rūpimieji klausimai
Juozas Vaišnys, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Kas netiki kurios nors mūsų tikėjimo dogmos, yra eretikas. Kartais man ateina keista mintis, kad gal ir aš esu eretikas. Nesakau, kad aš netikėčiau, bet tikėti kai kurias dogmas man yra be galo sunku. Dėl ko tame mūsų tikėjime yra tiek daug neaiškumų ir paslapčių, dėl ko tikėjimo dogmos mūsų protui taip sunkiai prieinamos?
Čia norėčiau paminėti tik dvi dogmas, kurios man nėra suprantamos, t. y. kūno prisikėlimą ir Marijos Dangun Ėmimą. Sakoma, kad pasaulio pabaigoje visų mirusiųjų kūnai kelsis. Tačiau kaip tai galės įvykti, man yra labai neaišku. Aš esu mokęsis, studijavęs ir žinau, kad pasaulyje niekas nenyksta ir nežūsta, bet tik keičiasi į kitus kūnus ir į kitas formas. Tad ir palaidotas žmogaus kūnas, kuris, anot šv. Rašto, į dulkę pavirsta, nežūsta, nesunyksta, bet tik išsiskaido į kitokias įvairias daleles. Tad nėra jau taip sunku suprasti, kad pasaulio pabaigoje Dievas galės tas daleles vėl sujungti į žmogišką kūną ir jį prikelti amžinam gyvenimui. Tačiau mes taip pat žinome, kad vieno gyvio kūnas gali virsti kito kūno dalimi. Kai valgome kokio nors gyvulio mėsą, toji mėsa persikeičia į mūsų kūną. Tad kaip bus pasaulio pabaigoje su tais žmonėmis, kuriuos suvalgė žmogėdros? Kaip bus su tais, kuriuos surijo žuvys ar žvėrys, o paskui kiti žmonės maitinosi tų žuvų ir žvėrių mėsa? Šiais atvejais vieno žmogaus kūnas tapo kito žmogaus kūno dalimi. Bet juk visi žmonės turės būti prikelti: ir žmogėdros, ir jų suvalgytieji. Tad kaip jie galės tais kūnais pasidalinti, jeigu, kaip sako dogma, kiekvienas kelsis su savo žemėje turėtu kūnu?
Taip pat man nėra suprantama ir Marijos Dangun Ėmimo dogma. Kaip gi Marija, būdama paprastas žmogus, kaip ir mes, galėjo būti su kūnu paimta į dangų? Kaip ji ten gali gyventi? Manau, kad dvidešimtojo amžiaus žmogui sunku tokiais dalykais tikėti, kurie atrodo lyg pasakos. Manyčiau, kad šios dogmos paskelbimas tikrai nebuvo naudingas Bažnyčiai.
Būčiau labai dėkingas, jeigu man bent kiek nušviestumėte šias taip neaiškias tikėjimo tiesas.
V. Z -kas
Gerbiamasis,
Atrodo, kad mums turėtų būti suprantama, jog tikėjimo dalykuose žmogaus protui ne viskas yra aišku, kad čia gali būti ir yra paslapčių. Juk jeigu jau tiek paslapčių ir neaiškumų yra gamtos moksluose, kurių objektas yra medžiaginis, prieinamas mūsų jausmams, tad ką bekalbėti apie religijos mokslą, kurio objektas yra dvasinis, nematomas, antgamtinis! Gyvendami šioje žemėje, kur daugiausia vadovaujamės savo pojūčiais, negalime aiškiai suprasti visų tikėjimo tiesų, bet savo protu galime suvokti, kad jos nei protui, nei logikai neprieštarauja. Pagaliau juk pati tikėjimo sąvoka sako, kad tikėti tai reiškia pasitikėti kito autoritetu, nors jo skelbiami dalykai mums ir nebūtų pilnai aiškūs bei suprantami. Nereikia tikėjimo ten, kur mums viskas aišku ir ką matome savo akimis. Mums nereikia tikėjimo, kad du ir du yra keturi, kad dieną šviečia saulė, o naktį mirga žvaigždės.
