DR. JUOZAS PRUNSKIS
"MES esame pratę Dievą garbinti malda, šv. Mišių klausymu, ėjimu sakramentų, tačiau tuo pat metu privalome Dievo garbei panaudoti ir mus ištinkančius sunkumus", taip savo knygoje rašo vienuolis trapistas M. Raymond. Sunkūs likimo smūgiai mums gal bus, kaip tie plieninio kalto dūžiai į marmoro gabalą, iš kurio iškalama daili statula. Reikia įstengti surasti džiaugsmo ir tašomam kentėjimo smūgių, nors tuos smūgius duotų ir sunki liga.
Rašytojas Nino Salvaneschi apako. Bet tai jam nesukliudė parašyti eilę veikalų. Viename jų, pavadintame "Paguoda" ir išleistame 1957 m. Madride, jis sako: "Jau dešimt metų, kai esu aklas... Taigi, gyvenu namuose be langų. Tačiau tos grandinės man yra sparnai... Turėjau pakankamai laiko susitelkti, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į dangaus mėlynę... Skirtingoje šviesoje galėjau matyti žmones ir daiktus, aistras ir paskirtį... Galiu pasakyti, kad laimė negali būti surasta pomėgiuose, bet sugebėjime džiaugtis tais mažais dalykais, kurie užtinkami kiekvieno gyvenimo kelyje..."
Žmogaus gyvenimo simfonija
Toliau jis rašo, kad žmonių gyvenime, kaip ir upių vandenyje, nėra to tyrumo, esančio šaltinyje, iš kurio upė pradeda tekėti. Žmogaus gyvenimo simfonijoje jis randa keturias dalis: vaikystės "adagio" (švelniai), jaunystės ""allegrr con fuoco" (linksmai ir ugningai), subrendusio gyvenimo "crescendo" (kylančiai, augančiai) ir senatvės "rallentando" (lėtėjant).
V. Vizgirda Aikštė ties bažnyčia
Jo gyvenimui sulėtėjimą atnešė ne senatvė, bet aklumas. Tačiau ir čia jis įstengia rasti paguodos, tardamas: "Tai kasdienis įrankis, padedąs man taisyti savo ydas. Be aklumo aš būčiau buvęs blogesnis negu esu. Aklumo dėka geriau supratau savo paskirtį, įžvelgiau gyvenimo prasmę, radau naujų draugų, laimėjau meilę, priartėjau prie paguodos šaltinio".
Liga — tai altorius
Ligą jis vadina tikru dvasiniu aktyvumu, kalėjimu, iš kurio siela siekia dangaus laisvės, ir net altorium, ant kurio Kristus gyvena ir kenčia su mumis.
Kaip chirurgas operuoja kūną, taip liga gali operuoti sielą. Dėl to pagarsėjusi ligonė Adela Kamm, sutikdama su Apvaizdos valia, yra pasakiusi: "Reikia stengtis žydėti visur, kur tik mus Dievas bepasodintų". Ji sirgo devynerius metus. Pirmiausia plaučiais, paskui galva, viduriais ir pagaliau širdimi. Jai buvo duota apie 2.000 injekcijų morfino ir kitų vaistų. Ji buvo 10 kartų operuota, paskutinį kartą savo mirties dieną. Mirė, būdama 29 m. amžiaus. Ir vis dėlto ji galėjo pasakyti: "Dievas žino, iki kurio laipsnio mums reikia kentėti".
Kai 1911 m. kovo 1 d. pajuto, kad jau mirtis beldžiasi į duris, pasipuošusi kaip visada gėlėmis, kalbėjo: "Viešpatie, suvėlinki mano mirtį iki tol, kol mano kūne nepasiliks nė vieno taško, neperėjusio kankininkystės, ir kol nepasieksiu tos minutės, kai mano sieloje nebebus nė vieno dalyko, kuris nebūtų tapęs išgrynintas". Mirė su šypsena lūpose. Tai buvo siela, supratusi gilesnę ligos prasmę.
