N. GAILIŪNIENĖ
(II-ją premiją laimėjęs straipsnis)
UR tik pasisuksi, visur išgirsi ir spaudoje skaitysi vis tą patį skundą: n u t a u t i m a s, tarsi užkrečiama liga, įsisuko į lietuvišką visuomenę. Jis jaučiasi net tremtinių tarpe. Dar blogiau su jaunimu. Tremtinių vaikai jau nemoka lietuviškai, arba, ir mokėdami, mieliau kalba angliškai.
Antra blogybė — partinis susiskaldymas, kurio panaikinti, atrodo, neįmanoma.
Jeigu kas į tą skundą atsiliepia (skatinamas tautinės sąžinės ar šimto dolerių premijos), tai tik kaip vaistų ieškotojas nuo tos ligos. Pati ligos diagnozė — nutautimas — yra tokia visuotinė, kad jos tikrumu niekas net neabejoja.
Ar diagnozė teisinga?
Net ir apie atsitiktinai sutiktą žmogų dažnai pasakome: jis tikras vokietis, tikras lenkas ar tikras žydas. Atseit, individas turi savo asmenyje ir asmenybėje įspaustus specifiškus bruožus, kurie yra identiški su bendromis žymėmis, charakteringomis jo tautai. Iš tų bruožų ir atspėjame jo tautybę.
Iš čia išeina, kad nutautimas griežtąja žodžio prasme yra praradimas specifinių savo tautai charakteringų žymių. Šita prasme kalbėti apie mūsų, ypatingai tremtinių, nutautimą būtų nesąmonė. Jeigu kuris tremtinių ir sąmoningai stengtųsi "nutausti", pastangos būtų bergždžios. Iš gegutės šarka nepasidarysi, nors ir kažin kaip uodegą kraipytum... Ne tik tremtiniai, bet
ir jų čia gimę vaikai dar nebus nutautę, net ir nepalaikydami artimų ryšių su lietuviška visuomene. Tautinės žymės dyla iš žmogaus charakterio lygiai pamažu, kaip ir iš jo veido.
Saulės atspindys vandenyje
Natūralistai kaltina moderniojo meno atstovus, kad jie visiškai nesiskaito su realybe, kad jų kūriniai esą tik keisti atskiro individo fantazijos padariniai. O modernistai kaltina natūralistus, kad jie nesą tikri menininkai, bet tik fotografai. Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis, fotografuojant gamtą ir kitus realius daiktus be jokių dirbtinių priemonių. Ir vis dėlto kai kurios nuotraukos daug kam primins abstrakcionizmą, impresionizmą ar kitas moderniojo meno sroves.
Tačiau kai lietuviškoji visuomenė kaltinama nutautimu, tai turima galvoje, kad ji pasyvi ir indiferentiška tautiniams bei visuomeniniams reikalams. Atseit, ji vengia aktyvios veiklos organizacijose, nelanko parengimų, neperka lietuviškų knygų, neprenumeruoja lietuviškų laikraščių, neremia aukomis lietuviškų institucijų ir t.t.
Pagal lietuvišką posakį "kuo vadinsi - nepagadinsi" galima būtų tokį visuomenės nusiteikimą vadinti ir nutautimu. Tiktai visa nelaimė, kad, vartodami tą terminą, tuo pačiu sugestijonuojame, kad aktyvus veikimas organizacijose, rėmimas aukomis ir išlaikymas įvairių tautinių institucijų, gausus lietuviškos literatūros pirkimas buvo lietuviams charakteringos žymės, kurias čia tremtyje prarandame. Šitokia sugestija, žinoma, yra neteisinga. Nebuvo Lietuvoje įprasta visuomenės ar jos dalies aukomis išlaikyti parapijų, ligoninių, mokyklų, išleisti knygų. Išvadoje, ir čia plačiąja prasme žodis nutautimas yra vartojamas netiksliai.
Kiti kaltina lietuvišką visuomenę neturint patriotizmo. Sako, su paskutine alga, gauta iš valstybės iždo, pasibaigė ir meilė savam kraštui.
