1961M. BALANDŽIO MĖN. (APRIL) VOL. XII. NO. 4
T U R I N Y S
Svarbiausieji mūsų uždaviniai išeivijoje— Pranas Razminas 99
Tremties Lietuvoje pasidairius — N. Gailiūnienė 103
Rabindranath Tagore — A. Grauslys 111
Kalba Nobelio laureatai — Dr. J. Prunskis 120
Eilėraštis— D. Mitkienė .... 122
Bažnytinio giesmyno sulietuvinimo klausimu—Dr. P. Mačiulis 123
Šeimos uždaviniai— J. Vargelis 124
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 126
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago
36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when by-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Gyvybės prisikėlimas A. Kezio, S. J. nuotr.
TAVĘS MAN REIKIA, TIK TAVĘS" —
TAIP TURI MANO ŠIRDIS BE GALO KARTOTI.
VISI TIE NORAI, KURIE DIENĄ IR NAKU DRASKO MANE —
KAIP JIE NIEKINGI!
KAIP NAKTIES TAMSOJE GLŪDI VERŽIMASIS Į ŠVIESĄ,
TAIP MANO PASĄMONĖS GELMĖSE SKAMBA ŠAUKSMAS:
"MAN REIKIA TAVĘS, TIK TAVĘS!"
KAIP AUDRA SIEKIA NURIMTI,
VISA SAVO GALIA PRIEŠ RAMYBĘ KOVODAMA, .
TAIP AŠ PRIEŠ TAVO MEILĘ MAIŠTAUJU,
O VIS DĖLTO ŠAUKIU:
"MAN REIKIA TAVĘS, TIK TAVĘS!"
(Rabindranath Tagore. Gitanjali)
PRANAS RAZMINAS
(Straipsnis, laimėjęs “L.L." konkurse I-ją. premija)
ATSAKYMAS butų trumpas: išlikti žmonėmis — moraline bei religine prasme ir lietuviais — tautine bei lietuviškosios kultūros prasme.
Tai mes, išeiviai, gerai suprantame, bet naujojo gyvenimo sūkurys taip mus sugriebė į savo reples, kad, rodos, būsime kai kurie šiuos savo uždavinius pamiršę ir pasidavę iš išorės ateinančioms jėgoms.
Išeivijoje
Palikdami tėvynę ir apgailėdami buvusias joje laimingas dienas, vis dėlto išsinešėme su savimi senas žaizdas, nesutarimus ir politinius, socialinius bei visuomeninius nesklandumus. Netrukus tuos nesklandumus perkėlėme net į dar nesuskubtą sutvirtinti kovos frontą už tautos laisvę. Kurdami išeivijoje bendruomenę ir kitas kultūrines institucijas; suskubome ten įnešti ir politinio susiskaldymo elementų, kurie tų institucijų plėtojimąsi ne tik pristabdė, bet kai kuriais atvejais ir visai sutrukdė.
Bėgant metams, jau plačiuose emigracijos plotuose mus, silpnesniuosius, ištiko oportunizmas. Jis gana plačiai išsišakojęs ir graužia, kaip juodas kirminas, o mes tariamės esą ištikimi savo tautai ir savo pasaulėžiūrai bei principams. Tačiau koks bebūtų atsineštas mūsų kraitis į išeiviją, yra tam tikrų dalykų, be kurių joks kultūringas žmogus negali apsieiti, jau nebekalbant apie tuos, kurie turi specialius uždavinius, pačių laisvai prisiimtus ar kitų uždėtus.
Įpareigojimų turime nemaža. O nuo jų nusikreipti lengva sąžine negalime. Tuos, kurie nuo tų pareigų bando pabėgti, galima pavadinti oportunistais. Pats laikas naujiesiems išeiviams peržvelgti savo darbus ir prieiti tam tikrų išvadų.
Besiknaisydami dešimties metų gyvenimo juodraščiuose, pastebėsime, kad mūsų nepasisekimų priežastys glūdi mumyse pačiuose, mūsų plaukime su gyvenimo srove, mūsų jau minėtame oportunizme.
