LEONAS ZAREMBA, S.J.

     1978 m. balandžio mėn. "Laiškuose lietuviams” buvo straipsnis, pavadintas "Pentekostalinis arba charizmatinis judėjimas”. Redakcija prašė ir kitus skaitytojus tuo klausimu pasisakyti, bet niekas neatsiliepė. Seniai galvojau ką nors parašyti, bet vis problemos su tuo laiku. Manau, kad "Laiškų lietuviams” skaitytojai turėtų plačiau susipažinti su šiuo sąjūdžiu.

     Skaitytojams, kurie bus pamiršę, kas tame minėtame straipsnyje buvo rašyta, ir dabar neturi progos jo perskaityti, trumpai priminsiu turinj.

Jurgis Daugvila.    Šv. Jurgis.

     Straipsnio autorius pirmiausia, kaip jis sakosi, duoda istorinę apžvalgą. Įvairias klaidas ir bet kokius sąjūdžius, kurie, jo tvirtinimu, turi ką nors bendra, laiko tuo pačiu dalyku ir juos traktuoja, kaip tą pati dalyką. Toliau autorius nurodo eilę oficialių Katalikų Bažnyčios pasisakymų, kurie, kaip jis tvirtina, pasmerkia šį sąjūdį. Paskui jis iškelia daugiau kaip dvylika klausimų, kuriais nurodo charizmatikų klaidas. Pabaigoje, paminėjęs kardinolo Suenens pritarimą charizmatikams, suabejoja kardinolo tvirtinimu, kad popiežius Paulius VI pritariąs charizmatiniam judėjimui. Autorius nurodo eilę popiežiaus pasisakymų, kuriuose įžiūri pasmerkimą. Taip atrodo tas straipsnis. Ką turim į šiuos tvirtinimus atsakyti?

     Ar galima tikras ir taip pat tariamas klaidas sukrauti į vieną maišą ir visas vienodai traktuoti? Jokiu būdu ne. Taip darydami, mes nusikalsime tiesai, nes kaltuosius sulyginsime su nekaltaisiais. Nusikalsim ir prieš Katalikų Bažnyčią. Joks tikėjimas nėra taip aiškus, kaip krikščioniškasis. Iš visų krikščioniškų šakų pati aiškiausia savo dogmomis ir apibrėžimais yra katalikų. Jos mokyme nėra "maždaug”. Viskas aiškiai pasakyta, ypač dogminiuose dalykuose. Jei ką Bažnyčia smerkia, tai aiškiai pasako, ką ir už ką.

     Daugelis autoriaus suminėtų "erezijų” visiškai nėra erezijos. Nėra jokio oficialaus ar neoficialaus pasmerkimo kursilistams, charizmatikams ar grupiniams maldininkams. Prašom įrodyti savo teigimą! Labai neaišku, iš kur autorius atrado tokius "kon-vulsionistus-jansenistus”. Istorija tokių nežino. Žino jansenistus, kurie pasižymėjo dideliu rigorizmu savo teorijose ir pamaldumo praktikose. Jansenistai, anksčiau už autorių, būtų pasmerkę charizmatinį judėjimą.

     Autorius teisingai sako, kad istorijos bėgyje atsirasdavo vis naujų tikėjimo klaidų (erezijų). Tačiau neteisinga yra sakyti, kad visos klaidos yra tos pačios, arba kad jos yra tos pačios kilmės. Vien tik todėl, kad kas garbina Šventąją Dvasią (lotyniškai dvasia yra spiritus), padaryti visus spiritistais yra daugiau negu neteisinga.

     Kilo noras patikrinti oficialiuosius Katalikų Bažnyčios dokumentus, kuriais straipsnio autorius dangstosi. Kaip tik AC-TA SANCTAE SEDIS (oficialus dokumentų rinkinys) prasideda 1865 m. Autoriaus nurodytas liepos 30 d. dekretas jau yra pilnas. Dekretas kalba apie vad. magnetizmą, dabartinėje terminologijoje pažįstamą spiritizmo vardu. Minimi ankstyvesni dekretai ir šis (1865.VII.30) nieko bendro neturi su charizmatikais, negalima rasti nė mažiausios užuominos, kad sekminininkai yra įjungiami į spiritistų grupę. Tokio išsireiškimo "kalbėjimas neaiškiomis kalbomis” nėra nė viename dekrete. Juk ir pats autorius savo straipsnyje pamini, kad pentekostalistai pirmiausiai pasirodė Topeka, Kansas, tik 1900 metais.

