Dalė Koklytė

CRY FOR HAPPY

     Šis filmas yra vienas iš tų, kurių tikslas — suvesti rytų ir vakarų kultūras, pamokančiame ir kartais sarkastiškai komiškame susikirtime. “Cry for Happy” galima būtų pavadinti pamokančiu filmu, nes čia užsispyrusiai mėginta įrodyti, kad Japonijos geišų namai yra padorūs, o geišos yra aukšto išsilavinimo moterys. Šiuo filmu mėginta pakeisti įsitikinimas, kad geiša yra blogo vardo asmenybė. Veiksmas vyksta geišų namuose, mėginant atverti juos gaubiančią paslaptį. Čia matome keturias grakščias moteris gražiai išpuoštuose namuose, su simpatišku soduku, maloniai užimant savo svečius. Taip, joms už tą malonumą mokama, nes tai jų profesija. Jos lanko mokyklas šiai profesijai įsigyti, lavindamosis muzikoje, mene, literatūroje ir šokiuose. Jos išauklėtos taip su savo svečiais elgtis, kad jie užmirštų visas bėdas ir jaustųsi patenkinti bei laimingi. Tai jų profesija. Jos elgiasi visuomet taktiškai ir atitinkamai visiems etiketo reikalavimams, o jų moralė yra be priekaištų. Šitokį išsilavinimą būtų gražu matyti kiekvienoje moteryje.

     Į tokią geišų namų atmosferą įsibrauna keturi amerikiečiai jūrininkai, tarp jų ir Glen Ford, karo lauko fotografas. Filmas vyksta Korėjos karo metu, kai Kyoto mieste buvo dideli butų trūkumai. Jūreiviai, kurių foto būstinė buvo Kyoto mieste vieno banko nepatogiame ir ankštame rūsyje, troško surasti patogesnę vietą savo kelių dienų atostogoms. Čia į pagalbą ateina vienas jų draugas japonas. Jis yra filmų statytojas ir dažnai šiam tikslui skolinasi iš jūreivių filmo reikmenų. Atsidėkodamas už tai, jis nuveža jūrininkus į savo pusseserės tuščius namus.

     Tačiau visų dideliam nustebimui namai ne tušti, o apgyventi keturių gražių geišų. Pasirodo, kad toji pusseserė yra geišų mokytoja. Jūreiviai žino, kad jiems uždrausta lankytis geišų namuose, bet, nenorėdami praleisti atostogų savo nepatogiame rūsyje, prikalba geišas juos priimti į savo namus.

     Pirmiausia iškilusi jūreivių santykių su geišomis problema išsprendžiama gana lengvai, nors ir grubiai. Antroji problema, sudaranti nemažą filmo dalį, priduoda nemaža humoro Ir gyvumo. Vienoje spaudos konferencijoje jūreiviai pasigiria, kad jie išlaiko našlaičių namus. Laivyno admirolas, išgirdęs apie šį girtiną savo vyrų darbą, užsigeidžia aplankyti našlaičius. Žinoma, jūreiviams nelieka nieko daugiau veikti, kaip, susiskolinus kaimynų vaikus, paversti geišų namus laikinu našlaitynu. Norint filmui suteikti daugiau moralinės vertės ir prasmės, vėliau geišos paverčia savo būstinę tikrais našlaičių namais.

     Filme nepamirštas nė romantikos elementas. Vienas jūreivis, susižavėjęs gražia geiša, ją veda. Nuostabu, kad čia nekyla jokių tautinių nei rasinių konfliktų.

     Filme randama nemaža ir kitų nuotykių bei vaizdų, bet visa tai perkrauta banaliu rytų kultūros supratimu ir įvertinimu. Filmas labai ilgai tęsiasi pavykusių ir nepavykusių juokų pynėje. Kai galų gale prieina pabaiga, jauti, kad pasibaigė pamoka apie geišas ir jų namus, tačiau reikia pasakyti, kad tai per daug išblaškyta ir dirbtinai erzinanti pamoka.

MAKE MINE MINK

     Tai anglų statybos komedija pagal Robin Hood temą. Čia Terry-Thomas vaidina į pensiją išėjusį majorą, kuris kariška strategija atlieka eilę kailių vagysčių. Jo tikslas — surinkti lėšų savo šeimininkei, mėgstančiai labdaros darbais ir aukomis padėti vargšams. Apiplėšimuose dalyvauja ir pati senutė (Athene Seyler) bei kitos dvi namų gyventojos: Elspeth Duxbury, labai išsiblaškiusi senmergė, ir Hattie Jaques, stambi, labai vyriškai nusiteikusi moteris.

