DR. J. PRUNSKIS
AU įpratome galvoti, kad aukščiausias mokslininko ar literato įvertinimas yra Nobelio premija. Ne taip seniai iš spaudos išėjo knyga su Nobelio laureatų mintimis (Great Essays by Nobel Prize Winners). Ne su visomis jų mintimis galime sutikti, tačiau daugelis jų iškelia įdomių faktų ir reikšmingų pasaulėžiūrinių aspektų, su kuriais kiekvienam šviesuoliui pravartu susipažinti.
Maskuotas komercializmas
Beletristas ir dramaturgas J. Galsworthy, 1932 m. apdovanotas Nobelio premija, prisimena savo kelionę į Ispaniją ir pasakoja, kad Sevilijos katedroje jį pagavo mintis — kaip galima viduramžius vadinti tamsiuoju laikotarpiu, kai jie davė tokius meno kūrinius. Jį giliai paveikė knygutėje — vadove užrašytas faktas, kai 1401 m. Sevilijos kapitula su savo dekanu nutarė: "Pastatykime taip didingą bažnyčią, kad po mūsų ateisiančios kartos manytų, jog mes buvome pablūdę, pradėdami tokį pastatą". Bažnyčios statymas truko net 150 metų. Galsworth yra didelis grožio mylėtojas ir net drįsta taip tvirtinti: "Profesorius, kuris išrastų raketą, kuria būtų galima aplankyti mėnulį ir vėl sugrįžti papasakoti tos kelionės istoriją, daug geriau padarytų, jeigu jis mokyklos vaikus išmokytų įžvelgti grožį ir gėrėtis mėnesiena".
Dabartinę utilitaristinę civilizaciją jis vadina maskuotu komercializmu, sakydamas, "kad mes gyvename amžių, kai žmogui yra patogiausia velniui atiduoti tai, kas jam priklauso". Anot jo, "ateitis niekad mūsų nelaikys pa-blūdusiais už bandymą daryti tai, ką mes darome. Mes juk nestatome Sevilijos katedrų. Mes niekada nepralenkiame savojo laiko”. Jis ilgisi gėrio ir žmogaus kilnumo iškėlimo. "Nusikaltimas prieš tai yra modernus šėtoniškumas. Mes galime pasakyti: šalin šėtone! Kiekvienas galime palikti nors mažą visatos kampelį kilnesnį, meilesnį negu jį esame atradę, ateidami į šį pasaulį. Kad mūsų civilizacija išsilaikytų, ji privalo turėti žvaigždę, į kurią galėtų įsmeigti akis, kažką tolima ir magnetiška, kas mus trauktų, ko mes siektume anapus neramių ir besikeičiančių momento reikalų, prietarų ir aistrų. Jeigu modernieji individai ir dabarties tautos toliau tęs šį paiką rungtyniavimą, nepaisydami žmogaus gyvenimo kilnumo, mes sulauksime tai, kad matysime dešimt milijonų žmonių žūstant vietoje kiekvieno milijono, žuvusio praėjusiame kare. Mes dar sulauksime laikų, kai keiksime dieną, kurią tokios didelės pamokos pabaigoje mes buvome perdaug praktiški ir perdaug biznieriški, kad ją įsidėtume į galvą".
Žmonijai reikia kažko gilesnio. Tai primena kitas Nobelio laureatas Roger Martin du Gard, kartodamas mirštančio M. Maeterlinck pasakytus žodžius: "Tegyvuoja nemirtingumas".
Gyvuliškų palinkimų sūkury
Amžinybė yra didis žmogaus vidinės kultūros akstinas, žmogui būtinai reikalingas. Herman Hesse, 1947 m. Nobelio premija vainikuotas literatas, teisingai primena: "Žmogus yra pilnas gyvuliškumo, pilnas primityvumo, pilnas beveik nesukontroliuojamų kruvino ir gyvuliško egoizmo palinkimų. Visi tie pavojingieji palinkimai yra jame, bet kultūra, kompromisas, civilizacija juos aptramdo. Mes negalime tų palinkimų panaikinti, nes tada ir patys mirtume, bet mes galime juos apraminti, padaryti gerais, kaip galima neramų arklį įkinkyti į gerą vežimą".
Ką H. Hesse kalbėjo apie Europą, tai dabar galima pritaikyti visam pasauliui: "Pusė jo yra pakeliui į chaosą, girtoje paikystėje keliauja pačia bedugnės briauna ir girtai dainuoja, kaip dainavo Dimitras Karamazovas. Įžeisti piliečiai juokiasi, tas dainas girdėdami, o šventieji ir pranašai klausosi jų su ašaromis".
