idėjos ir žmonės
Alfonsas Grauslys
Rabindranath Tagore (1861 — 1941)
INDŲ tautos sūnus Rabindranath Tagore, gimęs prieš šimtą ir miręs prieš dvidešimt metų, už savo poezijos kūrybą 1913 m. gavęs Nobelio premiją, yra rašytojas, kuris kiekvienam besidominčiam pasauline literatūra gerai žinomas. Maža to: tam, kuris vertina ir brangina jausmą, šis poetas — romantikas ir šimtaprocentinis lyrikas yra ne tik žinomas, bet ir širdžiai labai artimas.
Tad minėdami jo sukaktį, šiame rašinyje mesime žvilgsnį į veiksnius, įkvėpusius jo kūrybą, suseksime pagrindines temas, prie kurių jis ypač sustoja, ir pagaliau įvertinančiomis akimis apimsime visą jo kūrybą ir jos pobūdį.
R. Tagorės kūrybos šaltiniai
Ne iš kiekvienos dirvos ištrykšta šaltiniai. Ne kiekvienas gyvenimas virsta kūryba. Šiuo pasakymu noriu nurodyti tą glaudų ryšį, kurs yra tarp kūrėjo gyvenimo ir jo kūrybos. Kaip kūryba išauga iš tam tikros gyvenimo dirvos, taip ir kylančios kūrėjo dvasioje mintys ugdo jo paties gyvenimą.
Užpūstos žvakės
Štai kodėl, norint pažinti kurio nors kūrėjo kūrybą, pirmiausia reikia susidomėti jo gyvenimu, išsiauklėjimu, svarbesniais jo gyvenimo įvykiais ir aplinka, kurioje jis gyveno. Trumpai tariant, reikia pažinti jo gyvenimo eigą arba biografiją. Šio rašinio rėmai teleidžia mesti žvilgsnį į tas R. Tagorės gyvenimo aplinkybes ir į tuos įvykius, kurie galėjo labiau paveikti jo vidaus pasaulį ir iš to pasaulio prasiveržusią kūrybą.
Jau tas faktas, kad Tagore gimė ir augo Indijos Bengalijoje, t. y. tropiška-me krašte, yra reikšmingas. Karštos tropikų saulės įtakoje yra išgyvenamas tartum laiko tėkmės sustojimas ir pasyvus palinkimas į svajingumą. Tartum didelės ryškių spalvų gėlės pražysta sieloje. Štai kodėl, anot vieno biografo, prie indų (taigi, ir Tagorės) dvasios pasaulio gali pilnai priartėti tik tas, kas yra gyvenęs tropiškuose kraštuose ir pažįsta jų gamtą. Užtat, ir norint geriau pažinti jo kūrybą, reikėtų ją skaityti tropikų kraštuose.
Labai didelę įtaką kiekvienam žmogui turi jo vaikystės įspūdžiai bei vaikystėje gautas išauklėjimas. Nekartą vaikystė nulemia net visą gyvenimą. Savo vaikystę ir jaunystę Tagore yra aprašęs "Atsiminimų" knygoje. Savo vaikystę jis vaizduoja ir poezijos kūrinyje, vardu "Apie augantį mėnulį", nors ten pirmoje eilėje jis garbina motiną ir kūdikį.
Tie vaikystės prisiminimai rodo, kaip jis nuo pat sąmonės pabudimo išgyveno matomąjį pasaulį, lyg kažkokią paslaptį. Anot vieno Tagorės biografo, vaikui atrodė, kad gamta tartum kažką laiko savo suspaustoje rankoje ir šypsodamasi jo klausia: "Ką aš čia turiu?" Tad nenuostabu, kad Tagorės kūryba yra pilna paslapties: ji tartum po šydu, todėl ir po juo paslėptų daiktų apybraižos yra neryškios.
Gimęs ir augęs pasiturinčioje šeimoje, kurioje netolimoje praeityje buvo mąstytojų ir menininkų, rašytojas su kitais šešiais savo broliais augo tarnų priežiūroje. Anksti nustojęs motinos ir beveik nematydamas tėvo, kuris nuolat keliavo, taip pat savo jau vaikystėje besireiškiančios kūrybinės liepsnos išskirtas iš brolių, jis jautėsi vienišas. Vienatvės sąmonę ugdė ir griežtas tarnų elgesys su vaikais. Vaikai būdavo mušami. Jis pats savo atsiminimuose sako, kad vaikams net pradėjo atrodyti, jog taip ir turi būti, kad tai yra gyvenimo taisyklė: didieji muša, o mažieji yra mušami. Vaikai nebuvo lepinami, jie turėjo tenkintis ir džiaugtis tik mažmožiais. O juk vienatvė ir neturėjimas artimos širdies verčia vaiką instinktyviai užsisvajoti ir ieškoti geresnio pasaulio kažkur kitur. Kančia negalėjo jo kūrybingai nenuteikti.
