Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

IŠ KAROLIO GARUCKO, S.J., LAIŠKŲ

     Prieš keletą metų Lietuvoje miręs kun. Karolis Garuckas, S.J., ilgesnį laiką buvo Ceikinių klebonas. Jis dažnokai rašydavo laiškus savo konfratrams, gyvenantiems už Lietuvos ribų. Čia spausdiname vieną jo laišką, rašytą 1976 metais, apie parapiečių lankymą.    Red.

     Berods nuo 1961 metų kunigai Lietuvoje nustojo "kalėdoti” — lankyti savo parapiečius. Didesnėse parapijose, kur daug darbo, kur tiktai vienas kunigas tedirba, toks žmonių lankymas beveik neįmanomas: trūksta ir jėgų, ir laiko.

     Į Ceikinius aš atvažiavau 1963 m. Kai žmonės nuveždavo į vieną ar kitą kaimą pas ligonį, ten visi kaimo susirinkę žmonės pradėdavo prašyti, kad ir jų namus aplankyčiau. Ne kartą aplankiau. Kaip žmonės džiaugdavosi, sulaukę kunigo! Bet visų parapiečių iki šiol vis tiek nesu aplankęs. Pats sau gal dažnai pasiteisinu: nėra jėgų ir laiko; šiokiomis dienomis nuvažiavęs ar nuėjęs daug ko nerasi namie, visi darbe, vaikai mokykloje, o šventomis dienomis bažnyčioje pamaldos, net po pietų 5 valandą. O gal svarbiausia — tokios išorinės sąlygos. .. Trumpai sakant, tinginys daug randa pasiteisinti priežasčių.

     Ceikinių parapijoje didžiausias yra Didžiasalio kaimas. Šio kaimo pakluoniais neseniai pravestas geriausias plentas. Žmonėms labai patogu nuvažiuoti į Ignaliną arba Švenčionis — tiktai po keliolika kilometrų, o į Ceikinius reikia pėstiems eiti maždaug 6-7 km. Tai ir nenuostabu, kad daugelis žmonių važiuoja į miestus, ten nusiperka, ko jiems reikia, atlieka visus kitus reikalus ir, žinoma, užeina į mišias bažnyčioje. Todėl sekmadieniais tik maža šio kaimo žmonių dalis ateina arba motociklais atvažiuoja į Ceikinius. Aš net galvojau, kad jiems gal geriau dabar prisirašyti prie kitų parapijų, kur jiems patogiau susisiekti.

     Iš šio Didžiasalio kaimo pirmiausia paprašė ir raštu parašė tik kai kurie žmonės, kad juos aplankyčiau, o paskui ir visi kiti įteikė raštiškus prašymus, kad ir jų neapleisčiau, kad ir juos aplankyčiau. (Kunigams neleidžiama lankyti parapiečių, jeigu jie nekviečia, tad kvietimai turi būti raštiški. Red.).

     Tad ir pradėjau lankyti Didžiasalio kaimą. Anksti rytą vienas žmogus nuvežė mane į tą kaimą, o pats nuskubėjo į darbą. Per kaimą mane lydėjo kitas vyras, nes aš pats nežinojau, kur manęs laukia, kur nelaukia.

     Pasirodo, visame kaime tą dieną buvo lyg didelė šventė: visur takeliai smėliu išbarstyti, kad nebūtų slidu; kambariai išpuošti, kilimais iškloti; lovos ir stalai užtiesti gražiausiais namų darbo audiniais.

     Vienuose namuose buvo studentas, kuris turėjo tą dieną anksti rytą važiuoti į technikumą, nes kitą dieną bus egzaminai, tačiau nevažiavo, nes norėjo susitikti su kunigu. Vieni namai buvo uždaryti, nes šeimininkai buvo darbe. Bet paskui, grįžę iš darbo, pradėjo prašyti, kad ir pas juos užsukčiau, kad jų namus aplankyčiau. Kai kurie vaikai, grįžę iš mokyklos ir pavėlavę sutikti kunigą savo namuose, nuėjo pas kitus žmones, kad ten susitiktų su kunigu. Maži vaikai, tėvų išmokyti, žegnojasi, kalba poterius, susijaudinę susimaišo, nebemoka.. Aš tokį vaikutį paklausiu: "Ar tu manęs bijai?” Vaikas atsako: "Nebijau”. Tada aš pridedu: "Ir aš tavęs nebijau”. Ir vaikas tuoj pradeda juoktis. O kaip labai seneliai džiaugiasi! Pamačiau, kaip visi žmonės kunigo laukia, jį gerbia ir myli.