Jeigu mes tikime, kad yra Dievas, jei tikime, kad Kristus buvo Dievas, tai turime tikėti viską, ką Jis yra paskelbęs, nesvarbu, ar mums tai yra aišku ar ne. Bažnyčia pati naujų dogmų neišgalvoja, ji skelbia tik tai, ką Kristus yra apreiškęs. Jeigu Bažnyčia skelbia kokią nors dogmą, tai ji nori pasakyti tik tai, kad toji dogma, toji tikėjimo tiesa yra Kristaus paskelbta ir mums perduota šv. Rašto ar tradicijos. Kai kurios Kristaus paskelbtos tiesos yra labai aiškiai šv. Rašte išreikštos, bet yra ir tokių, kurios paprastam, teologijos ir šv. Rašto nestudijavusiam žmogui yra net nepastebimos, tad Bažnyčios pareiga yra jas išaiškinti ir žmonėms paskelbti.
Tamstos klausimas, kaip galės žmogus prisikelti su savo kūnu, jeigu jis buvo virtęs kito žmogaus kūno dalimi, yra nelengvas ir jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių vargino filosofų ir paprastų žmonių protus. Pirmieji krikščionys, pasmerkti mirti, dažnai melsdavosi, kad jie nebūtų sudeginti, įmesti į jūrą žuvims arba atiduoti žvėrims. Jie norėjo būti palaidoti į žemę, kad paskui, lyg iš pasėtos sėklos, galėtų išaugti medis — jų prisikėlimo simbolis. Ir šv. Povilas, rašydamas šia tema, prisikėlimą prilygina iš žemėje palaidotos sėklos išaugančiam medžiui (I Kor. 15, 35-58). Tad ir tiems pirmiesiems krikščionybės kankiniams buvo sunku suprasti, kaip jų kūnai galės keltis, jei bus sudeginti arba žvėrių suėsti.
Taip pat šį klausimą yra svarstę ir įvairūs senesnių laikų filosofai: Origenas, Ticianas, Tertulianas. Paprasčiausiai ir gal išmintingiausiai į šį klausimą gal būtų galima taip atsakyti: jeigu Dievas mokėjo iš nieko sutverti tokį nuostabų pasaulį ir dar nuostabesnį žmogų, tai Jam nebus jokios sunkenybės prikelti su savo kūnais ir mirusiuosius, net ir tais šiame klausime minėtais atvejais. Juk Dievas yra visagalis.
Tačiau kai kurie, sarkastiškai šyptelėję, galėtų pasakyti, kad mes, katalikai, kai nežinome, kaip atsakyti į sunkius klausimus, visuomet griebiamės Dievo visagalybės. Nors toks šaipymasis ir neturėtų rimto pagrindo, nes, kaip jau minėjome, tikėjime gali būti paslapčių, tačiau šį klausimą galima mėginti ir filosofiškai išaiškinti. Nesigilinant į minėtų senovės flosofų doktrinas, rimtesnį filosofinį pagrindą šio sunkaus klausimo sprendimui galima rasti scholastinės filosofijos moksle apie daiktų esybę sudarančius elementus: materiją ir formą.