Neturėdamas nieko, kas būtų artima jo dvasiai, vaikas pradėjo stebėti aplinkinę gamtą. Valandomis jis žiūrėdavo į medžius, paukščius, į žemėn pasėtos sėklos augimą, į gėles... Būdamas labai atskirtas ir uždarytas namų aplinkos kieme bei sode, jis tik pro tvoros plyšius stebėjo tolimas kaimo apylinkes, tuo paslaptingesnes ir svajingesnes, kuo labiau draudžiamas iš arti pamatyti. O ir dideliuose tėvų namuose ne visi kambariai ir ne visos namų dalys jam buvo prieinamos. Indų papročiu, moterys gyvena atskirai joms skirtoje namų dalyje. Tos visos aplinkybės negalėjo nedilginti ir neugdyti vaiko vaizduotės, be kurios menininko dvasia pasidarytų tartum paukštis be sparnų. Neturėjimas jokių žaislų ugdė išradingumą ir kūrybingumą. Kiekviena lazdutė ir kiekvienas šapelis jam virsdavo žaislais.
Jo vaizduotę ugdė ir girdimos liaudies dainos ar senesniųjų pasakos ir apskritai liaudies tautosaka. Pirma klausiamu žvilgsniu smeigęs akis į žemę ir į dangaus erdves, o dabar, nusileisdamas į tautos dvasios gelmes dainų melodijų ir tautos pasakų laiptais, jis brandino savo dvasios pasaulį.
Vaiko svajingumą slėgė ir stabdė taip didelis perkrovimas mokymosi darbu, kad šiandieninių mokinių darbas, palyginus su anų laikų Tagorės darbu, yra tikras tinginiavimas. Beveik visą dieną praleisdamas anglų mokykloje (nes anglai tada valdė Indiją), jis dar turėjo vakarais kelias valandas dirbti su privačiai samdomu mokytoju. Šventadieniais dar jis turėjo dainavimo ir fizikos pamokų. Nenuostabu, kad vaikas pavydėjo paukščiams, kurie, saulei nusileidus, baigia savo darbą.
Vieninteliai ryškesni šio nuolatinio mokymosi momentai — tai kai kuriais mokslais gėrėjimasis ir kai kuriais biaurėjimasis. Dainavimo ir eilėraščių deklamavimo pamokos buvo jam didelė paguoda. Jis tų pamokų metu pagyvendavo gilesnį gyvenimą, nes tais dalykais grožėdavosi. Ypatingai jis nemėgo anglų kalbos pamokų. Kai tekdavo tos kalbos privačiai mokytis, jį apimdavo kažkoks liguistas snaudulys. To snaudulio nepašalindavo nė mokytojo vartojamos priemonės, pvz. mokinio veido šlakstymas šaltu vandeniu. Pamokai praėjus, snaudulys tuoj pasibaigdavo. Visai tai nenuostabu, juk busimasis didis poetas, grožio kūrėjas, negalėjo grožio rasti toje neskambioje anglų kalboje. Jis pavydėjo paukščiams, kad jiems nereikia mokytis anglų kalbos. Gal dalinai toji neapykanta anglų kalbai kilo ir iš to, kad anglai tada buvo Indijos okupantai. Čia galima prisiminti, kad ir lenkų rašytoja M. Rudzka, kuri, pagyvenusi sovietinėje koncentracijos stovykloje, paskui iš jos išsilaisvinusi ir atsiradusi laisvame pasaulyje, savo knygoje "Workuta" pareiškė, kad yra didelė prabanga gyventi tokiame krašte, kur gatvėse nesigirdi rusų kalbos!
Jau mokykloje įsidėmėdamas kai kurių sueiliuotų bengalų kalba posakių skambėjimą ir grožį, vieno poezijos mylėtojo paragintas, Tagore, būdamas tik aštuonerių metų amžiaus, jau bando rašyti eilėraščius. Sulaukęs dešimtųjų amžiaus metų, savo eilėraščiais jau buvo užpildęs visą sąsiuvinį, kurį buvo specialiai šiam tikslui įsigijęs.
Jaunąjį Tagore turėjo ypatingai veikti šeimos narių literatinė ir meniška atmosfera. Visi jo vyresnieji broliai buvo jautrūs grožiui. Poezijos ir literatūros skaitymas ir deklamavimas, muzika ir dainos, vaidinimai, literatų susirinkimai ir žurnalų redagavimai — tai buvo tikra prasme menininkų klubas.
Kadangi šeimoje buvo įvairių muzikos instrumentų ir net pianinas, kadangi indų poezija yra paprastai dainuojama, muzikai pritariant, nenuostabu, kad jame anksti išsivystė muzikalumo jausmas. Jis daug dainuodavo ir vėlesnių laikų savo muzikaliai poezijai pats parašydavo melodiją.
Savo jaunystėje jis labai daug skaitė. Šiuo atžvilgiu buvo tikrai nepasotinamas. Didieji anglų rašytojai veikė jo būsimą kūrybą. Šekspyro "Makbetą" jis dar jaunystėje buvo išvertęs gimtojon bengalų kalbon. Šis skaitymas jį veikė, sukeldamas savas mintis ir vaizdus. Tai buvo būsimo poezijos erelio sparnų ugdymas!
Mistiškų išgyvenimų bruožais jo vėlyvesnėje kūryboje nuaidėjo kuriam laikui išvažiavimas ir pagyvenimas drauge su tėvu prie šventosios indų Gango upės ir Himalajų kalnuose. Jei prisiminsime, kad mes esame tai, ką matome ir pergyvename, tai galėsime nujausti, ką turėjo pergyventi jau grožiu pradėjusi gyventi jauno žmogaus siela, kai pirmą kartą susidūrė su pakilusios nuotaikos maldininkų miniomis prie šventosios upės ir su nežemiška kalnų tyla bei jų amžinai svajojančiomis viršūnėmis.
Vėliau studijų tikslais jis du kartu vyksta į Angliją, pirmą kartą ten susidurdamas su visai svetimu Europos pasauliu. Europos bei jos literatūros pažinimas ir susidūrimas su krikščionybe jo kūrybą priartino mums, europiečiams, ir padarė ją visuotinai žmogišką, pasaulinę.
Bet iš visų jo kūrybą galėjusių paveikti veiksnių ar tik nebus tie tragiški skausmingi pergyvenimai, kurie jo kūrybą labiausiai nuspalvino? Čia turiu galvoje tuos įvykius, kurie jį užgriuvo vienerių metų laikotarpyje, jam esant pačiame kūrybos pajėgume — 40 m. amžiaus. Tie įvykiai tai buvo jo mylimos žmonos mirtis po septyniolikos darnaus sugyvenimo metų, po kelių mėnesių dukters mirtis, o po to netrukus ir sūnaus. Jeigu čia dar prisiminsime jau minėtą motinos mirtį pačioje jo kūdikystėje, tai galėsime tvirtinti, kad dar nepatirta motinos meilė ir staiga nutraukta moterystės meilė tamsiais debesimis apdengė jo gyvenimą ir nepatirtos bei prarastos meilės ilgesiais persunkė visą jo kūrybą.
Pagrindinės Tagorės kūrybos mintys
Tagorės kūryboje ypatingai iškeliama meilė gamtai, dvelkianti šv. Pranciškaus Asyžiečio jausmais, toliau kilni erotinė meilė, primenanti Šv. Rašto "Giesmių Giesmę", ir pagaliau pats Dievas, taip visur artimas ir draugiškas žmogui.
1. Gamta Tagorės kūryboje. Gamta indų tautos yra mylima. Tos meilės išraiška — tai gėlės, nuo kurių indai nesiskiria, nes moterys jas nešioja įsikišusios į plaukus, o vyrai už ausies.
Būdamas labai jautrus grožiui, kur labiau jis jį galėjo matyti, jei ne gamtoje? Viename savo eilėraštyje jis kalba apie visą gamtą, pasinėrusią šviesoje, kuri bučiuoja jo akis, gaivina širdį, šoka jo gyvenimo dvasios gelmėse ir groja jo meilės dainuojančiom stygom. Džiaugsmo juokas šoka ant žemės. Lelijomis ir jazminais kvepia šviesos vilnys... Tai pagrindiniai jausmai ir nuotaikos, kuriomis jis žiūri į gamtą. Pasaulio džiaugsmas pražysta džiaugsmu jo širdyje.
