1961 M. LIEP.-RUGP. MĖN. (JULY-AUG.) VOL. XII. NO. 7
T U R I N Y S
Idealų besiekiant— D. Augienė 195
Juokas ir pajuoka— A. Grauslys 198
Žemės saujelė— V. Frankienė 202
Jautrumo laikotarpiai— D. Petrutytė 207
Gimtoji kalba pamaldose— A. Tamošaitis, S. J. 213
Skaitytojų nuomonės— J. Vaišnys, S. J. 217
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 222
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Smalsus mažojo žvilgsnis ir geležinė didžiųjų užtvara
V. Maželio nuotr.
GRAIKŲ IŠMINČIUS SOKRATAS YRA PASAKĘS,
KAD NIEKAS NESIEKIA TAURESNIO TIKSLO UŽ TĄ,
KURIS RŪPINASI IŠAUKLĖTI SAVO AR KITŲ VAIKUS.
NORS NEGALIMA NEIGTI KAI KURIŲ VAIKO ĮGIMTŲ SAVYBIŲ,
BET VIS DĖLTO, KAS IŠ VAIKO IŠAUGS IR KOKS JIS BUS,
DAUGIAUSIA PRIKLAUSO NUO AUKLĖJIMO IR APLINKOS.
VAIKAS— NE GYVULIUKAS, JIS AUKLĖJAMAS NE BAUSMĖMIS.
RYKŠTĖ AR DIRŽAS VAIKO AUKLĖJIME YRA TAS PAT,
KAS VIDURAMŽIO INKVIZITORIŲ LAUŽAI RELIGIJOS GYVENIME.
NE INKVIZITORIŲ LAUŽAI RELIGIJĄ APGYNĖ IR IŠUGDĖ,
NE RYKŠTĖ AR DIRŽAS IŠAUKLĖS VAIKĄ DORU ŽMOGUMI.
KAI KURIUOS ANT LAUŽŲ SUDEGINTUS TARIAMUS ERETIKUS
DABAR NORIMA PASKELBTI ŠVENTAISIAIS KANKINIAIS,
DRAUGE PASMERKIANT JŲ FANATIŠKUS ŽUDIKUS.
TAIP PAT IR RYKŠTĖ TURĖTŲ BŪTI ATKREIPTA Į TUOS,
KURIE VAIKĄ NORI JA AUKLĖTI, NES JOS REIKALAS KALBA
NE APIE VAIKO, BET APIE JO AUKLĖTOJŲ KLAIDAS.
DANUTĖ AUGIENĖ
ŠIAME rašinyje nesiimsiu nagrinėti, kaip šių dienų lietuvis gali siekti savo laikinų ir amžinų idealų, bet bandysiu žvelgti į temą iš bendrojo taško, kaip žmogus apskritai tas problemas turėtų spręsti.
Aš visai negalvoju, kad mūsų dienų ir mūsų aplinkoje gyvenančiam žmogui (ir lietuviui) yra sunkiau idealiai atlikti savo laikinąsias ir amžinąsias pareigas ir uždavinius negu tai buvo seniau. Priešingai, imant kasdienos gyvenimą, aš randu, kad sąlygos yra labai palengvėjusios. Materialinės gėrybės tapo taip lengvai pasiekiamos ir įgyjamos, kad jos nustojo žavumo, maistas — skonio, daiktas — vertės. Laikinųjų gėrybių sritis yra labai plati. Kiekvienas žmogus ko nors trokšta, siekia tik jam suprantamai brangaus. Sveikata, grožis, mokslas, turtas, garbė, profesija, pasisekimas ir t.t. — visa tai laikina. Bet pakanka atversti "Kristaus Sekimą", ir štai ką ten galėtume cituoti apie laikinąsias gėrybes:
"Tuštybė yra siekti nykstančių turtų ir jais pasitikėti. Tuštybė yra siekti garbės ir aukštų vietų. Tuštybė yra pataikauti kūnui. Stenkis tad išlaisvinti savo širdį nuo regimųjų dalykų meilės ir ją pripildyti neregimųjų dalykų meile" (11 pusl.).
Tačiau tai nebus blogybės, jei jos bus panaudojamos dvasiniam kilimui. Ir turtas yra Dievo malonė — privilegija. Bet jis, kaip ir kitos vertybės, negali būti uždaromas ir slepiamas tik sau. Turtingieji turi spinduliuoti į kitus labiau reikalingus pagalbos, jų dosnumas turi reikšti meilę artimui. Turtingieji, valdantieji privalo jaustis atsakomingi esą savo elgesiu, nes žemesnieji juos stebi ir seka. Vyresniosios kartos lietuvis puikiai atsimins, kiek dvarininkai turėjo įtakos į juos supančią aplinką. "Noblesse oblige". "Jei Dievas leistų aiškiai suprasti, kokią atsakomybę mes nešame vieni kitiems tiek blogio tiek gėrio srityje, mums būtų tikrai neįmanoma tai pakelti" — sako Bemanos vienoje iš savo knygų. Amerikoje žmogus turtui vergauja. Jis negali surasti ribos savo materialiniam kilimui, jis nepajėgia pasakyti "gana". Reikėtų mums mokytis iš liaudies išminties sukurtos pasakos apie siaurakaklį ąsotį ir riešutus — pasisemti saujon riešutų tiek, kad ranką iš ąsočio ištraukti galėtume...
