D. PETRUTYTĖ
TEISINGAS juslių auklėjimas yra labai reikšmingas ir svarbus vaiko plėtroje. Tai intelektinio gyvenimo pagrindas. Žmogaus gyvenimo laikotarpis nuo 3 iki 6 m. amžiaus pasižymi sparčiu kūno augimu ir juslinių bei intelektinių galių susiformavimu. Todėl yra labai svarbu įsidėmėti, kad vaiko intelektas neveikia atskirai, bet visuomet yra labai glaudžiai susijęs su kūnu, o ypatingai su nervine bei raumenine sistema. Montessori auklėjimo metodas kaip tik ir remiasi giliu ryšio supratimu tarp kūno ir intelekto.
Ji laikosi nuomonės, kad žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, jog jis turi protavimo galią. Tačiau ji niekad nepamiršta, kad žmogus, kaip ir gyvuliai, turi medžiaginį kūną su įgimtais polinkiais.
Medžiaginis kūnas su penkiomis juslėmis yra jungtis su vidiniu arba dvasiniu pasauliu. Juslių padedamas, žmogus plėtoja ir turtina savo dvasinį pasaulį. Pačios įdomiausios studijos psichologijoje yra tos, kurios nagrinėja, kaip tos dvi mūsų prigimties dalys viena kitą veikia ir kaip jos viena su kita santykiauja. Intelektinė mūsų dalis užsiima visuotinėmis arba abstrakčiomis idėjomis, ji pasireiškia grynuoju protu ir laisvąja valia. O kūniškoji mūsų dalis su savo penkiomis juslėmis yra nukreipta į atskirus daiktus išoriniame pasaulyje.
K. Šimonis Rytmetis (1956)
Naujagimis kūdikis, kaip ir naujagimis šuniukas, pradeda gyvenimą, neturėdamas savo galvoje jokių idėjų. Tačiau trejų, ketverių metų laikotarpyje kiekvienas normalus vaikas jau yra įsigijęs eilę įvairių sąvokų, pvz., kas yra švelnumas, kietumas, aukštumas, ilgumas, gerumas, blogumas, o taip pat ir daug kitų protinių sąvokų, kurių joks šuo nepasisavina, nors jis gyventų ir kelias dešimtis metų. Nors vaikas ir šuo gyvena tame pačiame pasaulyje, tarp tų pačių daiktų, girdi tuos pačius garsus, mato tas pačias spalvas, maudosi tame pačiame vandenyje ir maitinasi tuo pačiu arba bent labai panašiu maistu, bet juodu vystosi visiškai skirtingai.
Vaikas iš pat pradžios turi savyje galią atitraukti iš tam tikrų daiktų jų esmines ypatybes. Pabandykite stebėti dvejų ar net ir vienerių metų amžiaus vaikutį ir pamatysite, kad jis domisi ne tik įvairiais daiktais, bet ir jų kokybe: spalva, švelnumu, skoniu, svoriu, išvaizda ir t. t. Mes, suaugusieji, savo galvose turime daugybę abstrakčių idėjų. Kaip ir kada jas įsigijome, dažniausiai visai neatsimename. Tačiau yra aišku, kad švelnumo idėja mumyse kilo, stebint ir liečiant švelnius daiktus, o šiurkštumo idėja kilo iš šiurkščių daiktų stebėjimo bei lietimo. Panašiai iš gerų ir blogų daiktų bei veiksmų susidarėme gerumo ir blogumo sąvokas. Tai reiškia, kad mes savyje turime galią, kuri kažkokiu paslaptingu būdu pajėgia iš daiktų, esančių šalia mūsų, išskirti arba atitraukti tokias ypatybes, kurios egzistuoja tik mūsų prote. Pvz. panašių daiktų grupėje — penki obuoliai, penki riešutai — mūsų protas pajėgia išskirti penkių sąvoką, kuri gali būti taikoma visur ir visiems daiktams. Joks gyvulys to negali pasiekti, nors jo juslių organai veikia panašiai kaip ir žmogaus, nes, mikroskopiškai tyrinėjant, nerandama ypatingo skirtumo tarp gyvulio ir žmogaus nervinės ir raumeninės sistemos sudarymo.
Šitą žmogaus proto ypatybę pirmasis yra pastebėjęs Aristotelis, kurs savo tyrinėjimo išvadas išreiškė šiais žodžiais: "Nieko nėra intelekte, ko pirmiau nebūtų buvę juslėse".
