VANDA FRANKIENĖ
Būti tikru žmogumi, koki Viešpats, mus sutverdamas, norėjo regėti — tai lyg pagauti saulės spindulį ir švytėti, kaip jis, neapsakomu grožiu.
AUTAS laiškas iš Sibiro palietė Saliutės Vidman-tienės sielą iki pat gelmių, ir skausmas, o kartu gėda, kankino ją. Susimąstė, nuliūdo ir ėmė analizuoti savo gyvenimą čia, Amerikoje, ir išsigandusi suprato: klaidingu keliu juodu su Petru eina, kaldami dolerius, norėdami praturtėti: užmiršo vaikų auklėjimą, nutolo nuo visų žmogiškų idealų, užmiršo tėvų žemę; tik džiaugiasi įsigiję naujintėlaičius namus, gražius baldus, įmantrius rūbus ir brangią mašiną. Sėdėdami minkštoje sofoje, juodu nekartą svaiginosi laime: "Gyvename, kaip dideli ponai! Mes, buvę kuklūs ūkininkai, ar būtume visa tai turėję, gyvendami tėvynėje?!... Ne, niekados! Juk dirbdavome sunkiai, nuo saulėtekio iki nakties, o galą su galu vos suvesdavome. Dirbame ir čia sunkiai, bet visko turime. Na, kad ir vaikai — argi jie būtų turėję ten tokį gyvenimą, kokį turi čia?! Ne, tik jau ne! Puikiai visi trys aprengti, mokosi, linksminasi, turi radiją, televiziją, o jau apie maistą nėra ko nė kalbėti: neįmanom ką bevalgyti, nes per daug visko turime; net įvairūs gardumynai įgriso".
Išsiima Saliute iš po pagalvės sesers laišką, gautą prieš savaitę iš Sibiro, ir skaito jį susigėdusi, verkdama:
Mylima Sesute,
Šiandien palaidojom mamą. Mudu su tėvu jaučiamės, kaip du našlaičiai, jos netekę. Mirdama prašė perduoti Tau ir visai Tavo šeimai linkėjimus. Gal jai dabar lengviau, nes verkdavo ir verkdavo, ilgėdamasi tėvynės ir jūsų visų. Jos paguoda tebuvo rožančius ir savų laukų žemės žiupsnelis, kurį nešiojosi maišelyje, ant kaklo, kaip šventą relikviją, kartu su škaplieriais. Prieš užmerkdama akis amžinam miegui, paprašė prinešti ją prie lango ir, žiūrėdama į nusileidžiančią saulę, pasakė:
— Ten mano namai, ten Lietuva. O šventos žemės saują įdėkit su manim į grabą, gal bus man lengvesnė svetima, šalta žemė, kai jausiu savosios truputį. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslėlį turiu įsiuvusi į čiužinio galą,— tai, tėvuk, tau, kai mirsi; teįduodatau jį Marytė. Ir tau bus geriau ilsėtis, kai jausi iš namų atvežtą šventą mūsų Globėją. Maryt, gal tu dar sugrįši namo. Jei grįši, pasveikink mūsų trobas, laukus ir miškus. Aplankyk kapus, o tą žemės vietą, kurią krauju apšlakstė sūnelis partizanas, pabučiuok ir pasakyk: "Motulei širdis krauju pasruvo, Tau mirus, bet ir laimė ir pasididžiavimas jai buvo, kad sugebėjo užauginti didvyrį sūnų".
Daugiau jau nebekalbėjo. Uždegėm žvakę, ir ji tyliai numirė, laikydama rankose rožančių ir savos žemės saujelę.
Palaidojom miške. Iš medžio šakų sukalėm kryželį.
Tėvukas sveikina jus visus. Ir jo, vargšelio, nebeilgas amžius...
Bučiuoju visus—
Tavo sesuo Marytė.
P. S. Tiesa, mes sotūs, nes turime tris vištas ir ožką. Nesirūpink.
Visa Saliutės siela suvirpėjo. Ii pasijuto tarytum pabudusi iš kažkokio sustingimo. Motinos kančia ir idealai prikėlė ją naujam, tikram gyvenimui, koks turėtų būti išeivijoje esant. Pabučiavusi laišką, įdėjo jį į dėžutę, stovinčią ant komodos, ir giliai susimąstė.
Montessori sistemos auklėjimo darželiuose vaikai patys stengiasi atlikti namų ruošos ir švarinimo darbus.
