jaunimo paslaptys
Juozas Vaišnys, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Esu jauna mergaitė, užaugusi katalikiškoje šeimoje ir lankanti katalikišką mokyklą. Manyčiau, kad krikščionybės principai yra giliai įleidę šaknis mano sieloje, ir aš jų taip lengvai neatsisakyčiau. Stengiuosi vis tobulėti ir būti geresnė su Dievu ir su žmonėmis. Einu dažnai išpažinties. Beveik visuomet tenka pasakyti, kad esu turėjusi blogų, neskaisčių minčių. Jos mane nuolat vargina lyg musės: nespėji jų nuvyti, ir žiūrėk — vėl jos čia. Kunigas vis pasako, kad reikia su jomis kovoti, joms pasipriešinti, vengti progų, galinčių jas sukelti. Aš, žinoma, prižadu, bet didelės pažangos nematau — kitą kartą vėl tas pat. Man šioje srityje yra daug neaiškumų. Kada tos mintys yra blogos, o kada ne? Kada aš joms pakankamai pasipriešinu ir su jomis kovoju, o kada pasiduodu ir pritariu? Pasakysiu, kad man dažnai būtų labai sunku duoti atsakymą į šiuos klausimus, nors ir kažkaip stengčiausi savo sąžinę analizuoti. Kartais lyg atrodytų, kad tos mintys nėra blogos, o jeigu ir blogos, tai stengiuosi su jomis kovoti, bet ar tikrai, ar užtenkamai? Jaučiu nuolat kažkokį dvasinį neramumą ir netikrumą. Norėčiau dar daug rašyti, jaučiu, kad ne viską pasakiau taip, kaip norėjau, bet manau, kad iš šitų kelių sakinių jau supratote mano dvasinę padėtį. Tad prašyčiau bent trumpai atsakyti, už ką būsiu labai dėkinga.
Jus gerbianti Silvija
Mieloji Silvija,
Yra žmonių, turinčių tokią nejautrią ir apkerpėjusią sąžinę, kad nors kūju duok į ją — vis tiek nepajus. Kiti tuoj pajunta net ir mažučio uodo užtūpimą ant savo sąžinės. O yra ir tokių, kurie ne tik tuos švelnučius uodo užtūpimus, bet net kūjo smūgius tik įsivaizduoja ir dėl jų labai jaudinasi, nors iš tikrųjų ten nei tų uodų nėra, nei kas nors kūju jų sąžinę daužytų. Tai yra skrupulinga, liguista sąžinė. Yra gera turėti jautrią sąžinę, bet tas jautrumas neturi būti perdėtas, neturi virsti skrupulingumu. Skrupulinga sąžinė yra klaidinga, todėl žmogus negali jos sekti ir pagal jos diktavimus elgtis. Vienintelis jam kelias — pasirinkti gerą dvasios vadovą ir paklusniai sekti jo patarimus, visiškai nekreipiant dėmesio į savo sąžinės priekaištus. Taip elgiantis, pamažu gali skrupulinga sąžinė pagyti.
Šiuos kelis įžanginius sakinius apie sąžinę parašiau, norėdamas Tave įspėti, kad per daug nesibaimintum dėl tų minčių ir labai smulkmeniškai nuolat neanalizuotum savo sąžinės, nes, taip elgiantis, gali kilti pavojus tapti skrupulante. Iš to, ką laiške apie savo dvasinį gyvenimą pasakei, neatrodo, kad Tavo sąžinė galėtų lengvai tapti nejautri ir atbukusi, bet gal daug lengvam ji galėtų tapti per jautri ir baigšti.
Pirmiausia reikia žinoti, kad žmogaus veiksmo moraliniam įvertinimui turi būti atsižvelgta į jo proto ir valios dalyvavimą tame veiksme. Koks nors veiksmas žmogui tik tada yra pilnai priskirtinas, kai yra protu suprastas ir valia norimas. Iš šito pasakymo Tau turėtų būti aišku, kad tos mintys, arba geriau sakant svajonės, dažnai Tavo fantazijoje skraido be aiškaus proto supratimo ar įvertinimo ir be tikro valios sutikimo.
Atmintis arba kokie nors išoriniai įvykiai bei vaizdai pateikia fantazijai medžiagos, ir žmogus svajoja. Šitos jo svajonės yra labai panašios į sapną. Žmogus už jas nėra morališkai atsakingas, nes čia pilnai nedalyvauja nei protas, nei valia. Tik tada, kai į tas svajones atkreipiamas dėmesys, kai žmogui kyla klausimas, ar jos yra geros, ar ne, tik tada jose pilnai pradeda dalyvauti protas ir nusprendžia jų moralinę vertę. Jeigu protas nuspręstų, kad tos mintys buvo blogos, neleistinos, tai dar iki šiol vis tiek žmogus, kuris jomis užsiiminėjo, jokio nusikaltimo nepadarė, nes nebuvo iki šiol pažinimo, tad negalėjo būti nė valios sutikimo. Bet dabar, kai jau protas pažįsta jų blogumą, priklausys nuo žmogaus laisvos valios, ar jis nuodėmę darys, ar ne: ar jis tomis mintimis toliau užsiiminės ir gėrėsis, ar stengsis jomis nusikratyti.
