DR. JUOZAS PRUNSKIS
Kartą mokytoja paklausė savo antros klasės moksleivių, iš ko galima pažinti, ar žmogus myli Dievą. Atrodė, kad nė vienas moksleivis į šį klausimą neatsakys. Bet pagaliau vienas berniukas pratarė: "Iš to, kad tas, kuris myli Dievą, Jam randa laiko". Taip, tai teisingas atsakymas. Jeigu mes Dievą mylime, turime surasti Jam laiko. Išganytojas ne tik savo laiką, bet ir gyvybę paaukojo mūsų išgelbėjimui.
Viena mūsų laikų mistike kartą paklaususi Viešpatį, kaip turėtų Jį vadinti. Atsakymas buvęs: "Vadink mane Gailestingumu!" Šv. Pranciškus Salezietis kartą yra pasakęs: "Jeigu aš galėčiau pasirinkti, kas mane turėtų teisti — Dievas ar mano motina — tai pasirinkčiau ne motiną, o Dievą". Tai visai suprantama, nes Dievas yra pati aukščiausia meilė ir gailestingumas. Anot rašytojo R. Graef (kurio veikalo "Trost im Leid" mintys daug kur čia panaudojamos), kaip žemė gali išlikti savo orbitoje tik tol, kol ji skrieja aplink saulę, taip ir žmogus gali tik tol jam reikalingu kilnumu gyventi, kol jaučia savo priklausomumą nuo Dievo.
V. K. Jonynas Gamtovaizdis
Tiesa, Dievas brangina žmogaus laisvę, Jis taip ją brangina, kad net ant savo pečių pasiėmė didžiausią tos laisvės piktnaudojimą — nuodėmę. Suprantama, Dievas nori žmogų atvesti į tiesos kelią, ir jeigu žmogus nenori klausyti Jo meilės kalbos, kartais Dievas prabyla kentėjimo smūgiais.
Bet ar žmogus moka ta kentėjimo pamoka pasinaudoti? Turime pavyzdžių, kad taip. Paskutiniojo karo metu viena moteris ilgus mėnesius buvo priversta praleisti koncentracijos stovykloje. Karui pasibaigus, dėl piktų žmonių ji vis dar turėjo pasilikti nelaisvėje. Pagaliau išleista ji meldėsi už savo priešus, nepraleisdama progos jiems gera daryti. Kai kuriems žmonėms ėmus dėl to stebėtis, ji paaiškino: "Aš privalau pirma padėti savo priešams, nes jie yra patys neturtingiausi dėl to, kad yra nusikaltimo prislėgti".
Kentėjimų šešėly
Dievas, kaip saulė, vis savo malonės spindulius į žmones žeria. Tik kai žemė kuria nors dalimi nuo saulės nusisuka, užeina tamsa — naktis, kol vėl ji atsisuka į saulę. Šv. Pranciškus Salezietis kentėjimo prislėgtam žmogui iškalbingai atskleidė skausmo prasmę: "Amžinoji Dievo išmintis nuo amžių pramatė tau kryžių — brangią savo širdies dovaną. Pirm negu tau tą kryžių siuntė, savo visa pramatančiomis akimis išmatavo, savo dieviška išmintimi apsvarstė, savo protingu teisingumu išbandė, savo mielu gailestingumu sušildė ir savo rankomis pasvėrė, ar nebus jis kokiu milimetru per didelis, ar miligramu per sunkus. Ir jį savo švenčiausiu vardu palaimino, patepė savo malone, iškvėpino savo paguoda ir tada dar kartą žvelgė į tavo ryžtą. Pagaliau tas kryžius ateina tau iš dangaus kaip ypatingas Dievo pasveikinimas ir gailestingiausios Dievo malonės išmalda". Ir jeigu mes tą savo kryžių ryžtingai imame nešti, pats Dievas mums taps Simonu Kireniečiu, atskubėdamas į pagalbą.
Viena švedų rašytoja savo romane pasakoja, kaip devynerių metų mergaitė su savo tėvu išplaukė į jūrą žvejoti. Juos ištiko smarki audra. Mergaitė ėmė baimintis. Tada tėvas, giliai tikintis vyras, pratarė: "Dukrele, argi mes nesame tryse laive? Trečiasis su mumis laive yra Dievas, tad mums nereikia bijotis".
