IGN. PAŠUŠVYS
Daugelis tėvų pradeda vaiko auklėjimą su gandro istorijomis. Tai pirmasis melo pagrindas. Kodėl negalima vaikui pasakyti tiesos? Juk vieną dieną jis vis tiek tai sužinos ir pagalvos, kad tėvai jam melavo. Tada jis ir kitais tėvų pasakojimais pradės netikėti. Arba štai vaikas prašo duoti dešimt centų ledams. Tėvas pasako, kad neturįs nė cento kišenėje, o po kiek laiko jis siunčia vaiką nupirkti cigarečių, duodamas pinigų!
Jeigu vaikas ką nors sudaužo ir tuoj prisipažįsta, tai būtų labai klaidinga jį už tai barti ir bausti. Kitą kartą jis neprisipažins, bet meluos. Reikia vaiką pagirti už jo drąsumą ir tiesos pasakymą, drauge įspėjant, kad būtų atsargesnis. Bet būtų klaidinga nuolat vaikui vis kalti, kad jeigu jis ką nors bloga padarys ir paskui prisipažins, tai jau viskas bus gerai. Tokiu būdu galima vaiką įpratinti daryti, kas tik jam patinka, nes jis žino, kad jokios bausmės už tai nebus. Jeigu vaikas, pavyzdžiui, žaisdamas futbolą, išmušė kaimyno langą, tai jam būtinai reikia pasakyti, kad ten daugiau nežaistų ir kaimyną už tai atsiprašytų bei nuneštų jam atlyginimą už padarytą nuostolį. Tokiu būdu vaiką pratinsime prie teisingumo. Nėra reikalo tokiais atvejais ilgai vaiką klausinėti ir daryti teismines scenas. Vaikas pats turi savo klaidą suprasti ir pasitaisyti.
Jeigu neaišku, ar vaikas sako tiesą, ar ne, tai reikia juo patikėti. Bet jeigu vėliau bus sužinota, kad jis sakė netiesą, tai reikia jį nusivesti į šalį ir pasakyti, kad labai negražu ir negarbinga meluoti. Jeigu visi meluotų, tai gyvenimas būtų labai baisus. Galima priminti ir aštuntąjį Dievo įsakymą, paaiškinant, ko jis reikalauja. Jam būtų gali ma priminti ir papasakoti, kiek daug garbingų žmonių yra pasiaukoję, norėdami būti teisingi ir gindami tiesą. Dėl to ir mes šiandien gyvename laisvėje, džiaugdamiesi gražiu pasauliu. Jeigu nebūtų buvę teisingų žmonių, tai šiandien mes visi vergautume.
Tėvų nuodėmėmis dažnai užsikrečia vaikai. Niekas negali duoti to, ko neturi. Mūsų vaikai niekad neišmoks sakyti tiesos, jei tėvai nerodys pavyzdžio. Jeigu rūkorius tėvas vaikui aiškins, kad rūkymas yra kenksmingas, tai jo žodžių vaikas neklausys, bet tuoj ir pats pradės rūkyti. Nieko nepadės nė draudimas. Vaikas visuomet suras progų vienaip ar kitaip peržengti tėvų įsakymus. Tad jeigu ko nors iš vaiko reikalaujame, patys tai darykime.
Jeigu, pavyzdžiui, teta ar dėdė nupirko vaikui kokį nors žaisliuką, o motina paima tą žaisliuką ir duoda kitam, visiškai vaiko nepaprašiusi ir nepasiklaususi, yra labai didelė auklėjimo klaida. Juk ji pati bara ar net muša vaiką, jeigu jis ką nors be jos leidimo paima, o ji pati panašiai elgiasi, ir niekas jos už tai nebara ir nemuša. Vaikas to negali suprasti, jame pradeda kerotis keršto ir neapykantos jausmai, ir ilgainiui jis gali prieiti prie didelių nusikaltimų. Jeigu vaikas turi klausyti tėvų, tai ir tėvai neturi su vaiku elgtis kaip su daiktu, jie turi jį gerbti ir su juo skaitytis.
Priežodis sako, kad pametęs verkia, o radęs džiaugiasi. Tačiau dėl to jau ne vieno vaiko moralumas nuliu pavirto. Jei mergytė randa lėlę ir visai nesirūpina surasti tą, kam ji priklauso, yra labai negerai. Žinoma, tai nėra vagystė, bet vis dėlto svetimo daikto negalima pasilaikyti. Jeigu savininkas nesurandamas, vis tiek geriau tuos daiktus paaukoti vaikų darželiui ar prieglaudai, bet neleisti jais savo vaikams žaisti.
Jeigu vaikas gauna laišką, būtų didelė klaida neleisti jam pačiam jo atidaryti. Jeigu vaikas dar ir nemoka skaityti, tegul vis tiek jis pats savo laišką atidaro ir leidžia tėvams jį paskaityti. Kai tėvai savo pavyzdžiu iš mažens išmokys vaiką gerbti kito paslaptį, tai ir vėliau nebus didelių problemų.
Nepatartina laikyti namuose viešoje vietoje pinigų. Juos nuolat matydamas, vaikas gali kartą neatsispirti pagundai ir pasisavinti. Apie vagystę sužinojus, nereikia verkti, vaiko barti ar mušti, bet verčiau jam ramiai ir rimtai pakalbėti apie septintąjį Dievo įsakymą ir ką nors paskaityti iš šventųjų ar šiaip žymių žmonių gyvenimo, kur yra kalbama apie teisingumą. Toks elgesys tikrai atneš daug gražesnių rezultatų negu nerviškas jaudinimasis ir barimas.
Jeigu, vaikui paaugus, vėl pradeda kartotis vagystės, nieko nelaukiant, reikia pasekti jį ir stengtis sužinoti, kokie yra jo draugai ir kokios išlaidos. Jeigu yra kalti blogi draugai, tai būtina kaip nors surasti kitus. Jeigu čia draugai neturi įtakos, tik aplinka reikalauja daugiau išlaidų, tai padidinkime vaiko kišenpinigius. Juk vaikui augant, auga ir jo įvairūs reikalai bei išlaidos. Reikia vaiką pratinti prie taupymo, tačiau nebūti su juo šykščiom, nes tuo būdu jį versime įsigyti pinigų neleistinais būdais.
Kai kurie tėvai vaikams neduoda kišenpinigių, bet liepia jiems patiems užsidirbti. Nebūtina jiems eiti kur nors kitur uždarbiauti, galima ir namie duoti šiokio tokio darbo, už kurį jie gaus atlyginimą.
Klaidų ir nusikaltimų visuomet gyvenime bus, bet nereikia dėl to vaiko stumti į nusiminimą. Kantrumas ir meilė visuomet atneša gerų vaisių. Jeigu vaikas tampa visiškai nepataisomas, būtina pasitarti su geru daktaru, šios rūšies specialistu. Ligos priežastį suradus, nesunku pritaikyti ir tinkamus vaistus.
Kas tingi ir užmiršta auklėjimo dirvonus nuolat purenti, tas gero derliaus nesusilauks. Nešvarioje lėkštėje ir geriausi valgiai atrodo netokie skanūs, tad plaukime ir švarinkime vaikų širdis, jei norime, kad jie patys būtų laimingi ir mums suteiktų paguodos.
