1961 M. GEGUŽĖS MĖN. (MAY) VOL. XII. NO. 5
T U R I N Y S
Motinos Dienai — D. Augienė 131
Mūsų tautinės gyvybės išlaikymas — J. Gylys 134
Mūsų balsas Tave tepasiekia — Vysk. V. Brizgys 139
Rabindranath Tagore (II) — A. Grauslys 141
Religijos ilgesys — Dr. J. Prunskis 148
Žmogus — įsikūnijusi dvasia — D. Petrutytė 150
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė ir J. Vaišnys, S. J. 158
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago
36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Tik Jis gėlės pumpurus praskleidžia...
A. Kezio, S. J. nuotr
NE, TAI NE JUMS GĖLĖS PUMPURUS IŠSKLEISTI!
JŪS GALITE JUOS KRATYTI, GALITE DAUŽYTI,
BET NE JUMS JUOS IŠSKLEISTI, KAD PRAŽYSTŲ!
JŪSŲ PALIETIMAS JUOS SUTEPTI TEGALI.
DRASKYKITE JUOS IR MESKITE ŽEMĖN,
BET NEIŠŠAUKSITE SPALVŲ, NEIŠŠAUKSITE KVAPO.
O, NE JUMS IŠSKLEISTI PUMPURUS, KAD PRAŽYSTŲ!
TIK JIS MOKA PRASKLEISTI PUMPURĄ TAIP PAPRASTAI...
JAM UŽTENKA Į GĖLĖS PUMPURĄ PAŽVELGTI,
KAD JOS GYSLOMIS GYVYBĖS SULTYS TEKĖTI PRADĖTŲ.
JAM SUKVĖPAVUS, GĖLĖ IŠSKLEIDŽIA SAVO SPARNUS IR SKRENDA DRAUGE SU VĖJU.
SPALVOS IŠSIVERŽIA TARTUM ILGESIAI,
O KVAPAS SAVO SALDŽIĄ PASLAPTĮ PASAKO.
TIK JIS MOKA PUMPURĄ PRASKLEISTI TAIP PAPRASTAI...
(R. Tagore. Vaisių rinkimas)
DANUTĖ AUGIENĖ
ŠIAME straipsnyje sustosime prie vienos kitos minties, kurios įgyvendinimas galėtų palengvinti moters — motinos kelią.
Kas gi nežino, kad šeimą sudaro ne vienos motinos? Šeimoje mes turime motiną — žmoną, vyrą — tėvą ir vaikų, nes tokia yra normali šeimos paskirtis. Tik tos visos trys žmonių grupės, eidamos šalia ranka rankon, gali pastatyti stiprius ir vėtrų nepajudinamus šeimos rūmus.
Atėjus pavasariui ar artėjant šventėms, mes pratę remontuoti savo namus, dažyti tvarkyti gyvenamus butus, darže sodinam gėlių, ravim piktžoles, plaunam virtuvę ir blizginam automobilius, o kiek kartų sustojam prie savo šeimos gyvenimo problemų? Kiek kartų aptariam, kas mūsų gyvenime yra taisytina, kas keistina, ką turėtume naujo įnešti, ko privalome atsisakyti? Mes purškiam daržoves ir vaismedžius, kad vaisiai augtų nesugedę, o kaip su mūsų dvasinio gyvenimo daigais? Ar mes purename jiems dirvą? Ar stengiamės naikinti ten kartais saugiai besi veisiančias bakterijas? Ar parodom geros valios kritiškai pažvelgti į savo elgesį ir savo pareigų atlikimą?
Bent Motinos Diena ir kitos didžiosios šventės turėtų būti tokio susikaupimo ir susimąstymo dienos. Vyrų, moterų ir vaikų. Atsakykime, ar mes buvome, ar esame tokie, kokie privalėjome.
Nupirkti gėlių ar dovanų, padeklamuoti eilėraščių ar suruošti minėjimą su vaišėmis yra nepalyginamai lengviau negu atlikti gerai savo šeimoje nešamas pareigas. Yra daug sunkiau būti be priekaišto savo elgesyje, savo darbe, savo įpročiuose ir savo kalboje.