Patriotizmo atžvilgiu lietuviai yra nepaprastai jautrūs. Pavadinęs lietuvį komunistu, mažiau užgausi, kaip prikišęs neturėjimą patriotizmo. Iš tiesų, lietuvių tauta, gindama savo kraštą ir savo tautinius reikalus, yra tiek daug iškentėjusi ir tebekenčia, kad lietuvius apkaltinti neturėjimu patriotizmo būtų per daug drąsu. Arba, tai darant, reikėtų daugiau susipažinti su lietuvišku patriotizmu.
Lietuviškas patriotizmas
Patriotizmas yra tėvynės meilė. Prel. M. Krupavičius mėgsta pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčia tėvynės meilę laiko dorybe. Taigi, ar imsi amerikiečio meilę Amerikai, ar lietuvio — Lietuvai, ar ruso meilę Rusijai, kiekvieno patriotizmas yra lygiai kilnus ir šventas dalykas. Tačiau lietuviškas patriotizmas labai skiriasi nuo amerikietiško ir yra artimesnis rusiškam. Skirtumas kyla iš to, kad tėvynę vienaip išgyvena amerikietis, kitaip lietuvis.
Lietuviui tėvynė yra šventa, mistikos apgaubta žemė su jos miškais, upėmis, javų laukais ir gėlėtomis pievomis. Amerikiečiui tėvynė yra American peoples. Lietuvis savo tėvynės ilgesyje girdi vėversėlio čirenimą, mato banguojančius javų laukus, klausosi dainos, kuri atlinguoja iš gretimo kaimo padūmavusiais laukais vėlybo vakaro prieblandoje. Amerikietis nori sutikti fellow Americans, svajoja apie gyvą, spalvingą the American way of life. Lietuvis, sugrįžęs po kelių metų į savo tėvynę, pirmiausia norės pamatyti savo gimtinę, pasvajoti tėviškės laukuose, "kur žinomas kiekvienas takelis". Amerikietis griebs už telefono ir bent trumpai pasakys helio visiems savo pažįstamiems.
Amerikietis be jokių sentimentų parduoda paveldėtą tėviškę. Važiuodamas į kitą vietovę, gailisi tik savo draugų ir pažįstamų. Tai beveik priešingybė lietuviams. Dėl ko lietuvis lieja savo skausmą "Kur bakūžė samanota" dainoje? Ar dėl žmogaus? Ne. Dėl nudžiūvusios obels, dėl išsekusių upelių. Jeigu tokie pasikeitimai įvyko gamtoje, tai ką besakyti apie žmones! Draugai ir kaimynai tikrai išmirę, bet lietuvis dėl to nesigraudina.
Sunku įsivaizduoti, kad amerikietis, bėgdamas iš savo krašto, pasiimtų žiupsnį žemės. O daugelis lietuvių pasiėmė. Amerikietį sugraudinsi, kalbėdamas apie skurdą ir priespaudą kituose kraštuose, o lietuviui ašarą išspausi, priminęs ramius Lietuvos laukus, saugomus Rūpintojėlių pakelėse.
Dabar jau galima statyti klausimą, ar patriotizmas išeivijoje sumažėjo. Jokiu būdu ne. Visi lietuviai yra kupini tos sentimentalios, romantiškos tėvynės meilės. Vyresnio amžiaus tremtiniai ją išgyvena teisiog liguistai, net atstumiančiai, arogantiškai.
Yra šeimų, kurios atsisako rengti lietuviškas kūčias, nes "vis tiek čia nėra tos nuotaikos"... Kitiems Velykos Amerikoje yra jokios Velykos. Ten Kristaus karstas skęsdavo gėlėse... O tie velyknakčiai!... Prisikėlimas, saulei tekant!... O koks Velykų stalas laukdavo namuose!... Tiek ir tiek bobų, tiek mazurkų, tiek tortų, raguolis, keptas paršiukas, plius kelios mėsos mandriai pagamintos ir dar mandriau pavadintos. O margučių — krūvos!... Čia... (ranka mostelėjama paniekinančiai) tokius pietus gali turėti kas sekmadienį, nereikia nė Velykų.