O tas sunkusis ant mūsų sąžinės gulįs akmuo, mūsų jaunimo tautinės sąmonės menkėjimas prasidėjo dėl mūsų pačių klaidingų žingsnių. Jei mūsų šeimose nebūtų buvęs pažeistas tikėjimas tautos antruoju prisikėlimu ir laisve bei grįžimo būtinumu, jei būtų labiau atkreiptas dėmesys į kai kurių čia rastųjų gyvenimo reiškinių nepastovią vertę ir būtų buvęs stipriau prisaugotas jaunimas, šiandieną nereikėtų verkšlenti dėl mūsų jaunime įsigalėjusių ydų, nuo kurių vienu mostu jo negalima atplėšti.
N. GAILIŪNIENĖ
(II-ją premiją laimėjęs straipsnis)
UR tik pasisuksi, visur išgirsi ir spaudoje skaitysi vis tą patį skundą: n u t a u t i m a s, tarsi užkrečiama liga, įsisuko į lietuvišką visuomenę. Jis jaučiasi net tremtinių tarpe. Dar blogiau su jaunimu. Tremtinių vaikai jau nemoka lietuviškai, arba, ir mokėdami, mieliau kalba angliškai.
Antra blogybė — partinis susiskaldymas, kurio panaikinti, atrodo, neįmanoma.
Jeigu kas į tą skundą atsiliepia (skatinamas tautinės sąžinės ar šimto dolerių premijos), tai tik kaip vaistų ieškotojas nuo tos ligos. Pati ligos diagnozė — nutautimas — yra tokia visuotinė, kad jos tikrumu niekas net neabejoja.
Ar diagnozė teisinga?
Net ir apie atsitiktinai sutiktą žmogų dažnai pasakome: jis tikras vokietis, tikras lenkas ar tikras žydas. Atseit, individas turi savo asmenyje ir asmenybėje įspaustus specifiškus bruožus, kurie yra identiški su bendromis žymėmis, charakteringomis jo tautai. Iš tų bruožų ir atspėjame jo tautybę.
Iš čia išeina, kad nutautimas griežtąja žodžio prasme yra praradimas specifinių savo tautai charakteringų žymių. Šita prasme kalbėti apie mūsų, ypatingai tremtinių, nutautimą būtų nesąmonė. Jeigu kuris tremtinių ir sąmoningai stengtųsi "nutausti", pastangos būtų bergždžios. Iš gegutės šarka nepasidarysi, nors ir kažin kaip uodegą kraipytum... Ne tik tremtiniai, bet
ir jų čia gimę vaikai dar nebus nutautę, net ir nepalaikydami artimų ryšių su lietuviška visuomene. Tautinės žymės dyla iš žmogaus charakterio lygiai pamažu, kaip ir iš jo veido.
Saulės atspindys vandenyje
Natūralistai kaltina moderniojo meno atstovus, kad jie visiškai nesiskaito su realybe, kad jų kūriniai esą tik keisti atskiro individo fantazijos padariniai. O modernistai kaltina natūralistus, kad jie nesą tikri menininkai, bet tik fotografai. Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis, fotografuojant gamtą ir kitus realius daiktus be jokių dirbtinių priemonių. Ir vis dėlto kai kurios nuotraukos daug kam primins abstrakcionizmą, impresionizmą ar kitas moderniojo meno sroves.
Tačiau kai lietuviškoji visuomenė kaltinama nutautimu, tai turima galvoje, kad ji pasyvi ir indiferentiška tautiniams bei visuomeniniams reikalams. Atseit, ji vengia aktyvios veiklos organizacijose, nelanko parengimų, neperka lietuviškų knygų, neprenumeruoja lietuviškų laikraščių, neremia aukomis lietuviškų institucijų ir t.t.
Pagal lietuvišką posakį "kuo vadinsi - nepagadinsi" galima būtų tokį visuomenės nusiteikimą vadinti ir nutautimu. Tiktai visa nelaimė, kad, vartodami tą terminą, tuo pačiu sugestijonuojame, kad aktyvus veikimas organizacijose, rėmimas aukomis ir išlaikymas įvairių tautinių institucijų, gausus lietuviškos literatūros pirkimas buvo lietuviams charakteringos žymės, kurias čia tremtyje prarandame. Šitokia sugestija, žinoma, yra neteisinga. Nebuvo Lietuvoje įprasta visuomenės ar jos dalies aukomis išlaikyti parapijų, ligoninių, mokyklų, išleisti knygų. Išvadoje, ir čia plačiąja prasme žodis nutautimas yra vartojamas netiksliai.