Bet dažnai nuo šio momento ir kyla didžiausi neaiškumai: ar buvo tuoj toms mintims pasipriešinta, ar gal buvo bent šiek tiek jomis laisvai pasidžiaugta? Juk jos ir vejamos taip lengvai nepabėga, kaip labai gražiai išreiškei savo laiške, prilygindama jas musėms. Bet jeigu tikrai į tas mintis žiūrėsi taip, kaip į piktas ir įkyrias muses, tai nuodėmės tikrai nepadarysi. Juk niekas neleidžia ilgiau toms musėms ant savo veido tupėti, bet nuolat baido, nors jos ir šimtą kartų vis atgal grįžtų. Pavojus toms blogoms mintims pritarti ir jomis gėrėtis yra tik tada, kai į jas žiūri, kaip į laimės, nors ir uždraustos, šaltinį. Kiekviena pagunda žmogui prisistato, apsisiautusi laimės ir gėrio skraiste, tačiau šaltas protavimas tuoj gali suprasti, kad po ta skraiste yra pasislėpęs blogis ir nuliūdimas. Pasidavimas tokiai pagundai gali žmogui suteikti laikinį malonumą, bet niekados nesuteiks laimės, nes tas trumpas malonumas tuoj pasikeis į sąžinę graužiantį išmetinėjimą ir nuliūdimą. Tad nuolat šį neginčijamą faktą prisimenant, būtų daug lengviau atsisakyti tų "malonių" minčių ir pagundų.
Pašalinti baimei, ar nebuvo bent trumpai toms mintims pritarta, gal bus naudingas šis praktiškas patarimas: jeigu tomis mintimis ilgiau neužsiiminėjai, supratusi jų blogumą, tai sunkios nuodėmės tikrai nebuvo. Jei atrodo, kad galėjo būti koks nors labai trumpas gėrėjimasis, tai greičiausiai arba visai jo nebuvo, o tik taip atrodė, kai jos prisistatė viliojančių pagundų išvaizda, arba jeigu ir buvo koks nors labai trumpas pasigėrėjimas, tai jį galima laikyti tik lengva nuodėme, kuri neatima pašvenčiamosios Dievo malonės ir nedraudžia priimti Komunijos.
Dažnai yra duodamas patarimas, kad, norint išvengti pagundų, reikia vengti visų aplinkybių, kurios gali sukelti pagundų, t. y. reikia vengti žiūrėti nešvarių paveikslų, filmų ir t. t. Toks patarimas yra protingas, bet gal ne visai tiksliai išreikštas. Juk noras žiūrėti tų paveikslų ar filmų jau ir yra pagunda. Tačiau ši pagimdo gal yra dar ne tokia stipri. Iki žmogus prieina prie sunkios nuodėmės, jis dažnai pereina ilgoką pagundų kelią. Iš pradžių tos pagundos yra gana silpnos, lengvai nugalimos, bet jeigu joms pasiduodama, tada kyla stipresnės pagundos, kurioms jau sunkiau atsispirti, po to dar stipresnės, iki žmogus nepasijunta, kaip krinta į moralinį nusikaltimą. Lengviausia visa to išvengti buvo pačioje pradžioje, kai jis buvo gundomas tokiems dalykams, kurių išvengti nebuvo labai sunku. Tad norint išvengti didesnių suklupimų moralinėje srityje, reikia stengtis vengti tokių dalykų, kurie gal dar ir neatrodo nuodėmingi, bet kurie galėtų pamažu vesti į nuodėmę. Arba dar geriau — nežiūrėti į visa tai iš neigiamos, bet daugiau iš teigiamos pusės: nesinešioti nuolat savo širdyje baimės, kad vienur ar kitur yra pavojus nusidėti, bet verčiau nešiotis pasiryžimą kiekviename žingsnyje padaryti ką nors gera, nusigalėti, pasiaukoti, parodyti, kad žmogaus veiksmams vadovauja ne jausmai, bet protas. Jeigu žmogus nuolat turės tvirtą nusistatymą neiti su savo sąžine į kompromisus ir nesistengti apgauti Dievo, tai jo sąžinė bus daug ramesnė ir pavojus įžeisti Dievą bus daug mažesnis.
Kalbant apie neskaisčias mintis, būtinai reikia pabrėžti, kad žmonės iš nežinojimo kartais labai gražias mintis laiko neskaisčiomis. Galvoti apie tai, ką pats Dievas yra sutvėręs ir žmogui suteikęs, negali būti jokios nuodėmės. Nuodėmė yra tik tada, kai galvojama apie kokius nors veiksmus, priešingus Dievo nustatytai tvarkai ir Jo planams.
Teisingai šv. Augustinas yra pasakęs: "Ama et fac quod vis — mylėk ir daryk, ką nori". Tai reiškia, kad jeigu žmogus tikrai Dievą myli ir stengiasi visuomet Jam patikti, tai jam nėra reikalo nuolat baimintis, kad gal viena ar kita jo mintis buvo negera, kad gal vienoje ar kitoje srityje jis nusidėjo. Ši baimė nuolat žmogų persekioja tik tada, kai jis, kaip minėjome, pradeda eiti į kompromisus su savo sąžine, matuodamas kelią, iki kur jis dar gali eiti, išvengdamas sunkios nuodėmės, arba kai pradeda stengtis apgaudinėti Dievą, mėgindamas pasiekti kaip galima daugiau kūniškų malonumų ir sau įsikalbėdamas, kad jis nenori įžeisti Dievo. Tokiu būdu elgdamasis, žmogus apgauna ne Dievą, o pats save.