idėjos ir žmonės
Alfonsas Grauslys
VISA Lotynų Amerika, tad ir Kuba, bažnytiniu žvilgsniu, yra slegiama dviejų blogybių: per mažo kunigų skaičiaus ir dalinai iš to kylančio religijos nepažinimo. Prie religijos nepažinimo gal lemiamai yra prisidėjusi ir toji aplinkybė, kad Lotynų Amerikoje, beveik ištisai masonų valdomoje, religija viešose mokyklose nebuvo dėstoma. Tad nenuostabu, kad ypač dabar, kai Kuboje baigia įsigalėti bedieviškasis komunizmas su vis labiau stiprėjančia antireligine propaganda, religijos nepažinimas gali virsti tomis didžiomis atviromis durimis, pro kurias gali įsiveržti bedievybė net į geros valios žmonių sąmonę ir ją daugiau ar mažiau sudrumsti bei sau laimėti. Tad pilnai suprantama, kad ir pirmasis Kubos Katalikų Bažnyčios oficialus žygis, nukreiptas prieš bedieviškąjį komunizmą, buvo lydimas susirūpinimo religinį pažinimą stiprinti ir ugdyti.
Santiago arkivyskupo ganytojiškas laiškas
Oriento provincijos sostinės Santiago arkivyskupas Enrique Pėrez Serantes pirmasis Kliboje pakėlė balsą prieš komunizmą, parašydamas ganytojišką laišką praėjusių metų gegužės mėn. 22 d. Šiam oficialiam žygiui jį paragino ne tik ganytojiška pareiga, bet jis turėjo tam ir ypatingų moralinių teisių, nes Castro sukilimui, kaip tik prasidėjusiam Oriento provincijoje, jis buvo rodęs nekartą savo simpatijas ir 1953 m., kai Fidel Castro buvo pavojuje, jį priglaudė.
Tame ganytojiškame laiške, pavadintame "Už Dievą ir Kubą", paminėjęs, kad jo šventa pareiga yra budėti ir ginti savo kaimenę, kurią jam pavedė Kristaus Vietininkas, jis esąs priverstas kreiptis į tikinčiuosius ir nurodyti, kaip reikia laikytis šiuo sąmyšio ir susirūpinimo metu. "Jau negalima sakyti", aliarmuoja laiškas, "kad priešas stovi prie mūsų vartų, nes iš tikrųjų jau jis yra šiapus vartų ir garsiai kelia balsą, jausdamasis esąs namie". Toliau rašoma, kad tasai priešas nori senąjį jungą apsunkinti nauja vergija, tačiau tikras krikščionis nenori ir negali gyventi be laisvės. Visur ir visais laikais krikščionys už laisvę buvo pasiryžę viską prarasti ir net kraują lieti (čia laiške paminimas Budapeštas). Tasai priešas — tai komunizmas. Jis yra didžiausias krikščionybės priešas, visuomet pasiruošęs pulti savo auką. Bet visus katalikus įpareigoja Bažnyčios mokslas, kurs Pijaus XI enciklikos "Divini Redemptoris" žodžiais sako: "Komunizmas yra blogis savyje". Paskui tą tvirtinimą pagrindžia paaiškinimu, kad komunizmas pirmiausia remiasi Markso dialektinio materializmo mokslu, anot kurio, nėra kitos tikrovės, tik medžiaga su savo aklomis galiomis. Visa kita — tai tik medžiagos išsivystymas. Pagal to materializmo principus komunizmas neigia Dievą, neigia skirtumą tarp medžiagos ir dvasios, tarp kūno ir sielos, neigia sielos pomirtinį gyvenimą. Būdamas materialistinė sistema, jis turi neigti ir visas dvasines vertybes. Pagal šį mokslą žmogus, kaip medžiaginė būtybė, neturi laisvės ir jokio atsparumo žemiausių aistrų akivaizdoje. Toks mokslas griauna moterystės neišardomumą, nuosavybės teisę ir visą visuomeninio gyvenimo tvarką.
