Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAUNIEČIŲ CHORAS
"Gintaras” — senas vienetas, bet pastaraisiais metais labai atjaunėjęs ir meniškai sutvirtėjęs. Prie jo vairo stovėjo visas būrys žinomų dirigentų: N. Martinonis, A. Olšauskas, Y. Pučinskas, I. Kuzmienė, G. Laurinavičius ir kiti. Nuo 1976 m. jam sumaniai ir išradingai vadovauja darbšti chorvedė L. Januškienė. Jai pavyko į chorą įtraukti apie aštuoniasdešimt Kauno miesto dainos mylėtojų ir pasiekti labai gerų rezultatų. Didelę staigmeną jos vadovaujamas choras padarė 1985 m. jubiliejinės dainų šventės konkurse, tapęs geriausiu mišriu choru Lietuvoje.
Kuo pajėgesnis choras, tuo daugiau klausytojai deda vilčių ir laukia kažko nepaprasto, gražaus, dar iki šiol negirdėto ir neišgyvento. "Gintaro” dainininkai tikrai pajėgūs tai padaryti, bet dainuojant kai kada pasigirsdavo viena kita išsiderinusi styga, netikslus vienas kitas akordas, nežymiai susvyruodavo ritmas. Gražūs ir pagirtini jaunųjų choro dainininkių — sopranų ir altų balsai. Praverstų dar patobulinti tenorų ir bosų vokalą, siekti įtaigesnės meninės išraiškos ir gilesnės muzikinių minčių tėkmės.
Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Rita Likanderytė skaito protokolą. A. Grigaičio nuotr.
Su dideliu kūrybiniu polėkiu choras atlieka grakštųjį S. Šimkaus "Oželį”, A. Bražinsko dainą "Leliumai” ir J. Naujalio nuostabiąsias "Vasaros naktis” (Maironio žodžiai). ("Literatūra ir menas”)
KAIMO KAPELOS
"Literatūros ir meno” tribūnoje rašoma, kad kaimo kapela — tai liaudiškos krypties kamerinis instrumentinis ansamblis. Jos repertuaras buvo sudaromas daugiausia iš polkų, valsų ir maršų. Įvairesnės formos instrumentinių ir akompanimentinio tipo pjesių, režisūrinės išmonės beveik nepasitaikydavo. Koncertinėms programoms trūkdavo meninio išraiškingumo. Nebuvo plačiau panaudojamos kapelų interpretacinės galimybės. Atlikdama standartinį repertuarą, kapela sunkiai sudarydavo koncertinę (apie 40 minučių) programą. Šiandien kapela jau tapo platesniu interpretaciniu galimybių vienetu, tolygiai atliekančiu įvairių žanrų kūrinius. Išmoningai pasitelkiama režisūra, vizualiniai momentai, poetiniai fragmentai ir kita. Svarbu parinkti kapelai repertuarą. Gaila, kaimo kapelai rašo nedaug kompozitorių. Kaimo kapelos instrumentinė sudėtis nusistovėjusi tokia: 2 smuikai, 2 klarnetai, 2 triūbos, akordeonas, mušamieji ir kontrabosas. Gerai, jei dar papildoma liaudiško charakterio instrumentais: birbyne, tošele, lamzdeliu, armonika ir panašiais.
Kaimo kapelos Lietuvoje pradėjo kurtis šio šimtmečio pradžioje. Ypač išpopuliarėjo po 1960 m. dainų šventės. Kaimo kapelos joje dalyvavo su trim kūrinėliais: maršu, valsu ir polka. Praėjusių metų jubiliejinėje dainų šventėje, kaimo kapelos parodė jau brandesnį muzikos lygį. Turtingesnės buvo konkursinės programos, įvairesnis repertuaras, įdomesni teminiai sumanymai, aukštesnė sceninė kultūra. Paskutiniais metais susiklostė naujos kaimo kapelų muzikavimo kryptys. Kaimo kapelose daugiausia muzikuoja saviveiklininkai. Techniškai sunkių kūrinių saviveiklininkai dažnai nepajėgia atlikti. Vadovui tenka kviestis restoranų muzikantus ar kitus profesionalus. Saviveiklininkai lieka už profesionalų nugaros. Krinta jų nuotaika. Po konkursų, kai nebelieka profesionalų, jiems nebeįdomu viską pradėti nuo pradžios.
PIRMĄ KARTĄ RODOMI LANKYTOJAMS
M.K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia didžiausio Lietuvoje dailės rinkinio šešiasdešimtmečiui skirta paroda "Naujai įgyti dailės kūriniai”. Parodoje rodomi per pastarąjį dešimtmetį į muziejų suplaukusios meno vertybės. "Literatūros ir meno” žurnale rašoma, kad pradėjus prie M.K. Čiurlionio dailės muziejaus kurti paveikslų galeriją (1976-1986 m. laikotarpiu), visų Lietuvos muziejų istorijoje tokio turtingo dešimtmečio dar nebuvo.