     Prisimenu Kabelius, kur 1952-1958 m. klebonavau. Ten žmonės prašydavo aplankyti per žiemos atostogas, o tos atostogos nebuvo ilgos, tad reikėdavo kasdien iš eilės juos lankyti. Parapijoj buvo maždaug 1500 žmonių. Kartą beveik tik po vidurnakčio atvažiavo manęs vežtis "kalėdoti”. Atlaikiau mišias, susiruošiau ir išvažiavom. Kapiniškių kaimas išsiskirstęs vienkiemiais, kuriame buvo maždaug 50 gyventojų tarp kalnų, skardžių ir stačių šlaitų. Tamsumoje net baisu važiuoti, kad kur nors galvos nenusisuktum. Bet gera pasivažinėti rogėmis, o žmonės vaišingi, nuoširdūs. Iki vakaro vos suspėji visus aplankyti. Paskui vakare paskutinėje troboje viso kaimo žmonės, jaunimas ir vaikai suplaukia į iškilmingą vakarienę.

     Na, ir pradeda tada žmonės rodyti savo meną: dainuoti, vaikai eilėraščius deklamuoti, pasakas sakyti, žaisti... Noroms nenoroms turi išbūti iki nakties. Grįžti tik apie vidurnaktį. O kitą dieną vėl tas pat, vėl į kitą kaimą važiuoji. Kabeliuose labai gražių dainelių pridainuodavo, gražiai kunigą sutikdavo.

     Sveikas gyvas, kunigėli,
     mylimas sveteli!
     Tartum šimtas metų buvo,
     kai pas mus kunigo nebuvo...

     Apdainuoja, kad per kunigą Dievas juos laimina, visi atgims, bus geri ir laimingi. .. "Atgys mūsų bažnytėlė” ir t.t.

     Kai aš į Kabelius nuvažiavau, jau buvo išnykę tradicijos kaimynus kunigus kviestis į atlaidus patalkininkauti. Bet vieną kartą ėmiau ir pasikviečiau Varėnos kunigą išpažinčių paklausyti. Žiūriu — niekas neprotestavo. Tada palengva vieni kunigai pas kitus vėl pradėjome važinėti.

     Žmonėms pradėjau aiškinti, kad lankytų pirmuosius Jėzaus Širdies penktadienius. Tą dieną iš ryto mišių nelaikydavau, tik suruošdavau šiaip pamaldas. Mišias laikydavau vakare ir suorganizuodavau net procesiją. Kiti kunigai savo parapijose mišias laikydavo rytais, tai po pietų galėdavo atvažiuoti į pagalbą. Ypač Valkininkų klebonas kun. N. Skurkis, M.I.C., daug padėdavo. Vakarais suplaukdavo visas jaunimas. Kartą pirmąjį penktadienį buvo 500 komunijų ir dar liko neišklausytų išpažinčių. Ypač prietemoje vasarą būdavo labai įspūdingos procesijos tarp mirksinčių žvakučių. "Kaip mes laukdavome tų penktadienų!”— po daugelio metų kai kas iš jaunimo prasitarė. Kabeliuose buvo daug visokių nuotykių, juos prisiminiau ir Didžiasalyje.

     Tik čia, Didžiasalyje, man nepatiko vienas dalykas, kad žmonės tuoj nori kunigui įkišti į kišenę auką — pinigų. Mat tokia seniau būdavo mada. Bet kai aš griežtai atsisakiau iš jų imti aukas, paskui jau nustojo ir siūlyti. Tos jų aukos būtų tik apsunkinimas, o bažnyčią jie išlaiko ir be to. Kartą vienas traktoristas sulygino kiemą. Aš norėjau jam atsilyginti, o jis atsakė: "Aš daugiau pinigų turiu už tėvelį”. Kitą kartą šoferis turėjo naktį per Kalėdas nuvežti į Ignaliną vargonininką. Jis taip pat atsisakė imti pinigų. Bet aš turėjau Pauliaus VI paveiksliuką ir jam padovanojau. Tai, rodos, kad aš jam būčiau dvarą padovanojęs! Jis taip džiaugėsi. Tokių pavyzdžių labai daug. Tamsoje ir paprastos žvaigždutės taip skaisčiai šviečia ir visiems rodo kelią į aukštumas.

     Tad štai prirašiau visokių kasdieninių mažmožių, nes didelių nesugebu parašyti. O, pas mus tikrai gera gyventi.