Arba vėl. Viena iš gražiausių ir prasmingiausių amerikietiškų švenčių yra Padėkos diena. Kasmet prezidentas išleidžia deklaraciją, kurioje gražiai nusako, už ką tauta ir privatūs asmenys turi ypatingai tais metais dėkoti Dievui. Lietuviškos šeimos reaguoja į tą šventę įvairiai. Vieni tiktai valgo tos dienos tradicinius valgius, bet pačioje šventėje nemato nieko gilesnio, kaip tik amerikietišką paprotį, užsilikusį nuo piligrimų laikų. Kitiems, priešingai, pati šventės mintis ir dvasia labai patinka, bet jau kalakuto ir pumpkin tą dieną nelies, kaip žydas nekošernų valgių, nes tai yra amerikietiška...
Visa tai rodo, kad lietuviai, išgyvenę 10 metų JAV., nė per plauką nepasikeitė. Jie yra, greičiausiai ir pasiliks tokie, kokie buvo Lietuvoje. Ar ne ironija, kad tremtiniai, kurie patriotizmo ir nacionalizmo turi daugiau, kaip reikia, yra kaltinami nutautimu ir neturėjimu patriotizmo? Kodėl taip yra? Ogi dėl to, kad lietuviškas patriotizmas, kurio centre yra ne lietuvis, bet Lietuvos žemė, yra gražus romantiškas sentimentas, neturįs praktiškos naudos išeivijoje.
Tur būt, nė vienas Vasario 16 minėjimas neapsieina be ašarų. Žmonės ašaroja, pamatę tautinę vėliavą, gedulu perjuostą; verkia, giedant Tautos Himną, šnirpščia nosis, kai kalbėtojas su įsijautimu kalba apie apleistą tėviškės kiemą ir rūtą, pasodintą ant partizano kapo miško skynime. Pasibaigus kalbai, prašoma aukų. Altui reikalingi pinigai laisvės kovai... Vasario 16 gimnazija neturi kuro... Vietos šeštadieninė mokykla neįstengia pasisamdyti mokytojo ir t. t.
Kaip reaguoja ta pati publika? Tuojau ašaros nudžiūsta. Veiduose pasirodo nepasitenkinimas. Doleris krinta į aukų dėžutę baisiai nenoromis. Gali prisiklausyti visokiausių pastabų dėl tų "niekados nepabaigiamų aukų". "Kas ten mokosi toje Vasario 16 gimnazijoje — klaipėdiečių vaikai. Jie lietuviai tol, kol mokslas nemokamai... Altas Lietuvos neišvaduos, o keli ponai turi šiltas vieteles už mūsų pinigus... Girdėjai, kad šeštadieninės mokyklos mokytojai ima po pustrečio dolerio už valandą?... Pamanyk sau!... pustrečio dolerio, kad tenai pasėdi... Pirštą kas pajudins, jau ir mokėk, duok, aukok!..."
Tuo tarpu pobūvio rengėjai, suskaitę skurdžias aukas, nusiskundžia, kad lietuviškoji visuomenė nutauto ar nupatriotėjo. Iš tiesų gi, ji yra perdaug lietuviškai patriotiška ir perdaug nacionalistiškai tautiška, kad prisipažintų, jog daug ko reikėtų pasimokyti iš svetimųjų.
Niekur nėra taip ryški organizuota pagalba, kaip J.A.V. Čia renkama aukos ligoninėms, prieglaudoms, parapijoms, vaikų vasaros stovykloms, simfoniniams orkestrams išlaikyti, vaikų muziejams, kovai su visokiomis ligomis ir taip be galo. Rask tik kilnų tikslą, o aukos visados atsiras. Būti amerikiečiu reiškia niekados nepavargti aukoti. Ar nereikėtų šia prasme ir lietuviams, ypatingai tremtiniams, "suamerikonėti"?
Tremties Lietuva
Amerikos lietuvių parama atsikuriančiai nepriklausomai Lietuvai buvo nepaprastai didelė. Nenuostabu, kad artėjant dabartinei Lietuvos tragedijai, a. a. prof. K. Pakštas kalbėjo, jog reikėtų iš įvairių profesijų atrinkti bent kelis šimtus taurių ir daug žadančių lietuvių ir juos pasiųsti į užjūrį. Jie sucementuotų čia esamus lietuvius ir taip atsirastų kolonija, kuri būtų lietuviškumo židinys ir atrama kritiškais tautai laikais. Apie ką žmogus tik svajojo, Dievas padarė. Ne keli šimtai, o kelios dešimtys tūkstančių tremtinių atsidūrė šiame krašte. Prie jų pridėjus senuosius lietuvius ir čia gimusius, gavosi ideali medžiaga, kurią buvo galima mėginti formuoti į vienalytę Amerikos lietuvių koloniją. Tačiau nueita priešingu keliu. Iš nepagrįstos baimės, kad lietuviai čia įsikūrę neužmirštų savo pavergtos tėvynės, mūsų vadai ir veikėjai skubėjo priminti, jog Amerika nėra pažadėtoji žemė. Iš pat pradžios buvo užakcentuota, kad naujieji ateiviai yra politiniai pabėgėliai. Jų gyvenimas čia yra laikinis. Atgavus Lietuvai laisvę, "visi iki vieno grįšime į mūsų brangią Tėvynę".
