1961 M. SAUSIO MĖN. (JANUARY) VOL. XII. NO. 1
T U R I N Y S
Svečiavimasis ir jo kultūra — A. Grauslys 3
Tiltas tarp žemės ir dangaus — Dr. J. Prunskis 9
Žmogus, kuris pavogė Dievą — Fred Dickenson 12
Vaikų žaislų problema — Dr. J. Vaišnora, M.I.C. 17
Ar Katrelė bus laiminga? — K. Eglinis 21
Už pasaulio gyvybę! — A. Šmulkštienė 23
Kūrybinė ugnis — B. Markaitis, S. J. 26
Malda ir žmogaus gyvybė — J. Vaišnys, S. J. 27
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 30
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when by-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Žvilgsnis į naujus metus A. Kezio, S. J. nuotr.
ŽMOGUS Į GYVENIMĄ ŽVELGIA LABAI ĮVAIRIAI.
KARTAIS JO ŽVILGSNIS YRA DŽIUGUS IR LINKSMAS,
O KARTAIS LIŪDNAS IR NUSIMINĘS.
ČIA JIS RYŽTINGAS, TVIRTAS IR DRĄSUS,
O ŠTAI VĖL — PRISLĖGTAS IR PILNAS BAIMĖS.
VIENAS Į GYVENIMĄ ŽVELGIA SU PASITIKINČIA VILTIMI,
O KITAS — PILNAS SUSIRŪPINIMO IR NETIKRUMO.
ŽMOGAUS ŽVILGSNYJE Į NAUJUS METUS PINASI VISKAS:
DŽIAUGSMAS IR LIŪDESYS, VILTIS IR BAIMĖ,
RYŽTAS, NETIKRUMAS, SILPNUMAS IR DRĄSA.
Į NAUJUS METUS MES ŽIŪRIME KAIP Į MĮSLĘ,
KURIĄ ATSPĖTI LABAI ĮDOMU, BET SUNKU.
TAČIAU ŠI ĮDOMIOJI MĮSLĖ PAAIŠKĖS TIK PO METŲ,
KAI ŽVELGSIME ATGAL Į MŪSŲ NUEITĄ KELIĄ.
JOS DOMINANTI REIKŠMĖ NEPRIKLAUSYS NUO KITŲ,
O TIK NUO MŪSŲ VALIOS, RYŽTO IR PASTANGŲ.
Alfonsas Grauslys
IŠSIŠAKOJUSI artimo meilė, tartum geros rankos pirštais, įvairiomis dorybėmis liečia ir lengvina mūsų buvimą. Vienas tokių palietimų — tai svetingumas, kurį jau apaštalai nekartą savo laiškuose gyrė, pabrėždami jį kaip krikščionio savybę.
Svetingumas yra mūsų, lietuvių tautinė dorybė. Kažin ar daug yra tautų, kurios galėtų su mumis lenktyniauti šiuo atžvilgiu? Lietuvių svetingumu nekartą stebėjosi svetimtaučiai, kuriems yra tekę su mumis ilgėliau bendrauti. Tokio svečiavimosi (to svetingumo apčiuopiamiausios išraiškos) nuoširdumo, gausumo ir dažnumo jie nebuvo niekur kitur patyrę. O tačiau ir gražiausiai atrodąs vaisius gali būti iš vidaus jau paliestas gedimo. Ir kilniausia dorybė gali būti aptemdinta netobulybių. Mūsų svečiavimasis, būdamas iš esmės teigiamas, atrodo, yra žalojamas įvairių neigiamybių, kurios, dvelkdamos nekultūringumu, negali mūsų dvasiniai nesmukdyti. Atsimindami lotynų posakį, kad "corruptio optimi pessima" (t. y., kad tai, kas geriausia, gali sugesti blogiausiu sugedimu), manome, kad mūsų svečiavimasis ir jo dabartiniai būdai šaukiasi sukultūrinimo ir dvasinio įprasminimo.