Ar Dievas mūsų pusėje?
Pirmojo pasaulinio karo metu kai kurie kareiviai apkasuose klausė: "Ar Dievas mūsų pusėje?" Klausėjai nutilo, kai vienas karys atsiliepė: "Manau, kad mes ne tiek turime klausti, ar Dievas yra mūsų pusėje, bet — ar mes esame Dievo pusėje".
Šventoji Hildegarda kartą mačiusi tokį vaizdą: mažas berniukas stovėjo kalvėje prie priekalo. Jis kalė gabalą geležies. Laikas bėgo, ir berniukas augo. Drauge su juo augo ir kūjis, ir priekalas, ir geležis. Berniukas tapo suaugusiu, paskui seniu. Kai mirė, linksmas keliavo į amžinybę. Tačiau jis labai nustebo, kai rado dangaus vartus uždarytus ir užrakintus ta pačia geležimi, kurią jis kalė. Dabar suprato, kad jis, tiesa, dirbo visą savo gyvenimą, tačiau dirbo tai, ką pats norėjo, ir nesidomėjo, ko Dievas iš jo norėtų. Kuo labiau žmogus seka savo valią, tuo mažiau jame reiškiasi Dievo valia ir tuo daugiau nuodėmės šešėlių atsiranda jo gyvenimo kelyje. Dievo valia gali būti pildoma ir kantriu savo kryžiaus nešimu, ir uoliu tobulybės siekimu.
Dostojevskis kartą rašė: "Jeigu aš tik nors truputį darausi geresnis, tuojau visas pasaulis darosi truputį geresnis". Antra vertus, kiekvienas blogas darbas yra tamsus debesėlis mūsų ir visos žmonijos horizonte. Nematomai maži vandens lašeliai pakyla aukštyn ir sudaro debesis, kurie uždengia saulę, visada šviečiančią dangaus mėlynėje. Lygiai taip pat ir nuodėmės lašeliai uždengia saulę, ir jeigu jų atsiranda labai daug, tada iškyla žiauri audra ir krinta grėsminga kruša, galinti paliesti plačią aplinką.
Taip pat ir šventumo galia yra labai didelė. Kartą Paryžiaus priemiesčiu ėjo vienuolis tėvas Grisar su būreliu seminaristų. Sutikę juos to priemiesčio vaikėzai iškoliojo, apdrabstė purvu ir apmėtė akmenimis. Vienas seminaristas paklausė: "Tėve, kiek reikėtų tokių šventųjų kaip Arso klebonas, kad būtų galima atversti Paryžių? Tėvas Grisar atsakė: "Dešimt jų įstengtų atversti visą Prancūziją". Kiekvienas žmogus atsivertimą turi pradėti nuo savęs. Be savo reformos yra neįmanoma dvasinė pasaulio reforma.
Kartą Londone kažkas paklausė, ką reikėtų daryti, kad tas milžiniškas miestas per vieną dieną taptų švarus. Vienas siūlė tą priemonę, kitas kitą, tačiau visos atrodė nepakankamos. Tada namų šeimininkas tarė: "Tereikia, kad kiekvienas nušluotų plotą prieš savo duris". Jeigu visi žmonės ryžtųsi nušluoti dulkes nuo savo širdžių, tai greitai visas pasaulis praskaidrėtų.
Blogi laikai?
Kartą pas šv. Petrą iš Alkantaros atėjo vienas vyras ir pradėjo skųstis blogais laikais. Šventasis tuojau atsiliepė: "Žinai ką? Skundimasis ir dejavimas čia nieko nepadės. Pradėkime mudu darytis geresniais, ir pasaulyje jau tuoj bus dviem blogais žmonėmis mažiau..." Tai yra svarbi tiesa, bet kaip daug žmonių ją užmiršta! Ir kaip daug kas savo nuodėmėmis prarastų amžinybę, jeigu kentėjimas, tasai dieviškas atgailos skelbėjas, jų neišgelbėtų. Nereikia net stebėtis, kad kentėjimai kartais užgula ir pačius geriausius žmones. Šv. Teresės gyvenime skaitome, kad kartą ji girdėjusi Viešpaties nusiskundimą, jog tiek maža tėra žmonių, kurie Jį nuoširdžiai myli. Šventoji atsiliepusi: "Viešpatie, Tu neturi stebėtis, nes juk tuos, kurie Tave kryžiuoja. Tu myli, o tuos, kurie Tave myli, Tu kryžiuoji".