Aišku, kad tremtiniai yra politiniai pabėgėliai. Bet kodėl "visi iki vieno" jie turi grįžti į tėvynę ir kodėl jie turi būti atskirti į specialią grupę nuo senųjų ateivių? Daugelis senųjų Amerikos lietuvių paliko tėvynę todėl, kad žandaras lipo ant kulnų. Norėjo pagauti į rekrūtus ar į Sibirą išgabenti už lietuvišką veiklą. Kiti ieškojo laisvės, saugumo ir sotesnio gyvenimo, ko negalėjo duoti maskolių niokojama tėvynė. Taigi, ir jie buvo politiniai pabėgėliai. Argi kas reikalavo, kad jie grįžtų į nepriklausomą Lietuvą?
Iš anksto įpareigoti tremtinius grįžti į laisvą Lietuvą yra neracionalu. Nežinia, kokiomis aplinkybėmis ji atgaus savo laisvę. Jeigu laisvė pareikalaus daug aukų, Lietuvai bus reikalingas kiekvienas žmogus. Jeigu ne, ten bus didelis inteligentijos perteklius. Argi tada bus tremtinių, kurių dauguma yra inteligentai, pareiga grįžti į tėvynę ir atimti iš tenykščio lietuvio duoną? Ar bus labai patriotiška grįžti ir pareikalauti pensijos už kadaise eitas aukštas pareigas?
Susisukusi medžio šaka
Kas gali kalbėti apie laikinumą, kai niekas nežino, kokiam laikui čia apsistota? Per 10 metų daugelis lietuvių stipriai ekonomiškai įsikūrė. Vaikus į mokslus išleido. Kas tik gali, pasidarė šio krašto piliečiais. Kiti net aktyviai įsijungė į šio krašto politines partijas. Nežiūrint tų faktų, vis tiek laikinumo ir atsiribojimo nuotaika tebėra palaikoma. Mūsų spauda apie J.A.V. prezidentą, kariuomenę ir šio krašto gyvenimą rašo su tuo pačiu svetimumo jausmu, kaip apie Indiją, Kongo ar Angliją. Į jos puslapius patenka paprastai tie J.A.V. politiniai ir visuomeniniai įvykiai, kurie verti aštrios kritikos. Tas pat su valdžios vyrais ar šiaip žymiais asmenimis.
Kritikuojamas asmuo taip pristatomas: "X ar Y, kuris turi daug gerbėjų plačiose amerikiečių masėse", arba, "kuris įtakingas tam tikruose sluoksniuose"... Ir toliau eina aprašymas, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis X ar Y parodė minkštumą komunistų atžvilgiu, ar nutylėjo apie kai kurias pavergtas tautas. O kodėl X ar Y pasidarė populiarus "plačiose masėse" ar "tam tikruose sluoksniuose" — nė žodžio. Žinoma, pasiteisinsime, kad mūs ų spauda turi iškelti mums žinotinus faktus. Bet ar su tokiu pasiaiškinimu sutiks mūsų jaunieji skaitytojai (o yra labai svarbu, kad jie skaitytų lietuvišką spaudą!), kurie, čia eidami mokslus, gal jau pasidarė X ar Y gerbėjai? Ar jie nelaikys mūsų spaudos šališka už vienų faktų iškėlimą, o kitų nutylėjimą?
