JURGIS GYLYS

(Rašinys “L. L.” konkurse laimėjęs III premiją)

Išeivijos reikšmė tautai

    IŠEIVIJA yra tautos dalis, gyvenanti už jos teritorijos. Tautai išeivija svarbi tiek, kiek ji nenutraukia su tauta dvasinių ryšių: sielojasi jos interesais, rūpinasi prieaugliu ir stengiasi jį išlaikyti tautai ištikimą. Šitokia išeivija turi labai didelės reikšmės: 1) Per ją tauta apsireiškia tiesioginiai, leidžia save arčiau pažinti kitiems. Dora ir pozityviai besireiškianti išeivija jos pasirinktoje naujoje tėvynėje teigiamai pristatys pačią tautą ir laimės jai simpatijų tarptautinio bendravimo santykiuose. 2) Susipratusi išeivija padės tautai pačiu efektingiausiu būdu perteikti jos kultūrinius laimėjimus, išryškinti ir išpopuliarinti jos kultūrinį įnašą naujos tėvynės krašte. 3) Pačiu suprantamiausiu, objektyviausiu ir efektyviai lanksčiu būdu perteiks savo tautai iš naujos tėvynės patirtus kultūrinius laimėjimus ir padės jai sparčiau progresuoti. 4) Visais galimais būdais ir įtaka rems savo tautą jos gyvybinėse pastangose santykyje su kitomis tautomis.

    Todėl kiekviena tauta rūpinasi savo išeiviją išlaikyti gyvą ir jai ištikimą. Mūsų visų, kurie laiko save išeiviais, ir tų, kurie save laiko tik svečiais, laikiniais kampininkais, dabartinės sąlygos yra išeivijoje sunkesnės. Mes neturime tos nuolat skatinančios įtakos iš metropolitinės tautos. Išlikimas, tvirtėjimas ar sunykimas yra tik mūsų pačių valioje ir rankose. Ne dėl kitų motyvų, o tik iš didelio susirūpinimo mūsų tvirtėjimu ir "Laiškai Lietuviams" ėmėsi paskatinimo pasisakyti šia tema.

    1. Paprastam žmogui yra mažiau suprantama dvasia veikliųjų ir ryškiųjų asmenybių, nuo kurių valios priklauso imtis iniciatyvos pasukti veiklos ratą viena ar kita kryptimi.

    2. Nėra tokio apspręsto paskatinimo drąsiai daryti išvadas klausimais, kuriais aiškios, ypač politinės, krypties žmogus turi aiškų sprendimą ir pagal jį visose aplinkybėse vienodai reiškiasi.

    3. Mūsų išeivijos savitos lietuviškos egzistencijos ir tarpusavio santykiavimo bazė išpopuliarintais prieštaraujančiais sprendimais ir teigimais labai aptemdyta. Todėl, siūlant suformuluotas išvadas ar sumanymus, turi iš naujo apsireikšti, ant kurio pagrindo stovi.

Pažaislio vienuolyno vaizdas iš lėktuvo.

    Mano supratimu, per ilgai nesutariame ir aiškiai visiems priimtinai neapsisprendžiame kai kuriais pagrindinės reikšmės klausimais.

Atsakomybė dėl ateities

    Neretai spaudoje vis pakišamos labai optimistiškos mintys, pvz., kadangi dabartinė išeivijos karta, kuri visose lietuvybės palaikymo ir ugdymo srityse aktyviai reiškiasi, dėl savo atsineštinio santykiavimo būdo negali susiderinti svarbiausiems uždaviniams vykdyti, tai tas nesvarbu. Ateis naujoji karta, jau naujose aplinkybėse išaugusi ir brendusi, kuri tai sugebės. Bet gi visuomenėje taip nėra. Ateinančioms kartoms privalo būti paliktas ne tiek materialinis, kiek tvirtas dvasinis pagrindas, ant kurio jos būtų pajėgios tęsti savo pirmatakų darbą. Tik jau ant sukrautų materialinių ir dvasinių vertybių ateina iš gyvenimo besitraukiančios kartos palikuonys. Jie tas iš kartos į kartą perduodamas ir vis praturtinamas vertybes palaiko, tęsia, pertvarko ir vėl su teigiamu ar neigiamu nauju įnašu perleidžia kitiems. Ko galime laukti iš savo palikuonių, jei mes jiems net doro sugyvenimo ir bendradarbiavimo pavyzdžio negalėsime palikti? Šiuo klausimu susirūpinę turėtume būti vienos nuomonės.