     Ši ketveriukė savo drąsiais apiplėšimais ir ypač jų planavimais sukelia skanaus juoko. Žinoma, niekas neužsimena apie moralines jų darbų pasekmes, tačiau policijos jie baidosi kaip velnias kryžiaus.

     Filmas tikrai juokingas, tačiau jame nėra užtenkamai medžiagos pagauti žiūrovo susidomėjimą. Tiek Terry-Thomas, tiek Athene Seyler vaidyba verta pamatyti. Abudu puikiai įsijaučia į savo mėgėjiškas “nekaltų” vagių asmenybes. Filmas nesukelia jokių moralinių nesklandumų, pasirinkus tokią aiškią ir jau seniai išspręstą Robin Hood tematiką. Tai, galima sakyti, tik nuotykingas skicas.

 

J. Vaišnys, S. J.

HOODLUM PRIEST

     Evangelijoje yra pasakyta, kad Kalvarijos kalne Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų piktadarių, kurių vienas, vardu Dismas, prieš pat mirtį gailėjosi už praeities darbus, prašydamas Kristaus jį prisiminti danguje. Kristus jo pasigailėjo ir prižadėjo dangų. Toks Kristaus elgesys pasaulyje maža kam yra suprantamas ir dar mažiau kieno nors sekamas. Pasaulio teismuose daugiau yra žiūrima į raidę negu į dvasią, daugiau į šaltą teisingumą negu į pasigailinčią ir atleidžiančią meilę. Bausmė be meilės maža kam yra naudinga. Pagaliau dar nereikia užmiršti, kad pasaulio teismų sprendimai ir bausmės ne visuomet yra šimtu procentų teisingos, kartais yra baudžiamas ne tas, kuris tos bausmės užsipelno, bet tas, kuris yra naivesnis, paprastesnis, kuris tik atsitiktinai pasipainioja nusikaltimų kelyje.

     Tokios mintys peršasi, žiūrint filmo, vardu “Hoodlum Priest”. Šio filmo vaizdai yra ne tiek fantazijos padaras, kiek tikrovės fotografija. Čia stengtasi atvaizduoti jėzuito Dismo Clark veiklą St. Louis mieste. Tėvui Clark jau prieš dvidešimt penkerius metus, prisiminus gerojo Kalvarijos kalno piktadario istoriją, atėjo mintis ieškoti tų “gerųjų piktadarių”, esančių šiais laikais mūsų gyvenamoje aplinkoje. Jis gerai žinojo, kad kalėjimas žmogaus nepataiso, kad tie, kurie paleidžiami iš kalėjimų, dažniausiai vėl greitai ten patenka. Juk toks asmuo, išbuvęs kalėjime eilę metų, paleidžiamas į laisvę, bet ši laisvė dažnai jam ne geresnė už vergiją, nes jis atsiduria gatvėje be pinigų, be draugų, atitrūkęs nuo visuomenės. Tad nenuostabu, kad apie 65% tokių asmenų netrukus vėl atsiduria kalėjime. Bet jeigu kas nors jiems šiek tiek pagelbėtų šio naujo gyvenimo pradžioje, jeigu juos įvestų į gyvenimą, tai jie galėtų tapti naudingais visuomenės nariais. Tad T. Clark ir ėmėsi šio darbo, įsteigdamas St. Louis mieste įstaigą, pavadintą “Dismas House”, kur randa prieglaudą paleistieji iš kalėjimų, kur jiems padedama susirasti darbą ir pragyvenimo galimybes. Šio darbo rezultatai labai puikūs — 95% šių asmenų užmiršta plėšikavimus ir kitokius nusikaltimus, tapdami padoriais piliečias.

     Flme ypač stengtasi parodyti, kad ši T. Clark kilni iniciatyva, kaip paprastai gyvenime, susilaukė daug opozicijos iš šaltos įstatymo raidės saugotojų ir vos nebuvo užslopinta, panašiai kaip pagalbos šaukiančiojo balsas užslopinamas šaltų, šniokščiančių okeano bangų. Vis dėlto jo pasiryžimas, remiamas jėzuitų vadovybės, laimėjo, ir iki šiol jau daugeliui mirtin pasmerktų piktadarių, atrodo, yra pažadėta ne tik žemiška, bet ir amžina laimė.

