Dalė Koklytė
THE VIRGIN SPRING
Švedu gamybos nepaprasto stiprumo filminė drama. Šiame filme režisorius Ingmar Bergman vėl suranda dirvą žaisti jautriausiais žmonių jausmais: meile artimui ir meile Dievui. Filmo veikalas, kuris šį kartą buvo parašytas ne paties Bergmano, kaip paprastai, bet Ulla Isaksson, iškėlė Bergmanui labai artimą problemą, būtent, žmogaus vietos ieškojimą didžiajame Kūrėjo plane.
Šią problemą Isaksson įspūdingai pristato, atkurdamas tryliktojo šimtmečio švedų legendą apie miškų gilumoje pastatytą akmeninę koplytėlę, kas yra reta Švedijoje, nes jie paprastai vartoja medį statybai. Temos išvystymas sklandus. To meto gyvenimas atkuriamas visu savo grubumu, šlykščioje žmogaus kovoje, siekiant išlaikyti gyvybę ir kūniškai pasitenkinti, iškeliamas dvasinis to amžiaus tamsumas. Žmonės gyvena visokių prietarų ir blogų dvasių vergystėje, kurią, lyg retas saulės spindulys, skaidrina krikščionybės idėja. Čia ir pastatoma dvikovon dar užsilikusi pagonybės tamsa su neseniai atėjusia krikščionybės šviesa ir žiūrima, kas laimės. Toji kova atvaizduota šiurpiai ir dramatiškai. Nors tik ekrane matoma, ji nuvaro ne vieno žiūrovo nugara šiurpulius.
Filmo veiksmas labai paprastas. Tėvai išleidžia savo mylimą dukrą nunešti žvakių į tolimą bažnyčią. Ją lydi jų augintinė — pagonė. Jų tikroji dukra yra gėrio simbolis, o augintinė — blogio. Jas išleidžiant į tą tolimą kelionę, pabrėžiama, kad nunešti ir paaukoti bažnyčiai žvakes tinka tik skaisčiai, nekaltai mergaitei. Tai negalinti atlikti augintinė, nes ji esanti nekrikščionė, o taip pat praradusi nekaltybę. Tai sukelia pavydą, neapykantą ir keršto mintis augintinės širdyje. Čia ir prasideda kova tarp gėrio ir blogio, tarp krikščioniškos meilės ir tarp pagoniškos neapykantos.
Gerąją dukrą vaidina Brigitta Pettersson, šiam vaidmeniui labai tinkanti ne tik savo šviesia švediška išraiška, bet ir gabumu atvaizduoti tos nekaltos legendarinės mergaitės tipą. Ji išjojo, pasipuošusi gražiausiais rūbais, lydima pavydu ir kerštu degančios augintinės. Abiems prijojus mišką, augintinė atsisako drauge joti toliau, ir kelionę į bažnyčią tęsia tik viena skaisčioji mergaitė. Miške ji sutinka benamius piemenis ir labai naiviai, jų jokiais blogais tikslais neįtardama, patiki jų žodžiais bei skundais ir iš pasigailėjimo sutinka prisėsti ir pasidalinti su jais savo maistu. Piemenys suvedžiojančiai pradeda girti jos grožį, kas lyg sukelia joje tam tikrą moterišką tuštumą bei pasididžiavimą, ir čia tuoj įvyksta žiauri ir šlykšti jos išniekinimo ir nužudymo scena. Pavydi augintinė, slapta atsekusi paskui, pasislėpusi krūmuose stebi šią sceną, kurios ji seniai laukė ir savo nekenčiamai mergaitei linkėjo bei prašė savo pagoniškų dievų.
Ši scena yra gyvuliškai žiauri. Tačiau kyla klausimas, ar be šio pavaizduoto žiaurumo, būtų suprantamos tolimesnės scenos, ar būtų suprantamas tėvų kerštas žmogžudžiams ir jų vidinio pergyvenimo dramatika, ar nebūtų atrodę visa tai perdėta. Bet atsakymas į šiuos klausimus nėra visai aiškus.