Kiti kaltina lietuvišką visuomenę neturint patriotizmo. Sako, su paskutine alga, gauta iš valstybės iždo, pasibaigė ir meilė savam kraštui.
idėjos ir žmonės
Alfonsas Grauslys
Rabindranath Tagore (1861 — 1941)
INDŲ tautos sūnus Rabindranath Tagore, gimęs prieš šimtą ir miręs prieš dvidešimt metų, už savo poezijos kūrybą 1913 m. gavęs Nobelio premiją, yra rašytojas, kuris kiekvienam besidominčiam pasauline literatūra gerai žinomas. Maža to: tam, kuris vertina ir brangina jausmą, šis poetas — romantikas ir šimtaprocentinis lyrikas yra ne tik žinomas, bet ir širdžiai labai artimas.
Tad minėdami jo sukaktį, šiame rašinyje mesime žvilgsnį į veiksnius, įkvėpusius jo kūrybą, suseksime pagrindines temas, prie kurių jis ypač sustoja, ir pagaliau įvertinančiomis akimis apimsime visą jo kūrybą ir jos pobūdį.
R. Tagorės kūrybos šaltiniai
Ne iš kiekvienos dirvos ištrykšta šaltiniai. Ne kiekvienas gyvenimas virsta kūryba. Šiuo pasakymu noriu nurodyti tą glaudų ryšį, kurs yra tarp kūrėjo gyvenimo ir jo kūrybos. Kaip kūryba išauga iš tam tikros gyvenimo dirvos, taip ir kylančios kūrėjo dvasioje mintys ugdo jo paties gyvenimą.
Užpūstos žvakės
Štai kodėl, norint pažinti kurio nors kūrėjo kūrybą, pirmiausia reikia susidomėti jo gyvenimu, išsiauklėjimu, svarbesniais jo gyvenimo įvykiais ir aplinka, kurioje jis gyveno. Trumpai tariant, reikia pažinti jo gyvenimo eigą arba biografiją. Šio rašinio rėmai teleidžia mesti žvilgsnį į tas R. Tagorės gyvenimo aplinkybes ir į tuos įvykius, kurie galėjo labiau paveikti jo vidaus pasaulį ir iš to pasaulio prasiveržusią kūrybą.
Jau tas faktas, kad Tagore gimė ir augo Indijos Bengalijoje, t. y. tropiška-me krašte, yra reikšmingas. Karštos tropikų saulės įtakoje yra išgyvenamas tartum laiko tėkmės sustojimas ir pasyvus palinkimas į svajingumą. Tartum didelės ryškių spalvų gėlės pražysta sieloje. Štai kodėl, anot vieno biografo, prie indų (taigi, ir Tagorės) dvasios pasaulio gali pilnai priartėti tik tas, kas yra gyvenęs tropiškuose kraštuose ir pažįsta jų gamtą. Užtat, ir norint geriau pažinti jo kūrybą, reikėtų ją skaityti tropikų kraštuose.
Alfonsas Grauslys
KATALIKŲ BAŽNYČIOS padėtis Lenkijoje paskutiniuoju metu buvo skirtinga nuo kitų komunistų valdomų kraštų. Norint tai įrodyti, užtenka prisiminti, kad mokyklose buvo dėstoma tikyba, katalikai turėjo savo katalikišką spaudą, savo universitetą Liubline, katalikų atstovų frakciją seime, veikė vienuolynai ir seminarijos, katalikai turėjo net savų kultūrinių organizacijų. Areštuotų kunigų ar vyskupų buvo labai nedidelis skaičius.