Moters — motinos pareigos yra nepaprastai sunkios. Jei teisinga, kad vyras yra galva, o moteris — širdis, tai jos pareigos yra pernelyg atsakomingos. Jei galva gali ilsėtis naktimis — širdis nenustoja plakusi nė sekundės. Jei galva gali dirbti labiau ar mažiau įsitempus, širdis turi išlaikyti lygsvarą ir nuolatinį tęstinumą. Širdis reaguoja į kiekvieną įvykį, ji maitina kūną ir palaiko gyvybę. Ji nepakenčia nieko nešvaraus, nieko nuodingo. Kūnas gali būti deformuotas, kūno dalys neveiklios, bet žmogus bus gyvas, kol širdis gyvens. Todėl neveltui dabar sakoma, kad Lietuva išliks gyva, kol turėsime susipratusių ir kilnių lietuvių motinų. Štai kokia sunki atsakomybė moterims — motinoms! Kuo maitinsi savo brangiuosius asmenis? Ką jiems skiepysi, apie ką kalbėsi? Kokius jausmus formuosi besivystančiam kūdikiui, ką įdiegsi į širdį bręstančiam vaikui, kuo būsi savo senstančiam vyrui?
JURGIS GYLYS
(Rašinys “L. L.” konkurse laimėjęs III premiją)
Išeivijos reikšmė tautai
IŠEIVIJA yra tautos dalis, gyvenanti už jos teritorijos. Tautai išeivija svarbi tiek, kiek ji nenutraukia su tauta dvasinių ryšių: sielojasi jos interesais, rūpinasi prieaugliu ir stengiasi jį išlaikyti tautai ištikimą. Šitokia išeivija turi labai didelės reikšmės: 1) Per ją tauta apsireiškia tiesioginiai, leidžia save arčiau pažinti kitiems. Dora ir pozityviai besireiškianti išeivija jos pasirinktoje naujoje tėvynėje teigiamai pristatys pačią tautą ir laimės jai simpatijų tarptautinio bendravimo santykiuose. 2) Susipratusi išeivija padės tautai pačiu efektingiausiu būdu perteikti jos kultūrinius laimėjimus, išryškinti ir išpopuliarinti jos kultūrinį įnašą naujos tėvynės krašte. 3) Pačiu suprantamiausiu, objektyviausiu ir efektyviai lanksčiu būdu perteiks savo tautai iš naujos tėvynės patirtus kultūrinius laimėjimus ir padės jai sparčiau progresuoti. 4) Visais galimais būdais ir įtaka rems savo tautą jos gyvybinėse pastangose santykyje su kitomis tautomis.
Todėl kiekviena tauta rūpinasi savo išeiviją išlaikyti gyvą ir jai ištikimą. Mūsų visų, kurie laiko save išeiviais, ir tų, kurie save laiko tik svečiais, laikiniais kampininkais, dabartinės sąlygos yra išeivijoje sunkesnės. Mes neturime tos nuolat skatinančios įtakos iš metropolitinės tautos. Išlikimas, tvirtėjimas ar sunykimas yra tik mūsų pačių valioje ir rankose. Ne dėl kitų motyvų, o tik iš didelio susirūpinimo mūsų tvirtėjimu ir "Laiškai Lietuviams" ėmėsi paskatinimo pasisakyti šia tema.
1. Paprastam žmogui yra mažiau suprantama dvasia veikliųjų ir ryškiųjų asmenybių, nuo kurių valios priklauso imtis iniciatyvos pasukti veiklos ratą viena ar kita kryptimi.
2. Nėra tokio apspręsto paskatinimo drąsiai daryti išvadas klausimais, kuriais aiškios, ypač politinės, krypties žmogus turi aiškų sprendimą ir pagal jį visose aplinkybėse vienodai reiškiasi.
3. Mūsų išeivijos savitos lietuviškos egzistencijos ir tarpusavio santykiavimo bazė išpopuliarintais prieštaraujančiais sprendimais ir teigimais labai aptemdyta. Todėl, siūlant suformuluotas išvadas ar sumanymus, turi iš naujo apsireikšti, ant kurio pagrindo stovi.
Pažaislio vienuolyno vaizdas iš lėktuvo.
Mano supratimu, per ilgai nesutariame ir aiškiai visiems priimtinai neapsisprendžiame kai kuriais pagrindinės reikšmės klausimais.