Trinktelėjo apačioje durys ir linksmas vyriškas balsas sušuko:
— Ar nieko nėra namie? — Tai Vytas parėjo, pats vyriausias sūnus, kurį šešių mėnesių amžiaus išsivežė iš Lietuvos. Jo gimtinė — Rugelių kaimas — tėvų namai, o kartu ir Saliutės gimtinė.
Saliutei dar nespėjus žemyn nulipti, salioniuke pasklido džazo garsai, kuriems pritarė užkimusio, televizijoj taip dažnai matomo juodžio balsas. O juodį pasekdamas, gaiviai iš paskos skardeno Vytas, su pasitenkinimu kartodamas menkavertę, nušiurusią dainušką. Toji muzika rėžė ausį, kankino, ko niekad anksčiau nebuvo jautusi Saliute. "Argi negalėtų mūsų namuose skambėti lietuviška liaudies daina? Ir Vytas, tasai mūsų vaikas — jau nebepanašus į lietuvį, jau visiškai suamerikonėjęs. Jo pažiūros, jo draugai, jo netgi kalba nuolatos darkoma. Jau gerai nebemoka savosios". Suplakė skausmu širdis. "Gėda, gėda!" — dejavo sąžinė. Norėdama kiek aprimti ir suvaldyti ašaras, įėjo ji į Onutės kambarį. Onutė gimusi Vokietijoj. Rytoj jau jai sueina keturiolika metų. Jai gimus, gyveno jie ' stovykloj ir dar begaliniai ilgėjosi savojo krašto, svajodami namo sugrįžti. Dėl to ir mergaitę pakrikštijo motulės vardu. O dabar ar ja pasidžiaugtų močiutėlė? Tikrai ne, nes toji irgi jau nuklydo nuo lietuvybės... Kai apžvelgė Onelės kambarį, abiem rankom uždengė iš sielvarto akis. Kad taip mamutė viską pamatytų... O Dieve!... Sienos išpuoštos amerikiečių aktorių nuotraukomis, iškarpomis iš pigiausių žurnalų ir "kamikų". Gamtos vaizdai: Niagaros krioklys, paplūdimys Kalifornijoj... Nieko lietuviško, nieko savo. Tiesa, prie lovos kabo Viešpaties paveikslas, bet toks kuklus ir mažas, tarytum išsigandęs tų visų jį supančių įmantrybių. Ant grindų — žurnalų žurnalai, "kamikai". "Kalta aš, kalta..." — sudejavo Saliute. "Neturėjau laiko vaikams. Lėkiau, dirbau, skubėjau. Televizija juos augino, gatvė ir draugai. Prarasti du vaikai — o Viešpatie!" Ir dabar juk nupirko Onelės gimtadieniui žalsvą, puikią suknelę. O ar negalėjo nupirkti Lietuvos vaizdų knygos? O Vytui kodėl leido pirkti tas bevertes angliškas plokšteles? Vis taupė ir taupė. Pigiau kainavo šitos negu savosios — lietuviškos. O juk turėtų skambėti namie vyrų choro. Vanagaičio ir kitos mielos lietuviškos dainos bei muzika. O kodėl nėra namuose lentynos su lietuviškomis knygomis? Kodėl, kodėl?! "Kas pagaliau aš esu: lietuvė motina, ar tik darbo automate? Taip, tiesa, reikia dirbti ir taupyti, kad būtų galima išsilaikyti, vaikus išmokslinti ir senatvėje ar ligoje patiems nevargti. Gal bent mažiausiąją Elenutę, vos penkerių metukų dukrelę, gimusią Amerikoje, galėsiu dar užauginti, kaip Lietuvos laukų dukrą", — pabudo joje maža, raminanti mintis. "O gal dar pavyktų perauklėti ir anuos du, jei sukrusčiau tuoj pat". Pažvelgusi į Viešpaties paveikslėlį, ji tyliai, iš širdies gelmių pasižadėjo: "Dieve geras, pasižadu nuo šiol eiti savo motulės pėdomis. Mano namai bus lietuviški, kaip tėviškė. Vaikus pasistengsiu atgauti — gerais žmonėmis ir tikrais lietuviais užauginti. Aš turiu tai atlikti nejučiomis, su didele kantrybe ir meile. Tai mūsų, tėvų, didysis pašaukimas išeivijoje: — vaikai ir jų ateitis! O Petras man padės".