Tokiai palankiai Katalikų Bažnyčios padėčiai susidaryti padėjo eilė veiksnių. Vienas jų yra tas, kad iš visų rusiško komunizmo valdomų katalikiškų kraštų Lenkija yra didžiausia ir beveik visa katalikų apgyventa. Jos gyventojų yra virš 27 milijonų. Taip pat lenkų prisirišimas prie tikėjimo ir Bažnyčios buvo visada labai stiprus. Lenkybė ir katalikybė jiems yra beveik tas pat. Ir lenkų patriotizmas juos rišo su katalikybe. Tad nenuostabu, kad komunizmas, kuris tik su jėga ir skaitosi, pajutęs jėgą lenkų katalikų skaičiuje ir jų vieningame nusistatyme, negalėjo tokios jėgos nepaisyti. Jei dar prie šio pagrindinio skirtingos lenkų Katalikų Bažnyčios padėties veiksnio prijungsime su Stalino mirtimi atėjusį varžtų atleidimą, jeigu dar prisiminsime Vengrijos sukilimą, Poznanės darbininkų sukeltus neramumus ir antistalinisto Gomulkos atėjimą į valdžią, tai visai nebus nuostabu, kad komunistai katalikams turėjo nusileisti ir 1956 m. gruodžio mėn. 7 d. tarp valstybės ir Lenkijos episkopato sudaryta sutartimi nustatyti valstybės ir Bažnyčios sugyvenimo būdą. Toji sutartis ir suteikė pagrindines Katalikų Bažnyčiai privilegijas, apie kurias čia ir kalbame. Tačiau paskutiniais mėnesiais pradėjo aiškėti, kad tasai tarp religijos ir komunizmo sugyvenimo eksperimentas (kaip jį Lenkijos katalikų vadai vadino) baigia savo dienas. Šis naujas Lenkijos Katalikų Bažnyčiai nepalankus pakrypimas ir palenkė šio straipsnio autorių su ta nauja katalikų padėtimi Lenkijoje skaitytojus supažindinti.
Bažnyčios lojalumas valstybei
Nors Bažnyčia, nežiūrint sudarytos sutarties, turėjo iš valstybės patirti visokių nesusipratimų ir priekabių, tačiau ji, laikydamasi sutarties, buvo lojali valstybei jos grynai politinės ir ekonominės programos vykdyme. Vyskupai ir pats kard. Wyszynski yra nekartą viešai pasisakę dėl pastovaus priklausomumo Lenkijai tų žemių, kurios po šio karo buvo atgautos iš Vokietijos. Panašiai vyskupai skatino atlikti socialines pareigas, sąžiningai dirbti, vengti nepagrįstų streikų ir stengtis didinti gamybą.
Upelis
Tačiau nuolatinės valdžios priekabės ir sutarties nesilaikymo kaltinimai vertė kardinolą Wyszynski praėjusių metų pradžioje užmegzti oficialius pasikalbėjimus su Gomulka, kad galėtų mišri Bažnyčios ir valstybės atstovų komisija susėsti prie bendro stalo išsiaiškinti visiems nesusipratimams. Tasai aiškinimosi darbas ir komisijų posėdžiai turėjo prasidėti, kai gegužės mėnesį buvo valdžios nutraukti santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės.
DR. J. PRUNSKIS
AU įpratome galvoti, kad aukščiausias mokslininko ar literato įvertinimas yra Nobelio premija. Ne taip seniai iš spaudos išėjo knyga su Nobelio laureatų mintimis (Great Essays by Nobel Prize Winners). Ne su visomis jų mintimis galime sutikti, tačiau daugelis jų iškelia įdomių faktų ir reikšmingų pasaulėžiūrinių aspektų, su kuriais kiekvienam šviesuoliui pravartu susipažinti.
Maskuotas komercializmas
Beletristas ir dramaturgas J. Galsworthy, 1932 m. apdovanotas Nobelio premija, prisimena savo kelionę į Ispaniją ir pasakoja, kad Sevilijos katedroje jį pagavo mintis — kaip galima viduramžius vadinti tamsiuoju laikotarpiu, kai jie davė tokius meno kūrinius. Jį giliai paveikė knygutėje — vadove užrašytas faktas, kai 1401 m. Sevilijos kapitula su savo dekanu nutarė: "Pastatykime taip didingą bažnyčią, kad po mūsų ateisiančios kartos manytų, jog mes buvome pablūdę, pradėdami tokį pastatą". Bažnyčios statymas truko net 150 metų. Galsworth yra didelis grožio mylėtojas ir net drįsta taip tvirtinti: "Profesorius, kuris išrastų raketą, kuria būtų galima aplankyti mėnulį ir vėl sugrįžti papasakoti tos kelionės istoriją, daug geriau padarytų, jeigu jis mokyklos vaikus išmokytų įžvelgti grožį ir gėrėtis mėnesiena".