Jūsų Karolis

TVARKA TURI BŪTI

     "Tiesos” skyriuje "Dienos aidai” rašoma, kad maisto prekių savitarnos parduotuvėje žmonės stovintieji eilėje prie kasos ėmė murmėti, kodėl nejudama į priekį. Juk nieko neatsitiko. Tik viena pirkėja patingėjo pasinaudoti parduotuvės vežimėliu, dabar kartu su pardavėja kraustė iš savo krepšio prekes ir ginčijosi, kurios paskaičiuotos, kurios dar ne.

     Šiandien jau kai kuriose parduotuvėse yra vežimėliai ir krepšeliai prekėms, kad būtų patogiau pirkėjams ir pardavėjoms. Kai kuriose pramoninių prekių savitarnos parduotuvėse pirkėjams per jėgą brukami krepšeliai arba dėžutės. Pirkėjas jomis negali pasinaudoti, nes per mažos tame skyriuje siūlomoms prekėms sudėti. Tad kam tokia paslauga reikalinga?

     — Nesvarbu, dėžutę reikia imti, — automatiškai kartoja pardavėjos-

     Aišku, tvarka turi būti, jos reikia laikytis, bet ne aklai, ne pajuokai. Pasitaiko, kad į prekybos salę įleidžiami pirkėjai tik su parduotuvės krepšeliais. Viskas būtų gerai, bet tik tų krepšelių trys, keturi. Keli pirkėjai vaikščioja po parduotuvę, o būrys laukia eilėje.

ENCIKLOPEDIJA APIE DABARTINĘ LIETUVĄ

     Knygynuose pasirodė pirmasis "Tarybų Lietuvos enciklopedijos” tomas. Enciklopediją sudarys keturios knygos. Jose numatoma paskelbti apie 23 tūkstančius straipsnių, šešis tūkstančius spalvotų ir vienspalvių iliustracijų, šimtą žemėlapių. Šioje enciklopedijoje bus sistemingai atrinkta informacija apie dabartinę Lietuvą, jos dabartį, apie lietuvių tautą ir lietuvių kultūrą, apie Lietuvos ryšius ir santykius su kitais kraštais.

     "Tarybų Lietuvos enciklopedija” bus universalinė, regioninė enciklopedija, teikianti visapusiškas žinias tiktai apie vieną kraštą. Tuo ji skiriasi nuo visuotinės dvylikatomės "Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos”, kuri pateikė informaciją apie visą pasaulį. Nuo "Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos” naujoji enciklopedija skirsis tuo, kad joje spausdinami straipsniai apie kitas sąjungines respublikas, užsienio valstybes, miestus, organizacijas, turinčius ar turėjusius ryšio su Lietuva ir lietuviais.

     Paskutinę, ketvirtąją, šios enciklopedijos knygą numatoma išleisti 1988 metais. ("Tiesa”)

KETURTOMIS ŽODYNAS

     Baigtas spausdinti "Rusų—lietuvių kalbų žodyno” ketvirtasis, paskutinysis tomas.

     Tai didžiausias savo apimtimi iš Lietuvoje išleistų dvikalbių žodynų. Jame pateikta apie 90 tūkstančių žodžių. Gausu taip pat ir pavyzdžių, kurie iliustruoja atskirų žodžių reikšmę, jų vartoseną. ("Tiesa”)

M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS

     Prieš 60 m. (1925 m. gruodžio 13 d.) Ąžuolų kalne, greta Meno mokyklos, buvo atidaryta M K. Čiurlionio galerija. Tada joje buvo 208 M. K. Čiurlionio, 167 kitų lietuvių dailininkų, 2409 liaudies meno ir 296 Vakarų Europos dailininkų darbai. Šiandien tai seniausias ir turtingiausias Lietuvos dailės muziejus. Jo fonduose — 231 396 eksponatai, tarp jų daugiau kaip 200 M. K. Čiurlionio paveikslų. Muziejus turi 15 skyrių ir filialus. Šiandien jame dirba apie 300 įvairių profesijų žmonių — tarp jų 19 ekskursijų vadovų ir 40 mokslo darbuotojų. Pirmasis galerijos direktorius buvo P.Galaunė; šiandieninis — nusipelnęs meno veikėjas Petras Stauskas. ("Tiesa”)

KADA VILNIUJE PER NERĮ PASTATYTAS PIRMASIS TILTAS?