Vysk, V. Brizgys
ŪSŲ minimi istoriniai įvykiai ne visi yra nesibaigiančios reikšmės, tačiau niekas nesako, kad juos paminėti būtų netinkama ar neišmintinga. Tuo labiau ne vien dera, bet yra ir vispusiškai naudinga minėti tai, kas mus saisto, iš ko nuolatos tikimės didelių pasekmių gyvenime.
Gegužės 13 dieną sukanka 10 metų, kai tada dar trys Lietuvos vyskupai laisvame pasaulyje pasirašė aktą, pavedantį Lietuvą ir visą lietuvių tautą Šv. Marijos Nekalčiausios Širdies globai. Per tuos 10 metų visame pasaulyje ir Lietuvoje įvyko daug skaudžių ir daug guodžiančių dalykų. Per tą laiką bolševikų santvarkos vergų stovyklų kančiose žuvo arkiv. Mečislovas Reinys ir vysk. Vincentas Borisevičius, taip pat invalidu Lietuvon paleistas mirė ir vysk. Pranciškus Ramanauskas. Per tą laiką vergų kančiose mirė keli šimtai lietuvių kunigų ir daug tūkstančių pasauliečių.
Bet įvyko ir guodžiančių dalykų. Kad ir invalidais, kad ir skurdui, bet kentėti ir mirti savame krašte paleisti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų vysk. Teofilius Matulionis ir vysk. P. Ramanauskas, apie 200 kunigų ir keli tūkstančiai pasauliečių. Tiesa, tai tik mažas nuošimtis iš visų, kuriuos rusai vergais išvežė į savo skurdo ir teroro imperiją. Trys nauji vyskupai buvo konsekruoti Lietuvoje. Būtų gal net žalinga apie tai smulkiau kalbėti, bet reikia paminėti, kad nei teroras, nei deportacijos, nei tiesiog senovės vandalų elgesį prilygstąs žmonių apiplėšimas ir skurdas, tebesitęsiąs lig šiai dienai, nepalaužė nei lietuvio tikėjimo, nei patriotizmo.
Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas Pažaislio bažnyčios architektūros ir dekoracijų vaizdais. Ši bažnyčia yra pastatyta ir nuostabiai išpuošta italų menininkų XVII amžiaus pabaigoje. Savo architektūra ir puošnumu ji gali lenktyniauti su gražiausiomis Romos bažnyčiomis. Net komunistai jos nedrįso naikinti, bet saugoja kaip istorinį meno paminklą.
Šiuo metu reiškiasi ir seno Maskvos imperializmo, ir bolševikų siautėjimo prieš tikėjimą bei lietuvybę nauja banga. Vyskupai, kad ir Lietuvoje, yra belaisviai. Prieš Dievą, tikėjimą ir kunigus vedama labai nekultūringa pajuokos ir melo kova. Visokiais būdais stengiamasi jaunimo akyse suniekinti garbingą Lietuvos praeitį. Keli kunigai ir keliolika pasauliečių, atkritusių nuo savo tautos ir nuo Dievo, visiškai pasidavė ruso pavergėjo ir bedievio bolševiko tarnybai šiame Lietuvos jaunimo klaidinime. Atrodo, kad jie visi nesupranta, jog tuo būdu jie išniekina ir save pačius, ir savo gimdytojus, ir savo protėvius. Jie net ne savomis mintimis ir ne savais žodžiais, o senu, nuvalkiotu Maskvos žodynu kolioja mylinčius savo kraštą, savo tautą ir jos praeitį, tikinčius Dievą ir norinčius Jį garbinti.
Praėjo laikai, kad suverenai dėl asmeninių ar teritorinių ambicijų skelbė karus. Šiandien vienas šūvis pareikalautų daugiau gyvybių ir padarytų daug daugiau žalos už garsiausius praeities karo mūšius. Bolševikai šį pasikeitimą gerai supranta ir jį išnaudoja. Jie patys bijo atviro karo, bet žino, kad jo bijo ir kiti. Bolševikai kariauja iš pasalų, kurstydami kituose kraštuose vidaus nesantaikas. Nei bolševizmo ideologija, nei socialinė bei ekonominė doktrina ir santvarka neišlaiko proto ir praktikos kritikos, užtat bolševikai visokiomis priemonėmis gina savo valdomus žmones, kad jie nieko kito negirdėtų ir nežinotų, tik jų melą. Ir tų aiškių melų jie neleidžia kritikuoti nei žodžiu, nei raštu. Protiniais ginklais nepajėgia įveikti tikėjimo, tad draudžia jo mokyti, o Dievą, tikėjimą ir tikinčiuosius išjuokia bei persekioja, jaunimui meluodami ir jį tvirkindami.