Dabartinę utilitaristinę civilizaciją jis vadina maskuotu komercializmu, sakydamas, "kad mes gyvename amžių, kai žmogui yra patogiausia velniui atiduoti tai, kas jam priklauso". Anot jo, "ateitis niekad mūsų nelaikys pa-blūdusiais už bandymą daryti tai, ką mes darome. Mes juk nestatome Sevilijos katedrų. Mes niekada nepralenkiame savojo laiko”. Jis ilgisi gėrio ir žmogaus kilnumo iškėlimo. "Nusikaltimas prieš tai yra modernus šėtoniškumas. Mes galime pasakyti: šalin šėtone! Kiekvienas galime palikti nors mažą visatos kampelį kilnesnį, meilesnį negu jį esame atradę, ateidami į šį pasaulį. Kad mūsų civilizacija išsilaikytų, ji privalo turėti žvaigždę, į kurią galėtų įsmeigti akis, kažką tolima ir magnetiška, kas mus trauktų, ko mes siektume anapus neramių ir besikeičiančių momento reikalų, prietarų ir aistrų. Jeigu modernieji individai ir dabarties tautos toliau tęs šį paiką rungtyniavimą, nepaisydami žmogaus gyvenimo kilnumo, mes sulauksime tai, kad matysime dešimt milijonų žmonių žūstant vietoje kiekvieno milijono, žuvusio praėjusiame kare. Mes dar sulauksime laikų, kai keiksime dieną, kurią tokios didelės pamokos pabaigoje mes buvome perdaug praktiški ir perdaug biznieriški, kad ją įsidėtume į galvą".
Žmonijai reikia kažko gilesnio. Tai primena kitas Nobelio laureatas Roger Martin du Gard, kartodamas mirštančio M. Maeterlinck pasakytus žodžius: "Tegyvuoja nemirtingumas".
Gyvuliškų palinkimų sūkury
Amžinybė yra didis žmogaus vidinės kultūros akstinas, žmogui būtinai reikalingas. Herman Hesse, 1947 m. Nobelio premija vainikuotas literatas, teisingai primena: "Žmogus yra pilnas gyvuliškumo, pilnas primityvumo, pilnas beveik nesukontroliuojamų kruvino ir gyvuliško egoizmo palinkimų. Visi tie pavojingieji palinkimai yra jame, bet kultūra, kompromisas, civilizacija juos aptramdo. Mes negalime tų palinkimų panaikinti, nes tada ir patys mirtume, bet mes galime juos apraminti, padaryti gerais, kaip galima neramų arklį įkinkyti į gerą vežimą".
Ką H. Hesse kalbėjo apie Europą, tai dabar galima pritaikyti visam pasauliui: "Pusė jo yra pakeliui į chaosą, girtoje paikystėje keliauja pačia bedugnės briauna ir girtai dainuoja, kaip dainavo Dimitras Karamazovas. Įžeisti piliečiai juokiasi, tas dainas girdėdami, o šventieji ir pranašai klausosi jų su ašaromis".
Fejerverko sprogimas naktį
1948 m. Nobelio laureatas Thomas Stearns Eliot net plačiosios visuomenės dėmesį atkreipė savo veikalu "The Wast Land", kur išreiškiama jo nusivylimas dėl įvykusio karo ir dėl modemiosois civilizacijos materializmo.
DR P. MAČIULIS
Jau greit sueis metai, kai šitoj pat vietoj mes iškėlėm mintį, kad yra pribrendęs reikalas pakeisti lietuvių kalba mūsų bažnyčiose giedamas psalmes už mirusius (Officium defunctorum).
Tą pačia proga "L.L." Redaktorius užsiminė ir apie kitas, šiuo metu lotyniškai tebeskaitomas, pvz. paskutinio patepimo labai gražias maldas, kurių mūsų žmogus — ligonis taip pat nesupranta.