Kaip tik sunkūs kryžiai dažnai žmogui padeda pamatyti Tą, kuris mirė ant kryžiaus. Karo metu vienas jaunuolis, kurio tikėjimas buvo išblėsęs, toli priekyje nuo savo linijų buvo sunkiai sužeistas. Iš gilios žaizdos tekėjo kraujas, artindamas jam mirties valandą. Ir nieko arti nebuvo, kas jam galėtų padėti. Vėliau buvo atrastas jo lavonas. Šalia gulėjo jo paties užrašų knygelė, kurioje jis su dideliu vargu savo krauju buvo įrašęs: "Aš tikiu!"
Ryžtas sunkiausiose valandose
Tikėjimas duoda ryžto ir sunkiausiose valandose. Paskutinio karo metu, prasidėjus bombardavimams, į slėptuvę atbėgo motina su dviem savo mažomis dukromis. Bombos drebino žemę, ir persigandusios mergaitės pradėjo verkti. Tada motina joms pasakė: "Dėl ko jūs turite tokią pagonišką baimę?" Mergaitės aprimo, prisiminusios ankstyvesnį pamokymą, kad jos yra pakrikštytos, kad jas dabar Dievas globoja, ir kad jos, kas tik bebūtų, niekad nepražus. Kentėjimai yra sunkūs, bet, anot mistiko Ackehart, jie yra tie greitieji žirgai, kurie mus neša į tobulumą. Kentėjimai pažadina valią naujoms pastangoms.
Didieji šventieji nebuvo laisvi nuo kentėjimų ir nepasisekimų. Jie dažnai nebuvo suprasti ir įvertinti. Kai šv. Teresėlė gulėjo serganti ir visiškai nusilpusi, išgirdo vienos seselės žodžius: "Teresėlė greitai mirs, ir aš norėčiau žinoti, ką mūsų viršininkė galės vienuolyno knygose apie jos darbus parašyti. Juk ši miela seselė nieko nėra padariusi, kas būtų verta paminėti". O juk mes žinome, kad šv. Teresėlės gyvenimas buvo pilnas heroiško šventumo veiksmų.
Tačiau reikia pabrėžti, kad krikščionys neieško, lyg indų fakyrai, kentėjimų, manydami, kad tik kentėjimais galima pasiekti išganymą. Tobulėjimui yra daug įvairių būdų. Kiekvienas žmogus turi pilną teisę tolinti jį užgulančius sunkumus, tačiau ateinančiais sunkumais ir kentėjimais nereikia skųstis ir dėl jų pulti į nusiminimą, bet reikia išmokti semtis iš jų dvasinės naudos. Rašytojas R. Graef sako, kad "krikščioniui kentėjimas nėra džiaugsmo šaltinis. Mes kentėjimus mylime ne dėl jų pačių. Jie mums nėra tikslas, o tik priemonė siekti tobulumui ir šventumui".
Vis dėlto reikia pripažinti, kad visi žmonės yra kryžiaus nešėjai. Kiekvieno žmogaus kelias yra didesnis ar mažesnis kryžiaus kelias. Tėvas Nieremberg prašė Dievą kentėjimų šiame gyvenime, kad netektų kentėti amžinybėje. Jį aplankė smarki liga, ir kai skausmas ypač sunkiai jį prispausdavo, tada jis prabildavo: "Non est ignis aeternus (tai ne amžina ugnis)!" Jeigu iš kentėjimo ir nieko kita nesusilauktume, o tik išmoktume prasmingiau melstis, jau ir tada kentėjimas nebūtų beprasmis.