Ir mokslo šakos pasirenkamos praktiškais sumetimais, kas brangiau apmokama, kur daugiau galėsi užsidirbti. Žmogus apsisprendžia būti mašina, ne kuriančiuoju ir mąstančiuoju. Gerbūvio ir lengvai uždirbamo pinigo suviliotas žmogus per anksti įsijungia į mašinų srovę ir pameta savo gilesnes studijas. Po truputį atpranta nuo akademinių seminarų ir pasineria vien kasdienos rūpesčiuose, dvasinė sritis jam tampa neparanki ir nepatogi. Tikrumoje gi dvasinė sritis, turint galvoje, kiek yra susikaupimo valandėlių, gerų organizacijų, puikių dvasios tėvų, tobulai parašytų ir lengvai įsigyjamų dvasinio turinio knygų, kaip arti ir lengvai pasiekiamos bažnyčios, kur trykšta pati didžioji, žmogų palaikanti jėga — Paskutinės Vakarienės Auka ir sakramentai, kuriais naudotis yra tiek lengvinančių sąlygų, gali būti tobulai užpildyta. Viskas yra mums duota, paruošta, padėta pasiekiamai ranka, klausimas tik, ar mes turėsime noro visa tai pasiimti, tuo pasinaudoti. Panašias pagundas ir bandymus žmonės išgyveno visais amžiais. Iš esmės niekas nėra pasikeitę. Nėra pasikeitusi žmogaus prigimtis, nėra pakitę Dievo įstatymai, nei gėrio ir blogio dėsniai. Besikeičią gyvenimo rėmai yra metę tik naujesnių atspalvių bei šešėlių. Mes nesam kitokie šiandien negu buvome laisvoje Lietuvoje; galime tvirtinti dar daugiau: mes nesam kitokesni žmonės už pirmuosius krikščionis. Gėtės Mefistofelis, kalbėdamas apie žmogų, sako: "Tas keistas sutvėrimas, patikėk, per amžius nepasikeitė nė kiek!" Tik, jei sutiksim su F. Mauriac, turėsim pripažinti, kad šiandieną pasaulis darosi vis labiau nukrikščionintas ir, naujomis formomis prisidengęs, užsimaskavęs, grįžta prie senų stabų — valdymo, rasės, kraujo, spalvos — garbinimo. Žmogus, įtikėjęs Įsikūnijusį Žodį, mažai pasikeitė savo žiaurume. Jo protas, priešingai, išrado dar įmantresnių būdų kankinti žmogaus kūną. Ir kas skaudžiausia, kankintojų eilėse rasim ir tų, kurie tiki, kad Kristus buvo ir Dievas ir Žmogus. Meilė žmogui pasaulyje nėra progresuojanti ir Kristaus mokslo pagrindinis ramstis nėra tvirtas mūsų širdyse bei protuose. Tik tai, kas seniau buvo gėda ir giliai slepiama, dabar rodoma viešai. Lygiai kaip ir pornografijos dalykai, seniau jų reikėdavo ieškoti slaptose vietose, dabar jų galima rasti veik kiekvienoje laikraščių ir žurnalų pardavimo vietoje.
ALFONSAS Grauslys
ŪSŲ tremtinių dauguma gyvena tame krašte, kur daug juokiamasi ir kur vieni kitus lenktyniaudami juokina. Dirbtinio juoko žadinimas, tasai žodžių sportas, yra virtęs kasdienine duona, kuria žmonės vieni kitus maitina. Ir televizijoje, ir radijo pranešimuose, ir paskaitose, ir pamoksluose šviesuomenės ir valdžios atstovai jaučia pareigą (vietoje ar nevietoje, laiku ar nelaiku) daugiau ar mažiau prajuokinti žiūrovus ir klausytojus. To juokinimo būdas, ypač televizijos programose, kartais būna taip neskoningas, nedvasingas ir grubus, dažnai pagrįstas tik veidą darkančiais iškraipymais, kad dvasingesniam ir jautresniam žmogui tokie "juokai" gali sukelti tik liūdesį. Visas gyvenimas bandomas paversti cirku, kurio scenoje visi yra kviečiami vieni kitiems virsti juokdariais. Šio reiškinio akivaizdoje labai įspėjančiai suskamba vieno kiniečio pasakyti ir vyskupo F. Sheen pasisavinti bei vienoje knygoje atspausdinti žodžiai: "Amerikiečiai nėra laimingi žmonės, nes per daug juokiasi."
Tad šiame rašinyje pabandysime panagrinėti juoką bei jo priežastis, sustosime prie pikto juoko pavidalo — pajuokos ir doroviniu mastu įvertinsime tas juoko nuotaikas.