Nekultūringi svečiavimosi reiškiniai
Nekultūringais ir neigiamais svečiavimosi reiškiniais laikau: 1. per gausiai valgiais ir gėralais apstatytą stalą ir su tuo surištą įkyrų raginimą valgyti bei gerti, kartais visiškai nugirdant svečius; 2. per vėlų rinkimąsi į svečius ir tuo būdu svečiavimosi nutęsimą po vidurnakčio; 3. per didelį triukšmavimą ir pasigėrusiųjų, kartais dar esančių visiškai be klausos ir nesusidainavusių, rėkavimą, vadinamą "dainavimu"; 4. visišką pokalbių tuštumą, o kartais net dviprasmiškumą ir ciniškumą; 5. elgesio laisvumą su kitos lyties asmenimis, parodant džentelmeniškumo stoką; 6. nekviestų, nenumatytų, tik užsimetusių "svečių" atsiradimą; 7. svečių laisvės varžymą, neleidžiant jiems išeiti namo tinkamu laiku ir t. t.
V. Petravičius A. J. portretas
Šių nekultūringų reiškinių nekultūringumą atskirai pagrindžiant, prie pirmojo reiškinio galima pridėti, kad kažin ar yra bent vienas nuošimtis svečių, kurie eitų į svečius tik dėl pavalgymo. Į tokius susibūrimus žmonės dažniau eina, tik norėdami socialiniai pabendrauti, dvasiniai atsigaivinti bei pailsėti.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Kartą mokytoja paklausė savo antros klasės moksleivių, iš ko galima pažinti, ar žmogus myli Dievą. Atrodė, kad nė vienas moksleivis į šį klausimą neatsakys. Bet pagaliau vienas berniukas pratarė: "Iš to, kad tas, kuris myli Dievą, Jam randa laiko". Taip, tai teisingas atsakymas. Jeigu mes Dievą mylime, turime surasti Jam laiko. Išganytojas ne tik savo laiką, bet ir gyvybę paaukojo mūsų išgelbėjimui.
Viena mūsų laikų mistike kartą paklaususi Viešpatį, kaip turėtų Jį vadinti. Atsakymas buvęs: "Vadink mane Gailestingumu!" Šv. Pranciškus Salezietis kartą yra pasakęs: "Jeigu aš galėčiau pasirinkti, kas mane turėtų teisti — Dievas ar mano motina — tai pasirinkčiau ne motiną, o Dievą". Tai visai suprantama, nes Dievas yra pati aukščiausia meilė ir gailestingumas. Anot rašytojo R. Graef (kurio veikalo "Trost im Leid" mintys daug kur čia panaudojamos), kaip žemė gali išlikti savo orbitoje tik tol, kol ji skrieja aplink saulę, taip ir žmogus gali tik tol jam reikalingu kilnumu gyventi, kol jaučia savo priklausomumą nuo Dievo.
V. K. Jonynas Gamtovaizdis
Tiesa, Dievas brangina žmogaus laisvę, Jis taip ją brangina, kad net ant savo pečių pasiėmė didžiausią tos laisvės piktnaudojimą — nuodėmę. Suprantama, Dievas nori žmogų atvesti į tiesos kelią, ir jeigu žmogus nenori klausyti Jo meilės kalbos, kartais Dievas prabyla kentėjimo smūgiais.
Bet ar žmogus moka ta kentėjimo pamoka pasinaudoti? Turime pavyzdžių, kad taip. Paskutiniojo karo metu viena moteris ilgus mėnesius buvo priversta praleisti koncentracijos stovykloje. Karui pasibaigus, dėl piktų žmonių ji vis dar turėjo pasilikti nelaisvėje. Pagaliau išleista ji meldėsi už savo priešus, nepraleisdama progos jiems gera daryti. Kai kuriems žmonėms ėmus dėl to stebėtis, ji paaiškino: "Aš privalau pirma padėti savo priešams, nes jie yra patys neturtingiausi dėl to, kad yra nusikaltimo prislėgti".