idėjos ir žmonės
Alfonsas Grauslys
Meilė Tagorės kūryboje
Tagorės kūryboje meilė turi dvejopą prasmę: tai yra tasai jausmas, kurs reiškia žmogaus meilę Dievui ir vyro meilę moteriai arba moters meilę vyrui. Tačiau ir vienu ir kitu atveju šios abi meilės yra giminingos, nes ir vienoje ir kitoje žmogus stengiasi išeiti iš savęs, iš savo egoizmo ir tiesti rankas į Begalinį. Tokiu būdu žmogus suranda savo tikrąjį "aš" ir, aukodamasis kitam, įprasmina savo gyvenimą. Gyvenimą įprasmindama, meilė nuramina žmogų, nes, anot Tagore, gyvenime visur yra klausiama "kodėl", bet prisipažinime "aš myliu" jau nėra klausimo "kodėl". Meilė yra gyvenimą apipavidalinanti galia, todėl "pasaulis gimė iš meilės, jis yra meilės nešamas, meilės jis siekia ir meilėje skęsta... Tartum pilna vyno taurė, gyvenimas yra pilnas meilės".
Kalbant apie erotinę meilę Tagorės kūryboje, reikia pirmiausia pasakyti, kad ji yra labai dvasinga ir žmogų dvasinanti. Jo erotinės poezijos eilėraščiai yra nuostabaus dvasingumo, kuklumo ir švelnumo. Čia duodame tik porą mažų pavyzdėlių iš jo veikalo, vardu "Sodininkas". Štai kaip moteris kalba apie mylimą vyrą:
“Diena po dienos jis ateina ir vėl nueina. Eik ir įteik jam gėlę iš mano plauku.
Kai jis klaus, kas čia buvo, kas ją atsiuntė, prašau, nesakyk jam mano vardo, nes jis tik ateina ir vėl nueina.
Jis sėdi dulkėse po medžiu.
Išklok, mano drauge, gėlėmis ir lapais ten vieta jam atsisėsti.
Jo akys yra liūdnos ir liūdesiu apvelka mano širdį.
Jis nesako, apie ką galvoja.
Jis tik ateina ir vėl nueina.”
O štai kaip vyras kalba apie moters meilę:
“Kai ji greitais žingsniais pro mane praėjo, jos rūbo kraštelis palietė mane.
Ir štai iš širdies nežinomos salos staiga padvelkė šiltu pavasario kvapu.
Prabėgančio palietimo suplasnojimas mane užgavo ir akimirka praėjo, tartum vėjo nešamas atplėštas žiedo lapas.
Tartum jos kūno atsidūsėjimas ir jos širdies sušnibždėjimas palietė mano širdį.”
Prie meilės temos Tagore sustoja visuose savo didžiuosiuose kūriniuose. Jo minėtas "Sodininkas" yra beveik ištisai meilės poezija. Vienas kritikas apie šį kūrinį sako, kad "nerūpestinga laimingai mylinčio palaima auksiniu juoku sklinda iš šių brangių eilėraščių". Tai visai nenuostabu, nes šis kūrinys yra parašytas jo laimingos moterystės pradžioje.
Zakristijos koridoriaus skliauto stuko lipdiniai ir freska.
