Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
MŪSŲ SPAUDOS KALBA
Jau daug kartų įvairių asmenų buvo rašyta apie mūsų laikraščių, žurnalų ir knygų kalbą. Buvo skundžiamasi ir piktinamasi, kad rašytojai, redaktoriai ir leidėjai per maža rūpinasi kalbos grynumu ir taisyklingumu. Tai neginčytina tiesa. Apie laikraščius ir žurnalus jau nė nekalbėkime, bet jeigu peržiūrėsime visas per paskutinį dešimtmetį išeivijoje išleistas lietuviškas knygas, tai gal užteks vienos rankos pirštų suskaičiuoti tas, kurios yra beveik be priekaištų kalbos atžvilgiu. Tai liūdna, bet ką gi čia galima padaryti?
Kai kurie mėgina spaudoje tas klaidas kelti, gal tikėdamiesi, kad redaktoriai ar autoriai, tai paskaitę, susigės ir pasitaisys. Bet kaip pasitaisyti? Juk tos klaidos nebuvo tyčia, sąmoningai daromos. Taigi tų kritikuojamų asmenų kalbos mokėjimas nebuvo pakankamas. Taip, tai ir kritikams labai aišku, užtat jie duoda įvairių patarimų. Pirmiausia jie pataria, kad prie kiekvieno žurnalo ar laikraščio redakcijos būtų kalbos taisytojas, jeigu pats redaktorius nepakankamai ją moka. Taip pat ir atiduodant knygą į spaustuvę, pirma turėtų patikrinti kalbą geras lietuvių kalbos žinovas. Tai puikūs patarimai, tikrai taip turėtų būti, bet kur tų kalbos taisytojų ir žinovų gauti? Lietuvoje jų yra nemažai, bet kaip su išeivija? Gal surasime tik vieną kitą, bet po vienų kitų metų jau ir tų nebus.
Kartais paimi neseniai pasirodžiusią knygą ir skaitai, kad kalbą taisė toks ir toks "kalbininkas”. Tikrai puiku ir džiugu! Bet kai pradedi tą knygą vartyti ir skaityti, tai ir įvairios kalbos klaidos pradeda dygti, kai grybai po lietaus. Tada ir tas staiga kilęs džiaugsmas dingsta.
Neseniai vienas žurnalistas, spaudoje aptardamas paskutinį žurnalo "Varpo” numerį, surado jame 77 kalbos klaidas, bet, beskaičiuodamas tas klaidas, ir jis vienoje vietoje suklupo: taisydamas klaidingą parašymą du metus, jis teigė, kad reikėtų rašyti dvejis metus. Ne! Reikia rašyti dvejus metus. Dauginiai skaitvardžiai galininko linksnyje turi galūnę -us: vienerius (arba vienus), dvejus, trejus, ketverius, penkerius ir t.t.
Vis dėlto reikėtų pagirti tuos redaktorius, autorius ir leidėjus, kurie duoda kam nors savo leidinius pataisyti. Jeigu ir nebus viskas tobulai pataisyta, tai bus bent "aptaisyta”, gal bus išvengta bent pačių grubiausių kalbos klaidų.
Tad iš visa to, kas iki šiol čia pasakyta, gal reikėtų daryti išvadą, kad jau jokių prošvaisčių šioje srityje nėra, kad jau reikia nuleisti rankas ir pasiduoti? Jokiu būdu! Ši dabartinė liūdnoka padėtis galėtų pagerėti, tik reikia noro. Jau daugiau kaip prieš porą metų esame rašę, kad daugelio mūsų rašytojų, žurnalistų ir mokytojų nepakankamą lietuvių kalbos mokėjimą galima aiškinti tinginyste ir puikybe. Tingima dažniau pažvelgti į gramatikas ir žodynus. Manoma, kad, baigus Lietuvoje mokslus ir gal net mokytojavus, jau nieko daugiau negalima ir nereikia išmokti. Ne! Visuomet galima ką nors naujo išmokti. O jeigu kokia nors sritimi ilgiau nesidomėsi ir nesirūpinsi, tai pamažu primirši ir tai, ką gerai mokėjai. Tad kiekvienas spaudos darbuotojas visuomet po ranka turėtų turėti žodyną, gramatiką ir kitokius kalbos kultūros leidinius. Tokių leidinių galima gauti iš Lietuvos, bet ir čia, išeivijoje, vieną kitą turime. Čia dar kartą galima paminėti pernai pasirodžiusią knygą "Praktinė lietuvių kalbos vartosena”. Jeigu ji ir neatsakys į visus klausimus bei abejojimus, tai vis tiek duos daug naudingų patarimų.
Nors mūsų kalba ir ypač jos rašyba nėra lengva, bet norint galima gerai išmokti. Tai įrodo net ir mūsų uolesnis jaunimas. Jau keliolika metų dėstau lietuvių kalbą Pedagoginiame lituanistikos institute ir vasaros Lituanistikos seminaruose. Negaliu pasigirti, kad būtų atsiradę labai daug studentų, kurie tobulai išmoktų lietuvių kalbą, bet prisimenu bent dešimt mergaičių ir kokią porą berniukų, kurie rašo beveik be klaidų ir galėtų puikiausiai išlaikyti lietuvių kalbos abitūros egzaminus Lietuvoje. Tad išvada — norint galima. Turi tik parodyti daugiau pastangų ir mokiniai, ir mokytojai, ir spaudos darbuotojai. Būtų naivu manyti, kad čia atsiras daug lietuvių kalbos žinovų ir specialistų, bet vis dėlto šiek tiek jų susilauksime. Tad ateitis ne tokia jau beviltiška.