prie šeimos židinio
J. Vargelis
Kai Dievas sutvėrė žmogų, paskyrė jam rojuje šeimos gyvenimą. Šiandien šeima yra visuomenės, tautos, valstybės ir visos žmonijos ląstelė. Dėl to ji yra labai svarbi bei kilni institucija, turinti didelę ir garbingą paskirtį. Ji yra pirmoji žmogaus mokykla. Šeima yra ne tik vaikų, bet ir tautos bei jos galybės ir jėgos lopšelis. Vyras ir žmona ištikimu savo pareigų pildymu uždega namų židinyje ne tik kūniško, bet ir dvasinio bei moralinio jaunų kartų gyvenimo liepsną. Tokia yra Kūrėjo valia, kad šeima paruoštų visuomenei kilnius ir vertingus narius, santūrius džiaugsme ir liūdesy, paklusnius Dievui. To niekas negali užmiršti, ypač tie, kurie kuria šeimas. Kuriantieji šeimą turi labai gerai suprasti jos svarbą, jos tikslus ir paskirtį, nes tik pažįstantieji savo tikslus ir pareigas gali tinkamai atlikti tuos uždavinius, kuriuos jiems ant pečių uždeda šeima.
Tėvų pareiga yra ne tik vaikus gimdyti, bet ir juos auklėti bei paruošti gyvenimui. Žmogaus auklėjimas turi būti pilnas, apimąs jo kūno ir sielos reikalus. Auklėjimas turi būti religinis ir visuomeninis, nes žmogus yra sutvertas Dievui ir žmonėms. Šis auklėjimas prasideda šeimoje nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų.
Svarbiausieji religinio auklėjimo veiksniai yra šie: religinė aplinka namuose, tėvų pavyzdys, bendra malda ir religinių pareigų pildymas. Namuose būtinai turi būti kryžius, religiniai paveikslai ir kitoki tikėjimo simboliai, kurie nuolat vaikui primintų Dievą. Tačiau nieko nepadės net ir gražiausia išorinė namų aplinka, jeigu vaikas nematys gero savo tėvų pavyzdžio. Yra visiškai teisingas pasakymas, kad vaiko auklėjimas prasideda dar prieš jo gimimą. Tad motina, laukdama kūdikio, turi vengti visko, kas galėtų turėti neigiamos įtakos jos būsimam šeimos nariui. Jeigu tėvų gyvenimas nebus pavyzdingas, tai nieko nepadės nei gražiausi pamokymai, nei uoliausios pastangos.
Pavyzdžio jėgai pasiduoda beveik kiekvienas žmogus, tad ką bekalbėti apie vaiką. Dėl to tėvai nuolat turi budėti ir saugotis, kad neparodytų vaikams blogo pavyzdžio, kuris yra užkrečiamas kaip epidemija. Geras tėvų pavyzdys turi būti pastovus, nes menkiausias krislelis gali viską sugadinti. Jeigu tėvai aiškins vaikui, kad reikia tarnauti Dievui, o sekmadienį lengvapėdiškai neis į bažnyčią, jų aiškinimai ir pamokymai bus tušti. Jeigu tėvai mokys vaikus, kad reikia mylėti artimą, o patys nuolat kitus apkalbinės ir pajuoks, vaikai tikriausiai paseks ne jų žodžiais, bet jų pavyzdžiu. Tad labai teisingai sako Foersteris, kad "auklėtojas visų pirma turi būti pats išauklėtas".
Bendra malda šeimoje turi be galo didelės reikšmės religiniame vaiko auklėjime. Būtų labai maža naudos, jeigu sakytum vaikui: "Eik, sukalbėk poterius!" Auklėjamąją pavyzdžio reikšmę suprantą tėvai šiuo atveju sako: "Ateikite vaikai, sukalbėsime poterius!" Bendra malda turi didelės įtakos ne tik religiniam vaiko auklėjimui, bet ji labiau suartina visus šeimos narius, įkvepia vienas kito meilę. Jeigu vaikas vienas turės melstis kur nors kampelyje atsiklaupęs, tai jam malda atrodys kaip baudžiava, bet jeigu melsis drauge visa šeima, tai čia bus graži, laisva šeimos tarnyba Dievui, nuoširdus su Juo bendravimas ir lyg pasikvietimas į svečius. Tą pat reikia pasakyti ir apie kitas religines praktikas, pvz. apie ėjimą sekmadieniais į bažnyčią.