Toliau laiške yra rašoma, kad, būdami ištikimi popiežiaus nurodymams, negalime bendradarbiauti su komunistais ir neturime pasiduoti jų suvedžiojamam melui. Tačiau turime skirti komunizmą nuo komunistų, kurių atžvilgiu reikia laikytis dieviško artimo meilės įsakymo. Taip pat laiške primenama katalikams pareiga pažinti Bažnyčios socialinį mokslą, kuris sprendžia ūkinius bei socialinius klausimus, čia yra pagiriama ir pripažįstama tai, ką gera Castro režimas yra padaręs vargstančiųjų padėties pagerinimui, tačiau tuoj pridedama, kad būtų klaida manyti, jog, išmetus iš gyvenimo Dievą, iš dangaus pradės duona lyti. Gali net taip įvykti, anot laiško, kad vieną dieną, pasilikę be Dievo, nė duonos neturėsime.
Toliau primenama, kad Dievas mums reikalingas visur — be Jo negali būti tvarkos nei taikos. Jo mums reikia, nes be Jo mūsų gyvenimas būtų beprasmis ir nykus, be Jo įstatymai neturi pagrindo. Jo reikia visur: šeimoje, mokykloje, teisme, parlamente, prekyboje, pramonėje, ligoninėse, kalėjimuose. Be Dievo mes patys esame tik vargšai ir ligoniai. Kadangi be Dievo negali būti tvarkos nei taikos visuomenėje ir pasaulyje, tai "kad šitą taiką ir ramybę rastume, mes pasiduodame tvarkos prievartai, o ne prievartos tvarkai. Tegul kiekvienas savyje ugdo policijos galią, kurios ginklai yra 10 Dievo įsakymų!"
Tad reikia grįžti prie Dievo įstatymų, kad nesugriūtų visuomenė. Norint Dievo įstatymą vykdyti, reikia jį pažinti. Religijos nepažinimas yra geriausias Bažnyčios priešų sąjungininkas. Norint užpildyti pasibaisėtiną kunigų ir katechetų trūkumą, reikia, kad kiekviena šeima virstų religijos mokymo vieta. Toliau laiške nurodoma, kaip tai įvykdyti, kad vaikai ir jaunimas jau šeimoje pažintų tikėjimą ir įprastų jį praktikuoti.
Tame laiške pateikiami skaičiai aiškiai parodo Katalikų Bažnyčios Kuboje padėties rimtumą. Tie skaičiai skelbia, kad 5.665.000 Kubos katalikų (protestantų yra apie 1 milijoną) teturi 732 kunigus, tad vienam kunigui tenka apie aštuoni tūkstančiai katalikų. Lietuvoje buvo 1200 kunigų, tad vienam kunigui teko apie du tūkstančiu tikinčiųjų. O J.A.V. vienam kunigui tenka tik apie 620 tikinčiųjų. Ypač yra sunki Kuboje Santiago arkivyskupijos padėtis, kur vienam kunigui tenka apie devyniolika tūkstančių katalikų.
Visų Kubos vyskupų ganytojiškas laiškas
Komunizmo įtakai Kuboje augant, visi to krašto vyskupai praėjusių metų rugpiūčio 7 d. paskelbė bendrą ganytojišką laišką tikintiesiems.
Laiško pradžioje paminima, kad pasaulyje yra daug socialinio neteisingumo, kad yra neteisingo turtų paskirstymo ir kad, sekant Bažnyčios mokslą, reikia siekti teisingumo visose srityse. Tad iš pradžių Bažnyčia Kuboje buvo patenkinta naujos valdžios teisingais socialiniais užsimojimais pakelti medžiaginį gyvenimo lygį, pravesti teisingą žemės reformą, supramoninti kraštą ir tokiu būdu panaikinti nedarbą. Bažnyčia džiaugėsi, matydama, kad rūpinamasi statyti daugiau mokyklų, ligoninių, sporto aikščių ir gyvenamų namų. Ji džiaugėsi, kad buvo kovojama su azartiniais lošimais ir spalvotą rasę žeminančiomis neteisybėmis. Tačiau ne viskas buvo teisingai pravesta, nebuvo deramai atsižvelgta į piliečių teises ir nebuvo vykdoma tai, kas pažadėta.
