DR. JUOZAS PRUNSKIS
(Nobelio laureatų mintys)
Ryškioje technikinės kultūros pažangoje, dabar dominuojančioje pasaulyje ir absorbuojančioje žmogaus dėmesį, yra pavojingų pradų, kuriuos Nobelio laureatas Isador Isaac Rabi taip aptaria: "Naujausių mokslų lobis ir technika, pasiekta žmogaus dvasios šviesai, gyvenimo prailginimui ir pagerinimui, panaudojama gyvenimo naikinimui ir žmogaus dvasios pažeminimui. Technologinis karas, biologinis karas, psichologinis karas ir smegenų plovimas — jie visi pasinaudoja mokslo atradimais, pasiekdami pasibaisėtinų rezultatų."
Žmonijoje pastebimas stiprus gilesnių ir aukštesnių dalykų ilgesys, kaip kitas Nobelio laureatas Rudolf Eucken pažymi: "Iš čia vis didėjančia jėga kyla jausmas, kad religija yra būtina. Jaučiamas religijos ilgesys".
Moderniosios civilizacijos trūkumai
Atskleisdamas moderniosios civilizacijos trūkumus, prof. Eucken išryškina mintį, kad ji nepatenkina pilnutinio žmogaus: "Visas išorinių civilizacijos pasisekimų žibėjimas negali paslėpti fakto, kad ji nepatenkina viso žmogaus su jo vidinėmis aspiracijomis. Civilizacijos dėka pasiektas pasaulio pagerėjimas negali atlyginti už vidinį tuštumą, pasireiškiantį per dideliame susikoncentravime pastangose, apsiribojančiose šiuo matomu pasauliu bei gyvenimo sekuliarizacija. Mūsų pačių kūriniai pasidarė mūsų valdovai ir prispaudėjai. Dėl to mes vėl esame nukreipiami į religijos kelią, nes be religijos gyvenimas negali rasti tų gelmių, kurių ilgisi. Mes dirbame ir dirbame, bet nežinome, kuriam tikslui. Pamiršdami amžinybę, mes praradome vidinį amžių ryšį ir visą sutelkto žvilgsnio jėgą. Be vadovaujančios žvaigždės mes tik plūduriuojame ant laiko bangų".
Matydamas didelį žmonijos atgimimo reikalą, toliau jis aiškina: "Mes privalome atkurti žmoniją iš vidaus, bet tai negalima pasiekti be gilaus gyvenimo suprasminimo, o šis suprasminimas nėra įmanomas pasiekti be religijos".
Stebėdamas gyvenime viešpataujančią savimeilę, mokslininkas tvirtina: "Iškyla neatsispiriamas didesnės mūsų dvasių harmonijos ilgesys ir žmogaus vertės supratimo ilgesys. Bet kaip toksai ilgesys galės prasiskverbti pergalėn, prasimušdamas pro prigimties indiferentiškumą ir žmogaus veiksmų sugedimą, jeigu žmogui neateis meilės karalija bei meilės pasaulis ir nepakeis jo vertės? Tai kaip tik yra tai, ką religija atstovauja ir ką ji atnešė žmonijai".
O visa tai žmonijai yra taip neatidėliotinai būtina, nes pasaulis jau yra toli nublokštas į šunkelius. Per 150 metų progresas, atrodo, nieko daugiau nereiškė, kaip nuolatinį medžiaginio prado didinimą ir nuolatinį žmogaus reikšmės mažinimą. Skurdaus dvasinio gyvenimo tragizmas privers žmogų grįžti prie religijos, ką prof. Eucken išreiškia šiais žodžiais: "Nors ir kietų kovų bei radikalių sukilimų keliu (kaip tai istorija, nors ir netiesioginiai, yra linkusi įrodyti) religija tikrai pakils. Tačiau religijos grįžimas nereiškia senų religinių formų grįžimo. Religija tuo greičiau laimės žmonių sielas, kuo energingiau sugrįš prie savo pirminių šaltinių, kuo griežčiau savo srityje atskirs laikinuosius dalykus nuo amžinųjų ir tokiu būdu amžiniesiems dalykams suteiks didesnį veiksmingumą bei sukurs jų artimą ir vaisingą santykį su dabarties reikalavimais. Amžinųjų dalykų pranašumas glūdi ne tame, kad jie išlieka nepakeisti, keičiantis laikams, bet tame, kad jie gali įeiti į visus laikus, nepasimesdami juose, ir iš jų gali ištraukti tą ypatingą tiesos dalį, kurią šie laikai savo pastangomis yra pasiekę".