Kas yra juokas?
Šypsnis — tai mįslė, o juokas — mįslės paaiškėjimas, nes juokas yra labiau permatomas ir mažiau mįslingas. Šypsnis labiau dvelkia dvasingumu, jis yra dvasios šešėlis, nekartą lydimas dvasingos palydovės — svajonės. Juokas dažnai yra tik nesusivaldymas ir vulgarumas. Šypsnis gražina veidą, o juokas grožį išsklaido ir naikina. Šypsnis — tai pumpuras, o juokas — žiedas. Bet pumpuras švelnioms sieloms yra gražesnis už pražydusį žiedą, nes jis dar kupinas nežinomo grožio pažadų — svajonių. Žiedas, galima sakyti, jau yra atsistojęs ant negražumo ribos, nes kiekvienu momentu jo lapeliai gali nukristi. Juokas yra žiedas; kuriame jau nėra teigiamų galimybių. Jame yra tik viena neigiama galimybė — nuvysti. Štai kodėl juokas ir liūdesys taip giminingi.
Vaizdas iš M. Varnienės Lietuviško Vaikų Židinėlio, kur vaikai yra D. Petrutytės auklėjami pagal Montessori sistemą.
Visos šio numerio nuotraukos V. Juknevičiaus.
Juokas labiau negu šypsnis gali būti paliestas visokio liguistumo ar nedorumo. Juk būna nervingo juokimosi priepuolių, kai juokui nėra jokio rimto pagrindo. Pavartojus kai kuriuos narkotikus, taip pat ateina juokimosi tarpsniai, kai žmogui viskas pradeda atrodyti juokinga. Yra tokių atvejų, kai nėra nė mažiausio pagrindo juokui, o vis dėlto žmogus juokiasi, tartum juoktųsi iš savo paties kvailumo. Neveltui ir patarlė sako, kad "kvailą pažinsi iš jo juoko". Kartais tasai juoko nepagrįstumas yra taip aiškus, kad juokas mums gali atrodyti tik noras triukšmingai priglušinti kažkokį vidaus neramumą.
Nors esame pasisakę, kad juokas yra mažiau mįslingas už šypsnį, tačiau, kaip savo kilme, taip ir pasireiškimo atspalviais, jis gali būti įvairiai aiškinamas. Dažniausiai juoką sukelia dviejų neatitinkančių ir nesutaikomų dalykų sugretinimas. Pavyzdžiui, per dideli rūbai mažam žmogui ar per didelis sustingęs rimtumas visuotinio džiaugsmo ir linksmumo sūkuryje gali sukelti juoką. Juoko šaltinis būna ir tos visų matomos žmonių ydos bei silpnybės, kurių jie patys nemato. Tokių daugiau ar mažiau pagrįstų juoko priežasčių nemaža randame kasdieniniame žmonių gyvenime. Tačiau dažnai daug juokiasi tik lengvabūdžiai, kurie tepastebi tik matomus ir girdimus dalykus, sustodami tik prie jų išorės ir nesugebą į nieką giliau įžvelgti. Jeigu jie sugebėtų į kurį nors dalyką labiau įsigilinti, tai kažin ar jų juokas tada nesustingtų lūpose ir nepavirstų liūdesiu? Juk daugelio juokingai atrodančių dalykų užnugaryje slepiasi tragedijos, bet dvasiniai akli ir kurti to nemato, todėl dažnai dėl to juokiasi, dėl ko reikėtų verkti. Pajacų operos arija "Juokis, pajace!" čia duoda mums progą giliau pagalvoti. Kai kam kartais labiausiai sukelia juoką visuotinio melo ir veidmainiavimo aplinkoje atvirai pasakyta tiesa. "Aš kartą humoristo vardą gavau dėl to, kad pasakojau paprastą tiesą", taip sako vienas asmuo rašytojo S. Maugham kūrinyje.
VANDA FRANKIENĖ
Būti tikru žmogumi, koki Viešpats, mus sutverdamas, norėjo regėti — tai lyg pagauti saulės spindulį ir švytėti, kaip jis, neapsakomu grožiu.
AUTAS laiškas iš Sibiro palietė Saliutės Vidman-tienės sielą iki pat gelmių, ir skausmas, o kartu gėda, kankino ją. Susimąstė, nuliūdo ir ėmė analizuoti savo gyvenimą čia, Amerikoje, ir išsigandusi suprato: klaidingu keliu juodu su Petru eina, kaldami dolerius, norėdami praturtėti: užmiršo vaikų auklėjimą, nutolo nuo visų žmogiškų idealų, užmiršo tėvų žemę; tik džiaugiasi įsigiję naujintėlaičius namus, gražius baldus, įmantrius rūbus ir brangią mašiną. Sėdėdami minkštoje sofoje, juodu nekartą svaiginosi laime: "Gyvename, kaip dideli ponai! Mes, buvę kuklūs ūkininkai, ar būtume visa tai turėję, gyvendami tėvynėje?!... Ne, niekados! Juk dirbdavome sunkiai, nuo saulėtekio iki nakties, o galą su galu vos suvesdavome. Dirbame ir čia sunkiai, bet visko turime. Na, kad ir vaikai — argi jie būtų turėję ten tokį gyvenimą, kokį turi čia?! Ne, tik jau ne! Puikiai visi trys aprengti, mokosi, linksminasi, turi radiją, televiziją, o jau apie maistą nėra ko nė kalbėti: neįmanom ką bevalgyti, nes per daug visko turime; net įvairūs gardumynai įgriso".