Bet paskui pabrėžiama, kad laiške nenorima prie šių minėtų dalykų sustoti, nes laiško tikslas yra atkreipti dėmesį į komunizmo augimą Kuboje, į to augimo apraiškas bei ženklus ir į visišką katalikybės su komunizmu nesuderinamumą. Laiške keturis kartus, pradedant žodžiais "Mes smerkiame komunizmą...'', aiškiai nurodoma, kodėl katalikybė su komunizmu nesuderinama. Štai tasai ketveriopas komunizmo pasmerkimas:
"Mes smerkiame komunizmą pirmiausia dėl to, kad jis savo esme yra materialistinė ir bedieviška pasaulėžiūra ir kad valdžios, kurios ja vadovaujasi, priklauso prie didžiausių Bažnyčios ir žmonijos priešų, kurie kada nors yra buvę. Jos melagingai tvirtina, kad visas religijas gerbia, bet iš tikrųjų jas griauna ir iš vidaus sprogdina visus Bažnyčios socialinius, labdaros, auklėjimo ir apaštalavimo darbus, uždaro į kalėjimą, įvairiomis priekabėmis vadovaudamiesi, vyskupus ir uoliausius bei veikliausius kunigus.
Mes smerkiame komunizmą dar dėl to, kad tai yra sistema, kuri žiauriai paneigia pagrindines žmogaus teises. Ji, norėdama sukontroliuoti visas gamybos priemones, sukuria diktatūrą, kurioje mažuma, naudodamasi policiniu teroru, visus kitus pavergia. Ji ūkį visiškai palenkia politikai ir gana dažnai aukoja liaudies gerovę valdančios grupės išdidumui ir savivaliavimui.
Mes smerkiame komunizmą, nes jis vis daugiau ir daugiau naikina nuosavybės teisę ir pagaliau visus piliečius padaro ne tik tarnautojais, bet tikrais valstybės vergais. Jis neduoda liaudžiai teisės į tiesą, kai valstybė paglemžia visas informavimo priemones ir nepakenčia, kad piliečiai turėtų kokias nors kitas pažiūras, skirtingas nuo vadovaujančios grupės.
Mes smerkiame komunizmą, nes jis netinkamu būdu šeimos gyvenimą palenkia valstybei, žmoną išvaro iš namų ir apkrauna sunkiu darbu, auklėdamas vaikus taip, kaip nori valstybė, visai neatsižvelgiant į tėvų teises".
Pagaliau laiško pabaigoje vyskupai pasisako, kad Bažnyčia nebijo reformų, jeigu tik jos yra teisingumu bei meile pagrįstos, bet kaip tik dėl to ji turi pasmerkti komunizmą, kad myli liaudį ir trokšta jos gerovės. Bažnyčia visuomet stovi neturtingojo pusėje, bet niekada nestovi komunizmo pusėje. Absoliuti Kubos gyventojų dauguma yra nusistačiusi prieš komunizmą, nes jie yra katalikai. Vien tik apgaule ir prievarta jie tegali būti palenkti komunistiniam režimui. Tas ganytojiškas laiškas baigiamas mintimi, kreipiantis į Palaimintąją Mergelę, kad ji apsaugotų Kubą nuo komunizmo.