    Nuo dabartinės kartosnuo mūsų — priklauso, ar išeivija tęs ir po mūsų lietuvybės išlaikymo pastangas, ar ji užmerks akis, net testamento nesuspėjus palikti. Nereikia guostis mintimi, kad ši karta bus nurašyta. Ji jau dabar privalo pradėti gyventi ir veikti taip, kad iš lietuvių eilių niekas nusirašyti nenorėtų! Tegu nė vienas lietuvis nežūsta savo tautai! Tai mūsų išeivijos aukščiausias tikslas. Ar tai įmanoma? Mano supratimu, tai yra būtina.

    Bažnyčia, vienuolynai, organizacijos ir visa lietuviškoji senosios išeivijos visuomenė atidavė didelę auką: sėkmingai pratęsė ištikimybės pastangas tėvynės garbei ir jos pasididžiavimui. Dirbo, kiek galėjo ir kaip suprato, bet laikas ir naujos sąlygos laisvės šalyje vis tiek daro savo: lietuviško kraujo prieauglis plečiasi, o lietuviškų organizacijų veikla nyksta ir lietuvybė blėsta... Skaudžios tautos nelaimės auka Aukščiausiasis leido papildyti nauja srove susipratusių, išmokslintų, fiziniai sveikų ir protiniai pajėgių žmonių, tartum dėl to, kad senosios išeivijos vietinių patyrimų bei išminties ir naujųjų entuziazmo bei savo šalies patyrimų sintezėje gimtų didžioji išmintis atrasti paslaptį, kuri tūkstančius metų svetimose žemėse išlaikė gyvą žydų tautą vis su viltimi — kitąmet Jeruzalėj.

    Kas daryti? Nenusiminti, o dideliu ramumu svarstyti, susidaryti planus ir visiems, vieni kitus paremiant, veikti.

Apsijungimo reikalas ir prasmė

    Čia ir vėl esame ano šimtakojo padėtyje, kuris, parvirtęs ant nugaros, žiūrėjo į savo kojas ir svarstė: "Tiek daug kojų, ir kaip aš atskiriu, kurią statyti pirma, kurią paskui?" Jam taip besvarstant, žvirblis jį kapt ir nurijo.

    Visi mato prigimtinį jungties ryšį tautoje, bet dauguma jo neranda tos pačios tautos išeivijoje. Kodėl tas prigimtinis jungties ryšys veikia nustatytoje teritorijoje ir kodėl jau neveikia, iškėlus koją už jos? Kodėl veikia kitur gyvenantį valstybės pasiuntinį ir kodėl neveikia savo žemę palikusio doro išeivio? Sakoma, kad tauta yra prigimtinė kategorija, o bendrais ryšiais apjungti viso pasaulio lietuviai būtų organizacija. Kaip gi tauta tvarkysis, nebūdama organizacija? Tautos organizacija yra valstybė. Tik visą išeiviją apjungianti organizacija yra dar kilnesnė, nes joje reikštis reikia daugiau dorybinių privalumų negu valstybės piliečiui. Čia visada turi būti gyva ir budri tautinė sąmonė ir nuolat kurstoma meilė bei rūpestis savo tautai.

    Ar tų dorybinių privalumų turime? Kodėl mūsų dvasioje įvyko perversmas anuo Tėvynės nelaimės metu: visos anksčiau aštriai tarp savęs kovojusios grupės taip susijungė, kad joms egzistavo tik vienas didysis uždavinys — bendra kova dėl laisvės, dėl egzistencijos, dėl visų išlikimo. Kai susitikome su broliu lietuviu svetimoje žemėje, niekam nerūpėjo, kuo jis buvęs. Kai didesniuose susibūrimuose reikėjo reprezentuoti, buvo deleguojamas tas, kuris geriausiai tai paskirčiai tiko. O tas, kuris savo funkciją vykdė, vykdė ją už visus ir visiems vienodai. Tai kokia jungtis tada buvo? Grėsmė nepraėjo, tik dar daugiau suintensyvėjo. Ir, kai dar tokios dvasios įtakoje pirma Lietuvių Tremtinių, o vėliau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kūrėjai dėjo statutinius pagrindus, nustatė juos teisingus. Pradėjo veikti. Tuojau, prel. Krupavičiaus kažkada pasakytais žodžiais, bendruomenės organizacija laužu užliepsnojo. Bet neilgai truko. Lietuviai vėl panoro, dabar jau bendruomenės arenoje, pasirungtyniauti atsineštinėmis kategorijomis (žydai ir vėl pradėjo garbinti aukso veršį) ir tada nedaug trūko — bendruomenė pavirto anglių krūva. Bet, jei taip įvyko, tai ar jungties ryšys kaltas? Ir rungtyniavimasis pašaliniais motyvais nesunaikintų organizacijos, kai ji turi teisingus pagrindus, jei būtų atkreiptas dėmesys į atrodančias gana nereikšmingas smulkmenas — vengti apgaulės ir nė per milimetrą neperžengti nuostatų. Bet vienas pabando per milimetrą, kitas įsidrąsina jau per centimetrą, ir jau nė nepastebi, kai už kilometro sėdi pelkėje. Taip įvyko ir su mumis.