Kentėjimų šešėly
Dievas, kaip saulė, vis savo malonės spindulius į žmones žeria. Tik kai žemė kuria nors dalimi nuo saulės nusisuka, užeina tamsa — naktis, kol vėl ji atsisuka į saulę. Šv. Pranciškus Salezietis kentėjimo prislėgtam žmogui iškalbingai atskleidė skausmo prasmę: "Amžinoji Dievo išmintis nuo amžių pramatė tau kryžių — brangią savo širdies dovaną. Pirm negu tau tą kryžių siuntė, savo visa pramatančiomis akimis išmatavo, savo dieviška išmintimi apsvarstė, savo protingu teisingumu išbandė, savo mielu gailestingumu sušildė ir savo rankomis pasvėrė, ar nebus jis kokiu milimetru per didelis, ar miligramu per sunkus. Ir jį savo švenčiausiu vardu palaimino, patepė savo malone, iškvėpino savo paguoda ir tada dar kartą žvelgė į tavo ryžtą. Pagaliau tas kryžius ateina tau iš dangaus kaip ypatingas Dievo pasveikinimas ir gailestingiausios Dievo malonės išmalda". Ir jeigu mes tą savo kryžių ryžtingai imame nešti, pats Dievas mums taps Simonu Kireniečiu, atskubėdamas į pagalbą.
Viena švedų rašytoja savo romane pasakoja, kaip devynerių metų mergaitė su savo tėvu išplaukė į jūrą žvejoti. Juos ištiko smarki audra. Mergaitė ėmė baimintis. Tada tėvas, giliai tikintis vyras, pratarė: "Dukrele, argi mes nesame tryse laive? Trečiasis su mumis laive yra Dievas, tad mums nereikia bijotis".
FRED DICKENSON
(Realaus gyvenimo drama)
IENAME skurdžios išvaizdos namelyje, netoli Dešimtosios gatvės, Niujorke, nuomojamame rūsio kambaryje, blankioje elektros šviesoje stovėjo aukštas, liesas, rudais plaukais jaunuolis. Jis vadinosi Jim Lacey.
Neilgai jis stovėjo ir galvojo. Po minutės, kitos pajudėjo, priėjo prie stalo, atsidarė stalčių, išsiėmė kažkokį įrankį, panašų į kaltą, įsidėjo į kišenę ir išslinko pro duris. Jį, kaip ir visą kitą Dešimtosios gatvės keleivių srovę, priglaudė gatvės monotonija, ir jis tartum tirpte ištirpo tarp kitų žmonių. Tai buvo vieną rugpiūčio šeštadienio naktį, 1951 metais.
Lacey stabtelėjo ties 57-ąja gatve ir pasuko į rytus. Jis laikėsi išorinės šaligatvio pusės, žvelgdamas į automobilius, sustatytus pagal šaligatvį ir vienišus, tartum niekam nereikalingus. Žmonių nesimatė. Niekeno akys jo nelydėjo. O tai buvo gerai, nes jis, patyręs vagis, nemėgo būti iš anksto įtartu.
Keletą blokų dar žygiavo pirmyn, akylai žvalgydamasis į visas puses ir akimis ieškodamas geriausiam laimikiui progos. Staiga visiškai prieš jį lyg iš žemės išdygo mašina, kurią vairuotojas stengėsi pastatyti į esamą nedidelę laisvą vietelę, tik keletą jardų nuo jo. Automobilistas, matyti, kažkodėl ir kažkur labai skubėjo. Pastatęs mašiną, greit užtrenkė duris, užrakino ir paskubomis pradėjo tolti. Lacey pirmiausia labai atidžiai stengėsi įsižiūrėti į nutolstantį žmogų. Jis buvo aukštokas, juodais plaukais ir siauručiais juodais ūseliais. Atrodė turtingas.
K. Šklėrius Palanga
Rudagalvio jaunuolio akys, kaip visuomet, labai pastabios. Jis greitai pamatė, kad automobilio savininkas beskubėdamas kai ką pamiršo: ventiliatorinis automobilio langutis buvo truputėlį praviras. Lacey atsargiai apsidairė aplinkui, po to pažiūrėjo į automobilio vidų. Ten buvo pora lagaminų. Nedaug teko darbuotis. Reikėjo tik užkišti kaltą, praverti daugiau langutį, įkišti ranką, atsidaryti duris, ir lagaminai jau buvo jo žinioje. Jis, prityręs vagis, pasiėmė lagaminus į abi rankas ir palengva, visiškai neskubėdamas, nužingsniavo savo keliu...
DR. J. VAIŠNORA, M.I.C.