Parodos tikslas — parodyti ne tik naujuosius eksponatus, bet visų pirma dar nematytus. Dėl vietos stokos į jubiliejinę parodą pateko tik nedidelė dalis (apie 2%) per pastaruosius dešimt metų įgytų meno vertybių. Kai kurie kūriniai yra gerai žinomi, bet reikia pasidžiaugti, kad jie iki šiandien dar išliko ir pasiekė nuolatinę užuovėją, kurioje garantuota apsauga ir deramas įvertinimas. Jie tapo prieinami visuomenei ir tyrinėtojams. Pirmiausia reikia pasidžiaugti naujais eksponatais iš M.K. Čiurlionio palikimo. Labai daug jo dar nežinomų kūrinių ir biografijos detalių atskleidė šis dešimtmetis. Dailės mėgėjai pirmą kartą mato Čiurlionio eskizus, piešinius, gaidas, laiškus. Laiškai ir užrašų sąsiuviniai liudija, kiek daug dėmesio dailininkas ir kompozitorius skyrė literatūrinei kūrybai ir kaip pasiaukojančiai jis dirbo atgimstančios lietuvių kultūros labui.
Tik iš senų katalogų ir recenzijų buvo žinomi kai kurie Čiurlionio amžininkų kūriniai. Šiandien tarp naujai įgytų galima pamatyti pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių darbus. Adomo Varno "Didmiesčio senutė” (1912 m.), Antano Žmuidzinavičiaus "Apsnigta eglė” bei jo knygoje "Paletė ir gyvenimas” aprašyta drobė "Nelaiminga šalis” (abu 19x0 m.). Metislavo Dobužinskio paveikslas "Raskolnikovas ir Marmeladevas aludėje” (1928 m.), skirtas Briuselio karališkojo teatro pastatymui. Jis priklauso prie tos grupės kūrinių, su kuriais autorius išgarsėjo dar "Meno pasaulio” parodose Peterburge.
Kitoje salėje — XX a. pirmosios pusės lietuvių tapybos meistrai: J. Šileika ir J. Mackevičius su peizažais, V. Eidukevičius, S. Ušinskas bei "arsininkai” — A. Gudaitis, A. Samuolis, V. Vizgirda su savo reikšmingais darbais. Kiekvienas rodomas kūrinys papildo tapybos aukso fondą ir atskleidžia naujas šių autorių talento briaunas. Puikus pavyzdys — "arsininkų” bendražygio grafiko Adomo Galdiko "Natiurmortas” (1922 m.). Jo kūrybai išsamiai atstovauja daugiau kaip 600 kūrinių.
Dauguma naujai įgytų dailės kūrinių atskleidžia užmirštus ar visai nežinomus mūsų kultūros puslapius. Nemaža XX a. paveikslų taip pat galima pavadinti retais. Ekspresyvi grafiko Mečislovo Bulakos drobė "Dzūkų kaimas” (1938 m.) primena, kad nuo 1939 m. dailininkas eksponavo ne tik grafiką.
Parodoje nemažai senojo lietuvių liaudies meno rinkinių — tai muziejininkų kasmetinių išvykų padariniai. Iš surinktų eksponatų parodai pateikta medžio skulptūrų rinkinys. Rečiau pasitaikantys senosios liaudies tapybos ir siuvinėjimo pavyzdžiai. Šiuolaikinių liaudies meistrų tapybos, grafikos ir skulptūros darbai rodo liaudies meno tradicijų gyvybingumą.
Pirmą kartą muziejaus istorijoje eksponuojama tiek daug Tolimųjų Rytų dailės. Daug Europos taikomosios dailės dirbinių. Senuosius rinkinius praturtino keletas XVII ir XVIII a. flamandų ir olandų tapybos darbų, taip pat vokiečių F. Šauso, J.E. Liudviko, E. Marteno, prancūzų H. Robero, I. Robiaro, keletas vengrų, austrų, lenkų, italų, šveicarų tapytojų kūrinių.
Senieji muziejaus rinkiniai nuolatos papildomi įvairių mokyklų paveikslais. Tarp jų yra taip pat ir dovanų.