Savo dramoje, pavadintoje "Chitra", jis vaizduoja meilę, kaip gyvenimo turinį, kurs žmogų sukilnina ir pakeičia. Tame kūrinyje yra sudėtos visos Tagorės idėjos apie meilę, per kurią viena lytis dvasiniai papildo kitą. Toji meilė — tai sielų susijungimas ir paskendimas vienos kitoje, nes siela sielos alksta ir kai jai sielos vietoje duodamas tik kūnas, ji yra apgaunama ir apviliama. Štai dėl ko išorinis moters grožis Tagorės erotikoje nevaidina didelio vaidmens. Jo kūryboje besimylintieji nėra nepastovios kaukės apgaunami, jie nori vienas iš kito tai, kas yra esminga, pastovu, dvasinga. Minėtoje dramoje mylinčiajam mylimoji moteris — tai brangi dėžutė, į kurią jis nori sudėti visas savo geriausias svajones, jai patikėti savo ilgesius ir idealus, kad jo mylimoji jam būtų giliausio jo vidaus gyvenimo apvainikavimas. Todėl jis moka kartais kūnui pasakyti "ne!", norėdamas parodyti, kad meilės esmė yra ne ten. Besimylintieji dvasiniai praturtėja, savo giliausią dvasios pasaulį vienas kitam atiduodami, savąjį "aš" vienas kitam pavesdami ir vienas kitu gyvendami.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
(Nobelio laureatų mintys)
Ryškioje technikinės kultūros pažangoje, dabar dominuojančioje pasaulyje ir absorbuojančioje žmogaus dėmesį, yra pavojingų pradų, kuriuos Nobelio laureatas Isador Isaac Rabi taip aptaria: "Naujausių mokslų lobis ir technika, pasiekta žmogaus dvasios šviesai, gyvenimo prailginimui ir pagerinimui, panaudojama gyvenimo naikinimui ir žmogaus dvasios pažeminimui. Technologinis karas, biologinis karas, psichologinis karas ir smegenų plovimas — jie visi pasinaudoja mokslo atradimais, pasiekdami pasibaisėtinų rezultatų."
Žmonijoje pastebimas stiprus gilesnių ir aukštesnių dalykų ilgesys, kaip kitas Nobelio laureatas Rudolf Eucken pažymi: "Iš čia vis didėjančia jėga kyla jausmas, kad religija yra būtina. Jaučiamas religijos ilgesys".
Moderniosios civilizacijos trūkumai
Atskleisdamas moderniosios civilizacijos trūkumus, prof. Eucken išryškina mintį, kad ji nepatenkina pilnutinio žmogaus: "Visas išorinių civilizacijos pasisekimų žibėjimas negali paslėpti fakto, kad ji nepatenkina viso žmogaus su jo vidinėmis aspiracijomis. Civilizacijos dėka pasiektas pasaulio pagerėjimas negali atlyginti už vidinį tuštumą, pasireiškiantį per dideliame susikoncentravime pastangose, apsiribojančiose šiuo matomu pasauliu bei gyvenimo sekuliarizacija. Mūsų pačių kūriniai pasidarė mūsų valdovai ir prispaudėjai. Dėl to mes vėl esame nukreipiami į religijos kelią, nes be religijos gyvenimas negali rasti tų gelmių, kurių ilgisi. Mes dirbame ir dirbame, bet nežinome, kuriam tikslui. Pamiršdami amžinybę, mes praradome vidinį amžių ryšį ir visą sutelkto žvilgsnio jėgą. Be vadovaujančios žvaigždės mes tik plūduriuojame ant laiko bangų".
Matydamas didelį žmonijos atgimimo reikalą, toliau jis aiškina: "Mes privalome atkurti žmoniją iš vidaus, bet tai negalima pasiekti be gilaus gyvenimo suprasminimo, o šis suprasminimas nėra įmanomas pasiekti be religijos".
Stebėdamas gyvenime viešpataujančią savimeilę, mokslininkas tvirtina: "Iškyla neatsispiriamas didesnės mūsų dvasių harmonijos ilgesys ir žmogaus vertės supratimo ilgesys. Bet kaip toksai ilgesys galės prasiskverbti pergalėn, prasimušdamas pro prigimties indiferentiškumą ir žmogaus veiksmų sugedimą, jeigu žmogui neateis meilės karalija bei meilės pasaulis ir nepakeis jo vertės? Tai kaip tik yra tai, ką religija atstovauja ir ką ji atnešė žmonijai".
prie šeimos židinio
D. Petrutytė
"Ar vaikas turi sielą? Ne, jis jos neturi, jis pats yra siela.”
Florence Brown Sherbon, M.D.
Ištardami žodį įsikūnijimas, mes tuo pačiu išreiškiame mintį, kad naujagimyje dvasia tapo kūnu, kad galėtų ateiti į šį pasaulį ir gyventi šioje žemėje. Krikščionybės moksle įsikūnijimas yra laikomas didžiausia, paslaptingiausia ir daugiausia pagarbos verta religine paslaptimi. Šitas dieviškosios Dvasios įsikūnijimas, išreiškiamas šiais žodžiais:"Et incarnatus est de Spiritu Sando: et homo factus est."