Pastebėjau čiagimio Amerikos lietuvio šeimoje lietuvišką laikraštį, kurį prenumeravo ten gyvenąs tremtinys. Pasiteiravau, ar šeimininkas laikraštį paskaito ir kokios nuomonės apie lietuvišką spaudą. "Paskaitau kartais... Kai noriu žinoti, ką mūsų valdžia, ar amerikiečiai blogo padarė..." Tolimesniame pokalbyje teko išgirsti daug karčių priekaištų dypukų adresu už tai, kad "jie nieko nemato, kas yra gera šiame krašte, o tiktai vien tai, kas bloga. Kad jie žino vieną atsakymą į visas politines problemas, kai tuo tarpu J.A.V. valdžia mėgina rasti atskirą atsakymą į kiekvieną problemą. Jeigu "dypukų" vienas atsakymas į visas problemas yra karas, tai ko jie patys bėgo nuo karo: reikėjo kariauti patiems, o ne reikalauti, kad kiti eitų ir mirtų už juos..." Ar negaila, kad tokį įspūdį susidaro Amerikos lietuvis, paskaitęs mūsų spaudą?
Kad tremtiniai nepasidarė Amerikos lietuvių kolonijos integralinė dalis, o pasiliko, kaip "speciali" grupė, yra ir pliusų ir minusų. Jeigu kolonijos pastate tremtiniai būtų virtę viduriniu, cementuojančiu klodu tarp senųjų lietuvių ir jų vaikų, politinės partijos būtų nustojusios savo prasmės. Tuo pačiu srovinė spauda būtų netekusi savo aštrumo. Ginčai būtų ideologinio pobūdžio, ne politinio. Nebūtų prasmės puoselėti romantiškos meilės Lietuvos ž e m e i . Ją turėtų pakeisti meilė l i e-t u v i u i.
Nuėjus separatistiniu keliu, turime Amerikos lietuvius, lietuviškos kilmės amerikiečius ir miniatūrinę "Tremties Lietuvą" su 30.000 gyventojų... Tos pačios politinės partijos. Srovinė spauda. Kova už valdžią ir įtaką. Visuomenės susigrupavimas pagal profesijas: karių, gydytojų, inžinierių, teisininkų, prekybininkų ir t. t. Jaunimo organizacijos. Studentų korporacijos. Viskas pagal senas išmieras ir iškarpas.
Spalvinga, gyva ir įdomu. Labai įdomu. Bloga, kad nei visuomenėje, nei viršūnėse nėra vienybės, kuri taip reikalinga kovai už Lietuvos laisvę. Blogiausia, kad taip labai tausojama "tremties Lietuva" neturi savyje tęstinumo. Jaunosios kartos "tremtiniais" nepadarysi, kurie į šį kraštą žiūrėtų, kaip į svetimą, o į Lietuvą, kaip į "mūsų".
Ar negyvenam pagal sustojusius laikrodžius?
Stebint mūsų politinių partijų veiklą išeivijoje, jų grumtynes už strategines vietas veiksniuose ir viršūnėse, prisimena pasaka apie miegančią princesę. Už nepereinamos "geležinės uždangos" Nemuno slėnyje miega Lietuva, prieš 20 metų raudonosios raganos monais suviliota ir nežinomam laikui apkerėta. Politinės partijos, kaip tie pasakos karaliūnai, kovodamos tarp savęs, ruošiasi būsimai kelionei į užburtą kraštą. Kuri pirmoji ten bus, pasibaigus komunizmo kerams, gaus valdžią ir karalystę...
Deja, pasaką nuo tikrovės skiria maža smulkmena. Pasakoje, raganai užkerėjus, pilyje sustojo visi laikrodžiai. Atsibudę po 100 metų dvariškiai tęsė savo darbus ir veiksmus, tarsi jų nebūtų nutraukęs šimtametis miegas. Ir mūsų pasakiškoje tikrovėje laikrodžiai sustojo. Bet ne užkerėtoje Lietuvoje, o išeivijoje... Lietuvoje gyvenimas eina. Per dešimtmečius, kad ir pavergtoje tautoje, subręs naujos idėjos, susiformuos kitokios pažiūros į politinę ir socialinę valstybės santvarką. Atsiras nauji vadai ir naujos asmenybės. Tada pasirodys, kad mūsų politinių partijų laikrodžiai vėluojasi dešimtmečiais.