Filme yra daugiau simbolikos negu kameros akis parodo. Yra beveik neįmanoma aprėpti minties gilumo šiame filme, jo nepamačius. Bergmanas norimą mintį daugiausia simboliais išreiškia. Ypač paskutinėse scenose jis vartoja tiesiog gyvus paveikslus, kurie labai efektingai be žodžių perduoda mintį. Nykiame pavasario miške parodomas baltuojąs mergaitės lavonas, apglobtas skausmo pervertos motinos. Šalia tėvas, iškėlęs kerštu kruvinas rankas į dangų, šaukia: “Viešpatie, ar Tu matai?” Jis puola ant kelių ir prašo atleidimo, nes tai vienintelis būdas, kurį jis pažįsta susitaikyti su gyvenimu. Už atgailą jis prisiekia savo dukters išniekintojų krauju varvančiom rankom pastatyti akmeninę koplyčią toje vietoje, kur iš po dukters lavono ištryško skaistus šaltinis — atleidimo ir išganymo simbolis. Ir susigraudinusi bei savo kaltę prisipažinusi augintinė nusiplauja šio šaltinio vandeniu veidą, lyg atgimdama naujam gyvenimui.
Iš šių jausmų bei pergyvenimų pynės žiūrovui reikia atskirti filmo prasmę ir išvadą. Į klausimą, ar čia laimėjo gėris ar blogis, aiškiai neatsakoma, bet prileidžiama, kad gėris savo kančia atpirko visa tai, kas bloga, ir tuo būdu laimėjo.
Filmas sunkus, žiaurus ir slopinantis, todėl vaikams netinkamas. Jis patariamas tik suaugusiems.
FIVE GOLDEN HOURS
Tai lengvo pobūdžio komedija, kurioje saldžių žodžių ir užuojautos pilnas laidotuvių direktorius (Ernie Kovacs) rūpinasi savo klientų turtingomis našlėmis. Jis jas lanko ir savo paslaugumu padeda palengvinti sunkias gedulo dienas. Jis ypač yra užimtas trijų našlių priežiūra, kol pagaliau sutinka ketvirtąją, gražią savo vyro liūdinčią baronienę (Cyd Charisse). Susižavėjęs baroniene, jis visokiais būdais stengiasi patraukti į save jos dėmesį, bet toji pasilieka kaip šalto marmuro statula.
Baronienei iškyla finansinių sunkumų, nes jos vyras liko draugams skolingas, o tas skolas atlyginti ji gali tik atsisakydama savo puikių namų. Čia laidotuvių direktorius pamato gerą progą tapti herojum baronienės akyse. Jis prižada surinkti reikiamą pinigų sumą, kad baronienei nereikėtų parduoti namų. Pats neturėdamas pinigų, sugalvojo panaudoti tokį bizniavimo būdą, kurį vartodavo baronienės miręs vyras. Tai buvo tik suktas būdas išvilioti pinigus iš savo pažįstamų našlių. Jis papasakoja joms apie pinigų investavimą skirtingu laiku skirtingose vietose. Tokiu būdu galima pinigus padvigubinti. Tą laiko skirtumą jis vadina “penkiom auksinėm valandom”.
Nors jam pasisekė ištraukti baronienę iš tos kritiškos finansinės padėties, bet jis pats pasijuto įtrauktas į jos vylingas pinkles.
Negalėdamas atiduoti skolos trims našlėms, jis sugalvojo vaidinti beprotį ir tokiu būdu išsivaduoti iš skolų mokėjimo ir iš bausmės, jeigu jų nesumokės. Jam tebesant beprotnamy, vienas jo draugas (George Sanders) sugalvojo pats pasipinigauti iš naujai praturtėjusio laidotuvių direktoriaus. Į pagalbą jis pasikvietė baronienę, kuri gudrumu perėmė laidotuvių direktoriaus namus ir ji patį palaidojo.
Komedija sarkastiškai juokinga ir Įdomi. Visi minėti artistai savo vaidmenis atlieka puikiai.