Paslaptingoji kentėjimų prasmė
Rašytojas Salvaneschi pasakoja apie savo draugą Karolį F., kuris ligos patale išbuvo 20 metų, negalėdamas pajudėti. Prieš akis jam buvo įtaisytas veidrodis, kad galėtų matyti nors gatvės judėjimą. Tačiau tas paraližuotasis ligonis matė daug daugiau ir galėjo pasakyti: "Vis dėlto ateis diena, kada suprasime šių, mums atrodančių nenaudingų, kentėjimų prasmę".
Minėtas rašytojas pasakoja ir apie kitą savo draugą Luisito R., kuris jau 16 m. negalėjo pajudėti, deformuotas reumatizmo, ir treji metai buvo aklas bei paraližuotas. Šis ligonis taip kalbėjo: "Kaip matote, liga nėra artimos mirties šauklys, bet yra pašaukimas, kurį siela priima. Reikia išmokti būti paraližuotam taip, kaip reikia pasiruošti ir bet kuriai kitai profesijai". O neregys rašytojas Salvaneschi prie tų žodžių dar prideda: "Aš tau dėkoju už pamoką, kurią man davei, kaip aš turiu eiti savo -— aklojo žmogaus — pareigas".
Ligonių pavyzdys
Kunigas Juozapas Girard, 22 metus kankintas kaulų džiovos, rado sau paguodos šventųjų bendravimo tiesoje. Liudvina de Schiedam, 38 metus kentėjusi įvairias ligas, savo sieloje įstengė spinduliuoti Dievo garbe. Ona Kot-rina Emmerich, žinoma stigmatizuotoji, taip kalbėjo: "Ligose aš matau ypatingą Dievo tikslą. Ligonis atgailauja už savo ar kitų klaidas. Gal tai jam yra bandymas. Gal tai jam Kristaus patikėtas dvasinis kapitalas, kurį reikia naudoti su kantrybe ir pasidavimu Dievo valiai".
Be abejo, Dievas nori, kad mes su ligomis kovotume, panaudodami geriausias medicinos priemones, bet tai nekliudo iš ligos ištraukti ir dvasinės naudos.
Tik tobulybės siekiąs žmogus gali ligos kentėjimuose surasti dvasinę naudą. Mokslininkai studijuoja kentėjimų ir ligų fizines bei psichines pasekmes, bet tik šventieji įstengia pilnai suprasti ir nušviesti jų nežemišką prasmę.
Be vilties išgyti
Marcela Pelligot Beyerbach, būdama 25 m. amžiaus, tapo paraližuota be vilties išgyti. Ji taip aptarė savo gyvenimo programą: "Turiu mokėti panaudoti ligą savo sielos išganymui ir savo gyvenimo kelyje sutiktų sielų gerovei”. Tad ligoniui tikriausias kelias yra kūno pasyvumą paversti dvasios aktyvumu, fizinį silpnumą paversti dvasine jėga ir, daug ko atsižadant, pasiekti dvasios pergalę.
Šveicaras Alfredas Froidevaux, svetimšalių legiono narys, sužeistas ir 10 metų besigydydamas, turėjo pakelti septynias operacijas, pamažu aukodamas savo rankas ir kojas, kol teliko vien jo liemuo. Tačiau, neprarasdamas dvasios šviesumo, jis kalbėjo: "O vis dėlto ir man saulė šviečia, bet toji, kurią jaučiu tikėjime".
Vienos ligonės paslaptis
Kotrina Mansfield, ilgus metus iki savo mirties baisiai kentėjusi, rašė: "Prieš mirtį dar noriu pasakyti vieną savo paslaptį: kentėjimą reikia mokėti įjungti į savo gyvenimą. Kai mes įstengiame jį priimti, jis pasikeičia. Kentėjimas persikeičia į meilę. Štai kokia yra mano paslaptis".
Henrikas Baumann, savo gyvenime pakėlęs daug kentėjimų, sakė: "Kentėjimas — tai lyg mitologinė medūza: jei žiūrėsi su baime jai į akis, tave pavers uola. Tačiau jei įstengsi drąsiai įžvelgti į pačias jos akių lėliukes, ten pamatysi atsimušant dievišką veidą".