Išsiima Saliute iš po pagalvės sesers laišką, gautą prieš savaitę iš Sibiro, ir skaito jį susigėdusi, verkdama:
Mylima Sesute,
Šiandien palaidojom mamą. Mudu su tėvu jaučiamės, kaip du našlaičiai, jos netekę. Mirdama prašė perduoti Tau ir visai Tavo šeimai linkėjimus. Gal jai dabar lengviau, nes verkdavo ir verkdavo, ilgėdamasi tėvynės ir jūsų visų. Jos paguoda tebuvo rožančius ir savų laukų žemės žiupsnelis, kurį nešiojosi maišelyje, ant kaklo, kaip šventą relikviją, kartu su škaplieriais. Prieš užmerkdama akis amžinam miegui, paprašė prinešti ją prie lango ir, žiūrėdama į nusileidžiančią saulę, pasakė:
— Ten mano namai, ten Lietuva. O šventos žemės saują įdėkit su manim į grabą, gal bus man lengvesnė svetima, šalta žemė, kai jausiu savosios truputį. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslėlį turiu įsiuvusi į čiužinio galą,— tai, tėvuk, tau, kai mirsi; teįduodatau jį Marytė. Ir tau bus geriau ilsėtis, kai jausi iš namų atvežtą šventą mūsų Globėją. Maryt, gal tu dar sugrįši namo. Jei grįši, pasveikink mūsų trobas, laukus ir miškus. Aplankyk kapus, o tą žemės vietą, kurią krauju apšlakstė sūnelis partizanas, pabučiuok ir pasakyk: "Motulei širdis krauju pasruvo, Tau mirus, bet ir laimė ir pasididžiavimas jai buvo, kad sugebėjo užauginti didvyrį sūnų".
Daugiau jau nebekalbėjo. Uždegėm žvakę, ir ji tyliai numirė, laikydama rankose rožančių ir savos žemės saujelę.
Palaidojom miške. Iš medžio šakų sukalėm kryželį.
Tėvukas sveikina jus visus. Ir jo, vargšelio, nebeilgas amžius...
Bučiuoju visus—
Tavo sesuo Marytė.
P. S. Tiesa, mes sotūs, nes turime tris vištas ir ožką. Nesirūpink.
Visa Saliutės siela suvirpėjo. Ii pasijuto tarytum pabudusi iš kažkokio sustingimo. Motinos kančia ir idealai prikėlė ją naujam, tikram gyvenimui, koks turėtų būti išeivijoje esant. Pabučiavusi laišką, įdėjo jį į dėžutę, stovinčią ant komodos, ir giliai susimąstė.
Montessori sistemos auklėjimo darželiuose vaikai patys stengiasi atlikti namų ruošos ir švarinimo darbus.
Trinktelėjo apačioje durys ir linksmas vyriškas balsas sušuko:
— Ar nieko nėra namie? — Tai Vytas parėjo, pats vyriausias sūnus, kurį šešių mėnesių amžiaus išsivežė iš Lietuvos. Jo gimtinė — Rugelių kaimas — tėvų namai, o kartu ir Saliutės gimtinė.
prie šeimos židinio
D. Petrutytė
Jei vaikas vystosi mums negeistina linkme, tai reikia ieškoti klaidų blogame auklėjime, o ne bloguose vaiko instinktuose.
D r. J. Morgan
KAS yra mokykla? Jos aptarimas pagal Montessori taip skamba: "Tai paruošta aplinka, kurioje vaikas be nereikalingo suaugusiojo įsikišimo gali laisvai gyventi, sekdamas savo vystymosi arba plėtros dėsnius". Jau esame rašę apie kai kuriuos vaiko vystymosi dėsnius. Dabar panagrinėsime dar vieną dėsnį, kurį Montessori yra pavadinusi jautrumo laikotarpiais. Tai yra pats svarbiausias ir originaliausias dalykas visoje jos sistemoje.
Jautrumo laikotarpiai biologijoje
Biologija yra mokslas apie gyvuosius padarus arba apie organizmus. Jos objektas yra įvairios gyvenimo formos ir reiškiniai, sąlygos ir dėsniai, kuriais gyvenimo būtis pasireiškia, o taip pat ir priežastys, kurios ją veikė.
