idėjos ir žmonės
A. Tamošaitis, S. J.
Yra kiekvieno kunigo pareiga užtikrinti liturginiam sąjūdžiui triumfuojančią pergalę.
Jonas XXIII
YRA tikrai džiugus reiškinys, kad religiniame gyvenime vis daugiau pasigirsta ir pasauliečių balsas. Eilė Bažnyčios vadovų jau senokai ragina juos prisidėti savo pasiūlymais prie mistinio Kristaus kūno formavimo. Tuo vadovaudamasis, Dr. P. Mačiulis dviejuose šio žurnalo numeriuose (1960 m. nr. 5 ir 1961 m. nr. 4) yra gražiai iškėlęs gimtosios kalbos reikalą mūsų pamaldose. Tik jo gal ne visai tiksliai pasakyta, kad dėl susidariusios rutinos kunigai nėra apie tą klausimą pagalvoję. Dr. Mačiulis turi eilę draugų autoritetingų kunigų tarpe, drauge su juo pasisakančių už gimtąją kalbą. Tai paaiškės iš keleto pavyzdžių.
1. Prel. M. Krupavičiussavo straipsnyje "Bažnyčios gerinimas" rašo (Draugas,1960 m. rugp. 12 d., 4 psl.):
"Tik tuomet(t. y. įvedus gimtąją kalbą) žodis liturgija, kuri reiškia bendrą viešą kunigo su visais kitais žmonėmis akciją ar veiksmą, įgytų pilną savo prasmę, kurios jau nuo amžių yra Vakaruose nustojusi. Koks gi gali būti bendras viešas kunigo su kitais žmonėmis bendradarbiavimas, akcija, jei mažiausia 90% tų žmonių lotynų kalbos nesupranta, o skaitytinėse šv. Mišiose tų nesuprantamų žodžių net negirdi".
Klausos lavinimas Montessori sistemos vaikų darželyje.
2. Kun. H. A. Reinhold,žymus vokiečių kilmės liturgistas Jungtinėse Valstybėse, savo straipsnyje "Mass in Your Own Language" nurodo eilę klaidų lotynų kalbos gynėjų argumentuose (sutr. Catholic Digestžurnale, 1954 m. rugp. mėn., 43 psl.):
"Kai kurie tvirtina, kad lotynų kalba buvo nuo pat pradžios Mišiose vartojama (1. klaida); kad niekada nesikeitė (2. klaida); kad yra vartojama viso pasaulio katalikų (3. klaida); kad yra katalikus jungiąs ryšys (skirtina: jei jie lotynų kalbą supranta, tiesa; jei nesupranta, kaip ji gali būti jungiąs ryšys?); kad yra vienybės simbolis (ji nėra vienybės simbolis kitų apeigų katalikams, vartojantiems kitokią liturginę kalbą); kad apsaugo žmones nuo erezijos (4. klaida: Liuterio, Kalvino ir jų pasekėjų lotynų kalba nuo erezijos neapsaugojo). Šis paskutinysis "pagrindas" drauge yra nesąmonė, nes iš tikrųjų sako, kad žmonės įpuola į ereziją, jei supranta, kas pamaldose sakoma, ir pasilieka tikratikiais, jei nesupranta".
3. 1950 m. Notre Dame universitete buvo sušaukta Šiaurės Amerikos Liturginė Savaitė. Vienas pagrindinių jos kalbėtojų, kun. G. Diekmann, O.S.B., vykusiai nušvietė, dėl ko Mišiose buvo pasilaikyta žmonėms nebesuprantama kalba (Participation in the Mass,Washington, D. C.: The Liturgical Conference, 1959, 56-7 psl.):
"III šimtmečio pradžioje buvo pereita iš graikų į lotynų kalbą. Tai įvyko be didelių diskusijų, kaip savaime suprantamas dalykas, nes graikų kalbos žmonės nebesuprato. Ir niekas neabejojo, kad jie turi teisę suprasti, nes Mišios yra veiksmas, atliekamas ne vien kunigų— "nos servi tui", bet ir žmonių — "et plebs tua sancta". Po penkerių šimtmečių lotynų kalbos niekas nebesuprato, išskyrus kunigus ir nedaugelį mokytų pasauliečių. Tačiau ji Vakarų liturgijoje pasiliko, ir niekas prieš tai nekėlė protesto, nes nei aukštuosiuose, nei žemuosiuose visuomenės sluoksniuose nebebuvo galvojama, kad tikintieji turi teisę Mišių maldas suprasti ir aktyviai jose dalyvauti... Dėl to irniekam, išskyrus keletą prancūzų teologų, neatrodė keista, kai popiežius Aleksandras VII 1661 m. uždraudė versti Mišių maldas į gimtąją kalbą. Net Pijus IX atnaujino draudimą 1857 m. Vien Leonas XIII 1897 m. dekretą tylomis palaidojo.