Visuomenės pasyvi meilė

    Kad ir daug organizacijų turime, tačiau didesnė visuomenės dalis yra neorganizuota. Ne visus ir organizuotus vienodai pagauna nuotaikos, kurios organizacijoje reiškiasi. Be to, ne visa visuomenė iš karto gali aktyviai reikštis. Bet ta visuomenė, būdama nuošaliau, stebi, mato, girdi ir jaučia. Kai aktyviųjų visuomenės narių veikla nepatraukliai rezonuoja, jai nieko kito ir nelieka laukti... Sukilti negali — neorganizuota. Kai aktyvieji taip susiskaldo, kad pvz. nusipelnę tautai asmenys, kuriuos ta pasyvioji visuomenė gerbia ir jų darbais gėrisi, paverčiami į nieką, kai organizacijos nesuranda bendro kelio net ir ten, kur iškeliamos lietuvių kultūrinės, tautinės savybės, kai viena kitos neremia, o tik kritikuoja, ir dėl to visas darbas nublanksta, tai kaip ta visuomenė atskirs, kas kaltas? Jai kalti visi. Ką tada ji turi daryti? Pasiskirstyti pagal anas kategorijas ir taip pat veikti? Kas nebuvo aktyvus jokioje partijoje, tai ar jis gali suprasti, kodėl ir dabar jos viena su kita kovoja? Taip ir vyksta konfliktas tarp tos masės ir aktyviųjų: pastarieji kaltina masę pasyvumu, užsidarymu savuose asmeniškuose interesuose ir nejautrumu lietuviškiems reikalams, o tuo tarpu toji masė aktyviuosius įtaria nenuoširdumu, spekuliavimu jautriausiais tautiniais interesais. Niekas iš tų aktyviųjų neieško ir neranda kelio su jais suartėti. Ir tokiu būdu negaivinama tėvynės meilė gęsta, arba lieka pasyvi, tebetikėdama tik pačiu idealu.

    Tiesa, kad masė tirpsta kaip ledas, bet tai ir yra vienas iš įrodymų, kad ne kas kitas, o aktyvieji turi atkreipti dėmesį ir konfliktą pašalinti. Atstatykime pasitikėjimą vieni kitais, kol dar nevėlu!

    Masę reikia išjudinti ir padaryti veiklia, kad ji nors trumpam poilsiui pakeistų aktyviuosius, pasiimtų visuomeniškų darbų dalį. Šiai problemai, kaip ir daugeliui kitų, reikia daug jėgų, titulo ir kompetencijos. Ją gali spręsti tik lygiai visus atstovaujanti institucija. Tokią instituciją mes jau turime. Tai PLB. Ši institucija turėtų surasti būdą veikti, neateinant kieno nors veiklos varžyti ar slopinti, o derinantis visiems bendrų uždavinių vykdyme. Reikia, kad visuomenė suprastų, jog toji organizacija — tai mes patys, visi be išimčių. Kad ji yra priemonė kurti doro bendradarbiavimo tradicjas: teigiamus dalykus populiarinti, kad įsipilietintų, neigiamus atsargiai atmesti, kad neprigytų.

    Iš tiesų, nei daugumos, nei mažumos valia gali nebūti tokia, kuri atitiktų bendruomenės paskirtį. Jei kelia nepasitikėjimą organizacijos reprezentantų sudarymo būdas, tai reikia ieškoti ir bandyti kitų priemonių, kad galutinai išsisklaidytų nepasitikėjimo šešėlis, kad tie namai būtų vienodai savi visiems, vienodai jaukūs visiems, ir vienodai su meile visi juos remtų. Tik tada galėsime ryžtis dideliems darbams ir su pasitikėjimu žvelgti ateitin!

    Pagal uždavinių svarbumą turime susidaryti ir sąlygas. Visoks atskirų organizacijų veikimas, kai jis pretenduoja visuotinai mus visus atstovauti be ryšio ir paramos iš kitų, yra blankus. Reikia kaupti tvirtą pagrindą, įgalinantį visuotinai planuoti ir tuos planus įvykdyti didesnėms laiko distancijoms. Kas kompetentingas ir pajėgus imtis to uždavinio? Visi kartu! Tai privalome daryti ne dėl mūsų pačių egzistencijos pratęsimo, bet dėl tvirtų pagrindų sudarymo jaunajai kartai.