Maloni Ponia,
Savo laiške iškėlėte įdomią vaikų žaislų problemą. Stebėdama savo mažylius pastebėjote, kad jie augdami metais nevienodai renkasi žaislus ir nevienodai su jais elgiasi. Tai visai natūralu. Vaikas augdamas, įsigydamas naujų patirčių, nevienodai reaguoja į išorės daiktus ir todėl jo santykis su žaislais yra vis kitoks.
Daugeliui tėvų kelia susirūpinimo faktas, kad vaikai, ypačiai berniukai, sulaukę tam tikro amžiaus, ima žaisti kaubojais, indėnais, žvanginti ginklais, kovoti su įsivaizduojamais priešais, kurių jie randa savo žaidimo draugų tarpe. Atrodo, kad tam tikrame vaiko amžiuje atgyja kažkoks smurto instinktas.
Vaikų psichologai aiškina, kad šio "smurto" kilmės reikią ieškoti tuose amžiuose, kada urvinis žmogus savo vaikus mokė kovoti su baisiomis jėgomis, grasiusiomis jam kiekviename žingsnyje. Tai buvo kova už išlikimą, už būvį. Kuokas, lankas, strėlė buvo urvinio tėvo ginklai. Savaime suprantama, kad ir urvinio žmogaus vaikai žaidė su kitais vaikais kovas, vartodami vaikiškus, bet panašius į tėvo, ginklus. Žiaurumas su gyvuliais, kuris pasireiškia ir mūsų laikų vaikuose ir yra aiškinamas klaidingu auklėjimu, irgi esąs palikimas anų laikų, kada tarp žmogaus ir gyvulio - žvėries ėjo nuolatinė kova, o vaikai taip pat dalyvavo toje kovoje, pirmiausia žaisdami, o paskui verčiami reikalo apsiginti, maitintis. Iš tų senovės reikalų ir kovų vaikuose esąs pasilikęs ataviškas atgarsis, kurį tėvų išmintis ir budrumas gali pakoreguoti, suvaldyti, pakreipti kita linkme.
Nesigilinsime čia į šios teorijos patikimumą. Bet iš tikrųjų, jei atidžiau stebėjote savo mažuosius, galėjote pastebėti, kad vaikuose instinktyvus linkimas į žiaurumą yra labai silpnas. Mažyčiai, paprastai, susitikę su gyvuliu, rodo jam tam tikros meilės, draugiškumo. Šiuos kūdikio santykius su gyvuliais dažnai iškreipia suaugusieji, kurie, vaiką gąsdindami gyvuliu, suardo tą draugystę. Jeigu paliksite kūdikį vaduotis jo instinktu, pastebėsite, kad jis pasitiki ir myli visą aplinką, kurioje žengia pirmuosius savo žingsnelius. Todėl šalia kūdikio atsiradęs gyvas ar padirbtas gyvulėlis bus jo bučiuojamas, glostomas, myluojamas. Tik vėliau ima reikštis palinkimas į smurtą, bet tai įvyks tada, kai prie nekalto kūdikio džiaugsmo prisidės jo sąmonė, kad jis yra viršesnis už gyvulį. Tada vaikas ims gyvulius kankinti, net žudyti vis tiek, ar jie bus gyvi, ar tik žaislai.
Kaip tik šiuo metu reikalinga tėvams - auklėtojams įsikišti ir pakoreguoti vaiko santykius su gyvuliu.
K. EGLINIS
Katrelė buvo vienintelė dukra pasiturinčioje šeimoje, todėl augo tėvų, o ypač motinos, labai lepinama. Motina juk norėjo, kad ši vienintelė jų dukrelė būtų laiminga.
Katrelei jau seniai laikas keltis, bet ji ilgai vartosi lovoje ir į mamytės raginimus rengtis nekreipia nė mažiausio dėmesio. Juk mamytė visada taip: rodos, barasi ir kalba piktai, bet jeigu jos nepaklausysi, blogiau nebus. Taip dar net geriau — mama pati viską padarys.
— Katrele, kelkis! — žadina vėl mama, ruošdamasi virtuvėje. — Jau seniai laikas. Pavėluosi į mokyklą!
Katrelė tingiai rangosi lovoje, kažką niurna panosėje, bet vis nesikelia.