     Senuose raštuose Vilniaus (Vilijos) gatvė (dabartinė L. Giros gatvė) pradėta minėti XVI-tame šimtmetyje. Praeity čia būta svarbaus trakto, jis siejęs miestą su perkėla. Kada čia pastatytas pirmasis tiltas, sunku pasakyti. Galima tik spėlioti pagal senus dokumentus. 1529 m. privilegija mūro ar akmens tiltui per Nerį statyti duota kancleriui A. Goštautui. Tiltas turėjęs būti su krautuvėmis, dengtas. Statybos išlaidas turėjęs padengti mokestis, planuotas rinkti už tiltą ir krautuves. Tačiau A. Goštautas privilegija nepasinaudojęs ir tilto nestatęs.

     Mūrinį tiltą per Nerį dabartinėje vietoje 1530 m. pradėjo statyti Vilniaus pilininkas, įžymus to meto asmuo, Ulrichas Hozijus. Jam mirus, 1536 m. statybą užbaigė jo sūnus Jonas. Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne saugojamas Žygimanto Senojo privilegijos originalas, duotas 1536 m. rugpjūčio 6 d. Jame smulkiai nurodyta, kokiomis sąlygomis buvo pavesta tilto statyba, kaip turėję grįžti įdėti pinigai. Tiltas turėjęs tarnauti ilgam — kiek galima tvirtesnis. Nustatytas ir tilto rinkliavos dydis, kiek už ką. Mokestis už molio vežimą nurodytas penkis kartus mažesnis, negu už malkų vežimą ar turgun vedamą karvę. Istorikas A. Gvanjinis rašė, kad tiltas buvęs iš abiejų galų mūrytas, didelis, gontų stogų ir ne pigiai pastatytas.

     Hozijaus statyto tilto medinį angos denginį daug kartų gadino pavasario ledonešiai. Karų metu tiltą degindavo atsitraukianti kariuomenė. Po pirmojo gaisro 1637 m. architektas D. B Fredianis pasiūlė Vilniaus magistratui permesti per Nerį originalios, nematytos beatramės konstrukcijos tiltą. Statyba kainavusi daug brangiau, nei buvo apskaičiuota. Ji jau ėjusi į pabaigą, kai 1674 m. sausio mėn. nelauktai anksti pajudėję ledai sugriovė pastolius ir nuvertė tiltą. Po kiekviens nelaimės neįveikiamos likdavo tik Hozijaus mūrinės atramos, aštrūs akmens ledlaužiai. 1888 m. kovo 22 d patvinusios Neries vandenys nusinešė ties Nemenčine sukrautą tūkstančio rąstų rietuvę. Rąstai, plaukioję po katedros aikštę, ties tiltu susigrūdo aukšta, grėsminga užtvanka. Tilto atramos atlaikė. Tiltą stipruolį vilniečiai meiliai vadino "mūriniu”, "didžiuoju”, "seneliu”. "Žaliuoju” jis pradėtas vadinti 1766 m. Dar praeito šimtmečio vidury ant Hozijaus atramų stovėjęs medinis tiltas iš šonų aptvertas žaliai dažytų karčių aptvaru. Baltus medinius stulpelius viršuje dengusios raudonos skardinės kepuraitės. Šaligatvyje buvę suoliukai poilsiui.

     Vilniaus gatvės gyvybinė versmė — Žaliasis tiltas — karo metais vokiečių buvo susprogdintas. Šalia sugriauto tilto buvo pastatytas laikinas — medinis. Dabartinis tiltas pavadintas ruso generolo vardu, bet papuoštas buvo žymių lietuvių skulptorių: B. Bučio, J. Kedainio, J. Mikėno, N. Petrulio, B. Pundziaus, P. Vaivados ir B. Vyšniausko- ("Literatūra ir menas”)

VERPIMO RATELIŲ MEISTRAS VLADAS KUCKA

     Vladas Kucka gimė gražiame, miškų ir pelkių apsuptame Knytuškų kaime, netoli Gervėčių, Gardino srityje. Augo gausioje šeimoje: dviejų brolių ir šešių seserų būryje buvo vyriausias. Labai norėjo mokytis. Motina, dūzgiant rateliui, iš lenkiško elementoriaus pamokė raidžių. Tris žiemas lankė gretimam Girių kaime veikusią rusišką pradžios mokyklą, o paskui jau pats kaip augalas stiebėsi į šviesą. Iš vaikystės buvo linkęs į grožį ir amatą. Iš pusbrolio pramokęs medžio drožimo amato, visą gyvenimą nesiskiria su medžiu. Iš beržo, ąžuolo, uosio, klevo, pušies, akacijos drožia verpstes, kultuves, šaukštus, kočėlus, dėželes, rašalines, paveikslų ir veidrodžių rėmus, tekina karolius, apyrankes, sages, dekoratyvines lėkštes. Pirmą kartą su savo darbais viešumon išėjo 1937 m. Vilniuje per Kaziuko mugę- Pasisekimo būta neregėtai didelio. Tai paskatino, kėlė nuotaiką, norą dirbti.