Tačiau mokslas iki šių laikų vis dar į naujagimį žiūri kaip į būtybę, atėjusią iš nieko. Naujagimis laikomastik kūnu— bejausmiu kūnu, o ne įsikūnijusia dvasia. Naujagimis — tai medžiaga iš audinių, kaulų ir sąnarių, kurie ir sudaro gyvąją būtybę. Šitoks naujagimių apibūdinimas mums neduoda galutinio ir aiškaus atsakymo į klausimą: kas yra naujagimis, nes vis tiek pasilieka paslaptis — kodėl ir kaip iš nieko susidarė toks komplikuotas ir turįs gyvybę kūnas.
Todėl, pagal Montessori, kūdikio priežiūros mokslas neturi apsiriboti vien tik kūnu, bet lygiagrečiai ar net dar su didesniu stropumu ir atsidėjimu turėtų būti rūpinamasi ir sielos gyvenimu, dvasinėmis žmogaus — kūdikio apraiškomis. Dvasia ir kūnas sudaro žmogų. Juodu neatskiriamai yra vienas į kitą įaugę, vienas kitu persisunkę, vienas į kitą įsišakniję. Negalimas prabuvimas čia žemėje nei kūno be dvasios, nei dvasios be kūno. Tų dviejų pradų tarpusavio santykiavimą galima būtų nusakyti trejopai: 1. dvasia nustelbia kūną, 2. kūnas nustelbia dvasią ir 3. dvasia ir kūnas vienas kitą papildo, vienas kitą atsveria; žodžiu, veikia harmoningai ir darniai. Bet tarp šitų dviejų neatskiriamai susijungusių pradų pirmavimas priklauso dvasiai. Tai mes randame ir Kristaus moksle, kur Jis, nenuneigdamas kūno, pirmenybę priskiria dvasiai, sakydamas: "Argi kūnas ne vertesnis už drabužį ir dvasia už kūną?" Kitoj Evangelijos vietoj vėl mes randame aiškiai pasakyta, jog Kristus į kūną nežiūrėjo kaip į priešą, kurį reikėtų kankinti ir marinti, nes pasakyta: "Žmogaus Sūnus ir valgė, ir gėrė, ir vilkėjo drabužius."
Zakristijos skliauto dalis su stuko lipdiniais ir freska “Puota pas fariziejų Simoną”.
Amžių bėgyje vieni aukštino kūną, kiti jį niekino, o dabar pradedama ieškoti vieningumo ir darnos tarp kūno ir dvasios. Kalbamąjį vieningumą bus galima pasiekti tik tada, kada suaugęs supras, kas yra naujagimis. Į tai Montessori yra davusi mums tokį atsakymą, jog naujagimis yra ne kas kita, kaip dvasia, įterpta į kūną. Todėl ir pati pirmiausioji pagalba, teikiama naujagimiui, turi būti abipusė: dvasinė ir fizinė.
Dalė Koklytė
CRY FOR HAPPY
Šis filmas yra vienas iš tų, kurių tikslas — suvesti rytų ir vakarų kultūras, pamokančiame ir kartais sarkastiškai komiškame susikirtime. “Cry for Happy” galima būtų pavadinti pamokančiu filmu, nes čia užsispyrusiai mėginta įrodyti, kad Japonijos geišų namai yra padorūs, o geišos yra aukšto išsilavinimo moterys. Šiuo filmu mėginta pakeisti įsitikinimas, kad geiša yra blogo vardo asmenybė. Veiksmas vyksta geišų namuose, mėginant atverti juos gaubiančią paslaptį. Čia matome keturias grakščias moteris gražiai išpuoštuose namuose, su simpatišku soduku, maloniai užimant savo svečius. Taip, joms už tą malonumą mokama, nes tai jų profesija. Jos lanko mokyklas šiai profesijai įsigyti, lavindamosis muzikoje, mene, literatūroje ir šokiuose. Jos išauklėtos taip su savo svečiais elgtis, kad jie užmirštų visas bėdas ir jaustųsi patenkinti bei laimingi. Tai jų profesija. Jos elgiasi visuomet taktiškai ir atitinkamai visiems etiketo reikalavimams, o jų moralė yra be priekaištų. Šitokį išsilavinimą būtų gražu matyti kiekvienoje moteryje.