Savaime aišku, kad tai nebūtų koks "revoliucinis" perversmas bažnytinėje praktikoje, o tik tikslesnis jos pritaikymas mūsų laikams.
Aną straipsnį rašydamas, buvau veik tikras kad mano iškeltu klausimu daugiau žmonių pasisakys. Pirmoj eilėj, suprantama, laukiau pasisakant dvasiškius, nes niekas kitas, o tiktai jie šį reikalą būtų įgalioti sutvarkyti. Laukiau pasisakymo ypač iš tų dvasiškių, kurie dažniau reiškiasi mūsų spaudoje, rašydami apie daugelį dalykų, nors retai teprasitariančių grynai religiniais bei apeiginiais klausimais.
Tą mintį aš kėliau dėl to, kad, mano giliu įsitikinimu, būtų ir Dievui didesnė garbė iš žmonių sąmoningos maldos ir žmonėms, dalyvaujantiems gedulingose pamaldose, didelė atgaiva.
"L. L." Redakcija, dėdama aną straipsnį, labai nuoširdžiai sveikino tą sumanymą ir jam pritarė, bet iki šiol niekas daugiau šiuo klausimu nepasisakė. Gyvenimas slenka sena rutinine vaga: žmonės, kaip visuomet, mūsų bažnyčiose tebesusirenka į pamaldas už mirusius, girdi kažkur už grotelių kažką murmant lotyniškai, deja, nieko nesuprasdami ir nuobodžiaudami bei laukdami, kad tik greičiau tos egzekvijos pasibaigtų...
Skaityti daugiau: BAŽNYTINIO GIESMYNO SULIETUVINIMO KLAUSIMU
prie šeimos židinio
J. Vargelis
Kai Dievas sutvėrė žmogų, paskyrė jam rojuje šeimos gyvenimą. Šiandien šeima yra visuomenės, tautos, valstybės ir visos žmonijos ląstelė. Dėl to ji yra labai svarbi bei kilni institucija, turinti didelę ir garbingą paskirtį. Ji yra pirmoji žmogaus mokykla. Šeima yra ne tik vaikų, bet ir tautos bei jos galybės ir jėgos lopšelis. Vyras ir žmona ištikimu savo pareigų pildymu uždega namų židinyje ne tik kūniško, bet ir dvasinio bei moralinio jaunų kartų gyvenimo liepsną. Tokia yra Kūrėjo valia, kad šeima paruoštų visuomenei kilnius ir vertingus narius, santūrius džiaugsme ir liūdesy, paklusnius Dievui. To niekas negali užmiršti, ypač tie, kurie kuria šeimas. Kuriantieji šeimą turi labai gerai suprasti jos svarbą, jos tikslus ir paskirtį, nes tik pažįstantieji savo tikslus ir pareigas gali tinkamai atlikti tuos uždavinius, kuriuos jiems ant pečių uždeda šeima.
Tėvų pareiga yra ne tik vaikus gimdyti, bet ir juos auklėti bei paruošti gyvenimui. Žmogaus auklėjimas turi būti pilnas, apimąs jo kūno ir sielos reikalus. Auklėjimas turi būti religinis ir visuomeninis, nes žmogus yra sutvertas Dievui ir žmonėms. Šis auklėjimas prasideda šeimoje nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų.
Svarbiausieji religinio auklėjimo veiksniai yra šie: religinė aplinka namuose, tėvų pavyzdys, bendra malda ir religinių pareigų pildymas. Namuose būtinai turi būti kryžius, religiniai paveikslai ir kitoki tikėjimo simboliai, kurie nuolat vaikui primintų Dievą. Tačiau nieko nepadės net ir gražiausia išorinė namų aplinka, jeigu vaikas nematys gero savo tėvų pavyzdžio. Yra visiškai teisingas pasakymas, kad vaiko auklėjimas prasideda dar prieš jo gimimą. Tad motina, laukdama kūdikio, turi vengti visko, kas galėtų turėti neigiamos įtakos jos būsimam šeimos nariui. Jeigu tėvų gyvenimas nebus pavyzdingas, tai nieko nepadės nei gražiausi pamokymai, nei uoliausios pastangos.