     —    Ar suskaičiuotumėte, meistre, kiek per visą gyvenimą padarėte verpimo ratelių? Kiek moterų pasipuošė jūsų tekintais karoliais ir apyrankėmis?

     —    Oi, sunku būtų suskaičiuoti, sesute dukrele... Suku stakles, rūksta dulkės, o tolimuos kaimuos sukasi mano darbo rateliai.

     Praeitą rudenį Vladas Kucka atšventė savo 85-tąjį gimtadienį. Tai reto kuklumo asmenybė. Savo gražiausius darbus atnešęs meno tarybai įvertinti, paprašydavęs tokių žemų kainų, kad taryba pati turėdavusi jas didinti.

     Po II-ojo pasaulinio karo meistras apsigyveno Vilniuje. Ilgus metus dirbo "Dailės”, paskui baldų dirbtuvėse- 1967 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Dalyvavo daugelyje parodų. 1975 m. buvo surengta personalinė jo darbų paroda.

("Literatūra ir menas”)

DAR APIE KIPRĄ PETRAUSKĄ

     Lietuvoje dar tebevyksta renginiai Kipro Petrausko gimimo 100-osioms metinėms paminėti. Vilniuje, dailės muziejaus centriniuose rūmuose, atidaryta paroda "Kipro Petrausko gyvenimo ir kūrybos kelias”. Joje rodomi eksponatai iš Kipro Petrausko fondo, kuris kaupiamas šio muziejaus teatro ir muzikos skyriuje. Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro solistų grupė ir Kipro Petrausko šeimos nariai dalyvavo dainininko gimimo sukakčiai skirtoje popietėje jo gimtajame Ceikinių kaime, Ignalinos rajone.

     "Tiesoje” Virgilijus Noreika apie sukaktuvininką taip rašo: "Kam teko klausytis mūsų dainininko Kipro Petrausko įstabaus balso, kas regėjo šį artistą scenoje, tą visam lakui pakerėjo operos meno žavesys, tas niekados nepamirš, kaip tauriai skamba liaudies dainos ar senoviniai romansai, išlikusios negausiuose įrašuose jo įamžintos arijos ar, sakysim, nepakartojamosios "Tris dzienas, tris nakcis”, "Ant marių krantelio”, "Dul dul dūdelė” bei kitos dainos gėrio grūdais krenta į šiandieninių klausytojų širdis. Mūsų teatro istorijoje ryškius pėdsakus paliko nemaža įžymių, visai lietuvių teatro bei muzikos raidai labai reikšmingų žmonių. Kipras Petrauskas — menininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas — tarp jų iki šiol tebėra įspūdingiausia asmenybė”.

     "Kultūros baruose” Vlada Mikšaitė apie Kiprą Petrauską taip rašo: "Meno aukštumų pasiekęs ne tiek kruopščiomis studijomis, kiek savo nepaprastais gabumais ir imlumu. Jis turėjo labai gražaus tembro ir plataus diapazono balsą, neeilinį muzikalumą ir meninę intuiciją. Jeigu dar prisiminsime jo puikią išvaizdą, aktoriaus gabumus, emocionalumą ir temperamentą, tai suprasim, kokį turtingą artistinį kompleksą turėjo šis Dzūkijos kaime gimęs jaunuolis. Jo meninė asmenybė nuo pat mažų dienų formavosi labai savaimingai, veikiama Lietuvos gamtos ir jos liaudies dainų. Liaudies dainas jis dainavo taip nuoširdžiai, kaip gali daryti tik žmogus, nuo pat vaikystės su jomis bendravęs. Jis niekada nedainavo gaidų, o dainavo mintis ir jausmus. Kipras Petrauskas dažnai vadinamas "Lietuvių operos kūrėju”, "Lietuvių operos tėvu”. Jis dažnai išvažiuodavo pasirodyti į kitas šalis, ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Turėdavo didžiausią pasisekimą, bet visada grįždavo namo”.

     Pokario metais Kipras Petrauskas dar 13 metų dainavo Lietuvos teatre. Šiandieninėje Lietuvoje jo vardas jau tapęs legenda. Nedaugelis išlikusių plokštelių menkai teatspindi Kipro Petrausko meną — to meto garso įrašų technika buvo dar labai netobula, — o vėlesnės fonogramos yra tik dainininko saulėlydžio liudininkai.