— Katrele, ar jau atsikėlei? — vėl girdisi mamos balsas. — Batukai po lovyte, kojinėlės ant kėdės. Aukis ir greit prauskis. Vandenėlį aš jau pasūdžiau. Skubėk!
K. Šimonis Mergelė
— Jau, jau, jau atsikėliau, — ilgai nutęsdama žodžius, atsako Katrelė ir, pritraukusi prie veidelio kelius, ima suptis lovelėje. Jai įdomu nepaklusnumu erzinti motiną.
— Tai tu dar lovoje! — šaukia į kambarį įbėgusi motina. — Ką pasakys tau mokytoja, kai pavėluosi į pamokas?
Ir pati motina ją auna, prausia, rengia ir net maitina, o paskui, pagriebusi už rankos, skubiai tempia į mokyklą, nes Katrelė įprato būti lydima ir viena į mokyklą neina. Kas gi ją ten nurengs? Kas pasiaiškins mokytojai dėl pavėlavimo? O pavėluoti Katrelei pasitaiko dažnai... Bet juk tai nebaisu — mama mokytoją atsiprašys.
ALDONA ŠMULKŠTIENĖ
Eucharistija yra katalikiškojo gyvenimo centras. Čia mes visi pasijuntame viena, visi esame to paties Kristaus kūno nariai. Dėl to senovėje dvasiškiai ir kiti tikintieji rinkdavosi Romoje, vienoje ar kitoje vietoje, drauge pasimelsti ir atnašauti vienos bendros aukos. Kiekviena tokia vieta buvo vadinama "statio urbis" (miesto stotis). O kai šv. Tėvo legatas, apsuptas visų kraštų dvasiškių ir kitų tikinčiųjų. Eucharistinio Kongreso metu Muenchene aukojo iškilmingas šv. Mišias, tai "statio urbis" išsiplėtė į "statio orbis" (pasaulio stotį). Juk to pageidavo pats Viešpats, sakydamas, kad "duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę". Šio posakio dalis "už pasaulio gyvybę — pro mundi vita" tapo 37-tojo Pasaulinio Eucharistinio Kongreso šūkiu. Šis kongresas, įvykęs Muenchene praėjusių metų vasarą, nuo liepos mėn. 31 d. iki rugpiūčio mėn. 7 d., sutraukė šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.
Jau šeštadienį, liepos 30 d., buvo sunku traukinyje surasti vietą. Įvairių tautybių, įvairių luomų ir įvairaus amžiaus maldininkai visokiausiomis susisiekimo priemonėmis traukė į Muencheną švęsti Eucharistijos garbinimo šventės. Šis kongresas pasižymėjo nepaprastai dideliu dalyvių skaičiumi: 30 kardinolų, 450 vyskupų, tūkstančiai kunigų bei vienuolių ir virš milijono pasauliečių maldininkų buvo susirinkę paskutinę kongreso dieną pamaldų aikštėje — Theresienwiese.
Šiame kongrese dalyvavo ir apie 400 lietuvių iš įvairių pasaulio kraštų. Lietuviai dalyvavo bendroje kongreso programoje, bet turėjo ir savo atskirą programą. Jie buvo apsistoję seselių vienuolyno mokyklos moderniose patalpose pačiame miesto centre. Šį pastatą puošė per kelis aukštus nusitęsusios didžiulės trispalvės. Kitur jų nebuvo matyti, nes Tylinčioji Bažnyčia oficialiai niekur nedalyvavo. Taip buvo pageidauta kongreso šeimininkų, vokiečių, kad pritrauktų daugiau dalyvių iš anapus geležinės uždangos. Bet, deja, tai nieko nepadėjo, nes iš ten dalyvių beveik nebuvo.
Lietuviai kongreso metu stengėsi išnaudoti kiekvieną, nors ir mažiausią, progą nešti kenčiančios Lietuvos vardą į žmones. Oficialiai negalėdami to padaryti, veikė grupelėmis arba pavieniui. Kiekviena lietuvaitė, kiekvienas lietuviukas, pasipuošę tautiniais rūbais, buvo savo tautos ambasadoriai, garsinę Lietuvos vardą.
1. Didysis altorius Kongreso aikštėje — Theresienwiese.
2. Studentai neša žemės vaisius — aukas jaunimo pamaldų metu Bavarų paviljono salėje.
BRUNO MARKAITIS, S. J.