Jautrumo laikotarpių terminą pirmą kartą yra pavartojęs olandų mokslininkas — biologas Hugo de Vries, kuris tyrinėjo tam tikrų gyvių vystymąsi. Vėliau tą pat terminą Montessori pritaikė žmogaus plėtrai, nurodydama, kaip ir kokiais keliais susitveria žmogaus dvasinis pasaulis: kaip vystosi protas, kaip atsiranda ir plėtojasi valia, kaip pribręsta natūralūs žmogiški jausmai, sakytume, tos gerosios ir sveikatingosios emocijos, į kurias šiandieninė medicina kreipia tiek daug dėmesio. Čia, kaip ir daug kur, randame aiškią giminystę tarp Montessori sistemos ir biologijos. "Iš tikrųjų tai yra tiesa, kad visa jos sistema, teorija ir praktika, turi biologinį pagrindą" (E. M. Standing).
Vaikai pratinasi patarnauti prie stalo.
Bet kas gi yra tie jautrumo laikotarpiai? Tai labai įdomus ir visai naujas biologijos mokslo atradimas, kuris nauja šviesa nušvietė iki tol nežinotą gyvių vystymosi ir augimo eigą. Ypatingai jie yra ryškūs tų gyvių plėtroje, kurie pereina ryškius metamorfozių laikotarpius savo vystymosi. De Vries nurodo žinomą peteliškių rūšį (Porthesia), kurios deda kiaušinėlius prie pat medžių kamieno, kur yra išaugusi šaka. Tai saugiausia vieta nuo lietaus, vėjo, saulės ir kaitros. Iš kiaušinėlio išsiritusios mažytės ir labai švelnios kirmėlaitės pirmomis savo gyvenimo dienomis tegali maitintis pačiais švelniausiais medžio lapeliais, kurie skleidžiasi pačioje šakos viršūnėje. Kas kirmėlaitei nurodo kelią, kur yra jos gyvybei reikalingi lapeliai? De Vries, ilgai tyrinėdamas, surado, kad šitos ką tik išsiperėjusios kirmėlaitės turi nepaprastą jautrumą šviesai. Šviesa jas žavi ir traukia į save. Tad jos, nesulaikomo impulso stumiamos, keliauja į šakos viršūnę, kur suranda besprogstančius lapelius, ir ima jais maitintis. Po kurio laiko, paaugusios ir sustiprėjusios, jos praranda tą ypatingą jautrumą šviesai. Dabar, tapusios abejingos šviesai, jos juda medyje visomis kryptimis, pasiekdamos įvairias vietas, tuo būdu galėdamos naudotis gausiomis pilnai išaugusių lapų atsargomis, nes jų žiaunos jau yra pakankamai stiprios.
idėjos ir žmonės
A. Tamošaitis, S. J.
Yra kiekvieno kunigo pareiga užtikrinti liturginiam sąjūdžiui triumfuojančią pergalę.
Jonas XXIII
YRA tikrai džiugus reiškinys, kad religiniame gyvenime vis daugiau pasigirsta ir pasauliečių balsas. Eilė Bažnyčios vadovų jau senokai ragina juos prisidėti savo pasiūlymais prie mistinio Kristaus kūno formavimo. Tuo vadovaudamasis, Dr. P. Mačiulis dviejuose šio žurnalo numeriuose (1960 m. nr. 5 ir 1961 m. nr. 4) yra gražiai iškėlęs gimtosios kalbos reikalą mūsų pamaldose. Tik jo gal ne visai tiksliai pasakyta, kad dėl susidariusios rutinos kunigai nėra apie tą klausimą pagalvoję. Dr. Mačiulis turi eilę draugų autoritetingų kunigų tarpe, drauge su juo pasisakančių už gimtąją kalbą. Tai paaiškės iš keleto pavyzdžių.
1. Prel. M. Krupavičiussavo straipsnyje "Bažnyčios gerinimas" rašo (Draugas,1960 m. rugp. 12 d., 4 psl.):
"Tik tuomet(t. y. įvedus gimtąją kalbą) žodis liturgija, kuri reiškia bendrą viešą kunigo su visais kitais žmonėmis akciją ar veiksmą, įgytų pilną savo prasmę, kurios jau nuo amžių yra Vakaruose nustojusi. Koks gi gali būti bendras viešas kunigo su kitais žmonėmis bendradarbiavimas, akcija, jei mažiausia 90% tų žmonių lotynų kalbos nesupranta, o skaitytinėse šv. Mišiose tų nesuprantamų žodžių net negirdi".
Klausos lavinimas Montessori sistemos vaikų darželyje.