Pavyzdžio jėgai pasiduoda beveik kiekvienas žmogus, tad ką bekalbėti apie vaiką. Dėl to tėvai nuolat turi budėti ir saugotis, kad neparodytų vaikams blogo pavyzdžio, kuris yra užkrečiamas kaip epidemija. Geras tėvų pavyzdys turi būti pastovus, nes menkiausias krislelis gali viską sugadinti. Jeigu tėvai aiškins vaikui, kad reikia tarnauti Dievui, o sekmadienį lengvapėdiškai neis į bažnyčią, jų aiškinimai ir pamokymai bus tušti. Jeigu tėvai mokys vaikus, kad reikia mylėti artimą, o patys nuolat kitus apkalbinės ir pajuoks, vaikai tikriausiai paseks ne jų žodžiais, bet jų pavyzdžiu. Tad labai teisingai sako Foersteris, kad "auklėtojas visų pirma turi būti pats išauklėtas".
Dalė Koklytė
EXODUS
Spaudoje jau mažai bematyti pasisakymu apie antrąjį pasaulinį karą, jo prasmę ir pasekmes. Priaugantis jaunimas jau nebesupranta vyresniųjų atmintyje dar pasilikusių gilių karo pergyvenimų. Bendrai, visas laisvasis pasaulis jau snūduriuoja karo nemalonumų pamiršime. Į šią paviršutiniškai ramią padėtį Leon Uris, tartum sprogstamą medžiagą, įmetė savo novelę, pavadintą “Exodus”, kuri bent trumpam laikui sugrąžina pasaulį keliolika metų atgal ir atskleidžia žydų tautos tragediją karo ir pokario metu.
Novelė kontroversali, nes rašytojas Uris kalba, atvirai pasisakydamas prieš žydų tautos nužmogintojus ir pavergėjus. Kai kilo klausimas iš šios novelės statyti filmą, buvo daug pasipriešinimų, nes nenorėta, kad tie skaudūs prisiminimai būtų vėl atnaujinti, o ypač rodomi kino ekranuose. Tačiau, nors ir be visuotinio pritarimo, Otto Preminger ryžosi ši filmą paruošti, ir tai jis atliko gana sėkmingai bei skoningai.
Filmo turinys, istorinių įvykių paremtas, meta objektyvų žvilgsnį į tas sąlygas, iš kurių išaugo moderni Izraelio valstybė. Filmas — rimto turinio. Jis reikalauja bent bendro susivokimo žydų tautos ir jų valstybės klausimu. Taip pat svarbu žinoti tarptautinius politinius sumetimus, dėl kurių žydų pabėgėliai po karo buvo suvežti į Kipro salą, kur ir prasideda filmo veiksmas.
Kipro saloje jie tūkstančiais gyvena vielomis aptvertose stovyklose anglų karinėje priežiūroje. Jie ten suvežti, nes jokia kita valstybė neįsileidžia, o savosios neturi. Imigracijos kvota į Palestiną neprieinama, todėl jiems nieko daugiau nebelieka, kaip stengtis nelegaliais būdais į ją patekti, arba likti benamiais. Tiesa, Jungtinės Tautos tuo metu sprendžia jų likimą, bet kas žino, ką ir kada jos nutars? Todėl pogrindyje suplanuojamas vieno laivo su 600 žydų pasprukimas. Šiai kelionei apsukriai vadovauja Ari Ben Canaan (Paul Newman), kaip tik šiam reikalui atvykęs iš Palestinos. Sklandžiai ir pagal numatyta planą pasiseka žmones sugabenti į laivą. Šis epizodas filme atvaizduotas su humoru ir intriga. Tačiau laivui pasprukti nepasiseka, nes uosto įgula jį sulaiko. Ari, perėmęs laivo vadovavimą, nesutinka išlaipinti žmonių, siūlydamas verčiau susisprogdinti negu nusileisti. Jis būtinai reikalauja leidimo plaukti į Palestiną. Čia filmo tonas jau smarkiai surimtėja.