Atrodo, kad visiškai užmiršta, jog išeivijoje yra tik nuotrupos. Tautos dauguma tebėra prie Nemuno krantų. Tenesitiki išeiviai, nežiūrint jų buvusių nuopelnų Nepriklausomoje Lietuvoje ar net šioje kovoje už Lietuvos laisvę, kad jie bus šeimininkai, grįžę į Lietuvą. Geriausiu atveju jie, susirinkę iš įvairių kraštų, bus tik patarėjai (ir tai dažniausiai neprašyti!), arba jie sudarys lietuviškas "jungtines tautas", kurios darys nutarimus, bet negalės priversti jų vykdyti...
Fotografuota, stovint prieš dideli garažo langą, kuriame matėsi šis vaizdas: garaže esantieji daiktai, pats fotografas ir atspindys iš lauko.
Tremtinių dalyvavimą J.A.V. politinėse partijose mūsų viršūnės, spauda ir visuomenė sutinka labai rezervuotai. O lietuviškos partijos, kurių veikla "tremties Lietuvai" yra žalinga (skaldo viršūnes ir visuomenę, kliudo Lietuvos laisvinimo vieningą darbą) ir kurių naudingumas būsimai laisvai Lietuvai labai abejotinas, yra pateisinamos.
Ar negyvenam pagal sustojusį prieš 20 metų laikrodį?
Susitaikykime su realybe
Kaip labai mūsų užsimojimai paremti svajonėmis, geriausiai parodo faktas, kad pradėjome dairytis d a u s ų krašto, kur būtų galima juos realizuoti. Dausų krašto nesuradus, reikėtų ir svajonių atsisakyti, o gyventi realybe, kuri toli gražu nėra baisi.
Tiktų pradėti su padėka Dievui, kad Jo apvaizda parinko šį kraštą mūsų sustojimo vieta. Nerasi niekur patogesnių sąlygų mūsų tautinėms pareigoms atlikti. Ne dėl to, kad čia naudojamės garantuota laisve, kad radome sukurtus lietuvybės židinius, ar kad kiekvienas iš mūsų, kurio speciali nelaimė neaplankė, turi kišenėje atliekamą centą lietuviškiems reikalams. Labai svarbu visa tai. Bet svarbiausia už visa yra dvilypė amerikietiškos visuomenės struktūra, kuri verčia kiekvieną pasilikti tuo, kuo esi.
Veikaluose, kurie nagrinėja J.A.V. gyventojų sudėtį ir visuomeninio gyvenimo struktūrą, rasi mėgiamą posakį: "Jeigu antros kartos amerikietis (vadinasi, imigranto vaikas) m ė g i n a užmiršti savo kilmę, tai trečios kartos amerikietis s t e n g i a s i ją atsiminti". Paaiškina kodėl taip yra.
Imigrantų vaikai namuose kalba tėvų kalba. Nemokėdami pakankamai angliškai, jau I-ją dieną mokykloje pajunta, kad jie skiriasi nuo kitų vaikų. Antras smūgis ateina tais metais, kai vaikai stengiasi savo tėvą padaryti herojumi savo draugų akyse. Tepabando imigranto vaikas. "Tavo tėvas?!... Ei, ar girdėjote, kaip jo tėvas kalba angliškai?..." — ir būrys paauglių nusikvatos geliančiu pašaipos juoku, kurio vaikas ilgai, ilgai neužmirš. Visai natūralu, kad ateinantį kartą jis labai nenoromis vesis savo draugus į tėvų namus arba norės skrodžiais žemės prasmegti, jeigu kas viešumoje jį užkalbins tėvų kalba.
Bet tikras noras "užmiršti" savo kilmę ateina jaunuolio amžiuje, kada jo šeimoje kyla ginčai, kas yra "svetima", o kas yra "mūsų". Tėvams, ypatingai bemoksliams, kurie dėl svetimos kalbos niekados neįstengia su šituo kraštu susigyventi, "mūsų" yra jų gimtasis kraštas, jų kalba, jų papročiai. Jie labai norėtų, kad ir jų vaikai turėtų tokį pat jausmą. Tie gi, čia mokslą išėję, jaučia Ameriką, kaip m ū s ų .
Kadangi jo kilmė nuo pat mažens buvo tik nemalonumų, pažeminimo draugų akyse, nesutarimo su tėvais priežastimi, jaunuolis n o r i ją užmiršti ir būti tik amerikietis. "Įrodymui", kad iš tiesų toks yra, jis neprisipažįsta mokąs ar tiesiog pamiršta tėvų kalbą, nutraukia ryšius su savo kilmės žmonėmis, o kraštutiniu atveju — net su savo tėvais.
