Vysk, V. Brizgys
ŪSŲ minimi istoriniai įvykiai ne visi yra nesibaigiančios reikšmės, tačiau niekas nesako, kad juos paminėti būtų netinkama ar neišmintinga. Tuo labiau ne vien dera, bet yra ir vispusiškai naudinga minėti tai, kas mus saisto, iš ko nuolatos tikimės didelių pasekmių gyvenime.
Gegužės 13 dieną sukanka 10 metų, kai tada dar trys Lietuvos vyskupai laisvame pasaulyje pasirašė aktą, pavedantį Lietuvą ir visą lietuvių tautą Šv. Marijos Nekalčiausios Širdies globai. Per tuos 10 metų visame pasaulyje ir Lietuvoje įvyko daug skaudžių ir daug guodžiančių dalykų. Per tą laiką bolševikų santvarkos vergų stovyklų kančiose žuvo arkiv. Mečislovas Reinys ir vysk. Vincentas Borisevičius, taip pat invalidu Lietuvon paleistas mirė ir vysk. Pranciškus Ramanauskas. Per tą laiką vergų kančiose mirė keli šimtai lietuvių kunigų ir daug tūkstančių pasauliečių.
Bet įvyko ir guodžiančių dalykų. Kad ir invalidais, kad ir skurdui, bet kentėti ir mirti savame krašte paleisti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų vysk. Teofilius Matulionis ir vysk. P. Ramanauskas, apie 200 kunigų ir keli tūkstančiai pasauliečių. Tiesa, tai tik mažas nuošimtis iš visų, kuriuos rusai vergais išvežė į savo skurdo ir teroro imperiją. Trys nauji vyskupai buvo konsekruoti Lietuvoje. Būtų gal net žalinga apie tai smulkiau kalbėti, bet reikia paminėti, kad nei teroras, nei deportacijos, nei tiesiog senovės vandalų elgesį prilygstąs žmonių apiplėšimas ir skurdas, tebesitęsiąs lig šiai dienai, nepalaužė nei lietuvio tikėjimo, nei patriotizmo.
Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas Pažaislio bažnyčios architektūros ir dekoracijų vaizdais. Ši bažnyčia yra pastatyta ir nuostabiai išpuošta italų menininkų XVII amžiaus pabaigoje. Savo architektūra ir puošnumu ji gali lenktyniauti su gražiausiomis Romos bažnyčiomis. Net komunistai jos nedrįso naikinti, bet saugoja kaip istorinį meno paminklą.
Šiuo metu reiškiasi ir seno Maskvos imperializmo, ir bolševikų siautėjimo prieš tikėjimą bei lietuvybę nauja banga. Vyskupai, kad ir Lietuvoje, yra belaisviai. Prieš Dievą, tikėjimą ir kunigus vedama labai nekultūringa pajuokos ir melo kova. Visokiais būdais stengiamasi jaunimo akyse suniekinti garbingą Lietuvos praeitį. Keli kunigai ir keliolika pasauliečių, atkritusių nuo savo tautos ir nuo Dievo, visiškai pasidavė ruso pavergėjo ir bedievio bolševiko tarnybai šiame Lietuvos jaunimo klaidinime. Atrodo, kad jie visi nesupranta, jog tuo būdu jie išniekina ir save pačius, ir savo gimdytojus, ir savo protėvius. Jie net ne savomis mintimis ir ne savais žodžiais, o senu, nuvalkiotu Maskvos žodynu kolioja mylinčius savo kraštą, savo tautą ir jos praeitį, tikinčius Dievą ir norinčius Jį garbinti.
Praėjo laikai, kad suverenai dėl asmeninių ar teritorinių ambicijų skelbė karus. Šiandien vienas šūvis pareikalautų daugiau gyvybių ir padarytų daug daugiau žalos už garsiausius praeities karo mūšius. Bolševikai šį pasikeitimą gerai supranta ir jį išnaudoja. Jie patys bijo atviro karo, bet žino, kad jo bijo ir kiti. Bolševikai kariauja iš pasalų, kurstydami kituose kraštuose vidaus nesantaikas. Nei bolševizmo ideologija, nei socialinė bei ekonominė doktrina ir santvarka neišlaiko proto ir praktikos kritikos, užtat bolševikai visokiomis priemonėmis gina savo valdomus žmones, kad jie nieko kito negirdėtų ir nežinotų, tik jų melą. Ir tų aiškių melų jie neleidžia kritikuoti nei žodžiu, nei raštu. Protiniais ginklais nepajėgia įveikti tikėjimo, tad draudžia jo mokyti, o Dievą, tikėjimą ir tikinčiuosius išjuokia bei persekioja, jaunimui meluodami ir jį tvirkindami.
Bolševizmo patyrusieji visados jį laikys Dievo rykšte, o ne keliu į rojų. Neužkrėsi bolševizmu ir tų, kurie pajėgia jį suprasti. Bolševizmo dar nepatyrusius ar nesugebančius atskirti melo nuo tiesos yra daug lengviau laimėti melu negu karu. Tad suprantama, kodėl bolševikai visus savo išteklius ir visą melo aparatą nukreipia į nekultūringas tautas, į tamsiausią visuomenės dalį.
Visa tai primena, norint palengvinti suprasti šiandieninėje mūsų misijoje laisvame pasaulyje dvasinių ir idėjinių ginklų vertę. Norint ne kuriame nors viename krašte panaikinti bolševikų režimą, bet sugriauti visą jo klaidingą sistemą, nėra sėkmingesnio būdo už informaciją apie praktiškąjį bolševizmą, už žmonių kultūrinimą ir krikščionybės skleidimą.
Jokiame gerame pasiryžime žmogui nepritrūksta ištvermės, kol jis šviesos ir stiprybės ieško Danguje. Visų laikų Lietuvos žmonės tai gerai žino. Taip pat žinome, kiek mūsų tauta patyrė pagalbos ir naudos iš pamaldumo į Šv. Mariją, siekdama laikytis dorovės principų bei kurdama gražius papročius. Retai kur pasaulyje žmonės parodo tokį nuolankų ir jautrų pamaldumą į Šv. Mariją gegužės mėnesį, kaip lietuviai. Šiemet, minėdami Lietuvos pavedimo Marijos Nekalčiausios Širdies globai dešimtmetį, pasiryžkime ypatingu būdu prašyti Šv. Marijos pagalbos mūsų tautai ir išminties visai žmonijai. Lietuvoje nebus leista viešai paminėti šios sukakties, retai kur žmonės ten susirinks kasdien pagarbinti Šv. Mariją. Daugumoje tai bus daroma slaptai. Užtat mūsų malda tegul ir už juos papildo tradicinę mūsų tautos pagarbą Šv. Marijai. Tegul žinios apie mūsų pamaldumą pasiekia Lietuvą, nešdamos paguodos ir padrąsinimo. Ypač pamaldžiai paminėkime gegužės 13-tąją, primenančią mums ypatingus santykius tarp Lietuvos ir Šv. Marijos. Mūsų gyvybe, saldybe ir viltie — sveika!