“Laiškų Lietuviams” metinė šventė praėjo labai sklandžiai. Oficialioje dalyje po trumpo ir nuoširdaus dr. Z. Danilevičiaus žodžio buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Jury komisija, susidedanti iš Petro Maldeikio, Dalės Koklytės, kun. Prano Garšvos, Aldonos Šmulkštienės ir Vytauto Kasniūno, nutarė mecenatu dr. Mildos ir Stasio Budrių ir dr. Antano Rudoko skirtus 200 dol. padalinti tokiu būdu:
I premija (100 dol.) — Pranui Razminui (Chicago),
II premija ( 50 dol.) — Ninai Gailiūnienei (Hartford, Conn.),
III premija ( 30 dol.) — Jurgiui Gyliui (Chicago),
IV premija ( 20 dol.) — Nijolei Jankutei - Užubalienei (Chicago).
Buvo rasta ir daugiau gerų straipsnių, kurie bus spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Premijų mecenatams, jury komisijai ir visiems konkurso dalyviams nuoširdžiai dėkojame.
Meninėje dalyje gausi publika žavėjosi S. Velbasio Baleto Studijos puikiai atlikta “Užburtąja Fleita” ir kitais baleto dalykėliais. Ponui Velbasiui ir visoms jo studijos jaunosioms balerinoms tariame labai nuoširdų ačiū. Taip pat esame dėkingi ir talkininkams: buvusiai Kauno Valst. Teatro balerinai Irenai Eidrigevičiūtei - Sprin-dienei, Rūtai Graužinytei, aktoriui Alfonsui Brinkai, Edvardui Radvilai ir Jonui Ilčiukui. Dėkojame baletui akompanavusiems V. Jakubėnui ir J. Bertuliui, o taip pat dailininkams: A. Rūkštelei, J. Tričiui ir V. Vijeikiui.
Už puikių vaišių surengimą gili padėka priklauso: S. Stasiškienei, M. Jonikienei, O. Kanišauskienei, E. Zelbienei ir A. Jankauskaitei.
Nuoširdžiai dėkojame ir skautėms bei skautams, įvairiais būdais talkininkavusiems šventės iškilmių metu: Reginai ir Viktorui Kučiauskams, D. Jankauskaitei, R. Pociūtei, A. Girdauskaitei, D. Bajorūnaitei, J. Jakubauskaitei, J. Jančytei, A. Lesniauskaitei, B. Šlajūtei, R. Gustaitytei, A. Noreikaitei, J. Prapuoleniui, R. Račiūnui, R. Karaliūnui, S. Paulauskui ir J. Žukauskui.
Dabar lauksime ateinančių metų konkurso ir metinės šventės, bet pirmiausia laukiame konkurso mecenatų. Kitam konkursui norime skirti tokias premijas: I—100 dol., n—75 dol., IH—50 dol. ir IV—25 dol. Ketvirtajai premijai mecenatas jau atsirado, tai yra vėl dr. Antanas Rudokas. Ateinančių metų konkursą norime skirti jaunimo problemoms panagrinėti.
Atsiųsta paminėti
ATEITIS, 1961 m. 2 nr., išleistas 50 m. jubiliejaus proga (1911-1961). Šis numeris yra padidintas — 72 psl. Yra įdomių straipsnių bei iliustracijų. Sveikiname “Ateitį” šios sukakties proga ir linkime ryžtingai žengti į antrąją šimtmečio pusę, beriant mūsų jaunimui Kristaus šviesą.
Alė Rūta. Į SAULĖTEKĮ. Romanas iš ciklo “Didžioji meilė”. Išleido Nida. 298 psl., kaina nariams — 1 dol., nenariams — 1.50 dol.
Aloyzas Baronas. VIENIŠI MEDŽIAI. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas. 118 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Vaičeliūnas. ANTRASIS PASAULINIS KARAS. Autoriaus leidinys, gaunamas šiuo adresu: 195 Drinkwater St., Sudbury, Ont., Canada. Kieti viršeliai, 350 psl., kaina 5 dol.
NERIS. Šiuo vardu pasivadinusio Čikagos Lietuvių Sporto Klubas 5 m. sukakčiai paminėti leidinys. Redagavo Edvardas Šulaitis.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS