J. JANONIS
MŪSŲ uždaviniai išeivijoje, atrodo, turėtų būti tokie aiškūs, kad net nebedrąsu apie juos kalbėti. Bet, atsižvelgiant į šiandieninę mūsų tautos kritišką padėtį, niekad nebus per daug apie tuos uždavinius kalbėti ir vienas kitą raginti jų neužmiršti. Pagrindiniai mūsų uždaviniai yra išlaikyti išeivijoje lietuvybę ir iškovoti Lietuvai laisvę.
Jau nekartą esame ir iš priešų ir iš draugų girdėję, kad mums vilčių nėra, kad neatgausime nei laisvės nei išeivijoje neišliksime lietuviais. Tačiau nuo mūsų priklauso, ar mes išliksime gyvi savo tautai, nuo mūsų dvasinio stiprumo priklauso, ar mes kovą laimėsime. Dažnai kova yra laimima ne fizine jėga, bet dvasios stiprumu.
Iš istorijos žinome, kad daug tautų pasaulyje išnyko, o kitos baigia išnykti. Kokios yra tautų išnykimo priežastys? Kartais gali būti išorinių priežasčių: karai, epidemijos, didelės gamtinės katastrofos. Bet dar pavojingesnės yra vidujinės priežastys: susimaišymas su kitų tautų žmonėmis, užmiršimas savo kalbos, dainų, papročių, negerbimas savo vardo nei savo garbingos praeities. Iš šitų vidujinių negalavimų tik pati tauta gali išsigelbėti, jei laiku pastebės pavojų ir energingai imsis tinkamų priemonių.
Mūsų padėtis išeivijoje nėra lengva. Lietuvis visais laikais nutautinimui nebuvo atsparus. Mūsų tautos istorija gyvais faktais rodo, kokių didelių dvasinių nuostolių dėl šios savo silpnybės esame patyrę. Nors mūsų tauta dabar yra visokiais būdais naikinama, bet niekas jos neįstengs sunaikinti, jei mes patys savęs nesunaikinsime. Juk mūsų rankose yra lietuvio vardo ir gimtosios kalbos išlaikymas. O tai yra lietuvybės išlaikymo laidas.
Savo mandagumu, kuklumu, vaišingumu, gailestingumu, teisingumu, darbštumu ir kitomis geromis ypatybėmis lietuvis svetimose šalyse yra įsigijęs garbingą vardą. Tačiau yra nemaža lietuvių, kurie gal iš per didelio kuklumo nepastebi ar nenori pastebėti, kad dažnai save prieš kitus be reikalo žemina, girdami ir vertindami tik tai, kas svetima, o peikdami, kas sava. Svetimybių garbinimu jau mes pasižymėjome ir Lietuvoje. Svetimą kultūrą mes esame įpratę kelti į padanges, o savąją drabstyti purvais. Tai yra pavojinga mūsų tautinė liga, nuo kurios jau ne vienas yra miręs, kiti — jau agonijoje, o treti dar tik pradeda sirgti.
Lietuvius galima suskirstyti į tris kategorijas: 1. kurių gyslose teka lietuviškas kraujas, bet kurie savęs jau nebelaiko lietuviais; 2. kurie save dar laiko lietuviais, bet yra nesąmoningi ir nesusipratę; 3. visi susipratę lietuviai. Aišku, kad pirmosios ir antrosios kategorijos mūsų broliai ir sesės jau yra išbraukę iš savo širdies gimtąją kalbą, lietuviškus papročius, dainas, pasakas, yra užmiršę garbingą savo tautos praeitį. Vis dėlto juos dar galima atgaivinti ir susigrąžinti savo tautai. Darbas, žinoma, sunkus, nes metodai dar neišbandyti ir nedaug turime tokių, kurie šio darbo imtųsi. Išeivijoje mes neturime po savo kojomis gimtosios žemės, bet turime stiprų pagrindą ir efektingus vaistus gydyti nutautimo ligai. Tas pagrindas yra mūsų kalba ir istorija, o vaistai — dainos, menas, šokiai.