Santykiai su jaunimu

    Jaunoji karta turi būti įvesta į pastovesnes vėžes, į aiškų santykiavimo kelią. Ji turi būti pastatyta ant pagrindo, kuris jai turi atrodyti vertas pastangų pratęsti savo lietuviškai egzistencijai. Karta, augusi ir brendusi už tėvynės ribų, kelia didžiausią problemą. Mūsų jaunimas yra nuskriaustas, nes jis negali jausti to prisirišimo, kuris įgyjamas tiesioginėje tėvynės įtakoje. Jų sielos nekankina nostalgija nei pasiilgimas žemės, kurios jie nematė, jų vaikystės ir jaunystės negaivina prisiminimai tos aplinkos, kurioje jie negyveno. Jų akys nesigėri to krašto vaizdais, nes jų per savo psichiką jie neperleido.

    Šitą skriaudą privalome bent dalimi jiems atitaisyti. Jie turi jausti ir suprasti, kad lietuvių tauta yra verta pasididžiavimo prieš kitataučius. Reikia jiems patraukliai, vaizdžiai ir įtikinančiai pristatyti mūsų tautos istoriją, kultūrą, didvyriškumą. Kad mūsų karta jau dabar gyventų taip, kad jaunimas mūsų nesigėdintų, o gerbtų ir didžiuotųsi. Turėdami dar gyvų kankinių už tėvynės laisvę, stebuklingu būdu nuo krematoriumo, alkio ir žiaurių kankinimų išlikusių kacetininkų, ar negalėtume juos pristatyti jaunimui jų idealizmui stiprinti? Ar tautinių švenčių turinį nereikėtų išvesti iš nuolat kartojamo šablono ir perteikti naują karžygišku-mo dvasią jaunimui iš netolimos praeities, pvz. įvedant jų tautinio susipratimo įsisąmoninimui skirtą Partizano Dieną?

    Kaip mes tai pajėgsime be visuotinio sutarimo, planų ir veiklos?

Pažaislio bažnyčios fasadas.

 

    Nemanau, kad yra gera organizacijoms veikti tik savo iki šiolei praktikuoto veikimo rėmuose. Leiskime joms bendradarbiauti, sudarykime sąlygas įvairioms tarporganizacinėms varžyboms. Jaunimas turi jausti, kad jo kraujo brolių yra milijonas. Reprezentuodamos save kitataučių akyse, organizacijos turi viena kitą paremti, suteikdamos geriausias jėgas. Ar vienas kuris atskiras sporto klubas būtų anuo metu pelnęs Lietuvai Europos krepšinio meisterio titulą? Išėjo rinktinė. Nežiūrėjo, kurioje pozicijoje atsistos to ar ano klubo žaidėjas. Atsistojo toje pozicijoje, kur labiausiai tiko, ir laimėjo. Šitokia taktika laimėsime visur.

    Šiandieninėse aplinkybėse, nesant sistemingo susiderinimo, mūsų tautinė reprezentacija yra tik pasireiškimas, kad dar esi gyvas; o reprezentacijos uždavinys būtų apsireikšti taip, kad rodytum, jog esi ne tik vertas, bet pranašesnis. Ten, kur jaunimas dalyvauja ir stebi, lietuviškieji parengimai turėtų būti atitinkamai jų dvasiai paruošti, prisilaikant savųjų tradicijų.

    Iš praktiško patyrimo ir stebėjimo žinome, kaip stipriai traukia jaunimą ir pririša nelietuviškoji aplinka ir kaip jis tada pamažu vis labiau tampa abejingas lietuviškajai. Todėl nebūtų prasminga jaunimui, dar pilnai nesubrendusiam savojoj lietuviškoj dvasioj, patarti reikštis svetimose nelietuviškose įtakose. Dėl to lietuvybės išlaikymo pastangos mums tik pasunkėtų. Žinoma, kad tarptautinių vandenų sunku išvengti. O tvirtai subrandintam savoje aplinkoje jaunuoliui būtų progos tinkamai atstovauti savo tautą. Sugebėdami duoti impulsų kūrybai, surasdami talentus, juos remdami ne tik dvasiniai bet ir materialiniai, praturtintume ir savo kultūrinę galybę.

    Vadų, auklėtojų, kultūrinės pažangos skatintojų jaunimui parinkimas ir tinkamas moralinis bei religinis jų paruošimas sudaro naują problemą tėvams, auklėtojams, kunigams. Augant naujajai kartai, problemų klausimas didės. Nesunku bus išspręsti, jeigu vadovausimės vienybės ir artimo meilės principais. Pranašingai anuomet Maironis mums kalbėjo:

    "Nors mūsų, broliai, nedaugel yra, Tvirti mes būsim, jei riš vienybė."

    O vienybės pagrindus atrasim 3 Kristaus Evangelijoj. Jis yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Atgimkime toje žmogaus meilės paslaptyje, kurią mums atskleidė Dieviškasis Išganytojas! Ir jos teisingumą Jis paliudijo savo mirtimi.