2. Kun. H. A. Reinhold,žymus vokiečių kilmės liturgistas Jungtinėse Valstybėse, savo straipsnyje "Mass in Your Own Language" nurodo eilę klaidų lotynų kalbos gynėjų argumentuose (sutr. Catholic Digestžurnale, 1954 m. rugp. mėn., 43 psl.):
"Kai kurie tvirtina, kad lotynų kalba buvo nuo pat pradžios Mišiose vartojama (1. klaida); kad niekada nesikeitė (2. klaida); kad yra vartojama viso pasaulio katalikų (3. klaida); kad yra katalikus jungiąs ryšys (skirtina: jei jie lotynų kalbą supranta, tiesa; jei nesupranta, kaip ji gali būti jungiąs ryšys?); kad yra vienybės simbolis (ji nėra vienybės simbolis kitų apeigų katalikams, vartojantiems kitokią liturginę kalbą); kad apsaugo žmones nuo erezijos (4. klaida: Liuterio, Kalvino ir jų pasekėjų lotynų kalba nuo erezijos neapsaugojo). Šis paskutinysis "pagrindas" drauge yra nesąmonė, nes iš tikrųjų sako, kad žmonės įpuola į ereziją, jei supranta, kas pamaldose sakoma, ir pasilieka tikratikiais, jei nesupranta".
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
OVO mėnesio numeryje buvome pateikę skaitytojams anketą su keletą klausimų, norėdami sužinoti jų pageidavimus "Laiškų Lietuviams" turinio ir formos atžvilgiu. Iki šiol yra atėję keliolika atsakymų. Beveik tiek pat atsakymų atėjo ir į balandžio mėn. numeryje buvusį klausimą, ką skaitytojai mano apie pirmuosius du premijuotus straipsnius, o ypač apie laimėjusįjį antrąją premiją, kurio mintys buvo naujos ir drąsios.
Iš praktikos matome, kad į klausimus ir anketas beveik visuomet atsako toks pat skaičius — vos keliolika iš kelių tūkstančių prenumeratorių. Tai yra labai maža. Atrodo, kad svarbiausia priežastis čia yra žmonių nerangumas. Daugelis galvoja rašyti, bet vis atideda, neprisirengia ir pagaliau visai užmiršta. Vis dėlto manome, kad ir toks nedidelis atsakiusiųjų skaičius proporcingai išreiškia visumos nuomonę.
Pirmoje šio rašinio dalyje pažvelgsime į anketos atsakymus, o antroje pažiūrėsime, kaip skaitytojai reagavo į premijuotus straipsnius. Visiems atsakiusiems esame labai dėkingi.
Atsakymai i anketos klausimus
1. Ar "L. L." buvo pirmiau įdomesni, ar dabar? Dėl ko? Atsakymai į šį klausimą, kaip ir buvo galima tikėtis, labai įvairūs. Vieniems buvo žurnalas įdomesnis pirmiau, kitiems dabar, o tretiems visą laiką vienodai įdomus. Šiek tiek didesnis skaičius pasisakė, kad gal šiek tiek įdomesnių straipsnių pasitaikydavę pirmiau, kai būdavo gvildenamos gyvenimiškesnės "degančios" problemos, kai būdavo atviriau nagrinėjami šeimos ir jaunimo klausimai, o dabar esą per daug ilgų ir sunkiai įkandamų straipsnių. Bet kai kurie kaip tik tais aukštesnio lygio straipsniais yra dabar patenkinti ir sako, kad "L. L." padarę didelę pažangą. Vienas skaitytojas pastebi, kad jų įdomumas yra toks pat kaip ir pirmiau, tik pirmiau kai kuriems įdomesni atrodė dėl to, kad nagrinėjamos temos buvo naujos ir mūsų spaudoje iki tol nenagrinėtos, o dabar jau skaitytojai su tuo yra apsipratę. Atrodo, kad beveik visi sutinka, jog pirmiau "L. L." buvo skiriami paprastesniems žmonėms, o dabar daugiau inteligentams. Vieniems tai patinka, kitiems ne. Gal tai ir yra tiesa, nes pirmiau šį žurnalą skaitė gana daug senesnio amžiaus nedaug prasilavinusių žmonių, kurie dabar atkrito, nes vieniems raidės per mažos ir sunkiai įžiūrimos, o kitiems stilius per sunkus. Dabar daugumas skaitytojų yra vidutinio arba aukštesnio mokslinio išsilavinimo. Vis dėlto, kiek sąlygos leis, stengsimės daugiau rašyti aktualiomis "degančiomis" problemomis, kurios visiems yra įdomios ir naudingos. Bet čia laukiame ir skaitytojų iniciatyvos, straipsnių bei klausimų.
Vienas skaitytojas pasidžiaugia, kada dabar rodoma daugiau tolerancijos ir meilės kitų religijų žmonėms. Redakcija su šiuo teigimu dalinai sutinka, žinodama, kad gal pirmiau vieną kitą kartą buvo paliktas koks nors aštresnis vieno ar kito autoriaus sakinys. Bet reikia pastebėti, kad, ginant kurią nors religiją ir išdėstant jos mokslą, kartais būtinai reikia paminėti ir kitų religijų priešingus dėsnius bei skirtingas skelbiamas tiesas. Žinoma, šiam tikslui nėra reikalingi aštrūs, neapykanta pasūdyti žodžiai, lame nejungia, bet atstumia ir skaldo. Čia yra ypač svarbu neužmiršti artimo meilės, pagarbos ir tolerancijos.