Pagaliau minėtasis rašytojas Salvaneschi skelbia: "Kentėjimas yra paslaptingoji harmonija. Reikia tik pagauti vieną gaidą, kad galėtum suprasti kokį nors motyvą iš begalinės skausmingosios pasaulio simfonijos", Jautimasis nelaimingu glūdi nuolatiniame nusistatyme pabėgti nuo bet kokio skausmo, ir tas nesugebėjimas kentėti yra pagrindinis mūsų nelaimingumo šaltinis.
Taigi, sutemų ir grandinių kantrybės bei skausmo broliai — pirmyn! Eikime ryžtingai tuo keliu, kuriuo kiti jau vakar praėjo ir kuriuo dar kiti eis rytoj. Kentėjimas yra siauriausias pasaulio kelias. Mums horizontai atsiskleis tik po amžinosios aušros.
Paskutinysis žodis
Tas pats rašytojas mus skatina, kai niūriomis valandomis šaltas kentėjimų lietus kris ant mūsų sielos, ieškoti priebėgos saulėtų savo gyvenimo valandų atsiminime. Nuliūdimą, kuris beldžiasi į mūsų vartus, dažniausiai lydi viltis, kuri paprastai taria paskutinį žodį. Jis ligoniams pataria nuvykti į ligonines, kur tiek daug ligonių, jau neturinčių galimybės pagyti. Tad mūsų padėtis atrodys daug viltingesnė.
Tas aklasis rašytojas vienoje savo knygoje yra paskelbęs savotišką ligonių kodeksą. "Liga", sako jis, "tai yra kalėjimas, bet jame siela išsikariauja tikrąją laisvę. Liga nutolina nuo pasaulio, bet priartina prie mūsų paskirties. Liga — tai fizinių jėgų apribojimas, bet jos metu galima išauginti dvasios galias. Nenusimink, bet gaivinkis viltimi, kad kiekvieną jungą galima perdirbti į sparnus. Tavoji liga yra laikinė, bet ji tau padės suprasti amžinąsias paslaptis. Jei tavo liga nepagydoma, pakelk savo galvą į Kristaus šviesos spindulius. Lai tavoji lova tampa altorium, ant kurio aukosi savo karštą sielą. Ir tada tu laiminsi kentėjimą, kuris tavo dvasios polėkius maitina, kuris tau atveria žvaigždėtąsias amžinybės duris, ir tada suprasi, kad kentėjimas par-kviečia Kristų gyventi tarp mūsų..."
Tau, sergąs broli!
Šias mintis pakartojo rašytojas kun. J. M. Berengueras. Jis buvo vienuolis misijonierius Vidurinėje Amerikoje. Deja, sunki liga jį privertė nutraukti misijų darbą ir uždarė tarp keturių sienų. Bet ir čia jis rankų nenuleido. Parašė turiningą knygą, vardu "Para ti, her-mano enfermo" (Tau, sergąs broli). Šios knygos įžangoje ligonis autorius sako: "Supratau, kad mano kovos laukas yra čia, mano kambaryje, mano skausmų lovoje, ir kad iš čia aš galiu kovoti Viešpaties kovą, kaip ir tu, broli ligoni... Žiūrėk į savo ligą kaip į Dievo palaimą. Šis ligos kambarys, atrodąs lyg kalėjimas, išsaugos tave nuo didelių dvasinių pavojų. Kokią puikią progą turi kentėti, atsiteisti ir atgailauti! Kaip esi pagerbtas, galėdamas bendrauti su Kristaus kančia! Kokia paguoda matyti iš tolo besiartinančią mirtį ir galėti jai pasiruošti. Tieski savo rankas į kryžių. Kartok su Kristum: jei privalau kentėti, tebūnie Dievo valia...
Jūs esate mano broliai. Drauge žygiuojame į Kalvariją. Stiprinkime vienas kitą tikrumu, kad nuo Kalvarijos pasieksime amžinąją laimę. Ten mūsų laukia ištiestos rankos Kentėjusio už pasaulį..."
■
Šių metų birželio mėn. 23 d. sueina dvidešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo, kuris pašalino sovietų okupaciją, paskelbė nepriklausomos Lietuvos laikinąją vyriausybę ir perėmė krašto administraciją anksčiau negu pasirodė pirmieji vokiečių kariai.