DANUTĖ AUGIENĖ
ŠIAME rašinyje nesiimsiu nagrinėti, kaip šių dienų lietuvis gali siekti savo laikinų ir amžinų idealų, bet bandysiu žvelgti į temą iš bendrojo taško, kaip žmogus apskritai tas problemas turėtų spręsti.
Aš visai negalvoju, kad mūsų dienų ir mūsų aplinkoje gyvenančiam žmogui (ir lietuviui) yra sunkiau idealiai atlikti savo laikinąsias ir amžinąsias pareigas ir uždavinius negu tai buvo seniau. Priešingai, imant kasdienos gyvenimą, aš randu, kad sąlygos yra labai palengvėjusios. Materialinės gėrybės tapo taip lengvai pasiekiamos ir įgyjamos, kad jos nustojo žavumo, maistas — skonio, daiktas — vertės. Laikinųjų gėrybių sritis yra labai plati. Kiekvienas žmogus ko nors trokšta, siekia tik jam suprantamai brangaus. Sveikata, grožis, mokslas, turtas, garbė, profesija, pasisekimas ir t.t. — visa tai laikina. Bet pakanka atversti "Kristaus Sekimą", ir štai ką ten galėtume cituoti apie laikinąsias gėrybes:
"Tuštybė yra siekti nykstančių turtų ir jais pasitikėti. Tuštybė yra siekti garbės ir aukštų vietų. Tuštybė yra pataikauti kūnui. Stenkis tad išlaisvinti savo širdį nuo regimųjų dalykų meilės ir ją pripildyti neregimųjų dalykų meile" (11 pusl.).
Tačiau tai nebus blogybės, jei jos bus panaudojamos dvasiniam kilimui. Ir turtas yra Dievo malonė — privilegija. Bet jis, kaip ir kitos vertybės, negali būti uždaromas ir slepiamas tik sau. Turtingieji turi spinduliuoti į kitus labiau reikalingus pagalbos, jų dosnumas turi reikšti meilę artimui. Turtingieji, valdantieji privalo jaustis atsakomingi esą savo elgesiu, nes žemesnieji juos stebi ir seka. Vyresniosios kartos lietuvis puikiai atsimins, kiek dvarininkai turėjo įtakos į juos supančią aplinką. "Noblesse oblige". "Jei Dievas leistų aiškiai suprasti, kokią atsakomybę mes nešame vieni kitiems tiek blogio tiek gėrio srityje, mums būtų tikrai neįmanoma tai pakelti" — sako Bemanos vienoje iš savo knygų. Amerikoje žmogus turtui vergauja. Jis negali surasti ribos savo materialiniam kilimui, jis nepajėgia pasakyti "gana". Reikėtų mums mokytis iš liaudies išminties sukurtos pasakos apie siaurakaklį ąsotį ir riešutus — pasisemti saujon riešutų tiek, kad ranką iš ąsočio ištraukti galėtume...
Ir mokslo šakos pasirenkamos praktiškais sumetimais, kas brangiau apmokama, kur daugiau galėsi užsidirbti. Žmogus apsisprendžia būti mašina, ne kuriančiuoju ir mąstančiuoju. Gerbūvio ir lengvai uždirbamo pinigo suviliotas žmogus per anksti įsijungia į mašinų srovę ir pameta savo gilesnes studijas. Po truputį atpranta nuo akademinių seminarų ir pasineria vien kasdienos rūpesčiuose, dvasinė sritis jam tampa neparanki ir nepatogi. Tikrumoje gi dvasinė sritis, turint galvoje, kiek yra susikaupimo valandėlių, gerų organizacijų, puikių dvasios tėvų, tobulai parašytų ir lengvai įsigyjamų dvasinio turinio knygų, kaip arti ir lengvai pasiekiamos bažnyčios, kur trykšta pati didžioji, žmogų palaikanti jėga — Paskutinės Vakarienės Auka ir sakramentai, kuriais naudotis yra tiek lengvinančių sąlygų, gali būti tobulai užpildyta. Viskas yra mums duota, paruošta, padėta pasiekiamai ranka, klausimas tik, ar mes turėsime noro visa tai pasiimti, tuo pasinaudoti. Panašias pagundas ir bandymus žmonės išgyveno visais amžiais. Iš esmės niekas