Lietuvių istorija
Savo istorija mes per mažai rūpinamės ir per mažai ją pažįstame. Mokslininkai mano, kad Pabaltijy galėjo žmogus gyventi jau prieš 18.000 metų, o lietuviai čia atkeliavę apie 2000 m. prieš Kristaus gimimą. Romėnų rašytojas Tacitas (52-117) savo veikale "De situ, moribus et populis Germaniae" aprašo aisčių gyvenimo būdą, užsiėmimą ir religiją. Jis pažymi, kad aisčiai rūpestingai dirba žemę, geriau "negu tingūs germanai". Pasak Jordane, IV amž. ostgotų karalius Enmanrichas nukariavęs aisčius. Tas pats Jordane rašo, kad aisčiai yra taiki žmonių giminė. Vienuolio Ansgaro biografas Rimbertas (865-888) knygoje "Vita Sancti Ansgarii" rašo apie Apuolės išgriovimą. Lietuvos valstybės pradžia mes paprastai laikome Mindaugo laikus (XIII amžių). Net spaudoje buvo siūlyta drauge su vasario 16 d. minėti ir Mindaugo valstybės įkūrimo metus, bet tai būtų didelė klaida. Kažin, ar mūsų valstybės pradžia nesiekia pirmojo šimtmečio pradžios, kai, pagal Byčnovo kroniką, pas aisčius atvykęs Palemones su sūnumi? Tad ir šiuo atžvilgiu pasirodo per didelis lietuvio kuklumas.
Kitos tautos, kurios savo valstybės pradžią nukelia prieš tūkstančius metų, neturi tvirtesnio istorinio pagrindo už mus. Kinija savo valstybės pradžią laiko 3082 m. prieš Kristų, savo legendarinius imperatorius bei valdovus laikydama tikrais. Rusijos valstybės pradžia laikoma 862 m., tačiau ir ji yra paremta tik padavimu. Tada šios šalies gyventojai Variagams, trims Rus giminės broliams, pasakę: "Ateikite ir valdykite mus. Mūsų žemė didelė, bet nėra tvarkos". Vyresnysis brolis apsigyvenęs 862 m. Naugarde ir pradėjęs valdyti Rusiją. Italija iš daugybės kunigaikštijų į vieną valstybę susijungė tik XIX amžiuje (1861-1870). Vokietija buvo suvienyta į vieną valstybę 1871 m., kuri po 1648 m. buvo susiskaldžiusi net į 400 valstybėlių. Tad ir mes visai drąsiai galime savo valstybės pradžią nukelti daug anksčiau negu XIII amžius.
Lietuvių kultūra, ir kalba
Pažvelgę į savo kalbą, papročius ir meną, pamatysime, kad lietuviai buvo kultūringesni už kitus savo kaimynus. Jie pasižymėjo muzikalia siela ir ją parodė savo dainose. Mūsų tautinis menas, audiniai, rūbai ir šokiai iki šiol stebina kitataučius. Lietuvių kultūringumą parodo ir tas faktas, kad jie atskyrė žmogų nuo gyvulio, gyvulį nuo paukščio, ką gražiai įrodo lietuvių kalba. Lietuvis žmogų valgydina, gyvulius šeria, paukščius lesina. Lietuviui žmogus miršta, gyvulys nudvesia. Tik bitelę už jos darbštumą lietuvis pagerbė, sakydamas, kad ji miršta, kaip ir žmogus. Norėdami labiau įsitikinti lietuvių kalbos kultūra ir žodingumu, dar galime paminėti, kad lietuvis vaikus peni, šunis ir kates lakina, kiaules liuobia. Gyvulių nudvėsimui taip pat vartojami įvairūs žodžiai: krito, nusprogo, nunyko. Lietuvis burną prausia, galvą trenka, rankas mazgoja, kojas plauna, rūbus skalbia, velėja, skalauja. Šie gausūs žodžiai rodo, kad lietuvis jau nuo senų laikų yra buvęs švarus. O juk švara yra kultūros pažymys. Kitų tautų žodyne šiems išsireiškimams terandame dažniausiai tik po vieną žodį.
Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Tamošaitienės audiniu ir tapybos kūriniais, buvusiais jos meno parodoje Čiurlionio Galerijoje, Čikagoje.
O kaip mūsų kalbą turtina daugybė mažybinių ir maloninių žodžių! Nė vienoj kitoj kalboj jų tiek nerandame. Kalbininkai daiktavardžiui "tėvas" priskaičiuoja kelias dešimtis įvairių lyčių: tėvas, tėvelis, tėvužėlis, tėtytė, tėtelis, tėtukas, tėveliukas ir t. t. Šie žodžiai yra gimę iš labai jautrios ir švelnios lietuvio sielos. Lietuvis negali išreikšti gilių jausmų kitos kalbos žodžiais, nes juose neranda pakankamo preciziškumo ir rafinuotumo.
Geriausias kriterijus išmatuoti tautos sielai yra jos kalba, dainos, muzika, menas. Kultūringasis pasaulis, šiuo mastu išmatavęs lietuvių tautą, ją labai įvertino. Tegul mūsų bepradedą nutausti broliai ir sesės išgirsta, ką apie mus kiti kalba. "The Encyklopedia Americana" (1942 m., 17 tome, 482 psl.) rašo: "Lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, vokiečių, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos ir sanskrito yra toks glaudus, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti mokslininkų ištariamus sanskrito sakinius. Todėl filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų gyvųjų kalbų. Įsidėmėtinas ir tas faktas, kad lietuvių kalba turi tiek panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskrito. Jeigu tautos siela apsireiškia jos dainose, tai lietuviai užsitarnauja būti laikomi pačia ramiausia ir taikingiausia rase pasaulyje."
Goethe ir Herderis taip pat sau įkvėpimo sėmėsi iš lietuviškų dainų. Reclus, vienas žymiausių pasaulio geografų (1830-1905), savo veikale "Geographie Universelle" sako: "Jei tautos vertė būtų žmonijos matuojama tos tautos kalbos bruožais, tai lietuviai stovėtų Europoje pirmoje eilėje". Žymus kalbininkas A. Meillet (1866-1936) savo veikale "Les langues dans l'Europe nouvelle" rašo: "Pagrindinis lietuvių kalbos bruožas yra jos senumas. Nors patys seniausi lietuvių kalbos tekstai yra iš XVI amž., tačiau kai kurie lietuviški žodžiai yra artimesni pirmapradei indoeuropiečių lyčiai negu atitinką sanskrito arba graikų kalbos žodžiai, žinomi daugiau kaip prieš du tūkstančius metų". Karlovičius pabrėžia, kad lietuviai ūkininkai XX-me amžiuje šnekasi ta kalba, kuri yra kadaise buvusi visų indoeuropiečių kalbų motina. Minėtas filologas A. Meillet savo studentams sakydavo: "Jei norite sužinoti, kaip jūsų protėviai kalbėjo, nuvykite į Lietuvą ir pasiklausykite, kaip kalba lietuviai kaimiečiai". Kantas kadaise kreipėsi į europiečius, ragindamas gelbėti ir išlaikyti Lietuvą, nes lietuvių kalba esanti kelias pažinti Europos tautų kultūrai. Jis rašė: "Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, kuris padės atspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįslę". Ir Adomas Mickevičius tas pačias mintis išreiškė kitais žodžiais: "Lietuva turi raktą išspręsti visoms slavų problemoms. Lietuva yra mįslė, kuri dar turi būti atspėta ir apreikšta pasauliui". Tad ir dr. A. Ramūnas savo tautiečiams sušunka: "Lietuvi! Brangus tautieti! Tokius žodžius iš pačių pasaulio mokslininkų lūpų girdėdamas, kaip galėtum nemylėti, nevertinti mūsų protėvių palikto brangiausio turto, kuris kartu yra ir viso vakarų pasaulio bei visos žmonijos lobis".