Kun. J. A. Jungmann, S. J. savo knygoje "Missarum sollemnia" nurodo, jog ankstyvaisiais šimtmečiais buvo įvesta slaptos drausmė— "disciplina arcani"— paslėpti šventus dalykus nuo pagonių. Tačiau, autorius nurodo, jau daugiau kaip tūkstantis metų yra įsigalėjusi kita slaptos drausmė, kurios tikslas— paslėpti šventus dalykus nuo tikinčiųjų, nuo pačių šeimos narių".
4. Kun. J. O'Brien,Notre Dame universiteto profesorius, jėzuitų leidžiamame žurnale Americanurodo išgąstingą kontakto trūkumą Mišiose tarp kunigo ir žmonių (1960 m. rugp. 20 d., 556-557 psl.):
"Mišiose tarp kunigo ir žmonių nėra veik jokio gyvybinio kontakto. Išskyrus nedaugelį, kurie, su maldaknyge rankoje, bando sekti kunigą, susirinkusiųjų masė sėdi, paskendusi nuobodžioje tyloje, mažai tesusijungusi su tuo, ką daro celebrantas. Tas, atsukęs jiems nugarą, vartoja nesuprantamą kalbą, ir tą pačią didesnę laiko dalį atkalba tyliai pats sau. Didesnį kontakto trūkumą tarp kunigo ir susirinkusiųjų vargu bebūtų galima išgalvoti".
5. Vykusiai mūsų pamaldų taisyti-numą iškelia prancūzų kun. Michon-neausavo knygoje Revolution in a City Parish(Westminster: The Newman Press, 1949, 25 ir 29 psl.):
"Dauguma mūsų pamaldų yra nuobodžios, lėkštos, menkaprasmės. Jei koks netikintysis ateitų į katalikų bažnyčią pasižiūrėti, kaip mūsų pamaldos atrodo, tikriausiai išeitų žiovaudamas... Argi ne keista ir liūdna, kad mes tokios rūšies apeigomis pasitenkiname, nors galėtume jas taip suorganizuoti, kad būtų suprantamos ir, parodytos kito tikėjimo žmonėms, padėtų juos laimėti Kristui?... Mes, klaidingai pritaikę šv. Pauliaus žodžius saugoti mums pavestą tikėjimo lobį, laikomės įsikandę tradicijų. Metai iš metų kartojame dalykus, kaip jie buvo daromi praeityje, visiškai nesistengdami pritaikyti jų laiko reikalavimams, tokiu būdu skriausdamimums patikėtus žmones. Atrodo, kad mes, kunigai, esame paskendę savo pamėgtoje iliuzijoje, jog tikintieji, kurie dalyvauja pamaldose, pasisavina ką nors vertinga iš to, kas jiems teikiama. Iš tikrųjų gi jie mandagiai nuobodžiauja".
Jei kam šitos knygos žodžiai skambėtų per stipriai, težino, kad du svarūs autoritetai yra parašę jai įžangą (tuo tarsi uždėdami antspaudą veikalo mintims) — Paryžiaus kardinolas Suhard ir Bostono arkivyskupas Cushing.
6. Kun. J. Hotinger,S. J.ir kun. J. Kellner, S. J.,du misijų darbo ekspertai, savo knygoje Liturgische Erneuerung in der Weltmissioniškelia apeigų kalbos pritaikymo svarbą misijoms (Innsbruck: Tyrolia, 1957, 423-425 psl.):
"Negali būti abejonės, kad šiandieninė misijų padėtis daugiau negu bet kada anksčiau reikalauja prisitaikymo; ir jo reikalauja ne vien krikščioniškosios religijos paviršiuje, bet visų pirma jos branduolyje— apeigose ir Dievo žodžio skelbime, kiek tų dalykų prigimčiai prisitaikymas yra galimas... Šiuo atžvilgiu praverstų savęs paklausti: ar būtų įvykęs romėniškosios imperijos sukrikščioninimas, jei Bažnyčia apeigose ir tikėjimo skelbime nebūtų iš pat pradžių nuostabiu ryžtingumu prisitaikiusi graikiškajai kultūrai ir tuo metu romėnų imperijoje viešpataujančioms kalboms?...