Tai yra subtilūs ir sunkiai suprantami filosofiniai samprotavimai, apie kuriuos čia plačiau kalbėti nebūtų prasmės. Užteks prisiminti tik tai, kad, kaip sako biologai, žmogaus kūnas visiškai pasikeičia per penkerius ar septynerius metus. Taigi, dabartinis kiekvieno žmogaus kūnas yra visai kitas negu buvo prieš septynerius metus, jame nėra nė vienos tos pačios dalelės, nė vienos tos pačios ląstelės. O vis dėlto žmogus jaučiasi tas pats, kaip ir prieš septynerius metus. Jo kūnas atrodo lygiai toks pat, su tomis pačiomis pagrindinėmis ypatybėmis. Tad yra kažkas, kas, keičiantis kūno dalims, jo atskiroms ląstelėms, visuomet pasilieka ir tame keitimosi procese neleidžia keistis kūnui, išsaugodamas jo tapatybę. Tad ir yra tam tikra filosofine prasme imama forma, tam tikras daikto esmę sudarąs principas. Vieni (šv. Tomas, Durandas) sako, kad vienintelė forma čia yra žmogaus siela, kiti (šv. Bonaventūra, Skotas) mano, jog žmogaus kūnas turi vieną ar daugiau kitų, nuo sielos skirtingų formų. Kaip ten bebūtų, bet visi sutinka, kad turi būti koks nors gyvybės ar esybės principas, išlaikąs žmogaus kūno tapatybę, keičiantis jo materialinėms dalims ar cheminiams elementams. Mirus ir išsiskaidžius kūnui, šis principas pasilieka, ir pagal jį pasaulio pabaigoje bus atkurtas tas pats kūnas, koks buvo, žmogui gyvenant šioje žemėje.
Atrodo, kad šią doktriną linksta patvirtinti ir paskutiniai atomų tyrinėjimai, nes manoma, kad atomas nėra pati mažiausioji kūnus sudaranti dalis, kad yra dar mažesnių dalelių, kad gal yra kažkas, kas, keičiantis cheminiams kūno elementams, nesikeičia, bet pasilieka ir išlaiko tam tikrą individualumą.
Sakėme, kad pagal tą principą pasaulio pabaigoje bus atkurtas tas pats kiekvieno žmogaus kūnas, kurį jis turėjo, gyvendamas šioje žemėje. Taip, tas pats, bet ne toks pat, nes jis bus sudvasintas ir patobulintas, panašiai kaip Kristaus kūnas po prisikėlimo, kurs galėjo įeiti į kambarį, esant užrakintoms durims, kurs galėjo vienu momentu atsirasti, kur tik panorėjo. Tie prikelti ir sudvasinti kūnai negalės daugiau nei sirgti, nei mirti, jiems negalės turėti įtakos joki materialiniai elementai. Jie bus tie patys, kiekvienas juos galės atpažinti, bet neturės jokių kūninės struktūros netobulumų, kuriuos gal turėjo šioje žemėje. Jie visi bus gražūs, tobuli, bet kiekviename atsispindinęs tiek dieviškos garbės, kiek jie, gyvendami žemėje, savo gerais darbais ir ištikimybe Dievo įsakymams bus užsipelnę.
Kalbant apie antrąjį klausimą — Marijos Dangun Ėmimo dogmą, reikia pastebėti, kad beveik visi žmonės sakosi tikį Dievą, pripažįstą antgamtinį gyvenimą, bet kai reikia praktiškai kurią nors antgamtinę tiesą priimti, tai jie labai raukosi. Jeigu mes tikime, kad Kristus prisikėlė ir su savo sudvasintu kūnu įžengė į dangų, jeigu mes tikime, kad pasaulio pabaigoje visi žmonės bus prikelti, tai dėl ko jau taip sunku tikėti, kad Dievas galėjo tuoj po mirties prikelti savo Motiną ir ją paimti į dangų? Pagaliau tai yra Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos pasekmė. Jeigu Marija neturėjo gimtosios nuodėmės, tai dėl ko ji iki pat pasaulio pabaigos būtų turėjusi kentėti tos nuodėmės pasekmes? Juk jeigu mūsų pirmieji tėvai nebūtų nusidėję, mes visi tuoj po šio žemiško gyvenimo butume su savo sudvasintais kūnais paimti į dangų.
Nuo pat krikščionybės pradžios buvo tikima, kad Marija buvo paimta į dangų. Niekur niekad nebuvo jos relikvijų, niekur nebuvo garbinamas jos kapas. O mes žinome, kad pirmieji krikščionys labai mėgdavo garbinti šventųjų kapus ir relikvijas. Tad tuo labiau jie būtų didžiausioje pagarboje laikę Marijos kapą ir jos kūno relikvijas.