(Dailininko Juozo Pautieniaus 60 metų progra)
Įvairiais keliais kūrėjai žengia į kūrybos erdvę. Ne vienas meno filosofas, istorikas bei kritikas bandė nustatyti tam tikras normas, nubrėžti tam tikras diagramas, iškelti tam tikras sąlygas ir būtinybes. Deja, galinga kūrybinio gyvenimo upė kartais prasiveržia pro stipriausias užtvankas, be atodairos užliedama dėsnių ir taisyklių rūmus, ir, žiūrėk, kartais sausoje žemėje ištrykšta nesenkantis gyvybės šaltinis.
Neįprastu keliu ėjo ir dailininkas Pautienius. Po įžanginių studijų, po būtino technikinio pasirengimo jis pradėjo tapyti jauno kūrėjo užsidegimu, kol jo pastangos sustojo sauso realizmo nepatrauklume. Mat, jam trūko veido, spalvų, trūko kompozicijos. Tai galėjo būti ir savotiškas menkystės pajutimas. Tuk vietiniai horizontai buvo riboti. Per maža būta akstino. Išradingumui reikėjo didesnio vaizdinio ir idėjinio paskatinimo, kurio artimoji aplinka, tur būt, nedavė.
Akys atsivėrė, pamačius Vakarų Europos meną. Dailininkas, kuris buvo padėjęs į šalį teptuką ir pakeitęs profesiją, 1948 metais pajunta krizės galą. Kūrybinės kovos ir ambicijos pasaulyje vyksta persilaužimas, ir nusivylimą pergyvenęs kūrėjas apsisprendžia grįžti į meną. Neveiklumo dienos pasibaigė. Netikrumas ir savimi nepasitikėjimas pamažu užleidžia vietą vilčiai, naujo kūrybingumo pajautimui. Dailininkas parduoda arklį, vežimą. Perka drobę ir dažus.
Pirmieji bandomieji žingsniai veda į Pilkąjį Periodą, po 25 metų pertraukos. Nežinojęs ašarų, nepajusi džiaugsmo. Bet iki džiaugsmo dar toli. Šis periodas, apimąs 1953-1955 metų laikotarpį, yra nedrąsus, netikras. Pasigendama dramatiškumo. Dominuojanti spalva — pilka. Dailininkas bijo prabilti drąsiai, gaivalingai. Pilkumu bando apgaubti drąsesnę mintį, spalvingesnį mostą. Bet po pilkumu, kaip po pilkais pelenais, rusena ugnis.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Didž. Gerb. Redaktoriau,
Būčiau labai dėkingas, jeigu atsakytumėte į žemiau pateiktus mano klausimus, kurie, manau, gal yra aktualūs ir kitiems skaitytojams.
Už atsakymą dėkingas Pr. A.
1. Malda yra intymus pokalbis su Dievu, padėkojimas Jam už gautas malones arba prašymas Jo pagalbos.
Šventieji sako, kad, jeigu malda yra nuoširdi, galima išprašyti visko, kas žmogaus sielos išganymui yra reikalinga. Tačiau dažnai įvyksta taip, kad žmogus dar šiaip taip prisiverčia melstis, bet giliau susikaupti ir nukreipti mintis į Dievą nebepajėgia. Jo lūpos šnabžda maldos žodžius, bet mintys skrajoja visai kitur. Ar tokia malda turi kokią nors vertę? Ar tokioje padėtyje esant, dar verta mėginti melstis, ar geriau visai nesimelsti?
J. Pautienius Uoste
2. Mes žinome, kad atimti sau pačiam gyvybę yra mirtina nuodėmė. Bet ar čia nėra išimčių? Ar negali už tėvynės laisvę kovojąs žmogus atimti sau gyvybės, kai priešo yra apsuptas ir kai jokios išsigelbėjimo vilties jam nėra? Jeigu priešas tokį žmogų sugaus, tai iš jo tyčiosis, kankins ir pagaliau vis tiek nužudys. Tad ar negeriau, jei pats žmogus atims sau gyvybę, išvengdamas visų tų pasityčiojimų ir kankinimų? Mes savo tautos istorijoje turime daug pavyzdžių, kai lietuviai, nenorėdami pasiduoti priešui, susidegindavo ant laužo ar kitokiais būdais nusižudydavo. Kartais panašiai pasielgdavo ir partizanai. Jie nešiodavosi piliulę nuodų, kad, užėjus neišvengiamam pavojui, galėtų sau atimti gyvybę. Kaip į tai žiūri teologijos mokslas?