Žmogus pradeda savo gyvenimą šeimoje ir jį turės tęsti visuomenėje. Jis yra sutvertas ne tik Dievui, bet ir žmonėms. Dėl to jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų reikia pradėti vaiką ruošti visuomeniniam gyvenimui, reikia jam įkvėpti kai kuriuos dėsnius, kurie padės nugalėti egoizmą bei neapykantą ir padės įsigyti visuomeninių dorybių. Jau šeimoje kūdikis turi iš savo tėvų sužinoti, kad šalia amžinųjų vertybių, kaip pvz. Dievas, siela, amžinoji žmogaus laimė, yra ir laikinės vertybės, kad žmogus turi tarnauti ne tik Dievui, bet ir kitam žmogui, kad šalia religinių pareigų jis turi ir visuomenines bei pilietines pareigas, kad amžinosios vertybės pasiekiamos, pasinaudojant laikinėmis, kurias reikia tikėjimo šviesoje tinkamai įvertinti. Taigi, jau šeimoje vaikas turi sužinoti, kad šalia didžiausio Dievo meilės įsakymo yra ir antras, jam lygus, artimo meilės įsakymas, kad artimas — tai jo brolis, paskirtas tai pačiai laimei, turįs tą patį tikslą, kad jam reikia daryti tai, ko norime, kad mums kiti darytų.
Reikia vaikui įkvėpti įsitikinimą, kad Dievo tarnyboje užmokestį gaus tik tas, kuris drauge tarnavo ir žmonėms, kuris ne tik liepsnojo Dievo meile, bet turėjo ir didelę artimo meilę, kad tiktai tas yra pilnavertis žmogus, kuris negyvena išimtinai sau, bet moka pasišvęsti ir kitiems. Vaikas turi žinoti, kad žmogaus vertės ir jo didumo šiandien jau niekas nematuoja jo kilme, rase, tautybe, turtingumu, bet charakteriu, dorybėmis, pasišventimu žmonėms. Tad vaikas turi žinoti, kad mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, nežiūrint kokiai rasei jis priklausytų, kokį tikėjimą išpažintų, kokios tautybės būtų. Jis turi jį mylėti, jam daryti gera, taip, kaip Kristus visiems gera darė. Iš motinos lūpų vaikas turi sužinoti, kad egoistinis gyvenimas, pašvęstas tik sau, yra negražus, negeras, atmestas Dievo ir pasmerktas žmonių.
Čia vėl labai svarbu atsiminti, kad neužtenka žodžių, bet reikia ir darbų, reikia gero pavyzdžio. Vaikas turi matyti, kad tėvai ne tik jam liepia, bet ir patys myli visus žmones, noriai pildo artimo meilės ir visuomenines pareigas, yra kitiems nuoširdūs, geri, mandagūs. Kaip religiniame gyvenime žmogų globoja ir jam padeda Bažnyčia, taip laikiniame gyvenime valstybė. Todėl vaikas turi būti supažindinamas ir su vienomis, ir su kitomis pareigomis. Visuomeninį žmogaus auklėjimą labai veikia kai kurie veiksniai, kurių tėvai neturi pamiršti. Labai yra svarbu tinkama namų aplinka, tėvų sąmoningumas, išnaudojimas kai kurių tautinio ir valstybinio gyvenimo momentų.
Visi gerai suprantame, kad tėvų meilė vaikams yra natūralus dalykas ir, tur būt, nėra pasaulyje tokios motinos ar tėvo, kurie nemylėtų savo vaiko. Bet neužmirškime, kad čia gali atsirasti kraštutinumo pavojus. Meilė gali išsigimti į kažkokį liguistą jausmingumą, kai tėvai žiūri tik į tai, kas vaikui yra maloniau šiuo momentu, o negalvoja, kas jam bus naudingiau ateičiai, kai jie pildo visas vaiko užgaidas ir neparodo griežtumo ten, kur jo būtinai reikia.
Tėvų meilė vaikams turi remtis troškimu užtikrinti jiems laimę, visų pirma tinkamu jų išauklėjimu ir paruošimu gyvenimui. Visi gerai suprantame, kad laimę gyvenime atras sau ir ją atneš kitiems tik vertinga asmenybė, gerai išauklėtas ir gyvenimui paruoštas žmogus. Kiekviena šeima turi žinoti, kad svarbiausias jos uždavinys yra ne tik pagimdyti vaikus, bet ir išauklėti naująją kartą, užtikrinant jai tiek religinį, teik visuomeninį išsiauklėjimą, kad vėliau toji naujoji karta taptų vertingų asmenybių rinkinys, kurs ruoštų laimingą ateitį tolimesnėms kartoms.