DANUTĖ MITKIENĖ
❖ ❖ ❖
Aną ankstu rytą, niekad neužmirštamą jau man,
Kai išvykot jūs tokion kelionėn tolimon,
Parimau prie seno namo slenksčio aš viena —
O taip širdį degino skaudaus skyrimosi liepsna.
Snaudė paukščiai medžiuos — buvo dar labai anksti —
Ir namai tamsoje skendo taip tušti, tušti ...
Aš pravėrus langą laukiau bundančios aušros,
Gal su ja atpūs vėjelis gandą erdvės atviros
Ir atneš iš balto kelio tos kelionės tolimos
Paskutinį paskubomis mestą žvilgsnį į namus?
Kai žara rytuose budo, pakilau aš iš tuščios kertės
Pasitikti ir pažvelgt į šviesią saulę iš arti.