Gamta jo kūryboje — tai dieviško į žmones kalbančio balso vertėja ir aiškintoja. Gamta skelbia Dievą. Tad iš čia tasai gamtos pasaulio—džiaugsmo pasaulio išgyvenimas, nes Tagore sako, kad džiaugsmas yra nepabaigiamybė, pagauta laikinybėje. Todėl, anot jo, tvarinių judesiai yra pasaulinio džiaugsmo prasiveržimai. Toks, pavyzdžiui, būdingas tvarinio judesys yra žuvis, pašokusi virš vandens. Kiekvienas tvarinio sujudėjimas — tai didžiojo šokio, šokamo pasaulyje, akimirka. Pasaulis yra paauksuotas — iš visų tvarinių ir daiktų trykšta džiaugsminga amžinybės melodija!
Tagore savo kūryboje skelbia ir tą glaudų ryšį, kuris yra tarp gamtos reiškinių ir žmogaus vidaus pasaulio. Žmogaus sielos ir gamtos pasireiškimų pergyvenimai eina greta. Jo širdis pradeda dainuoti, kai ją paliečia saulės spindulys. Kaip su kylančia saule atsiveria gėlės, taip ir poetas kviečia atidaryti bei pakelti savo širdis. Giedą rytmečio paukščiai — tai ženklas nesugriaunamo tikėjimo šviesa, t. y. visa ko prasme. Visą dieną dangus mums lieja šviesą į širdį, kad mes savo dainomis pripildytume dangų. Saulei leidžiantis, jis ragina nulenkti galvą ir tyloje atbaigti atsiskiriančios dienos Dievo tarnybą. Vakaras savo ramybe žadina sielą į viską giliau įžvelgti. Saulėlydžio šviesūs toliai jam atrodo tartum atsivėrę vartai amžinybėn.
šešėlis
Jo poezijoje labai daug vietos skiriama nakčiai ir vidurnakčiams. Nakties dangaus žvaigždės kalba į jį. Kai debesys jas užgesina danguje, tada jos pradeda šviesti jame. Nakties glūdumoje jo siela mistiniu Dievo ilgesiu patvinsta. "Kaip kiekviena melsva naktis savo tamsoje bežodį rytmečio šviesos maldavimą slepia, taip ir mano dar negimusių miegančių minčių gilumoje maldauja šauksmas: kad Tavęs ilgėčiausi, tik Tavęs!" — taip jis apie save sako viename savo kūrinyje.
Gėlėmis Dievas mus sveikina, kviesdamas, kad ir mūsų vidus pražystų. Lotosai (šventosios indų gėlės, aukojamos Budai jo šventyklose), jazminai, rožė ir jų kvapai sklinda po jo kūrybą. Medžiai savo ūžimu kalba, pavaduodami nebylę žemę. Kaip medžiai, nors giliai įleidę šaknis į žemę, stiebiasi į dangų, taip ir mūsų dvasia neturi pasitenkinti žeme... Kalnai — tai žemės mojavimai dangui. Jie yra tartum rankas ištiesusių ir norinčių žvaigždes pagauti vaikų šauksmas. Jie yra tartum aukštyn iškilusios ir saulės šviesą geriančios gėlės. Tagore tos tropikų šalies sūnus, kur taip dažnai dangus liūtimis prasiveržia į žemę, ypatingai mėgsta lietų ir jam skiria daug vietos savo kūryboje. Jam atrodo, kad lietaus lašai bučiuoja žemę, kai, jos pasiilgę, iš dangaus grįžta pas ją, savo motiną. Upelio ūžime jis girdi linksmą pažadą tapti jūra. Tad nenuostabu, kad poeto žvalgymasis po gamtą ir už jos pasislėpusio Dievo jautimas jo kūryboje virsta Dievą garbinančiomis maldomis. Štai viena jų:
"Žinau, Tu mano širdies mylimasis. kad visa tai — tai tik Tavo meilė, kuri auksine šviesa šoka ant lapų, tingiais debesimis dangumi vairuoja, švelniu vėjelio dvelkimu mano kaktą vėsina. Rytmečio šviesa, užtvindanti mano akis — tai Tavo pasiuntinė mano širdžiai. Tavo veidas pasilenkia prie manęs. Tavo akys žiūri į manąsias ir mano širdis paliečia Tavo kojas" (Gitanjali).
Ar begalima mistiškiau ir religingiau išgyventi gamtą?