams ir lietuviškos giesmės istorija, ruošiami religiniai koncertai, taip pat Lietuvos religinio ir reprezentacinio meno paroda, paskelbti dramos ir poezijos konkursai, išleistas jubiliejinis medalis, parengti jubiliejinių pašto ženklų projektai Vatikano paštui, išleisti ir jubiliejiniai ženklai.
Arkiv. L. Poviloniui ir vysk. P.A. Baltakiui paprašius, jubiliejinių iškilmių atidarymas bus 1987 m. birželio 14 d. Romoje. Iškilmėms vadovaus pats Šv. Tėvas. Kartu vyks arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacija. Todėl iškilmės truks visą savaitę, birželio 11-18 d. Tuo metu bus Lietuvos krikščionybės sukakties proga seminaras, rengiamas pontifikalinio istorijos komiteto, tarpininkaujant kun. prof. P. Rabikauskui, S.J., ir Lietuvių religinio ir reprezentacinio meno paroda. Iškilmėse giedos Lietuvių operos Čikagoje choras. Kviečiami dalyvauti kiti chorai bei ansambliai. Laukiami visi, ypač jaunimas.
Lietuvoje jubiliejinės iškilmės bus 1987 m. birželio 18 d. Vilniuje. JAV centrinės iškilmės bus 1987 lapkričio 26-29 d. Čikagoje, Kanados — 1987 lapkričio 14-15 d. Toronte. Jubiliejinėms iškilmėms rengiasi taip pat Pietų Amerikos kraštai, Australija, Europa bei kraštų didesni centrai, kur tik gyvena lietuviai.
Visose iškilmėse, jų pamaldose, akademijose, meniniuose renginiuose, dėmesys kryps į Lietuvą ir dabartinę krikščionybės padėtį Lietuvoje. Tai nepaprasta proga išvesti Lietuvą ir jos padėtį į tarptautinį forumą. Natūralu būti įvairiais klausimais įvairių nuomonių, bet nebūtų natūralu ir išmintinga dėl jų likti pasyviais stebėtojais ir nesinaudoti jubiliejaus teikiama ypatinga proga padėti Lietuvai.