SUSTOJO LAIKAS JONAVOS CENTRINĖJE TAUPOMOJOJE KASOJE
Statybininkas Pranas Morkūnas "Tiesoje” rašo: "Užeinu į Jonavos centrinę taupomąją kasą užmokėti už butą, elektrą ir telefoną. Kaip skelbia užrašai prie langelio, komunalinius mokesčius mokėti vienu metu gali keturi klientai. Tačiau tėra viena kasininkė. Eilėje — 34 žmonės. Atsistoju. Laikrodis ant sienos rodo 11 val. 20 min. Belaukdamas savo eilės, imu skaitinėti įrašus garbės lentoje, socialinius įsipareigojimus. Juose viename punkte paminėta, kad komunalinius patarnavimus reikia teikti kuo geriau.
Praslinko nemažai laiko, o laikrodis teberodo... 11 val. 20 min. Ir eilutė beveik nepasistūmėjo. Indėlininkus jau aptarnauja trys kasininkės. Jos ant stalo dėlioja pyragaičius, sumuštinius, vedasi arbatą. . .
Prie mūsų kasininkės prieina moteris. Abi ilgai kalbasi, paskui skaičiuoja pinigus. Vėl žvilgteliu į laikrodį ir pagaliau pastebiu, kad jo švytuoklė nejuda. Kalendorius šalia laikrodžio teberodo 1985-sius metus. Sustojo laikas Jonavos centrinėje taupomojoje kasoje.
Pagalvoju, kad reikėtų apie tai parašyti redakcijai, tad išeinu į pirmąjį sąjunginės spaudos kioską nusipirkti vokų. Deja, čia pasitinka du skelbimai: "Išėjau keisti kapeikų” ir "Šiandieninė spauda bus rytoj”. Ir čia laikas sustojęs...
Prisiminiau ir daugiau panašių atvejų. Kaune, Laisvės alėjos pradžioje, krintant šlapdribai, prie mažo langelio stovi ilgiausia eilė: pardavinėja obuolius. Užeinu į daržovių parduotuvę šalia — tuščia. O juk galėtų obuolius pardavinėti parduotuvėje — ir greičiau būtų, ir pirkėjai nežvarbtų.
Arba Vilniuje "Okeano” parduotuvėje — 8 pardavėjos ir 4 pirkėjai, o lauke ilgiausia eilė prie mažo langelio. Čia parduoda skanią žuvį, kurios prekybos salėje nėra”.
KAIP PASIPUOŠ VILNIUS ŠIĄ VASARĄ?
Pavasaris ir vasara jau čia pat. Netrukus Vilniaus miesto gatvės ir aikštės pasipuoš žaluma, gėlėmis. "Tiesa” rašo, kad Vilniaus apželdinimo tresto valdose jau sudygo želdinių daigai. Lietuvos sostinėje šiemet bus pasodinta 20 tūkstančių medžių, 38 tūkstančiai krūmų ir apie pusantro milijono gėlių. Ar taip bus ar ne, kurie nuvažiuos, pamatys.
Vilniečiai sako, kad jiems pavasarį darbo per akis. Mieste bus įrengta maždaug 500 kvadratinių metrų plote naujų gėlynų. Tarp pliko asfalto sumirgės gėlynai transporto žiede prie Pedagoginio instituto, Žvejų gatvėje prie Architektų sąjungos, šalia "Žalgirio” stadiono, ritualinių paslaugų biuro. Bus ir keturios sveikatingumo trasos: Naujuose Verkiuose prie Žaliųjų ežerų. Vingio parke, Neries pakrantėse, Šilo gatvėje. Čia bus geri takai ir apšvietimas, poilsio vaikų žaidimo aikštelės. Trasas puoš ir papildys mažoji architektūra bei sportiniai įrengimai.
Dekoratyvinių augalų tarybų ūkio vyriausias agronomas pasakoja, kad ūkis plečia šiltnamių plotus. Augina spygliuočius medžius ir krūmus iš ūgelių. Pašildomosiose lysvėse pridaigina įvairių sodinukų. Augina 36 rūšių vasarines, 46 rūšių daugiametes gėles, 56 rūšių medžius, 64 — krūmus.
Šį pavasarį miesto aikštėse pražys dar 30 tūkstančių praėjusį rudenį pasodintų svogūninių gėlių — tulpių, narcizų, krokų. Jei bus gražus pavasaris, jau balandžio mėnesį papuoš pražydusios našlaitės, neužmirštuolės, saulutės. Joms nužydėjus, išsiskleis vasarinių gėlių kilimai. Kiekvienoje gatvėje pavasarį iškertami seni medžiai, apkarpomi žaliuojantys.
Neseniai baigtas tvarkyti gėlynas Birutės gatvėje. Daug padirbėta Markučių parke. Čia įrengti takai, laiptai, išvalyti ir atsodinti želdiniai, išvalytas tvenkinys. Kasmet mieste žiemą pasodinama apie 400 medžių, iškastų su įšalusiu gruntu.
