VANDA FRANKIENĖ
AUDRA šėlo, žaibai skrodė dangų ir lyg šviesos kalavijai kapojo žemę. Vėtra skrido medžių viršūnėmis ir laužė šakas, rovė medžius iš šaknų; taškė ežero paviršių, virinte virino vandenį. Kunkuliavo vanduo bangomis į viršų, putojo, krantus užliedamos. Lietus iš tamsiųjų debesų pilte pylė. Siūbavo, braškėjo ežero pakrantėje augą ąžuolai, o vėjas staugė, ūbavo, įsisukęs į jauniausiojo, į gražiausiojo ąžuolo šakas.
— Nenugalėsi manęs, žiaurusis vėjau. Nebijau tavęs, — prabilo jaunasis ąžuolas.
Supyko ir įsiuto vėjas: draskė, laužė, sukinėjo šakas. Ąžuolas braškėjo, bet vis stovėjo tiesus, kalbėdamas:
— Nenugalėsi manęs, nenugalėsi, nes aš noriu gyventi, be galo noriu, ir didelės meilės yra apimta mano širdis.
Aprimo audra. Nutilo vėjas, išvartęs daug medžių, ir stebėdamasis nenugalėjęs jaunojo ąžuolaičio. Šis stovėjo tiesus, lieknas — lietaus nupraustas, gražus ir gaivus. Jo kamienas su lapų vainiku atsispindėjo ežere, lyg veidrodyje, o nepaprasto gražumo vaivorykštės juosta, tarsi brangakmenių virtinė, vainikavo jo žaliąją viršūnę. Ilsėjosi vėjas jo šakose ir klausėsi, ką jam pasakojo ąžuolas — jaunikaitis.
K. Šimonis Mergaitė (1928)
— Niekas manęs neįveiks: nei audra, nei žaibai, nei vėjas, nes esu jaunas, stiprus ir jaučiu didelį norą gyventi; o kiekvienoje mano šakelėje ir žemės šaknelėje sruvena meilė. Aš myliu žvaigždes, saulę, dangų, paukštelius, kurie čiulba ir ulba mano šakose. Bet visų labiausiai myliu žmogų. Oi, koks jis gražus, tas žmogus, koks mielas, koks nuostabus!...
—.. .Ir koks jis žiaurus ir baisus. Tai žiauriausias šios žemės padaras, — atsiliepė vėjas. — Gal tu dar tai patirsi.
— Nekalbėk taip! — įsižeidė ąžuolas. — Aš pažįstu žmones. Kai po sunkaus žiemos miego pabundu ir sveikinu pavasarį, kai pasipuošiu ūmiu žalumu, kai visi aplinkiniai kalneliai sužaliuoja; kai saulė gaivia šilima mus ima myluoti, kai dangaus žydrumas su baltais debesėliais ežere maudosi,
— tada aš išvystu žmones ir sveikinu juos. Ateina jie būriais, dideli ir maži. Aš išskleidžiu savo šakas, ir jie ilsisi mano pavėsyje. O, koks aš tada jaučiuos laimingas!... Mažieji kartais apkabina mano kamieną ir mokosi vaikščioti. Kaip jie nuostabiai krykščia. Kai kada pasklinda puikiai dainos. O kokia švelni muzika tuomet pripildo visą aplinką. O kaip visi jie, tie žmonės, moka juoktis, kalbėti, bėgioti! Ir kaip aš visus juos myliu! Kaip jų išsiilgstu per ilgą, lietingą rudenį ir šaltą žiemą! Aš visas drebu iš džiaugsmo ir laimės, kai pamatau žmones, ir kai, atėjęs jų būrelis, susėda po mano šakomis. Tai gražiausios ir laimingiausios mano gyvenimo valandos.
Bėgo pavasariai, vasaros, gražios ir laimingos ąžuolui, visa savo esybe mylėjusiam žmones. Jis augo, kerojo, gyveno, džiaugėsi. Jis jau nebe jaunutis, bet užaugęs tvirtu, šakotu medžiu.
Atėjo ruduo, kokių daugel pergyveno mūsų ąžuolas. Vieną dieną, smulkučiui lietui dulkiant iš pilko dangaus ir visai aplinkai esant apklotai nejaukiu, drėgnu apsiaustu, o belapiams medžiams paskutiniais atodūsiais žvalgantis aplinkui ir jau ruošiantis ilgam žiemos miegui — kažkas sudundėjo, suūžė netoliese.
— Tai mašina: žmonės atvažiuoja! — nudžiugo ąžuolas. Dar prieš žiemą pamatysiu juos. Dar turėsiu valandėlę džiaugsmo. Bet juk lynoja, o aš nebeturiu lapų vainiko, pridengti jiems nuo drėgmės! — sielvartavo medis.
Ūžesys vis artėjo į ežero pakrantę. Atvažiavo mašina ir visai netoli stipruolio ąžuolo sustojo. Iš mašinos išlipo jaunikaitis.
— Koks jis gražus! — džiaugėsi ąžuolas: — augalotas, lieknas. Ir koksai jaunas! Bet kodėl gi jis toks neramus ir taip bailiai dairosi, tarsi išsigandęs? Ir kodėl gniaužo rankas, žiūrėdamas į mane? Juk aš jį taip nuoširdžiai myliu ir džiaugiuosi juo.