Dalė Koklytė
THE VIRGIN SPRING
Švedu gamybos nepaprasto stiprumo filminė drama. Šiame filme režisorius Ingmar Bergman vėl suranda dirvą žaisti jautriausiais žmonių jausmais: meile artimui ir meile Dievui. Filmo veikalas, kuris šį kartą buvo parašytas ne paties Bergmano, kaip paprastai, bet Ulla Isaksson, iškėlė Bergmanui labai artimą problemą, būtent, žmogaus vietos ieškojimą didžiajame Kūrėjo plane.
Šią problemą Isaksson įspūdingai pristato, atkurdamas tryliktojo šimtmečio švedų legendą apie miškų gilumoje pastatytą akmeninę koplytėlę, kas yra reta Švedijoje, nes jie paprastai vartoja medį statybai. Temos išvystymas sklandus. To meto gyvenimas atkuriamas visu savo grubumu, šlykščioje žmogaus kovoje, siekiant išlaikyti gyvybę ir kūniškai pasitenkinti, iškeliamas dvasinis to amžiaus tamsumas. Žmonės gyvena visokių prietarų ir blogų dvasių vergystėje, kurią, lyg retas saulės spindulys, skaidrina krikščionybės idėja. Čia ir pastatoma dvikovon dar užsilikusi pagonybės tamsa su neseniai atėjusia krikščionybės šviesa ir žiūrima, kas laimės. Toji kova atvaizduota šiurpiai ir dramatiškai. Nors tik ekrane matoma, ji nuvaro ne vieno žiūrovo nugara šiurpulius.
Filmo veiksmas labai paprastas. Tėvai išleidžia savo mylimą dukrą nunešti žvakių į tolimą bažnyčią. Ją lydi jų augintinė — pagonė. Jų tikroji dukra yra gėrio simbolis, o augintinė — blogio. Jas išleidžiant į tą tolimą kelionę, pabrėžiama, kad nunešti ir paaukoti bažnyčiai žvakes tinka tik skaisčiai, nekaltai mergaitei. Tai negalinti atlikti augintinė, nes ji esanti nekrikščionė, o taip pat praradusi nekaltybę. Tai sukelia pavydą, neapykantą ir keršto mintis augintinės širdyje. Čia ir prasideda kova tarp gėrio ir blogio, tarp krikščioniškos meilės ir tarp pagoniškos neapykantos.
Gerąją dukrą vaidina Brigitta Pettersson, šiam vaidmeniui labai tinkanti ne tik savo šviesia švediška išraiška, bet ir gabumu atvaizduoti tos nekaltos legendarinės mergaitės tipą. Ji išjojo, pasipuošusi gražiausiais rūbais, lydima pavydu ir kerštu degančios augintinės. Abiems prijojus mišką, augintinė atsisako drauge joti toliau, ir kelionę į bažnyčią tęsia tik viena skaisčioji mergaitė. Miške ji sutinka benamius piemenis ir labai naiviai, jų jokiais blogais tikslais neįtardama, patiki jų žodžiais bei skundais ir iš pasigailėjimo sutinka prisėsti ir pasidalinti su jais savo maistu. Piemenys suvedžiojančiai pradeda girti jos grožį, kas lyg sukelia joje tam tikrą moterišką tuštumą bei pasididžiavimą, ir čia tuoj įvyksta žiauri ir šlykšti jos išniekinimo ir nužudymo scena. Pavydi augintinė, slapta atsekusi paskui, pasislėpusi krūmuose stebi šią sceną, kurios ji seniai laukė ir savo nekenčiamai mergaitei linkėjo bei prašė savo pagoniškų dievų.
Ši scena yra gyvuliškai žiauri. Tačiau kyla klausimas, ar be šio pavaizduoto žiaurumo, būtų suprantamos tolimesnės scenos, ar būtų suprantamas tėvų kerštas žmogžudžiams ir jų vidinio pergyvenimo dramatika, ar nebūtų atrodę visa tai perdėta. Bet atsakymas į šiuos klausimus nėra visai aiškus.
Filme yra daugiau simbolikos negu kameros akis parodo. Yra beveik neįmanoma aprėpti minties gilumo šiame filme, jo nepamačius. Bergmanas norimą mintį daugiausia simboliais išreiškia. Ypač paskutinėse scenose jis vartoja tiesiog gyvus paveikslus, kurie labai efektingai be žodžių perduoda mintį. Nykiame pavasario miške parodomas baltuojąs mergaitės lavonas, apglobtas skausmo pervertos motinos. Šalia tėvas, iškėlęs kerštu kruvinas rankas į dangų, šaukia: “Viešpatie, ar Tu matai?” Jis puola ant kelių ir prašo atleidimo, nes tai vienintelis būdas, kurį jis pažįsta susitaikyti su gyvenimu. Už atgailą jis prisiekia savo dukters išniekintojų krauju varvančiom rankom pastatyti akmeninę koplyčią toje vietoje, kur iš po dukters lavono ištryško skaistus šaltinis — atleidimo ir išganymo simbolis. Ir susigraudinusi bei savo kaltę prisipažinusi augintinė nusiplauja šio šaltinio vandeniu veidą, lyg atgimdama naujam gyvenimui.