Kai atėjo Onelės gimtadienis, ji sukvietė draugių būrelį. Prie gražiai papuošto stalo atidarė didelę dėžę, rausvu kaspinu papuoštą. Tai nuo tėvelių dovanos: žalsva suknelė ir Lietuvos vaizdų knyga. Mažoji Elenutė įteikė sesutei mažą dėžutę su gintaro karoliais (knyga ir karoliai — tai vakar nupirkti). Nudžiugo Onelė, bet ir keistai nuliūdo, ar susigėdo, laikydama rankose karolius. Motina paaiškino mergaitėm, kad tai Lietuvos, jų Tėvynės, auksas. Tai tikri papuošalai. O tėvas rodė vaizdus ir aiškino mergaitėm, kokia graži jų tėvynė. Vyto akys neramiai klaidžiojo tėvų veiduose, ir jis išdrįso įsiterpti:
— Gal tai ir gražu, bet čia ne madoj. Niekas nenešioja tokių karolių, tik lietuviškuose parengimuose jų tepamatysi. O ir tie vaizdai mergaitėm, kažin, ar įdomūs.
Onelė tuo tarpu smeigė prie suknelės iš vienos draugės gautą pigią, žibančią sagę ("broškutę"). O gintarai gulėjo ant stalo ištiesti — svetimi, tarytum nereikalingi. Tiktai mažoji juos pirštais glostė ir gėrėjosi.
— Užsidėk karolius, Elenute, jei nori, — tarė Onelė. Elenutės akelės nušvito, ir ji su džiaugsmu pasipuošė gintarais.
— Per vėlu! — skausmas suaidėjo abiejų tėvų širdyse. Suskambo "Happy Birthday", vietoj lietuviško "Ilgiausių Metų". Lietuvos vaizdų albumas gulėjo ant kėdės, o šalia Onelės, ant stalo — mergaičių dovanos: pigios sagės, žibantys auskarai, apatinukai ir Vyto, brolio, nupirkti kvepalai bei raudonas nagams lakas. Suskambo džazo muzika, pasklido jaunimo juokas. O tėvai, pasišalinę į kitą kambarį, viens kitą apglėbė, su dideliu sielvartu prisipažindami, kad per neapdairumą nusikalto: prarado du vaiku — patys atidavė juos svetimiems. Susigėdę juodu nusprendė savo namus nuo šiol paversti lietuviška šventove, kad išgelbėtų Elenutę — kad bent vieną lietuviško kraujo atžalą pašvęstų Lietuvai. O gal dar ir Onelę pavyks atgaivinti. Su Vytu baigta!
Laikas bėga, plaukia, kaip debesys, nejučiomis tolyn. Vidmantų namuose suruoštos metinės nuo motulės mirties Sibire, o kartu ir namų šventinimas. Iš ryto visi išklausė gedulingų šv. Mišių — visa Vidmantų šeima ir būrelis artimųjų: buvę kaimynai ir stovyklose kartu vargą vargę bičiuliai. Iš bažnyčios sugrįžus, kunigas Paulius iškilmingai pašventino namus. Ir štai visi svečiai, drauge su šeimininku, sugūžėjo į salionėlį, kur šnekasi, laukdami, kol šeimininkė pakvies prie stalo. Kunigas
Paulius nustebęs žvalgosi: Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas gražiuose rėmuose kabo tarp dviejų langų. Kitoje sienoje dailininko Varno peisažas: rugių laukas su Rūpintojėliu pakelėje; tolumoje lietuviškas vienkiemis. Dar kitoje sienoje — Vilniaus vaizdas ir Vytis. Kampe knygų spinta, kurioje gana daug praeities perlų: Maironio, Putino, Šatrijos Raganos, Žemaitės kūryba ir tremtyje išleistos knygos. Viskas taip sava, miela — lietuviška. O iš rėmų, ant stalelio, žvelgia Saliutės motina, rūtomis apipinta — savo tikros lietuvės motinos siela atgaivinusi šiuos namus ir išgelbėjusi bent mažiausiąją anūkėlę nuo nutautimo. Nors ji ir gimusi ne Lietuvoje, tačiau užaugs tikra lietuvė moteris, nes ją supa lietuviška aplinka ir auklėja lietuviai tėvai. Su pasigėrėjimu sveikina kunigas namų šeimininkus, tremtyje atkūrusius tėvų-protėvių namus. Jis nenumano, kad tai tik vienerių metų būvyje padaryta Saliutės ir Petro. O kiek metų praskriejo dvasios sustingime!