nėra pasikeitę. Nėra pasikeitusi žmogaus prigimtis, nėra pakitę Dievo įstatymai, nei gėrio ir blogio dėsniai. Besikeičią gyvenimo rėmai yra metę tik naujesnių atspalvių bei šešėlių. Mes nesam kitokie šiandien negu buvome laisvoje Lietuvoje; galime tvirtinti dar daugiau: mes nesam kitokesni žmonės už pirmuosius krikščionis. Gėtės Mefistofelis, kalbėdamas apie žmogų, sako: "Tas keistas sutvėrimas, patikėk, per amžius nepasikeitė nė kiek!" Tik, jei sutiksim su F. Mauriac, turėsim pripažinti, kad šiandieną pasaulis darosi vis labiau nukrikščionintas ir, naujomis formomis prisidengęs, užsimaskavęs, grįžta prie senų stabų — valdymo, rasės, kraujo, spalvos — garbinimo. Žmogus, įtikėjęs Įsikūnijusį Žodį, mažai pasikeitė savo žiaurume. Jo protas, priešingai, išrado dar įmantresnių būdų kankinti žmogaus kūną. Ir kas skaudžiausia, kankintojų eilėse rasim ir tų, kurie tiki, kad Kristus buvo ir Dievas ir Žmogus. Meilė žmogui pasaulyje nėra progresuojanti ir Kristaus mokslo pagrindinis ramstis nėra tvirtas mūsų širdyse bei protuose. Tik tai, kas seniau buvo gėda ir giliai slepiama, dabar rodoma viešai. Lygiai kaip ir pornografijos dalykai, seniau jų reikėdavo ieškoti slaptose vietose, dabar jų galima rasti veik kiekvienoje laikraščių ir žurnalų pardavimo vietoje.
Jei rėmai, reiškimosi formos keitėsi, žmogaus paskirtis ir pareigos paliko tos pačios. Gyvenimas žemėje vis tebėra tik laivas, ne namai, kuriam praplaukus, išnyksta ir pėdsakai. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė teisingai sako: "Gyvenimas yra nakvynė blogame viešbutyje". Tad nevertėtų per daug sielotis laivo ištaigingumu ir viešbučio nepatogumais, juk po to bus kažkas, kas neišnyks ir tęsis ligi begalybės. Iš tikrųjų, verta sustoti prie to, kas amžina.
Kiekvienas žmogus, ateidamas į žemę, atsineša tik jam vienam skirtus uždavinius ir tik jam vienam atliktinas pareigas. Yra nepaprastai svarbu tai įspėti, suvokti ir pajusti. Tai nėra lengva, bet tai nebus per sunku, jei žmogus sąmoningai norės tuos dalykus išsiaiškinti, jei jis atsakys į klausimą, kas jis yra, kuo privalo būti. Mašinų, džazo ir televizijos amžiuje toji pareiga sunki, nes tik ramybė įgalina mus įsiklausyti į vidaus ir Dievo balsą. Vienumoje žmogus sukuria gražiausius kūrinius ir pajunta mąstymo išganingą dovaną. Vienuma yra pagrindas bet kokiam kūrybiškumui, ypač artimo meilės darbams. Žmogus, privertęs save susikaupti, susimąstyti ir atsakęs į šiuos klausimus, žinos, kokie dėsniai ir saitai jį turi valdyti, kam jis turi paklusti, ko vengti.
Bet žinojimas,kuo turi būti ir kuo neturi tapti, kokių įstatymų ir dėsnių laikytis, dar nepadarys jo žmogumi. Jis turi apsispręsti.Jis turi apsispręsti tarp žemės ir dangaus. Žmogus turi pasirinkti Tvėrėją ar kūrinį, viską ar nieką. "Gyvulių interesai yra paprasti, lengva juos įspėti ir patenkinti, žmogus gi blaškosi ir svyruoja" (Bernanos). Jei gyvenimas — laivas, mes turime žinoti jo kryptį ir jo tikslus. Turime suprasti seklumų pavojus ir povandeninių uolų pragaištingumą. Turime būti budrūs ir vairo nepaleisti nė minutei. Turime suprasti, pasiryžti ir ištverti, ištesėti tikėjime, gyvenant pasaulyje, kuris nebežino tikėjimo, išlikti tyram purvinoje ir puolusioje visuomenėje!