Rašoma, kad valstybė skiria dideles lėšas miesto apželdinimui. Medelius sodina pasiruošusios grupės. Kasmet pavasarį ir rudenį gatvėse, aikštėse pasirodo daugybė talkininkų. "Tiesa” džiaugiasi, kad šio darbo noriai imasi jaunimas. Medelius sodina daug kas, bet niekas nenori jais rūpintis ir prižiūrėti; jie skursta, palaipsniui nyksta ir pagaliau žūsta. Tai tikra komunistinė tvarka!
Atskiri miškų ir parkų plotai, miesto vykdomojo komiteto sprendimu, paskirti prižiūrėti įvairioms įmonėms ir organizacijoms. Kai kurios iš jų prižiūri, bet kitos net nežino savo plotų.
DEGTINĖS IR VYNO NIEKADA NETROKŠTA
Švenčionių miesto gyventojas "Tiesoje” rašo, kad, užsukęs į Švenčionių daržovių parduotuvę, ne ką galėjo pasirinkti. Tas pats ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį. Parduotuvėje negalima nusipirkti net svogūnų galvučių, kopūstų, gerų morkų, nekalbant jau apie obuolius. Apsipirkti reikia važiuoti j Vilnių, Uteną ar Sniečkų.
Kodėl toks skirtumas tarp miestų ir rajono centrų bei miestelių ir gyvenviečių? Prekių trūkumas byloja apie prekybos vadovų nerangumą, gerokai senstelėjusį mąstymą. Parduotuves dažniausiai užverčia prekėmis, kurios pelningos jiems, prekybininkams, o ne tomis, kurios kasdien reikalingos. Netoli minimos daržovių parduotuvės yra kita — "Gėrimai”. Šioje parduotuvėje degtinės ir vyno niekada netrūksta. Lietuvos komunistų partijos suvažiavime Švenčionių rajonas buvo kritikuotas už prekybą alkoholiu. Jau praėjo keli mėnesiai, bet kovai su alkoholiu niekas nedaroma.
KNYGŲ ĮRIŠIMO MENININKAS TADAS LOMSARGIS
Žurnale "Nemunas” Leonas Gudaitis rašo, kad 1938 m. Prahoje baigė Valstybinę grafikos mokyklą Tadas Lomsargis, kuriam pirmajam ir paskutiniam iš Lietuvos buvo įteiktas diplomas. Jis galėjo didžiuotis — visi dalykai: specialusis piešimas, knygrišystės praktika dirbtuvėje, dailės istorija, amerikietiškasis retušavimas, galiausiai ir karinis parengimas — buvo įvertinti "ypatingai gerai”. Profesorius Josefas Sola-ras džiaugėsi, kad jo auklėtinis, darbštus kitatautis, per ketverius metus visapusiškai įvaldė knygrišystės meną ir nustebino egzaminuotojus. Sugrįžęs į Lietuvą, dirbo Kaune kaip dailininkas knygrišys.
Pirmuosius savarankiškus darbus spėjęs išstatyti 1938 metų rudenį dailės parodoje Kaune, debiutantas sudomino ne vien knygos bičiulius. Lietuvos valstybei reprezentuoti į 1939 metų pasaulinę parodą Niujorke buvo išsiųsti trys T. Lomsargio darbai.
Nemažai meistrystės paslapčių T. Lomsargis atskleidė 1939 m. pavasarį skaitytoje paskaitoje. Labai nuoširdžiai jis pasakojo apie seną, kaip ir pati knyga, jos saugotojų bei puošėjų profesiją. Aptarė visas įrišimo rūšis. Iškėlė teigiamas ir neigiamas jų savybes, lietuviškos knygrišystės trūkumus. Giliausiai įstrigo žodžiai apie ypatingą šių laikų odinio apdaro prasmę: "Įrišimas, kuriame pasiekta tobula formų ir spalvų harmonija, gali mums reikšti garsus, kylančius iš knygos. Seni įrišimai atrodo lyg nebyliai, kurie nežino, ką gaubia. Modernus įrišimas yra teksto tarnyboje ir sako mums, kad jis nori tą tekstą suprasti ir tą supratimą perduoti kitiems, bet kartu nesistengia to teksto aprašyti, nes įrišimo spalvų ir formų ar linijų harmonijos gama neturi teisės būti iliustracija”.
T. Lomsargis išmoko tobulai apsaugoti knygą, bet nemokėjo tausoti savęs. Pradėjus rišti straipsnių rinkinį "M.K. Čiurlionis”, 1939 m. spalio mėnesį į sumenkusį kūną įsismelkė džiova. Jos nesuturėjo nė išgarsintas J. Kairiūkščio benzinolis. Mirė 1942 m.