     Toks pat dalykas yra ir su cituojamu 1898 kovo 30 d. dekretu. Tikintiesiems uždraudžiamas spiritizmas (mirusių dvasių iššaukimas, naudojimas stalelių ar mediumų ir pan.). Šiame dekrete jau aiškiai vartojamas spiritizmo terminas. Nė žodžio apie pentekostalus (tuo metu dar net protestantų pentekostalų nebuvo), nei apie kursilistus. Beja, kursilistai atsirado tik apie 1949 m.; o angliškai kalbančiųjų visuomenėje tepasirodė tiktai apie 1960 metus. Kaip gali autorius tokius dalykus tvirtinti?

     Ne geresnis dalykas ir su cituojamu Baltimorės susirinkimu (sinodu) 1866 m. Amerikiečių vyskupų sinodas Baltimorėje tik patvirtina ir plačiau paaiškina tai, ką Roma jau anksčiau buvo nutariusi apie spiritizmą. Pentekostalizams visai neminimas (jo dar nė nebuvo). Visiškai nėra tokio išsireiškimo dekrete: "maldos susirinkimas”. Amerikos vyskupai spiritistinių sesijų niekad nelaikė maldos susirinkimais, ar grupinių maldos susirinkimų spiritizmo sesijom. Argi taip galima iškraipyti oficialiuosius

     Bažnyčios dokumentus? Mes negalime kitaip išsiaiškinti, kaip tik, kad autorius pats neturėjo originalių dokumentų, bet naudojosi, o gal net komentavo, kitų duotas citatas ar komentarus.

     Savo straipsnio paskutinėje dalyje autorius bando įrodyti popiežiaus Pauliaus VI priešingą nusiteikimą charizmatikams, nurodydamas penkias vietas, iš kurių dvi yra citatos.

     Skaitytojams turbūt yra žinoma, kad Acta Apostolicae Sedis (anksčiau buvo Actą Sanctae Sedis) yra oficialus, periodinis Katalikų Bažnyčios dokumentų rinkinys. Jame yra popiežiaus enciklikos, dekretai, konstitucijos, iškilmingos kalbos ir kiti svarbūs dokumentai. Į šį rinkinį nededama savaitinių popiežiaus pamokslėlių ar kalbų, pasakomų bendrose audiencijose, ar sekmadieniais žmonėms sakomų "Angelus” proga. Šias kalbeles galima rasti pusiau oficialiame Vatikano dienraštyje "L’Osservatore Romano.”. Bet net ir šis laikraštis visai nededa tų vietų, kurias popiežius pasako spontaniškai, neskaitydamas iš anksto paruošto rašinio.

     Antroji autoriaus duota citata yra tiksli. Pirmosios citatos šiuo metu negalėjau prieiti, todėl suponuoju, kad ji yra tiksli. Taip pat suponuoju, kad autorius nenusikalto tiesai, nurodydamas dar tris vietas. Ko negalima sutikti su autorium, tai su jo padaryta išvada, kad popiežius "daug kartų yra pasmerkęs charizmatinį judėjimą”. Tai yra visiška netiesa. Tai charizmatikų apšmeižimas. Jei būtų koks nors pasmerkimas ar uždraudimas, ar net rimtas įspėjimas, jis būtų Acta Apostolicae Sedis rinkinyje. Tokio nėra. Bet ir neoficialiuose dokumentuose tokio dalyko nėra, nes popiežius neturėjo minties tai padaryti. Net pasiliekant griežtai prie autoriaus duodamų citatų, negalima padaryti tokios išvados, esą popiežius uždraudė charizmatinį judėjimą (apie pasmerkimą negali būti nė kalbos). Tegu kita proga autorius būna jautresnis žodžiams, kuriuos vartoja. Paulius VI padarė tik tai, ką padarė apaštalas Paulius korin-tiečiams (plg. 1 Kor 12-14 skyriai). Jis tik pamoko korintiečius, kai kur pabara, pataiso, įspėja. Apaštalas Paulius, pasisakęs, kad jis pats turi kalbų dovaną (donum lingiiarum), taigi kad jis pats yra charizmatikas, (iKor 14,18), niekur nepasmerkia kalbančiųjų neaiškiomis kalbomis, tik nurodo, kad būtų tvarkingai ta dovana naudojamasi. Tai yra Šventosios Dvasios dovana. Ir popiežius niekur nesmerkia, tik nori, kad būtų naudos visai Bažnyčiai.

