Dalė Koklytė
LA DOLCE VITA
Visiems kartais tenka susidurti su nemaloniomis ar biauriomis situacijomis. Visi jų mėgina vengti: vieni jas smerkia, kiti jų visai neprisileidžia, gyvendami savo sukurtame pasaulyje lyg tuštumoje, o treti mėgina jas suprasti ir surasti kokią nors galimybę tai situacijai išspręsti. Žmogaus akiratis — tai langas į pasaulį, į visus žmones, jų veiksmus ir aplinką. Jis gali su daug kuo nesutikti, daug kam priešintis — tai jo privilegija, o kartais ir pareiga. Bet jis negali ignoruoti tai, ką mato. Žinoma, jis turi mokėti atskirti gėri nuo blogio, vieną pasisavindamas, o kitą naikindamas.
Su šia mintimi galima pradėti kalbėti apie pagarsėjusį italų filmą “La dolce vita” (Saldus gyvenimas). Filmas yra kontroversalus savo drąsiu žvilgsniu į moderniosios Romos demoralizuotą kavinių visuomenę. Federico Fellini, statydamas šį filmą, mėgino moralizuoti ir mokyti savo pasirinktoje tematikoje. Jis gerai supranta moderniosios civilizacijos išsigimimą ir jam atvaizduoti pasirinko Romą, tą šventą miestą, didžiosios vakarų civilizacijos lopšį.
Filme nėra turinio tęstinumo, jį jungia tik keliama mintis, mėginta išreikšti kontrastais bei simboliais atskiruose įvykiuose. Parodomi atskiri išsigimimo pavyzdžiai, pabrėžiant artistų bei menininkų paviršutiniškumą, krentančią aristokratiją, pseudointelektualų pasimetimą, religijos išniekinimą, įvairius lytinius iškrypimus ir skandalingų žinių seklius, nevertus žurnalistų vardo.
Atskiri filmo epizodai yra rišami vienas su kitu pagrindinio veikėjo žurnalisto Marcelio (Marcelio Mastroianni) dalyvavimu juose. Jis atstovauja tolerantišką modernistą intelektualą. Nors jis ir maišosi toje liguistoje masėje, bet pats jai nepriklauso. Jis pažįsta ir stebi aplinkos paviršutiniškumą, bet jo įtakai nepasiduoda. Jame dar užsilikęs žmogiškas estetinis jausmas, keliąs nuo žemės ir gyvenamos aplinkos. Tačiau šis jausmas jame sukelia vidinį kankinantį dualizmą, kurio jis negali išspręsti. Marcelio aklai ieško išsilaisvinimo iš šios problemos, bet veltui. Jis negali atsipalaiduoti nuo jį supančios, savotiškai patrauklios, bet skandinančios atmosferos. Vis ieškodamas ko nors nepaprasto, jis visai pasimeta ir pasileidžia tokia vaga, iš kurios nėra nei išėjimo, nei grįžimo. Tokiu būdu ir jis pats atsiranda toje beprasmiškoje būklėje, niekuo nesiskirdamas nuo tų, kuriuos kadaise pats stebėjo.
Iš tikrųjų tas “saldus gyvenimas” nėra jau toks saldus — tai tik savotiškas realybės vengimas, nežinant, ko iš gyvenimo norima. Filme parodoma tokio tuščio gyvenimo logiška išeitis — savižudybė, nesvarbu, ar staigiai gyvybę nutraukiančia kulka, ar lėta, alkoholio apsvaiginta kasdienybe.
Filmas yra žiaurus savo aštria realybe, tačiau tos realybės atvaizdavimas, nors ir ne be priekaištų, yra vertas pagyrimo. Ypač įdomus dvigumos minties perdavimas. Marcelio čia lyg yra padėtas po padidinamu stiklu ir atskirai studijuojamas. Jo asmenyje matoma palaipsniui vystoma problema, vedanti prie degeneracijos. O kitas tuzinas charakterių praeina mažiau išryškinti, nes jų tikslas yra sukelti norimą pateikti bendrą vaizdą atskiruose atsitikimuose. Toji išsigimimo banga pagauna Marcelio, ir kas žino, kiek ji dar kitų pagaus.