Mes, palikdami tėvynę, praradome visus savo turtus, visas medžiagines brangenybes, bet išsinešėme vieną brangų deimantą — motinos kalbą, mūsų tautos sielą. Mūsų protėviai tūkstančius metų tą brangenybę išnešiojo savo širdyje ir mirdami perdavė vaikams. Tauta ją išsaugojo iki mūsų dienų. Mes esame įpareigoti ją toliau saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.
Dabartinė padėtis
Ne per seniausiai A. Rimvydis "Drauge" rašė: "Yra nemaža tiesiog pritrenkiančių faktų. Štai abu tėvai inteligentai, tėvas profesorius, bet vaikų lietuviškumu visai nesirūpina. Berniukas kartais siunčiamas į amerikiečių skautų stovyklą, bet ne į lietuvių. Tėvai mielai į balius važinėja, bet paaugusių vaikų į lietuviško jaunimo vakarėlius neveža. Užtat dabar tie vaikai su lietuvišku jaunimu jokių ryšių nepalaiko. Štai inžinierius, kuris turi kelias mergaites, motinos prižiūrimas, bet jos visos kalba tik angliškai. Štai kita inteligentiška šeima su septyniais tūkstančiais dolerių metinių pajamų, bet to jiems neužtenka, todėl eina dirbti ir žmona. Vaikus augina amerikietė, žinoma, mokydama tik angliškai".
Palyginus dabartinius imigrantus su pirmaisiais ateiviais, tokio inteligentų elgesio jokiu būdu negalima pateisinti. Nors pirmieji ateiviai buvo daugiausia bemoksliai, išaugę po svetimu jungu, bet vaikus ir anūkus išmokė lietuviškai kalbėti. Prel. J. Balkūno žodžiais, lietuvybė pradėjo Amerikoje silpnėti tik nuo 1930 metų. Ligi tol bažnyčiose anglų kalbos nebuvo girdėti. Mokyklose katekizacija buvo tik lietuvių kalba. Tik po 1930 m. pradėta bažnyčiose vartoti dvi kalbos, laikraščiuose atsirado angliški skyriai. Šios permainos svarbiausia priežastis — mišrios šeimos.
Juo žmogus daugiau tolsta nuo savųjų, tuo labiau linksta prie svetimųjų. Mozė savo tautai uždraudė kurti šeimas su svetimtaučiais. Jis tai padarė Dievo vardu. Jeigu nebūtų buvę to draudimo, Izraelio tauta jau seniai būtų išnykusi, susimaišydama su kitomis tautomis. Lietuviai šiuo reikalu rašytų įstatymų neturėjo, bet savo vaikams jokiu būdu neleisdavo kurti šeimos su svetimtaučiais. Tėvai net atsižadėdavo savo vaikų, kurie jų nepaklausydavo. Gal šiandien tėvai ir neatsižadės mišrias šeimas kuriančių vaikų, bet jie bus išbraukti iš savo tautos. Mišrias šeimas Vaižgantas pavadino vėžiu. Tai prasmingas vardas. Kaip vėžys yra beveik nepagydoma liga, taip ir mišrios šeimos beveik visuomet neša tautinę mirtį.
Jeigu lietuviai kurs tik lietuviškas šeimas, jeigu šeimose vaikai bus mokomi lietuviškai skaityti ir rašyti, tai tautybė bus išsaugota. Šiandien mūsų tauta gyvena skaudžiausias savo istorijoje dienas, tačiau ji išliks gyva, jeigu mes patys jos nenumarinsime.