Kadangi tvirtinom, kad kiekvienas žmogus turi savo paskirtį ir pareigas, tad kiekvieno žmogaus jų išpildymas daugiau ar mažiau keisis. Tačiau, remiantis Kristaus atsakymu į klausimą, koks yra didžiausias įsakymas įstatyme, turėsime pripažinti, kad "Mylėsi savo Dievą visa širdimi, o savo artimą kaip pats save" — pasilieka visiems amžiams ir visiems žmonėms pirmaujantis ir privalomas. Mes turime sielotis ne tiek mūsų asmeniškuoju išganymu, savimi, kiek pasišvęsti artimui, nes krikščioniškasis žmogaus gyvenimo kelias yra per artimą į Dievą. "Ką padarėte vienam iš tų mažutėlių — man padarėte!" Šv. Jonas nuo Kryžiaus sako: "Mūsų gyvenimo saulėlydyje mus teis pagal tai, kiek mes mylėjome". Kaip plati ir viliojanti malonių ir nuopelnų sritis: "Aš buvau alkanas ir papenėjote mane, aš buvau ligonis ir aplankėte mane..."
Šių dienų krikščionys yra nutolę nuo Evangelijos dvasios. Pripažįstamos doktrinos, bet jos savaip pristatomos, perteikiamos, savotiškas auklėjimas iškreipia normalų galvojimą.
Kai Nietzsche ir jo bendraminčiai paskelbė, kad Dievas yra miręs, kad Jo nėra, žmonija atsidūrė pragaištyje ir neapsakomoje niekybėje, kuri pasiekė savo aukščiausią laipsnį masiniame silpnųjų, negalinčių pasipriešinti ir apsiginti žmonių naikinime Vokietijoje, Rusijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir kitur. Puolančių ir naikinančių žmonių galvose visiškai išnyko artimo sąvokos supratimas. Kad ir J.A.V. spalvos kova — daugelis krikščionių nesuvirškina fakto, kad kiekviename žmoguje lygiai ir vienodai yra Dievo įkvėpta siela, kurios išganymo trokšdamas Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė. Žmogaus, norinčio pasiekti savo gyvenimo idealą, tiek laikinį, tiek amžiną, pareiga ir bus ne tik suprasti tai, bet gyventi tuo ir savo galvojimu, savo veiksmais spinduliuoti į kiekvieną, kurį sutinka savo kelyje. "Jei kas myli mane, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas mylės jį, ir mes ateisime pas jį ir pasidarysime buveinę."
Bet kas svarbiausia, kad Kristaus moksle, Jo meilės ir malonės skelbimo priėmime yra visiška laisvė. Dievas kviečia, bet neprievartauja. Jis nori laisvos valios apsisprendimo gėriui. "Ateikite pas mane visi!..." Jis kantrus ir moka laukti. Žmoguje turi kilti supratimas, noras, apsisprendimas.
Ne nusikaltimai, puolimai, nuodėmės sužlugdo žmogų, bet stoka veržlumo kilti, stoka ugnies daryti gera, stoka troškulio tapti tikruoju žmogumi, stoka idealizmo. Tokiu atveju žmogus yra tartum tešla be mielių — supliuškęs, apsinešęs. Nuobodulys, abejingumas yra didžiausias pavojus sužlugti. Žmogaus asmenybė, ilgainiui jų graužiama, sunyksta, kaip medis įsimetusio grybo. Veržlumas, idealizmas, artimo meilė nėra įstatymų ar rašytų programinių statutų pasekmė, tai yra žmogaus vidinė galia, pažadinama Dievo malonės, pačiam žmogui norint siekti tobulumo, idealo, dievybės.
Kiekvienas aukštyn besiveržiąs žmogus savo dvasiniame pasaulyje pažįsta šviesos ir tamsos valandėlių. Ir šventieji turėjo ekstazių ir sausros dienų. Dievas gi visą laiką lieka tas pats, tik Jo pajautimas banguoja, ir noras kilti prie Jo svyruoja. Svarbu, kad šviesios dėmės mus išlaikytų ir įgalintų nesužlugti.
Kaip teisingai sako Bernanos: "Dauguma žmonių gyvena savo pačių esybės paviršiuje — o žmogiškoji prigimtis yra tokia vešli ir trąši, kad užtenka mažutės drėgmės, kad susidarytų iliuzija, jog gyveni savo tikruoju gyvenimu."
Galime laikinai ramintis iliuzijomis, tačiau vieną dieną laivas įplauks į uostą, ir mirtis išvilks mus iš visų rūbų bei maskių. Tada mes atsistosime savo tikrybėje ir kaip didelis bus pavojus, jei mes būsime buvę tik paviršiaus būtybės, išryškėti menkažmogiais ir iškamšomis!