THE SINS OF RACHEL CADE
Filmas iškelia vienos misijonierės problemas, atvykus į Afrikos džiungles padėti vietiniams gyventojams. Misijonierė Rachel (Angie Dickinson) atvykus tuoj pamato sunkumus, kuriuos ji turės patirti, atlikdama savo misiją, gydydama ir skelbdama pagonims krikščionybę. Filme bandoma parodyti pagonių jausmus ir galvoseną religijos ir kultūros atžvilgiu, o taip pat mėginama įvertinti jų gyvenimo būdą, žinoma, į visa tai žiūrint misijonierės akimis, kuri nori tuos nuklydusius pagonis grąžinti į tikrąjį kelią. Savo užsispyrimu Ir dvasiniu stiprumu ji pamažu laimi pagonis, tačiau netikėtai jai pačiai ateina didžiausias gyvenimo egzaminas, kurio ji neišlaiko.
Jos misijoje nebuvo daktaro, nors jis čia buvo būtinai reikalingas, siaučiant įvairioms ligoms. Staiga, lyg iš dangaus, nukrito lėktuvo nelaimėje jaunas ir gražus daktaras, kuris turėjo čia pasilikti ilgesniam laikui gydytis savo sulaužytą koją. Jis misljonierei daug padėjo, ir ji jį įsimylėjo. Pagijęs daktaras išvažiavo, prižadėdamas sugrįžti ir ją pasiimti, bet vis delsė. Tuo tarpu Rachel susilaukė sūnaus. Ji negalėjo sau dovanoti, kaip ji, visiems skelbdama krikščioniškus principus, pati tų principų nesilaikė ir suklupo.
Filme atkreiptas dėmesys į šį jos vidinį pergyvenimą, labai akcentuojant kontrastinę misijonierės ir klystančio žmogaus padėtį. Tačiau misijonierės mokiniai nuostabiai atlaidūs ir jos nesmerkia, bet mėgina suprasti. Kai pagaliau grįžta daktaras jos pasiimti, ji nutaria su juo nevažiuoti, nes pamato, kad jųdviejų gyvenimo keliai skirtingi.
Filmas truputį perdaug dramatiškas ir neišbaigtas. Gražios džiunglių gamtos scenos. Filmas nepasižymi nei ypatingu turinio įdomumu, nei vaidyba.
RETURN TO PEYTON PLACE
Tai yra pernai pasirodžiusio filmo, vardu “Peyton Place”, tęsinys. Čia iškeliamas Peyton Place miestelio žmonių reagavimas, sužinojus, kad jauna miestelio gyventoja Allison parašė knygą, aprašydama miestelio gyvenimą ir žmones. Knygoje pabrėžiama, kad kai kurie miestelio gyventojai, persisunkę Naujosios Anglijos puritanizmu ir tuščiais įtarinėjimais, smerkė ir apkalbinėjo gerą jos draugę Seleną, visai nežinodami, kaip iš tikrųjų yra buvę.
Filme parodoma, kaip Allison (Carol Lynley) rūpinasi savo knygos išleidimu, dirbdama drauge su knygų leidėju (Jeff Chandler). Allison tikėjosi, kad savo knygos atvirumu pakeis kai kurių miestelio gyventojų galvoseną ir atidarys jų akis tikrovei. Tačiau, pasirodžius knygai, ji susilaukė netikėto pasipriešinimo iš žmonių, kurie buvo įvelti į knygos turinį. Ji pramatė, kad knyga atnaujins kai kurias senas žaizdas, bet vis tiek tikėjosi padėti žmonėms susiprasti, pamačius, kokie žiaurūs jie gali vienas kitam būti. Knygos pasirodymas pakenkė ir jos šeimai. Tėvas pašalinamas iš gimnazijos vedėjo pareigų už tos knygos padėjimą į biblioteką.
Išspręsti šiam reikalui sušaukiamas miestelio susirinkimas. Iš pradžių žmonės pasisako prieš knygą, bet toliau išsikalbėję, pamažu pradeda vienas kitą suprasti ir galų gale sutinka knygą priimti, o drauge grąžinti ir autorės tėvui atimtas pareigas.
Čia įdomiai iškelta masinė reakcija, kuri, vadovaujant keliems gabiems žmonėms, gali apkrėsti ir pakreipti klaidinga kryptimi viso miestelio gyventojų galvoseną. Filmas įdomus, taičau kai kurios vietos per daug ištęstos ir nuobodžios.