Toliau jis aiškina, kad pagrindinės žmonijos nuotaikos šiandien yra esminiai priešingos buvusioms moderniojo pasaulio pradžioje. Tada buvo manoma, kad pasiekta kultūra bei civilizacija patenkins dvasinius žmogaus reikalus. Tačiau patirtis parodė žmogaus ribotumą. Žmogaus siekimai susidūrė vis su didesnėmis kliūtimis. Toji patirtis ir privedė prie naujo įsitikinimo, kad be religijos tikras optimizmas nėra įmanomas.
Iš tamsaus medžiagos kalėjimo
Kita tauri siela kultūros ir kūrybos pasaulyje, Nobelio laureatas Rabindranath Tagore (premijuotas 1913 m.) savo raštuose labai iškalbingai išryškina grožio, gėrio ir amžinosios Tiesos pasaulį. "Esu tikras", rašė jis, "kad jeigu didžioji kultūros šviesa užgestų Europoje, mūsų rytinis horizontas taip pat tamsoje liūdėtų. Mano puikybės neįžeidžia pripažinimas, kad dabartiniame amžiuje vakarų humaniškumas gavo misiją būti pasaulio mokytoju, kad jų mokslas, pajungęs gamtos įstatymus, išlaisvins žmogaus sielą iš tamsaus medžiagos kalėjimo".
Tokio taurumo pavyzdžiu jis pamini švedą Hammargren, kuris iš Europos atvyko į Indiją, apsigyveno tarp skurdžių kaimiečių, dalindamasis su jais skurdžiu maistu ir pasišvęsdamas jų tarnybai. Turtuolių namuose jis mokė vaikus prancūzų ir vokiečių kalbų, o uždirbtus pinigus panaudojo neturtingiems indų moksleiviams knygoms pirkti. Taupumo sumetimais jis net ir vidurvasario tropikų karščių metu eidavo pėsčias, nesinaudodamas jokiomis susisiekimo priemonėmis. Neturtingiesiems jis pašventė savo laiką, pinigus ir visa kita. Tai darė žmonėms, kurie nebuvo jo tautiečiai, kur jis nebuvo gimęs, bet kuriuos jis mylėjo. Nors jis nemokėjo vietinės kalbos, bet dalyvaudavo jų iškilmėse, būdamas labai atsargus, kad kokiu nors būdu jų neįžeistų. Taip sunkiai dirbdamas ir vargdamas tose neįprasto klimato sąlygose, susilpnino sveikatą ir mirė. Į šį kraštą jį paskatino atvykti indų rašytojo Ram Mohan Roy knygos apie Indijos gyvenimą.
Šį faktą papasakojęs, R. Tagore pabrėžia: "Neabejoju, kad vakarų didybė glūdi ne jų nuostabiame intelekto išvystyme, o jų tarnybos dvasioje, pasišvenčiančioje žmonijos gerovei". Tačiau jis apgailestauja, kad daugiausia vakarai į rytus siuntė ne savo žmoniškumą, bet savo mašinas. Matydamas rytiečio sieloje gilų tikėjimą amžinybe ir Aukščiausiąja Asmenybe, jis norėtų didesnio šios idėjos atspindžio vakaruose, dėl to klausia: "Ar rytų žmogus niekada pas jus neatėjo kalbėti apie Dangaus Karalystę? Ar jis nesujungė rytų ir vakarų tiesoje ir dvasinio ryšio vienume tarp visų Nemirtingojo vaikų, o taip pat įgyvendinime Didžiosios Asmenybės visų žmonių asmenyse?"
Ir Tagore džiaugiasi, kad rytai į vakarus ėjo su kūrybiniais idealais, o ne su naikinančiomis aistromis. Mistinė begalybės sąvoka vakarams yra labai reikalinga, kad jiems būtų atnešta pusiausvyra.
Religinės minties okeanai
Skaitydami šių Nobelio laureatų mintis, mes pajutome jų vidaus pasaulį ir pasidžiaugėme jų dvasiniais polėkiais. Iškalbingais žodžiais atkreipdami pasaulio dėmesį į tiesą, jie taip pat nori laimėti mūsų dėmesį gėriui ir grožiui. Norėčiau šias mintis užbaigti gražia Nobelio laureato Romain Rolland raštų citata: "Viskas jau pasakyta, ir viskas dar lieka sakyti. Menas, kaip ir gyvenimas, yra neišsemiamas, ir niekas taip nepadeda mums pajusti to teisingumo, kaip visada čiurlenąs muzikos šaltinis, kuris tekėjo šimtmečiais, kol tapo okeanu".
Tad ir religinės minties srovė, tekėjusi šimtmečiais, turėtų dabar išsilieti okeanais.