Vidmantų namuose atgimė jų tėviškė — Rugeliai. Vidmantienė visu rūpestingumu atgaivino visus lietuviškus papročius. Gilų tikėjimą skiepijo vaikuose. Visas katalikų šventes visa šeima šventė su visais papročiais: Kūčių vakarienė, Velykų margučiai. Sekminių berželiai; Vėlinėse kapinių lankymas, tautos šventės. Petras padėjo žmonai, ir abu džiaugėsi suradę tremtyje tikrąjį kelią. Juodu abu suprato, kad ne turtų krovimas, ne lėbavimai, bet pirmiausia jaunimo auklėjimas, visa siela jam atsidavus, yra tremtyje svarbiausias ir kilniausias visų tėvų uždavinys. "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt" — tebūnie tie žodžiai krauju įrašyti mūsų visų širdyse. Ir dar, šalia patriotizmo, būtina užauginti tikrą žmogų: religingą, sąžiningą, darbštų ir teisingą. Būkime pavyzdžiu, o mus paseks mūsų vaikai.
Keletą kartų metuose Vidmantai aukomis remia Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje, besimokantį jaunimą, Balfą, į Sibirą siunčia saviesiems siuntinių. Ir visuose tuose jų darbuose dalyvauja jų vaikai. Mažoji — tai jau tikra Tėvynės laukų dukra. Ir Onelė jau po truputį keičia savo pažiūras. Ji domisi lietuviškomis knygomis ir aktyviai dalyvauja ateitininkų ir skautų eilėse. Tik Vytas nebepakeičiamai prarastas šypsosi, tardamas, kad tėvai atsilikę nuo tikrojo gyvenimo...
Fabrike Vidmantai dirba labai sąžiningai. Su visais kitataučiais stengiasi gražiai sugyventi ir neužsigina, kas esą. O nejučiomis, progai pasitaikius, pasakoja apie savo gražųjį kraštą ir sunkią dabartinę jo priespaudą, tuo iškeldami lietuvio ir Lietuvos vardą.
Kultūringas žmogus yra gerbiamas ir mėgiamas visur. To siekia ir Vidmantai. Jie įvertina kitų tautų kultūrą. Ir jie patenkinti, kad jų vaikai mokosi, lavinasi. Kadangi šie mokslus turi eiti svetimoj kalboj, tai tėvai stengiasi įdiegti juose supratimą, kad pirmoje eilėje turi būti branginama visa, kas sava: tikyba, kalba, knyga ir tėvų - protėvių krauju aplaistytoji žemė; po to tik seka tinkamas ir nuoširdus įvertinimas svetimų vertybių ir gėrybių. Tais visais darbais bus prisidedama prie vargstančios Tėvynės laisvinimo. Dažnu atveju Vidmantai pasikalba ir apgailestauja, kad mūsų, lietuvių, tarpe tiek daug nesugyvenimo, peštynių ir netgi šmeižtų spaudoje prieš tuos, kurie dirba kultūrinį darbą — čia, tremtyje. Turėtume būti vieningi ir tvirti dvasia, veikdami Lietuvos gerovei.
Kad gyvenime ir daug klaidų padarysime, bet siekdami kilnių idealų, mes pakilsime aukščiau žemės dulkių, priartėdami prie tikrojo žmogaus, kokį dangiškasis Tvėrėjas nori matyti.
Argi nepatyrėme stebuklų? Juk mums, benamiams — vargo stovyklų barakuose — byrėjo mana iš dangaus. Ar ne tiesa? Iš namų iškeliavę tarp ugnies ir bombų trenksmo — alkani, išvargę ir išsigandę — manėme neišvengsią mirties. O vienok, po visų vargų, patekome į Ameriką — į tą "aukso šalį". Patekome ne tam, kad pavirstume automatais, kaldami dolerius, siekdami turtų ir prabangos, bet tam, kad Dievo, artimo ir Tėvynės idealais pasipuošę, žengtume per miglotą dabartį. Prisikėlimo dvasia tepaliečia mūsų širdis, kaip anais senaisiais laikais mūsų didįjį patriotą d-rą Vincą Kudirką.
Jei vaikui kas nors pažadama, reikia būtinai ištesėti, nes priešingu atveju vaikas yra mokomas meluoti.
Talmudas