— Sveikas, žmogau! — meiliai sušnarėjo ąžuolas. Bet žmogus jo sveikinimo nesuprato; tik stovėjo sau neramus ir baimingai dairėsi. Staiga nusimetė švarką. Atidaręs mašiną išsiėmė kastuvą ir pradėjo kasti po gražiuoju ąžuolu.
— Ką jis daro? Argi nori pažeisti mano šaknis? Nejaugi jis nori mane iškasti? — nerimavo vargšas ąžuolėlis. O žmogus vis kasė ir kasė, retkarčiais nusišluostydamas prakaitą ir bailiai apsidairydamas. Gi jo akys buvo neregėtai keistos — baisios, kai jis kelis kartus pažvelgė į ąžuolą ir dirstelėjo į čia pat tyvuliuojantį ežerą.
— Ką jisai daro? Kas su juo atsitiko? — vis būgštavo ąžuolas. O jaunikaitis kasė ir kasė aplinkui, berdamas žemes, visas sušilęs, klaikiai išbalęs, sunkiai alsuodamas. Kasė, kol pagaliau iškasė gilią duobę ir pasiekė ąžuolo šaknis. Tada jis metė kastuvą ir apsidairė aplinkui. Paskui užkopė ant netoli esančio kalnelio — ir vėl baimingai sukluso ir apsidairė. Iš niekur nieko negirdėdamas ir nieko įtartino nepastebėdamas, jis pribėgo prie savo mašinos, atidarė užpakalinį dangtį ir išsitraukė didelį, baltą ryšulį; numetęs jį žemėn, ėmė, už galų pačiupęs, tempti duobės linkui. Betempiant, balta drobulė prasiskleidė, ir ąžuolas pamatė mergaitės veidą. Koks gražus tas veidas, bet ir koks neapsakomai skausmingas: marmurinio baltumo veidelis, užmerktos akys; iš smilkinių sruveno raudonas kraujas; kraujo sudrėkintos šviesios garbanos ir praviros lūpos, tarsi norėdamos dar kartą sušukti, prabilti. Bet prabilti jau nebegalėjo: užšalo, sustingo skausme.
Sudrebėjo išsigandęs ąžuolas ir sudejavo. Jaunikaitis įmetė mergaitės lavoną į duobę ir pradėjo kasti, skubiai berdamas žemes ant viršaus. Dar užmetė šakų krūvą, nusišluostė prakaitą ir iš viso vieko nusviedė kastuvą į ežerą.
Susiūbavo ežero vanduo, suūžė, o pakilusios bangos sudejavo:
— žmogžudys! žmogžudys!
Ąžuolo šaknimis sruveno mergaitės kraujas, o žmones mylinčią galingojo medžio širdį gėlė neapsakomas skausmas.
— Baisus, žiaurus šis žmogus! —
— virpėjo tie žodžiai kiekvienoje ąžuolo šakelėje.
Suūžė mašina ir išnyko, nusiveždama pasibaisėtiną galvažudį, kurio gal niekas nesuras, ir jis sau vaikščios tarp kitų žmonių kaip nėkuo nedėtas. Tik nekaltos mergaitės kraujas šauksis Viešpaties bausmės.
Šaknimis tekąs sruvenąs jaunos mergaitės kraujas kalba ąžuolui, skundžiasi jam ir pasakoja:
— Man vakar tesuėjo šešiolika metų. Buvau labai gerų žmonių duktė, vienintelis jų vaikas. Abu mano tėveliai dirbo. Turėjome gražius namus. Tėvai mane be galo mylėjo, leido į mokslus, gražiai rengė ir tik gero temokė. Ir aš buvau gera; nesu niekam blogo padariusi. Vakar atšventėme mano šešioliktąjį gimtadienį. O kaip jauku buvo namie! Mamutė su tėveliu paruošė vaišes ir įteikė man gražią auksinę apyrankę. Aplankė mane draugės. O po vaišių mudvi su Danute panorome dar į kiną nueiti. Autobuso belaukiant, privažiavo mašina. Iššoko tas vaikinas, kurį tu, ąžuolėli, matei, įsitempė mane ir, nusivežęs į mišką, norėjo nuskriausti. Gyniaus, rėkiau. Bet jis išsuko man rankas, sumušė, peiliu subadė mane ir pagaliau nušovė. Už ką? Už ką?! O, kaip aš kentėjau ir kaip dabar kenčia mano tėveliai! Ak Dieve, Dieve... — dejavo mergaitės kraujas.
Pavasaris visu puošnumu sveikino žemę. Pražydo tulpės, alyvos. Medžiai sužaliavo.
Ežero pakrantėje puikūs ąžuolai atgijo ir pasipuošė gaiviais, žaliais lapais. Ir kaip jie nustebo, kai apsidairę pamatė, jog pats stipriausias, pats gražiausias ąžuolas buvo numiręs. Nė vieno pumpuro jis neturėjo, nė vieno žalio lapelio. Tylus, niūrus sau stovėjo. Tik, vėjo judinamos, nudžiūvusios jo šakos tyliai dejavo, braškėjo:
— Daug žemėje skausmo, oi daug!..
Ąžuolo nenugalėjo nei audros, nei vėtros, bet jį nužudė žmogaus žiaurumas. Jis mirė, prisižiūrėjęs į žmogžudį ir pajutęs jo pralietą kraują.
Ežeras išmetė į krantą surūdijusį kastuvą, o Viešpaties ranka pabėrė neužmirštuolių ir ramunių žiedų ant skaisčios mergaitės kapo...