Iš šių jausmų bei pergyvenimų pynės žiūrovui reikia atskirti filmo prasmę ir išvadą. Į klausimą, ar čia laimėjo gėris ar blogis, aiškiai neatsakoma, bet prileidžiama, kad gėris savo kančia atpirko visa tai, kas bloga, ir tuo būdu laimėjo.
Filmas sunkus, žiaurus ir slopinantis, todėl vaikams netinkamas. Jis patariamas tik suaugusiems.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti geriausiam rašiniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, kuriame būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma.
Temas pasirenka patys autoriai. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Šiais metais esame pasiryžę duoti keturias premijas:
I — $100, II — $75, III — $50, IV — $25. Iki šiol turime tik III ir IV premijos mecenatus. Tikimės, kad sulauksime mecenatų ir
I bei II premijai, nes žinome, kad daugelis mūsų tautiečių sielojasi jaunimo klausimais. Jury komisija bus paskelbta vėliau. Konkurso straipsniai turi būti gauti iki 1962 m. vasario mėn. 1 dienos.
Akademinis Skautų Sąjūdis, norėdamas paskatinti jaunimą domėtis lietuviška literatūra, skelbia jaunimo literatūros konkursą.
Skiriamos premijos: už geriausią prozos kūrini — $150, už geriausią poezijos kūrinį — $150, už geriausią prozos rašinį — $50.
Prozos kūrinys gali būti apysaka, feljetonas, trumpa novelė ar kitas prozos kūrinys, priklausąs grožinei literatūrai, 2000 - 8000 žodžių. Poezijos kūrinys gali būti eilėraštis ar jų grupė, arba epinio, lyrinio ar humoristinio žanro poema 200 - 1500 žodžių ilgumo. Prozos rašinys — originalus minčių dėstymas apie kurį nors lietuviškos kultūros ar visuomenės pasireiškimo būdą, ne ilgesnis kaip 4000 žodžių. Premijuoti rašiniai spausdinami “Mūsų Vyčio” žurnale. Konkurse gali dalyvauti visi lietuviai, ne vyresni kaip 30 m. amžiaus.
Rašiniai pasirašomi slapyvardžiu, o atskirame voke nurodoma autoriaus vardas, pavardė, adresas ir gimimo data. Siųsti šiuo adresu: P. Abelkis, 2900 Reservoir St., Los Angeles 26, Calif. Rašiniai turi būti gauti ne vėliau lapkričio 15 dienos. Jury komisija: Alė Rūta, J. Gliauda, A. Gricius, P. Orintaitė ir B. Raila.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
SAKALŲ KELIAIS. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos moksleivių metraštis. Redagavo: N. Radvilaitė, D. Šukelytė, M. Drunga, K. Grabauskaitė, M. Pakalniškytė, Š. Valiukėnas. Metraščio globėjas — D. Velička. Didelio formato, 96 puslapių gausiai iliustruotas leidinys, kuriame mūsų jaunieji bando savo literatūrines ir menines jėgas. Paskaičius šį leidinį, atrodo, kad tarp mūsų jaunimo yra vertingų talentų. Tikimės, kad jie nebus užkasti, bet ugdomi ir toliau.
Rapolas Skipitis. NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ STATANT. įdomūs prisiminimai iš nepriklausomos Lietuvos gyvenimo iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo imtinai. Atrodo, kad tai yra gana blaivus ir objektyvus žvilgsnis i anų laikų Lietuvos gyvenimą ir ją valdžiusius asmenis. Išleido Terra, 3333 S. Halsted St., Chicago 8, 111. 440 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
Kun. K. Senkus. GARBĖ DIEVUI GIESMYNO PALYDAS. Šioje didelio formato kietais viršeliais knygoje yra visų 224 “Garbė Dievui” giesmyne esamų giesmių akompanimentai vargonais ar fisharmonija. Kaina $5. Galima gauti: Instituto Sale-siano Lituano, Castelnuovo Don Bosco (Asti), Italy.
Pranas Naujokaitis. ĮLŪŽĘ TILTAI. Romanas. Viršelis V. Čižiūno. Išleido Vaga Brooklyne. 238 psl., kaina $2.50.
Vytautas Mačernis. POEZIJA. Redagavo K. Bradūnas. Iliustravo P. Augius. Didelis formatas, kieti viršeliai 238 psl., kaina $4.50. Išleido “Į Laisvę” fondas lietuviškai knygai ugdyti Dr. A. Šmulkščio lėšomis: Jautrūs, gilios minties ir gražios formos anksti mirusio V. Mačernio eilėraščiai.
ANTONIANUM, 1961. Tėvų Pranciškonų gimnazijos Kennebunkporte metinis leidinys.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36. ILLINOIS
