PRANYS ALŠĖNAS
"Laiškų Lietuviams" praėjusiųjų metų gruodžio mėn. numeryje buvo A. Grauslio straipsnis, vardu "Pagarbos ir meilės gyvybei!" Perskaitęs tokią iššaukiančią antraštę, maniau, kad ten bus rašoma apie pagarbą ir meilę žmogaus gyvybei, ko šiuo metu žmonijoje labai trūksta, tačiau tame ilgokame straipsnyje buvo kalbama ne apie žmonių, o apie augalų, gyvulių, žuvų bei paukščių gyvybes. Ką gi — gerai ir tai, nes šiuo metu žmonės, o ypač vandališko išauklėjimo jaunimas, dažnai labai žiauriai nesiskaito ir su kitokia Dievo tvarinija, nekalbant jau apie žmogų. Čia tegalėtų kilti klausimas ne apie temos reikšmę, bet tik apie jos išpildymą. Kaip autoriui tai pavyko? Čia apie tai ir norisi pakalbėti.
Šiaip jau A. Grauslys labai patraukliai ir sklandžiai rašo. Tai matome iš jo dažnų rašinių "Laiškuose Lietuviams". Jo mintys sklandžios, gražiai skambančios, apipintos puikiais palyginimais ir reikšmingomis citatomis. Tad jo rašiniai skaitytojų yra mėgiami. Tačiau peršasi mintis apie minėtą jo rašinį kiek kritiškiau pakalbėti. Gal tas straipsnis buvo per daug išplėstas. Atrodo, kad, kai ką iš jo išmetus ir nubraukus, mintis nenukentėtų, priešingai — dar pagerėtų ir būtų logiškesnė.
Pažvelkime į tas spragas, kurios, mūsų nuomone, yra taisytinos. Pirmiausia autorius kalba apie žmonių pagarbą, priklausančią Dievo tvarinijai: augalams, gyvuliams ir paukščiams. Tai yra visiškai pritartina autoriaus mintims, nes, anot Maceinos, "juose yra įsidaiktinę Dievo žodžiai". Bet kai prieinama prie įstatymo "Nežudyk!", tai išryškėja kai kurios nelogiškos autoriaus išvados. Jo nuomone, gerai suprantant tą įstatymą, reikia žinoti, kad jis liepiąs saugoti ir globoti kiekvieną gyvybę bei mažinti jai kančią ir "be tikro reikalo gyvybės nenaikinti". Čia išsireikšta perdaug abstrakčiai. Kaip suprasti tą "tikrą reikalą"?
Po tokio abstraktaus išsireiškimo autorius prieina ir prie žmonių maitinimosi mėsa. Esą "ir šiam reikalui gyvybių žudymas nėra idealus stovis". Anot kai kurių teologų, esą Dievo numatytas žmogaus gyvenimo rojuje stovis šitokio gyvulių žudymo ir jais maitinimosi nenorėjęs. (Juk rojuje visai žmonėms gal nebūtų reikėję valgyti, ar ne? Pr. AL). Kai kurie mąstytojai maną, kad gyvulių žudymas ir naudojimasis jų mėsa yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Štai dėl ko mėsos nevartojimas galįs turėti kilnius moralinius ir net religinius pagrindus. Šita vieta autoriaus straipsnyje yra pati silpniausia. Tokie netikri, nieku neparemti teigimai, tokie abstraktūs tvirtinimai yra tiesiog keisti ir nesuprantami. Jeigu autorius juos dar kartą perskaitytų, manau, kad ir jo paties ausyse jie keistai skambėtų.
Niekur, atrodo, nei Dievo, nei Bažnyčios įsakymuose nėra uždrausta vartoti gyvulių ar paukščių mėsą maistui. Kitas dalykas, kad, skerdžiant ar plaunant gyvulius, reikia prisilaikyti kuo didžiausio humaniškumo, kad gyvuliai nesikankintų. Išskyrus žydų ritualinio gyvulių skerdimo kai kuriuos atvejus, žmonės ir eina prie kuo didžiausio humaniškumo šioje srityje. Antra vertus, nekalbant jau apie tai, kad valgyti mėsą nėra nei nemoralu, nei priešinga religijai, mėsa maitinasi net aukščiausi Katalikų Bažnyčios dvasiškiai, neišskiriant nei Popiežiaus. Šiandien žmonijos maitinimasis be mėsos beveik neįsivaizduojamas.
Šiandieniniame pasaulyje, kai žmonės maitinasi ir mėsa, ir visokiausiais kitokiais valgiais, vis tiek yra gana daug nedavalgiusių ir net badu mirštančių, tad ką bekalbėti apie mėsos vartojimo atsisakymą, nežiūrint kokiais motyvais būtų remiamasi! Gal tokiu atveju didelė žmonijos dalis išmirtų badu. Juk mėsa, ypač riebalai, žmogaus gyvybės palaikymui turi didelės reikšmės. Iš šaltojo Sibiro žmonės rašo, kad daug ten nuo šalčio miršta dėl to, kad trūksta riebalų palaikyti žmogaus organizmo šilimai ir sustiprinti jėgoms.