Filmas iškelia gana aktualias socialines šių dienų problemas, ir rimtai galvojantiems asmenims gali būti labai įdomu praleisti tris valandas, žiūrint įvairių modernaus gyvenimo vaizdų, kurie netraukia, bet atstumia. Tas nuobodus aristokratijos gyvenimas, siekiant vien kūniškų malonumų, yra beprasmis ir nepatrauklus. Toji išsigimusi aristokratija supranta ir lyg veidrodyje pastebi savo šlykštų, pasibaisėtiną veidą. Ji mato, kad jai dar iš tolo moja aukštesni idealai, bet jais dažniausiai nesusižavi, nes vieniems jie atrodo per aukšti, nepasiekiami, o kiti mano, kad jau per vėlu.
FANNY
Tai lengva prancūziško tipo komedija, maloni pasižiūrėti. Filmas statytas pačiame Marseilles uoste, atkuriant uosto pakrantėje gyvenančių mažų prekybininkų originalią atmosferą. Čia gyvena ir Fanny (Leslie Caron) su savo motina, žuvų pardavėja. Netoliese turi kavinę Cesar (Charles Boyer) su savo sūnum Marium (Horst Buchholz). Fanny labai susižavėjusi Marium, bet jis tesvajoja apie jūrą ir tolimas salas. Pirmai progai pasitaikius, Marius palieka Marseilles ir išplaukia ieškoti laimės, nes jis nepasiryžęs eiti savo tėvo pėdomis. Mariaus iškeliavimą visi smarkiai pergyvena, išskyrus seną turtuolį (Maurice Chevalier), kuris dabar mato gerą progą vesti nusivylusią Fanny.
Ypač gerai vaidina Chevalier ir Boyer, abu seni filmų veteranai. Leslie Caron ir Horst Buchholz taip pat yra savo vaidmenims tinkami, primindami Romeo ir Juliet. Tačiau jiems gal trūksta gyvumo, atvaizduojant reikiamus charakterius.
Filmo vyksmas svyruoja tarp realybės ir fantazijos. Tai truputį blaško žiūrovą ir neleidžia nuspręsti, ar čia reikia juoktis, ar verkti. Bet vis dėlto jame yra gana daug žavaus, nors kartais tik suaugusiems tinkamo humoro.
THE GUNS OF NAVARONE
Vaizduojami antrojo pasaulinio karo heroiški atsiminimai. Veiksmas vyksta vokiečių okupuotoje Graikijoje, kur aliantų sudaryta ekspertų grupelė turi susprogdinti vokiečių įtaisytas sunkias patrankas Navarone saloje. Patrankų sunaikinimas yra gyvybinis klausimas aliantams, nes pro jas negali praplaukti joks laivas. Patrankos taip sumaniai įtaisytos, kad jas galima sunaikinti tik pakliuvus į akmeninį urvą, saugojamą gerai organizuotos vokiečių kariuomenės.
Tam sunkiam uždaviniui įvykdyti pasileidžia į nuotykingą kelionę šešių vyrų grupė. Pakeliui išryškinami šių likimo draugų charakteriai. Psichologinė kiekvieno asmens analizė atidengia jų slaptus motyvus, kurie juos visus suvedė siekti bendro tikslo. Tai yra pati įdomiausia filmo dalis. Taip pat reikia paminėti ir pasisekusį filmo humorą David Niven dėka.
Veikalas smarkiai perdėtas ir neįtikimas. Stengimasis viską kuo realiausiai perduoti kaip tik tampa nerealumu. Vis dėlto šis filmas, nors ir be reikiamos dinamikos, yra pakankamai patrauklus.