III-čios kartos amerikiečiui tokie "įrodymai" nereikalingi. Jo tėvai čia gimę. Nėra ginčų namuose, kas "mūsų". Į imigrantą senelį žiūri net su tam tikru pasididžiavimu, kaip į heroišką pionierių ar piligrimą, kuris turėjo drąsos atvykti į šitą kraštą ir sugebėjo čia įsikurti. Jis natūraliai pradeda domėtis tos pačios kilmės žmonėmis. Be to, jis mato praktišką naudą būti tam tikros bendruomenės nariu. Jeigu jis yra gydytojas, dantistas, advokatas ar biznierius, pirmieji jo pacientai ir klientai bus jo kilmės žmonės.
Dar svarbiau turėti stiprų užnugarį tam, kuris savo karjera pasirinko politiką. Jeigu lenkas tikisi laimėti itališkoje rinkiminėje apylinkėje prieš italą kandidatą, arba italas airiškoje prieš airį, jis dar nepažįsta visuomeninės J.A.V. struktūros. Kaip matyti iš tų išvedžiojimų, svarbu mokėti išlaikyti lietuviška II-ją kartą, t. y. tremtinių vaikus, o trečioji, kaip ta ožka prie vežimo, savaime sugrįš.
Ir antroji karta, t. y. imigrantų vaikai, atrodo, bėga ne tiek nuo šieno, kiek nuo jiems neįprasto vežimo. Atseit, lietuvišką šieną mūsų vaikams reikia paduoti ne lietuviškose šienkripėse, o amerikietiškame limuzine...
Kad tremtiniai nepadarytų tos pačios klaidos, kartojamos visų kraštų imigrantų, turėtų iš anksto susitaikinti su geležine taisykle: 1) Lietuvos nematę, čia gimę ir užaugę vaikai ne Lietuvą, o šį kraštą vadins mūsų. 2) Lietuvių kalba bus jiems antroji kalba, kaip mums yra antroji anglų kalba, visai neatsižvelgiant į jos mokėjimo laipsnį.
Priėmus šiuos du faktus, kaip neišvengiamą blogybę, nereikėtų eikvoti laiko ir jėgų, aimanuojant dėl jaunimo kalbos ir jausmų Lietuvai. Visą dėmesį būtų galima sukoncentruoti į esminį dalyką — lietuvišką šieną.
Lietuviškas šienas
Didelis jaunimo mylėtojas kun. A. Sušinskas, paklaustas, kaip jis vertina Nepriklausomos Lietuvos mokslus einantį jaunimą, atsakė: "Jaunimas buvo idealus". Lietuvoje su žodžiu jaunimas buvo betarpiškai surištos tokios sąvokos: idealizmas, kilnumas, ieškojimas gėrio ir grožio, noras tobulėti ir kilti aukštyn. Jų korporacijose ir susirinkimuose sukosi kalbos apie asmenybės ugdymą. O kaip charakterizuoja amerikiečių jaunimą amerikiečiai auklėtojai ir jaunimo žinovai? Ogi vienu, pasibaisėtinu sakiniu: "Teenagers think about nothing but "s e x".
Jeigu mūsų jaunimui nebus duoti sparnai, jis taip pat šliaužios žeme. Nereikia nieko naujo: turime jaunimo spaudą, organizacijas, vasaros stovyklas. Reikėtų tiktai nustoti pamokslauti apie lietuviškumą, o stengtis įkvėpti idėjas ir idealus, kuriais gyveno jaunimas Lietuvoje. Reikėtų stengtis ir čia išlaikyti tą patį standartą, t. y., kad mūsų jaunimas turi būti idealus. Šitaip išauklėtas mūsų jaunimas bus atsparus prieš visa tai, kas žema. Nebus tiek rūpesčio dėl galimų mišrių vedybų. Mūsų jaunimas, įpratintas žavėtis Foerster ir vyskupo Toth mintimis, vargu įsimylės asmenis, kurių idealai nepakyla aukščiau Elvio tirtančių kojų ir kalba nenueina toliau sex.