Montessori niekados nesivadovaudavo teorijomis, bet visuomet stengdavosi atidžiai sekti prigimties apraiškas. Kai ji pastebėdavo, kad vaikas veikia savaimingai ir kūrybiškai nusiteikęs, nesvarbu kokia linkme, ji visuomet stengdavosi jam padėti. Stebėdama vaikus, ji įsitikino, kad vaiko protas yra linkęs iš medžiaginių daiktų išskirti jų esmines ypatybes ir tokiu būdu susidaryti atitrauktų idėjų atsargas. Šitose idėjose atsispindi išorinis pasaulis, kuris mums padeda pakilti virš pojūtinių įspūdžių sąmyšio. Tad ji sąmoningai ėmėsi padėti vaikui kaip galima lengviau susidaryti atitrauktines sąvokas. Dėl to atsirado sistemingai tiksli juslių lavinamoji medžiaga, kurią 3—6 m. amžiaus vaikai nepaprastai mėgsta ir noriai naudoja. Kiekviena tam tikslui skirtoji priemonė yra taip padaryta, kad kiekvieną kartą vaiko protas susitelktų ties kokia nors daikto ypatybe. Pvz. raudonos lazdelės duoda tik ilgumo idėją, bokštuko kubai — didumo, laiptukai— storumo, skambučiai — muzikos garsų ir t. t. Visos lazdytės yra tos pačios spalvos, to paties medžio ir tokio pat svorio, įvairuoja tik jų ilgumas. Tokiu būdu vaiko protas pasidaro lyg "aklas" kitokioms to daikto ypatybėms, išskiriant ilgį.
Tas pat yra ir su spalvų lentelėmis, kurios yra vienodo dydžio, vienodo svorio ir vienodos išvaizdos o skiriasi tik spalvų įvairumu. Todėl šitoji ypatybė iš karto tampa vaiko dėmesio centru, ir dėmesys lieka susitelkęs ties šia spalvine ypatybe, kol medžiaga yra vartojama nustatytu būdu. Taip pat skambučiai visi yra tokios pat išvaizdos, o skiriasi tik savo garsais. Norint juos sustatyti į muzikinę gamą, reikia suduoti atitinkamu plaktuku. Akis čia nieko negali padėti, o tik ausis.
Iš to, kas čia pasakyta, aiškėja, kad juslių lavinamosios medžiagos paskirtis nėra pateikti vaikui naujus įspūdžius, bet susisteminti ir sutvarkyti jau turimą daugybę įspūdžių. Montessori yra pavadinusi juslių lavinamąsias priemones raktais į visatos pažinimą. Šios auklėjimo sistemos aplinkoje nesakoma vaikui "stebėk", bet duodama atitinkama medžiaga su "izoliuotomis" daiktų ypatybėmis, kurios ne tik lavina jusles, bet ypač padeda susitelkti vaiko dėmesiui. Kai vaike, dirbant jam su šitokia medžiaga, susikuria betarpiškas ryšys tarp jo, daikto ir aplinkos, tada jau vaiko pažanga yra užtikrinta. Juslių jautrumas įgalina vaiką geriau stebėti aplinką ir joje esančius daiktus bei vykstančius reiškinius. Aplinka savo įvairumu žavi ir traukia vaiko dėmesį, kurio dėka jis renka sau žinias, kaip bitelė medų.
Vaikas, dirbdamas su skirtingomis, kiekvienai juslei atitinkančiomis priemonėmis, pradeda studijuoti daiktų ypatybes išoriniame pasaulyje, pvz. ilgumą, platumą, spalvingumą, svorį. Kai vaikas jau gerokai yra padirbėjęs su priemonėmis, tada jam yra duodamos "pamokos": ilgas — trumpas, didelis — mažas, storas — plonas, balta
K. Šimonis Į kosmosą (1959)
— raudona ir t. t. Įsigytoji vaiko patirtis dabar yra lyg apvainikuojama tiksliais žodžiais išsireiškimais, kurie vaiką įgalina logiškai galvoti ir spręsti. Juslių lavinamoji medžiaga padeda vaikui tyrinėti ir tokiu būdu susidaryti tvirtą bei platų pagrindą, ant kurio vėliau, po 6 metų, jau yra statomas aukštesnis protinis gyvenimas. Šitą diena iš dienos ištisais mėnesiais vykdomą juslių lavinimo darbą galima pavadinti tikru vidiniu pasiruošimu vėlesniam gyvenimui, profesiniam pašaukimui, moksliniam darbui.
Tie vaikai, kurie bent šiek tiek turėjo progos sistemingai palavinti savo jusles, tuojau išsiskiria iš kitų: jų protavimas aiškus, tvarkingas, nuoseklus.
Toks vaikas yra sąmoningas savo veiksmuose ir kalboje. Paklaustas jis pirma pagalvos, o tik paskui atsakys. Jam aišku, ką jis žino ir ko nežino. Taip yra dėl to, kad tokiam vaikui, dirbant su sisteminga medžiaga, visi įspūdžiai yra labai tvarkingai susidėstę prote, kiekvienas savo vietoje. Yra didelė palaima žmogui nuo pat kūdikystės turėti nesumišusias ir aiškias idėjas. Protinei sveikatai ir dvasinei pusiausvyrai įsigyti kito kelio nėra.
Kruopščiomis ir sistemingomis pratybomis vyksta netiesioginis pasiruošimas gyvenimui. Palyginkime vikšrą, ryjantį lapus, ir vėliau margaspalvę peteliškę, čiulpiančią gėlių nektarą. Tas pat vyksta ir protinėje vaiko plėtroje. Jis, eilę metų nuolat veikdamas su daiktais (ne žaislais), "ryja" jų pažymius. Visa tai yra pasiruošimas aukštesniam ir labiau sudvasintam gyvenimui. Įvairus, tvarkingas ir galimai pilnesnis pojūtinis gyvenimas yra pats geriausias pasiruošimas aukštesnei intelektinio gyvenimo formai.