3. Atimti kitam gyvybę draudžia penktasis Dievo įsakymas, bet ar ir čia nėra išimčių? Pvz. kariaujant su priešu, ginant nuo užpuoliko savo gyvybę, ginant mergaitei savo nekaltybę ir t. t.?
4. Kristus buvo kilęs iš išrinktosios žydų tautos. Žydai, drauge su Juo gyvendami ir Jo darbus matydami, galėjo suprasti, kad Jis yra ne tik paprastas žmogus, bet ir Dievas. Tad dėl ko jie nuo Jo nusisuko ir Jo nepripažino Dievu? Kaip dabar žydai žiūri į Kristų ir į Jo nukryžiavimą? Ar pripažįsta, kad Jis buvo Dievo Sūnus, ar gal visai nepripažįsta, kad jis šioje žemėje yra gyvenęs?
Gerbiamasis,
Čia suminėti klausimai "Laiškuose Lietuviams", nors gal kartais ne visai tiesioginiai, jau buvo nagrinėti, tad į juos dabar atsakysime gana trumpai.
Malda
Teologai išskaičiuoja keturias maldos rūšis: garbinimo, padėkojimo, atsiprašymo ir prašymo. Dažnai toje pačioje maldoje gali būti visos šios keturios maldos rūšys. Kai žmogus nueina į bažnyčią ir, atsiklaupęs prieš altorių, stengiasi Dievą pasveikinti bei pagarbinti, dėkodamas Jam už suteiktas malones, atsiprašydamas už paklydimus ir prašydamas naujų malonių, tokioje maldoje yra visos keturios rūšys. Pirmoji ir antroji maldos rūšis bus vartojama ir danguje, nes palaimintieji nuolat Dievą garbins ir Jam dėkos, bet trečiosios ir ketvirtosios rūšies danguje nebus, nes, kadangi ten esantieji negalės daugiau nusidėti ir bus gavę viską, ko tik jų širdis trokšta, tai jiems nereikės nei atsiprašymo, nei prašymo. Žinoma, kol dar egzistuoja kovojančioji Bažnyčia žemėje ir kenčiančioji skaistykloje, tai ir besidžiaugiančios bei triumfuojančios Bažnyčios nariai danguje dar gali prašyti Dievo įvairių malonių savo kovojantiems ir kenčiantiems broliams bei sesėms.
Dalė Koklytė
HIROSHIMA, MON AMOUR
Pasaulis atsigavo po antrojo pasaulinio karo — užgijo žaizdos, iš griuvėsių vėl iškilo miestai, o neono šviesos dar skaisčiau sušvito, lyg norėdamos savo skaidrumu nuslopinti praėjusio karo atsiminimus.
Šiuo metu visam pasauliui stovint šaltojo karo lauke su nemažais revoliuciniais užsižiebimais iš visų pakraščių, trečiojo pasaulinio karo užsiliepsnojimas nėra jau taip neįmanomas. Jis gali kilti, tik paspaudus mygtuką, iššaukianti atominę raketą. Pasaulis, labai artindamasis prie trečiojo pasaulinio karo katastrofos galimumo, parodo, kad jis per greit pamiršo tai, kas yra būtina atsiminti. Tiesa, kad dažnai pamiršimas yra vienintelis būdas įsigyti jėgų kam nors pradėti iš naujo, bet atsiminimas taip pat reikalingas, kad ateityje nebūtų kartojamos tos pačios klaidos.
“Hiroshima, mon amour” yra vienas naujesnių prancūziškų filmų. Tai meniška idėjų, minčių ir jausmų pynė, paruošta gražia prancūzų kalba ir skambanti lyg poema, kuri turėtų būti pavadinta gyvybės, meilės ir mirties vardu.
Veiksmas vyksta Hiroshimos mieste, išaugusiame iš po savo atominių griuvėsių.