     Filme gal per daug ištęstos ir išryškintos kai kurios žiaurios, bet neesminės scenos, bet jis yra rekomenduotinas visiems, gal išskiriant tik vaikus. Tėvą Clark vaidinąs Don Murray yra beveik be priekaištų, jam pasisekė puikiai įsigyventi į savo nelengvą vaidmenį.

     Kas norėtų kokiu nors būdu paremti šią Tėvo Clark vadovaujamą įstaigą arba gauti kokių nors informacijų, gali rašyti šiuo adresu: Dismas House, 903 Cole St., St. Louis 1, Missouri.

OPERATION EICHMAN

     Adolf Eichman Hitlerio buvo paskirtas vadovauti kovai prieš žydus. Manoma, kad jis yra pagrindinis kaltininkas, jog buvę žiauriausiais ir nežmoniškiausiais būdais išžudyta apie šeši milijonai žydų. Žinoma, pagrindiniu kaltininku reikia laikyti patį Hitlerį, Eichman yra buvęs tik jo paklusnus įrankis, tačiau tai nepanaikina jo kaltės.

     Eichman, pabėgęs iš Vokietijos, su savo žmona apsigyveno Argentinoje, kur išbuvo 15 metų. Bet neseniai buvo žydų pagrobtas ir nugabentas į Palestiną, kad galėtų būti žydų teisiamas už savo buvusius žiaurius nusikaltimus. Prieš šį garsų teismo procesą žydai visokiais būdais stengėsi informuoti visuomenę ir supažindinti su Eichmano nusikaltimais. Šiam tikslui buvo pagamintas ir šis filmas, kuriame pagrindiniam vaidmeniui buvo parinkta mūsų Rūta Lee-Kilmonytė. Ji turėjusi vaidinti Eichmano žmoną, bet kadangi toji dar yra gyva, tai, norint išvengti teisinių komplikacijų, nutarta, kad Rūta vaidins jo meilužę.

     Pamačius šį filmą, tuoj susidaro vaizdas, kad tai skubos darbas. Jam nepašvęsta nei daug laiko, nei daug kapitalo, tad ir bendras vaizdas gana blankus. Svarbiausia — parodyta keletas žiaurių scenų, kai žydai buvo varomi į koncentracijos stovyklas, šaudomi, žudomi dujų kambariuose, deginami krematoriumuose. Tai praeities žiaurios scenos, kuriomis dar tebėra suteptos Eichmano rankos.

     Eichmaną vaidinąs Werner Kemperer — gana geras. Rūtos vaidmuo nėra dėkingas ir svetimas jos charakteriui. Vis dėlto kažin ar kuri nors kita artistė būtų geriau suvaidinusi to žiauraus žudiko ištikimą meilužę. Įvairiose nelengvose scenose Rūta pasirodo labai gerai. Kiek atrodo iš publikos reakcijų, gal labiausiai patinka toji scena, kai Eichmano meilužė pasigėrusi kalba su juo telefonu. Šią trumpą sceną Rūta suvaidina meistriškai. Tačiau reikia pasakyti, kad nors šiame filme jai teko vienas pagrindinių vaidmenų, vis dėlto čia nebuvo daug progų jai pasireikšti ir parodyti visus savo sugebėjimus, kurių jai tikrai netrūksta. Rūtai jau teko vaidinti antraeilius vaidmenis keliuose filmuose ir labai daug pagrindinių vaidmenų televizijoje. Jeigu kas nors iki šiol jos paklausdavo, kuris vaidmuo jai labiausiai patikęs, kuo ji labiausiai didžiuojasi ir ką su didžiausiu malonumu prisimena, tai ji visuomet atsakydavo: “Seven Brides for Seven Brothers”. Tai buvo gražus jos filmų debiutas. Manome, kad ir dabar, po “Operation Eichman” filmo, į tą klausimą jos atsakymas būtų nepasikeitęs. Dar lauksime ir tikėsimės, kad Rūta turės progos parodyti, ką ji gali, kad ji galės išsitiesti visu savo vaidybiniu didumu.