Ateistinio komunizmo žygiai Kuboje
Šalia atsakingų dabartinės Kubos vadų, kurie dažnai pasisako savo kalbose prieš Kubos hierarchiją ir dvasiškąją, kurie dažnai meta jai priekaištus dėl tariamų ryšių su Ispanijos antikomunistine Falangos partija, laikas nuo laiko pasigirsta konkretesni žygiai prieš Katalikų Bažnyčią. Prie tokių antireliginių žygių priklauso praėjusiais metais Švietimo ministerijos išleistas įsakymas, kad ir katalikiškosios mokyklos privalo naudotis naujais marksistinės propagandos persunktais vadovėliais ir kad viešose mokyklose draudžiama dėstyti tikyba. Kitas, rugsėjo mėn. 12 d. įvykdytas, valdžios žygis — tai katalikų radijo ir televizijos stočių atėmimas. Čia ir vėl Santiago arkivyskupas prieš tą neteisybę protestavo savo nauju ganytojišku laišku. Jis pabrėžė, kad daug kubiečių katalikų prisidėjo prie Castro laimėjimo, kad jie daugiau jam padėjo laimėti negu komunistai. Bet, kovodami už revoliuciją, jie nesitikėjo, kad kada nors jiems grasins geležinė komunizmo kumštis. Savo laiške arkivyskupas paneigia tariamus ryšius su Ispanijos frankistais ar Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis.
Paskutiniu metu vis dažniau tenka skaityti katalikiškoje Amerikos spaudoje apie įvairius katalikų persekiojimo įvykius Kuboje. Sukrečiąs buvo tos 25 metų amžiaus kubietės katalikės aprašymas, kuri už dalinimą žmonėms Kubos vyskupų ganytojiško laiško buvo taip žiauriai kankinta, kad, išėjus iš proto, nusižudė.
Vis dažniau pasitaiką žygiai prieš katalikus aiškiai rodo Bažnyčios persekiojimo pradžią Kuboje.
Redakcijos pastaba.Iš šito straipsnio matyti, kad Kuboje plisti komunizmui labiausiai padeda katalikų religinė ignorancija. Tačiau taip yra ne tik Kuboje, o visur, kur tik įsigali komunizmas. Religija yra didžiausias komunizmo priešas, o religinė ignorancija — geriausia jo talkininkė ir kelio tiesėja paglemžti bei apmulkinti mases. Kiekvienam objektyviai į praktiškąjį komunizmą žiūrinčiam žmogui turėtų būti aišku, jog komunizmas pirmoje eilėje toks baisus yra dėl to, kad neigia religiją, prieš ją kovoja ir nepripažįsta jokių Dievo įsakymų. Tad nebus prasilenkta su tiesa, jeigu pasakysime, kad atšalimas nuo religijos ir ja nesirūpinimas jau yra pirmas žingsnis, nors dažnai ir nesąmoningas, į komunizmą. Žmogus, metęs religiją, vis dėlto dažnai jaučia įvairius sąžinės priekaištus, nelaikomi Dievo įsakymai neduoda ramybės, tad pamažu nuo pasyvaus laikymosi religijos atžvilgiu jis pereina į kovą prieš ją, manydamas tokiu būdu nugalėti jį persekiojančius sąžinės priekaištus. Kovoje prieš religiją, kaip ir kiekvienoje kovoje, ieškoma sąjungininkų. Bet geriausias sąjungininkas šioje kovoje, kaip iš praktikos kiekvienas gerai žino, mūsų laikais yra komunizmas, kurs religijos nekenčia, kaip didžiausio savo priešo. Panašią mintį yra pareiškęs ir vienas amerikietis, buvęs uolus komunistas. Užklaustas, koks, jo nuomone, esąs geriausias ginklas prieš komunizmą, neabejodamas atsakė, kad komunistų labiausiai bijomas ginklas yra gerai pažįstama ir uoliai praktikuojama krikščionybė. Tad yra neginčijamas faktas, kad ten, kur pradeda vysti krikščionybė, tuoj subujojo komunizmas.
■
Teisingumas be gailestingumo negali būti tobula dorybė. Teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas, o gailestingumas be teisingumo yra apsileidimas. Gailestingumas nepanaikina teisingumo, gal geriau reikėtų sakyti, kad gailestingumas yra teisingumo pilnybė.
Šv. Tomas Akvinietis