Į tokią geišų namų atmosferą įsibrauna keturi amerikiečiai jūrininkai, tarp jų ir Glen Ford, karo lauko fotografas. Filmas vyksta Korėjos karo metu, kai Kyoto mieste buvo dideli butų trūkumai. Jūreiviai, kurių foto būstinė buvo Kyoto mieste vieno banko nepatogiame ir ankštame rūsyje, troško surasti patogesnę vietą savo kelių dienų atostogoms. Čia į pagalbą ateina vienas jų draugas japonas. Jis yra filmų statytojas ir dažnai šiam tikslui skolinasi iš jūreivių filmo reikmenų. Atsidėkodamas už tai, jis nuveža jūrininkus į savo pusseserės tuščius namus.
Tačiau visų dideliam nustebimui namai ne tušti, o apgyventi keturių gražių geišų. Pasirodo, kad toji pusseserė yra geišų mokytoja. Jūreiviai žino, kad jiems uždrausta lankytis geišų namuose, bet, nenorėdami praleisti atostogų savo nepatogiame rūsyje, prikalba geišas juos priimti į savo namus.
Pirmiausia iškilusi jūreivių santykių su geišomis problema išsprendžiama gana lengvai, nors ir grubiai. Antroji problema, sudaranti nemažą filmo dalį, priduoda nemaža humoro Ir gyvumo. Vienoje spaudos konferencijoje jūreiviai pasigiria, kad jie išlaiko našlaičių namus. Laivyno admirolas, išgirdęs apie šį girtiną savo vyrų darbą, užsigeidžia aplankyti našlaičius. Žinoma, jūreiviams nelieka nieko daugiau veikti, kaip, susiskolinus kaimynų vaikus, paversti geišų namus laikinu našlaitynu. Norint filmui suteikti daugiau moralinės vertės ir prasmės, vėliau geišos paverčia savo būstinę tikrais našlaičių namais.
Filme nepamirštas nė romantikos elementas. Vienas jūreivis, susižavėjęs gražia geiša, ją veda. Nuostabu, kad čia nekyla jokių tautinių nei rasinių konfliktų.
Filme randama nemaža ir kitų nuotykių bei vaizdų, bet visa tai perkrauta banaliu rytų kultūros supratimu ir įvertinimu. Filmas labai ilgai tęsiasi pavykusių ir nepavykusių juokų pynėje. Kai galų gale prieina pabaiga, jauti, kad pasibaigė pamoka apie geišas ir jų namus, tačiau reikia pasakyti, kad tai per daug išblaškyta ir dirbtinai erzinanti pamoka.
SKAITYKITE IR PLATINKITE “DRAUGĄ’'
“Draugas” yra išaugęs i didžiausią laisvų lietuvių dienrašti pasaulyje. Jis turi sutraukęs arti tūkstančio bendradarbių, korespondentų, informatorių iš visų lietuvių kolonijų, esančių pasaulyje.
vJaunimui yra specialūs sporto, skautų, ateitininkų, studentų ir vyčių skyriai. Kas šeštadienis duodamas aštuonių puslapių kultūros priedas. Nors “Draugas” yra didžiausias lietuvių dienraštis, bet ir pigiausias. Jo kaina metams Čikagoje, Cicero ir užsienyje — $13.00, o kitur JAV ir Kanadoje — $11.00.
“Draugas” susipažinimui siuntinėjamas dvi savaites nemokamai. Jaunavedžiams taikomos ypatingos privilegijos.
“Draugo” adresas: 4545 W. 63rd St., Chicago 29, Ill.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Aleksandras Radžius. PAUKŠČIŲ TAKAS. Eilėraščiai. Viršelį piešė P. Jurkus. Išleido “Lietuvių Dienos”, 4364 Sunset Blvd., Hollywood 29, Calif. 48 psl., kaina $1.50.
C. R. Jurgėla, Ph. D. TANNENBERG. Angliškai parašyta knyga apie Žalgirio mūši. Daug iliustracijų. Išleido Liet. Karių Sąjunga “Ramovė”, 6643 S. Maplewood Ave., Chicago 29, Ill. 104 psl., kaina $2.00.
STUDENTŲ GAIRĖS. 1961 m. 4 nr. Studentijos žurnalas, leidžiamas Liet. Studentų Sąjungos J.A.V. Redaguoja T. Remeikis. Padidintas numeris L. S. S. dešimt metų jubiliejaus proga. Šiame numeryje yra įdomios medžiagos lietuviškoje jaunimo ir studentijos klausimais.