Tiesa, kad negerai vaikus iš mažens pratinti ar mokyti meškerioti ir medžioti. Pritartina straipsnio autoriui, kad reikėtų vaikams paskaityti Biliūno "Kliudžiau", o taip pat dar norėčiau pridurti, kad būtų naudinga jiems kai ką paskaityti ir iš Pr. Mašioto raštų, kur yra daug auklėjamo pobūdžio šios srities pasakojimų. Tačiau nors teoriškai ir aš galėčiau būti geras autoriaus draugas, nes niekad savo gyvenime nesu nei medžiojęs, nei meškeriojęs, nei gyvų sliekų į gabalus draskęs, bet praktiškai ir čia nereikėtų per daug jaudintis. Yra nustatyta, kad žuvų žiaunos visiškai nejautrios, tad žuvims neskauda, kai jų žiaunas perduria kabliukas. Taip pat nėra skaudi operacija ir sliekui, kai jis pusiau perplėšiamas. Gamtininkai teigia, kad būna atvejų, kai sliekai, lįsdami kur nors iš po akmens, patys save pertraukia — pasidalina į dvi dalis, ir tos abidvi dalys atskirai toliau gyvena. Taigi, ir jiems neskauda.
Nežiūrint daugelio autorių, savo raštuose ginančių gyvulius ir žvėris, vis tiek pasaulyje nepranyks nei cirkai, nei zoologijos sodai, nors juos dalinai ir galima vadinti gyvulių kalėjimais. Vis dėlto pirmiausia reikėtų labiau susirūpinti milijonų žmonių kalėjimais ir priverčiamo darbo stovyklomis Sovietų Sąjungoje bei raudonojoje Kinijoje, kur žmonės yra laikomi daug blogesnėse sąlygose negu žvėrys cirkuose ir zoologijos soduose.
Kad šuo yra žmogaus draugas, kaip straipsnyje rašo autorius, tai yra tiesa, bet ir čia, ypač mūsų gyvenamuose kraštuose, pasitaiko daug žmonių perdėto ir netinkamo elgesio, laikančio šunį beveik aukštesniu už žmogų. Tai yra, galima sakyti, dar blogiau negu blogai elgtis su šunimis. Šiuo atveju protingai elgėsi lietuvis ūkininkas, kurs šunį laikė ne kambaryje, bet būdoje prie tvarto, kurs su šuniu nevalgė iš vieno dubens ir jo nebučiavo, o jeigu jį kartais paglostydavo, tai paskui nusimazgodavo rankas. Jis jo nekankindavo, tinkamai maitindavo, paleisdavo kartais palakstyti, bet tai ir viskas. Tai toks yra šuniškas gyvenimas.
Čia nenoriu kalbėti apie perdėtą vaikų meilę šunims ir katėms, kartu su jais valgant, miegant, juos laidojant specialiose kapinėse, ant kapų dedant vainikus ir statant paminklus. Tik paminėsiu vieną klausimą ir atsakymą, buvusį Toronto dienraštyje "Daily Star". Štai tas klausimas:
"Aš buvau labai nepatenkinta, kai jūs parašėte, kad yra juokinga taip elgtis su šunimis, kaip elgiamasi su vaikais. Juk šunys net nežino, kad jie yra šunys. Aš esu tikra, kad mūsų pūdeliukės galvoja, jog jos yra vaikai. Mes jas ir vadiname mergaitėmis (the girls). Jos gyvena drauge su mumis kambariuose, yra reguliariai maudomos puikiose voniose, joms yra kerpami plaukai ir daromi manikiūrai. Man negėda pasakyti, kad mūsų "girls" miega ant puikiausių pagalvių. Jos dėvi raudonus kaspinėlius. Jeigu kuriai nors tas kaspinėlis nukrinta, tai jį paima į dantis ir atneša man, kad vėl už-riščiau. Mes nė negalvojame kada nors praleisti atostogas be savo "mergaičių". Nė vienas viešbutis niekad nėra atsakęs mus įsileisti nakvynei drauge su mūsų "mergaitėmis". Kai mes kur nors važiuojame, mūsų "mergaitės" dėvi šiaudines skrybėles, raudono šilko šalikėlius ir saulės akinius. Mano vyras ir aš dažnai ruošiame išvykas su "mergaitėmis". Jos yra be galo meilios ir teikia mums daugiau pasitenkinimo negu mūsų geriausieji draugai gauna iš savo vaikų. Mūsų "mergaitės" yra klusnios ir niekad neatsikalbančios, kaip kitų vaikai."
To laikraščio skyriaus vedėja Ann Landers į šį laišką taip atsakė:
"Šitas skyrius yra priešingas tokiam papročiui, kuriuo su žmonėmis būtų elgiamasi taip, kaip su šunimis. Lygiai jis yra priešingas papročiui su šunimis elgtis taip, kaip su žmonėmis. Abudu papročiai yra liguisti."