Fejerverko sprogimas naktį
1948 m. Nobelio laureatas Thomas Stearns Eliot net plačiosios visuomenės dėmesį atkreipė savo veikalu "The Wast Land", kur išreiškiama jo nusivylimas dėl įvykusio karo ir dėl modemiosois civilizacijos materializmo.
Prošvaistės katastrofų naktį
Amerikietis William Faulkner, 1949 m. gavęs Nobelio premiją, yra pilnas vilties. Ir tamsią katastrofų naktį jis mato prošvaistes. "Aš tikiu", sako jis, "kad žmogus ne tik atsilaikys, bet ir pasieks pergalę. Jis yra nemirtingas, ir tai ne dėl to, kad jis vienintelis iš tvarinių, turįs neišsemiamą balsą, bet dėl to, kad jis turi sielą, kuri yra pajėgi užjausti, aukotis ir ištesėti".
Šiuo atžvilgiu mums gal įdomiausias yra Francois Mauriac, laimėjęs Nobelio premiją 1952 m. Jo veikalai tartum alsuoja nuolatinėmis grumtynėmis tarp žmogiškos ir dieviškos meilės, tarp nuodėmės ir Dievo malonės. Jis stebisi pasauliu, kuris teieško pataikavimo, kartodamas žodžius, kuriuos žydai kalbėjo pranašui Izaijui: "Sakyki mums apie dalykus, kurie mums patinka; apgauki mus maloniais klaidinimais".
Iškalbingai jis nusako žmonijos, nusigręžusios nuo Dievo, šiurpų likimą: "Tą dieną, kai Nietzsche paskelbė Dievo mirtį, tuo pačiu metu jis pranešė apie mūsų jau pergyventas baisiąsias dienas ir apie dar ateisiančias dienas, kuriose žmogus, praradęs savo sielos nuovoką ir paneigęs savo asmens paskirtį, pasidarė tik darbo gyvuliu. Iš tikrųjų, jis buvo dar daugiau išnaudotas negu darbo gyvulys nacių ir tų, kurie dar ir dabar vartoja tuos pačius metodus. Arklys, mulas ar jautis dar turi nors piniginę vertę, o žmonės gyvuliniams darbams yra parūpinami be išlaidų, dėka valymų sistemos, ir tada žmogus tevertinamas tiek, kiek jis gali gaminti, kol pagaliau jis sukniumba".
Mauriac yra įsitikinęs, kad dvasinis žmogaus skurdas yra žmonijos nelaimių priežastis. "Visada buvau įsitikinęs", rašo jis, "kad individualiniai ir kolektyviniai nusikaltimai yra artimai susiję; savo žurnalistinėse pareigose aš stengiausi atskleisti, kad kasdieninės mūsų politinės istorijos baisenybės yra ne kas kita, kaip žmonių širdies slaptumoje nematomai atsiskleidžiančios istorijos regimi padariniai. Mes, kurie gyvename po dangumi, dar užtemdytu krematoriumo dūmais, turėjome brangiai užmokėti, kad suprastume, jog blogis tikrai yra blogis".
Jis prisimena A. Malraux pareiškimą, kad šiandien revoliucija vaidina tą patį vaidmenį, kurį kitados atliko tikėjimas amžinuoju gyvenimu. "O kas, jeigu revoliucija yra mitas, o amžinasis gyvenimas yra vienintelė realybė?"— klausia Mauriac. Šis Nobelio laureatas drąsiai kartoja žodžius, kuriuos Strindberg įsakė išgraviruoti savo antkapyje: "Ave crux, spes unica — sveikas kryžiau, vienintele viltie!" Net tas Bažnyčiai labai atšiaurus Bertrand Russell, analizuodamas blogio psichologiją, tvirtina: "Proga sudaro sąlygas atsirasti minčiai, mintis gimdo troškimą, o, nesant religinių skrupulų, troškimas virsta veiksmu".
Valios apsisprendimas tiesai
Didelis žmonijos geradarys Albert Schweitzer, 1952 m. apdovanotas Nobelio taikos premija, apgailestauja žmonių abejingumą, sakydamas: "Žmonių masė pasilieka skeptiška. Jie praranda visą tiesos pajautimą ir nebejaučia jos reikalingumo, gyvenime patogiai jausdamiesi be minties, blaškomi tai šen, tai ten, nuo vienos nuomonės prie kitos". Valios apsisprendimas tiesai turi būti tvirtas. Mūsų generacija, nuvertinusi mąstymą, prarado ir nuoširdumo vertinimą, o drauge su juo prarado ir tiesos meilę. Ji tegali būti išgelbėta, tik vėl atvedant ją į mąstymų kelią.