     Bet čia dar ne viskas. Autorius, rašydamas šį straipsnį 1978 metais, neturėjo padėti taško, tarsi popiežiaus Pauliaus kalbos būtų pasibaigusios 1972 m. Popiežius mirė 1978 m., labai daug kalbėjęs ir mokęs apie Šventąją Dvasią. Tiesa, savo pontifikato pradžioje pasižymėjo dideliu atsargumu ir labai negausiais žodžiais charizmatikams. Tikrai, kai kam galėjo susidaryti įspūdis, kad jis yra mažiau palankus visam charizmatiniam judėjimui. Bet trečiajame savo valdymo periode jis aiškiai palankiai atsiliepia. Trumpumo dėlei, apleidęs visus kitus išsireiškimus, čia paminėsiu tik du atvejus, jau neskaitant to, kurį pats autorius mini su kardinolu Suenens.

     Pirmasis buvo 1973 m. spalio 10 d. Tuo metu Grottaferratoje, šalia Romos, vyko Charismatinio atsinaujinimo vadovų suvažiavimas. Jo metu popiežius sutiko priimti suvažiavimo atstovus ir jiems, nors ir nedaug, bet reikšmingai kalbėjo: "Mes džiaugiamės su jumis, mieli draugai, kad dvasinio gyvenimo atsinaujinimas pasireiškė šiandien Bažnyčioje skirtingomis formomis ir įvairiose aplinkybėse”. Trumpai nupiešęs dvasinio atsinaujinimo žymes, kuriomis kaip tik charakterizuojami charizmatikai, popiežius nurodo, kad vyskupų pareiga yra mokėti atskirti tikrus dvasinio atsinaujinimo reiškinius, ir taip užbaigia: "O tie, kurie Bažnyčioje turi autoritetą ir kuriems priklauso spręsti, jį turi ne tam, kad gesintų Dvasią, bet kad viską ištirtų ir palaikytų tai, kas gera. Šiuo būdu bus pasiektas Bažnyčios gėris, kuriam Dvasios dovanos yra diriguojamos”.

     Galbūt pats svarbiausias popiežiaus Pauliaus VI dokumentas apie charizmatikus yra jo kalba, pasakyta Tarptautinio Charizmatinio Atsinaujinimo suvažiavimo proga. Tai buvo 1975 m. gegužės 19 d. O buvo taip. Jau kelis kartus buvo sušaukti tarptautiniai charizmatikų suvažiavimai Notre Dame universitete, Indianoje. Dabar šaukiamas suvažiavimas tikrai turėjo būti svarbus. Tie, kurie buvo aprioristiškai nusiteikę priež charizmatikus, laukė, kad šia proga popiežius uždraustų šį sąjūdį. Sklido gandai, kad buvo padaryta žygių net ir pasmerkti. Charizmatikų vadai irgi laukė aiškesnio popiežiaus pasisakymo. Į Romą suvažiavo apie 10.000 dalyvių. Susirinkimų ir maldų vieta buvo netoli šv. Kaliksto katakombų, atvirame lauke. Sekminių dieną visi suvažiavimo dalyviai rinkosi į Šv. Petro baziliką. Kaip stebėtojai teigia, bazilikoje charizmatikai sudarė turbūt didesnę pusę visų dalyvių. Mišios nebuvo specialiai charizmatikams, ir popiežius tiesiogiai į juos nesikreipė. Tačiau charakteringa, kad pakylėjimo metu (tiek ostijos, tiek taurės) charizmatikai įprastu sau būdu prabilo "kalbomis”. Labai švelni melodija aidėjo galbūt pirmą kartą Šv. Petro bazilikoje. Popiežius negalėjo to negirdėti.