Į šią istorinę vietą atvykus prancūzė artistė (Emmanuelle Riva) vaidina filme, kurį stato Jungtinės Tautos, norėdamos atvaizduoti taiką. Artistės mintyje atnaujinta Hiroshimos tragedija iššaukia iš pasąmonės jos pačios didžiausią gyvenimo tragediją, taip pat įvykusią karo metu, jos gimtiniame Nevers miestelyje, Prancūzijoje. Sutikus patrauklų japonų architektą (Eiji Okada), ji iš naujo prisimena ir pergyvena savo taip seniai prarastos meilės dramą.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS BAIGIASI 1961 M. VASARIO MĖN. 1 D.
Jau nedaug laiko teliko iki konkurso pabaigos, tad kiekvienas, kurs nori laimėti 100 dolerių, turi pasiskubinti parašyti ir atsiųsti straipsnį, tema “Svarbiausieji mūsų uždaviniai dabartinėse išeivijos sąlygose”.
Straipsnių antraštės gali būti įvairios, tik reikia stengtis atsakyti į pagrindinį klausimą, kaip lietuvis turi elgtis, kad dabartinės išeivijos sąlygos jam nebūtų kliūtis, bet priemonė pasiekti ir amžinus ir laikinius idealus; ką jis turi įsigyti, ko atsisakyti, prieš ką kovoti, ką pasilaikyti, ką keisti ir t. t. Straipsnyje galima nagrinėti, koks dabartinis lietuvis yra ir koks jis turėtų būti. Būtų gera ypatingą dėmesį atkreipti į mūsų jaunimą ir studentiją.
Straipsnio ilgumas — ne daugiau kaip penki “Laiškų Lietuviams” spausdinti puslapiai (apie 2500 — 3000 žodžių).
Pasirašyti slapyvardžiu. Atskirame vokelyje, ant kurio parašomas slapyvardis, turi būti nurodyta tikroji autoriaus pavardė ir adresas.
Už geriausius straipsnius bus duodamos šios premijos:
I — 100 dol., n — 50 dol., m — 30 dol., IV — 20 dol.
Už nepremijuotus, bet spausdintinus straipsnius bus mokami įprastiniai honorarai. Nespausdintini straipsniai bus grąžinami autoriams.
Konkurso jury komisija: Vytautas Kasniūnas, Dalė Koklytė, Petras Maldeikis ir Aldona Šmulkštienė.
Premijų mecenatai, aukojusieji po 100 dol., yra dr. Stasys ir Milda Budriai ir “Jaunoji Lietuva” (dr. A. Rudokas).
Premijos bus įteikiamos “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje 1961 m. kovo mėn.
II d. 7 val. vakaro. Šventės meninę programą atliks p. Velbasio Baleto Studija.
“Nemuno” knygų leidyklaruošia spaudai Amerikos Lietuvių Kultūrinės Veiklos Albumą, kuriame bus šie pagrindiniai skyriai: 1. Religiniai, tautiniai Amerikos lietuvių židiniai; 2. Tautiškai organizuoto darbo pradžia už Atlanto; 3. Lietuvių talka valstybės atstatymo darbe; 4. Kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo; 5. Tautinės kultūros darbo baruose; 6. Ryškieji veidai; 7. Svarbus organizacijų vaidmuo lietuvybės išlaikyme; 8. Mūsų ryšiai su amerikiečiais ir kitomis tautybėmis; 9. Gausus ir veiklus lietuviškasis atžalynas; 10. Anapus laiko ribos (mirusieji).
Albumas bus didelio formato, 400 psl., puošniai išleistas. Tekstai lietuvių ir anglų kalbomis. Albumas leidžiamas prenumeratos būdu, vieno egzemplioriaus kaina 10 dol. “Nemuno” leidyklos adresas: 6051 S. Ashland Ave., Chicago 36, 111.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Stepas Zobarskas. IN QUEST OF NINE BROTHERS. Tai S. Zobarsko vaikams parašytos pasakos vertimas į anglų kalbą. Išvertė Mrs. Raphael Sealy (Danguolė Sadūnaitė). Išleido Arthur H. Stockwell leidykla Anglijoje. 80 psl., kaina 5 šilingai.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS“ • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