     Sekančią dieną buvo specialios mišios charizmatikams toje pat bazilikoje. Jas laikė ne pats popiežius, bet tam specialiai deleguotas kardinolas Suenens prie pagrindinio altoriaus, kurs paprastai rezervuotas tik popiežiui. Jau vien tas dalykas rodo palankumo ženklą. Tuoj po mišių į baziliką atvyko ir pats popiežius. Suvažiavimo dalyviams jis kalbėjo trimis kalbomis: prancūziškai, ispaniškai ir angliškai. Štai kelios ryškesnės ištraukos.

     "Šiai supasaulėjusiai žmonijai nieko nėra reikalingesnio, kaip šis dvasinis atsinaujinimas, kurį mes matome, Šventajai Dvasiai veikiant taip įvairiose srityse ir grupėse. Jis (atsinaujinimas) pasireiškia įvairiai: giliu širdies bendravimu ir artimu kontaktu su Dievu, išliekant ištikimais krikšto pažadams; malda, kuri dažnai būna būreliuose, kur kiekvienas laisvai save išreiškia, tuo būdu padėdamas, paremdamas ir maitindamas kitų maldą. Visa to pagrinde yra asmeninis įsitikinimas, kurs nėra vien tik iš gauto tikėjimo pamokymo, bet iš tam tikros asmeninės patirties to, kad be Dievo žmogus nieko negali, bet su juo viskas yra galima. . . Argi galėtų būti kitaip, kad šis dvasinis atsinaujinimas nebūtų naudingas Bažnyčiai ir pasauliui? Ir jeigu taip yra, tai kaip mes galėtume apleisti bet kokias priemones, kad jis toks ir pasiliktų?”

     Kitomis kalbomis, kurios buvo pasakytos (ispaniškai ir angliškai), popiežius nekartojo to paties dalyko, bet vis ką nors naujai pasakydavo. Charakteringiausia buvo tai, kad popiežius, padėjęs į šalį skaitytus popierius, kaip kad dažnai padarydavo, visiškai laisvai ir spontaniškai prabilo savo gimtąja kalba, itališkai. Štai kelios jo mintys: "Jūs susirinkote čia Romon Šventųjų Metų proga. Jūs siekiate vienybės su visa Bažnyčia atsinaujinti dvasia, autentiškai atsinaujinti, siekiate katalikiško atsinaujinimo, atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje. Mes esame patenkinti matydami šio atsinaujinimo ženklus: maldos pamėgimą, kontempliaciją, Dievo garbinimą, jautrumą Šventosios Dvasios malonėms ir labiau įsigilintą Šv. Rašto skaitymą.. .

     Taip, mieli mano sūnūs ir dukros, tai Jėzaus valia, kad pasaulis pamatytų jūsų gerus darbus, jūsų darbų gerumą, jūsų krikščioniško gyvenimo įrodymą ir garbintų Tėvą, kurs yra danguje. Tai iš tiesų yra dvasinis atsinaujinimas, ir jis galimas tik Šventojoje Dvasioje”.

     Visos šios citatos gana laisvai verstos iš angliško teksto. Tai, ką popiežius skaitė iš rašto, buvo paskelbta "L’Osservatore Romano”. Tai, ką jis spontaniškai kalbėjo ne iš rašto, buvo paskelbta "New Covenant” 1975 m. liepos mėn.

     Paliekame be komentarų. Tegu patys skaitytojai nusprendžia, ar čia yra pasmerkimas, ar pagyrimas. Dalyviai — jų tarpe buvo ir lietuvių — sužavėti pasakoja, kokia jauki nuotaika vyravo Šv. Petro bazilikoje ir kaip šiltai jiems popiežius kalbėjo.

     Dar liko tiesiogiai nepaliesti straipsnio autoriaus klausimai. Taip pat liko nepasakyta tiesiogiai apie patį sąjūdį. Jei Viešpats leis, stengsimės tai padaryti artimoje ateityje.

■ Kardinolas Bernardin paskelbė pareiškimą, liečiantį Nikaragvą. Pripažįsta, kad katalikų Bažnyčia ten turi sunkumų: uždaryta katalikų radijo stotis, uždarytas laikraštis “Iglesia”, ištremti kai kurie kunigai ir yra daug kitų apsunkinimų. Kardinolas ragina stengtis Nikaragvos problemą spręsti diplomatiniu keliu, susilaikant nuo karinės paramos kovotojams “contra”, veikiantiems prieš dabartinę vyriausybę.