ALĖ RŪTA
TARAS BULBA
Prieš 130 metų Gogolio parašyta Ukrainos kazokų epopėja dabar pradedama rodyti Amerikos ekranuose. Nedidelė, bet pajėgi United Artists studija, Harold Hecht, J. Lee Thompson direktorių užsibrėžimu ir išverme, sukūrė neblogą, spalvingą tos epopėjos vaizdą. Taras Bulba vaidmenį atlieka Yul Brynner, Andrei Bulba — Tony Curtis, Natalia Dubrov — jauna europietė artistė Christine Kaufmann.
Virš dviejų valandų besitęsiąs filmas įtempia žiūrovo dėmesį Ir sužavi nepaprastu pastatymu, vietomis — tikrais filmo technikos stebuklais. Jaunimui ir vaikams, ypač berniukams, filmas įdomus ir patrauklus heroizmo Ir nuotykių momentais, tačiau jiems yra per stiprių scenų. Istorinis kazokų vado Taro Bulbos vaizdas, sukurtas Yul Brynner, žmogiškas ir rusiškas, įtikinantis. Taras Bulba čia tikras kovose, tikras pašėlime, stepių ilgesy ir laisvės troškime; jis labai žmogiškas ir su savo skausmu, kai turi nušauti lenkams savuosius išdavusį mylimą sūnų Andrei. Neblogas, nors kiek per amerikietiškas ir Tony Curtis, šiaip gana geras artistas. Čia jis techniškai labai gerai atlieka visus savo uždavinius; pavyzdžiui, su arkliu šokimas per griovį yra kvapą sulaikantis momentas; tačiau, linksmą ir geraširdį kazokiuką, įsimylėjusį bernioką, šiame filme daugiau matome modernišką amerikietį, negu anų laikų stepių laisvūną, kad ir kiek lenkų mokykloje civilizuotą. Ir jo su Natalia meilės scenos neišvengia šių laikų antspaudo.
Filmas, žinoma, toli gražu ne holyvudiškas: tragiškai baigiasi ir palieka susimąsčiusį žiūrovą. Esmingiausias susimąstymo momentas: kad klaidas, blogį, padarytą saviesiems, reikia išpirkti — netgi savo gyvybe.
A KIND OF LOVING
Vis daugiau tenka šiemet apsivilti užsienietiškais filmais. Kai kurie iš jų yra pralenkę net holyvudiškus žemųjų jausmų pabrėžimu ir dilginančiais vaizdais. Šiame “apie tam tikros rūšies meilę” filme, pagamintame britų, tiesa, yra parodyta pora natūralių, gyvenimiškų charakterių, bet vaizdai daugumoje persūdyti ir persaldinti, jaunimui galį tik negatyvios įtakos palikti. Subrendusiam žiūrovui šis filmas palieka vieną pamokančią išvadą: tėvai neturi per daug įsiterpti į jaunavedžių gyvenimą, nes iš to kyla daugiau tragedijų negu gero.
Alan Bates ir June Ritchie vaidyba nebloga.
DAVID AND LISA
Be didelių filmų studijų (kaip Paramount, 20 Century-Fox, Universal-International) pasitaiko ir mažų studijėlių, ieškančių naujų idėjų filmų mene ir kartais sukuriančių geresnius filmus už didžiąsias studijas. Vienas tokių naujausių filmų, sukurtų visiškai iki šiol nežinomos kompanijos, yra “David and Lisa”. Tai eksperimentinis filmas, ne pramoginis, bet duodąs rimtą psichiniai nenormaliųjų studijos iškarpą ir neblogą vaizdą. Vaidmenys giliai psichologiški, aplinka dramatiška, išvados — kiek pedagoginės: meile ir draugiškumu gali net rimtus psichinius ligonis išgydyti. Filmas įdomus ir suprantamas tik suaugusiems.
Pažymėtini šio filmo artistai: Keir Dullea ir Janet Margolin.. Iš pirmų vaidybos žingsnių jie jau pripažinti ir atžymėti premijomis. Tai dramatinių vaidmenų jsijautėjai. Keir Dullea šiame filme parodo gilesnius bruožus intelektualaus, bet nelaimingo gyvenimo su tėvais sulaužyto jaunuolio. Janet Margolin — psichiškai sužalotos mergaitės, kuri, atrodo, vaikystėje nepažinusi švelnumo ir meilės; kai ji parke prisiglaudžia prie motiną vaizduojančios statulos — vaizdas gilus be jokių žodžių.
* * *
DĖL "BOCCACCIO 70" RECENZIJOS
Gerbiamasis Tėve Redaktoriau,
Nuo 1952 m. reguliariai ne tik prenumeruoju, bet ir skaitau Jūsų redaguojamą žurnalą. Tad manau, kad, kaipo skaitytojas, galiu pareikšti savo nuomonę. Tas nuomonės pareiškimas apsiribos vien filmų skyreliu.
Prieš kiek laiko visai teisingai pastebėjote, kad, nors ir mėnesiniame žurnale, vis dėlto apsimoka rašyti apie naujus filmus. Juk Amerikoje ne visur tuo pačiu metu tie patys filmai yra rodomi, pvz. Niujorke kartais tie patys filmai yra rodomi net trimis ar keturiais mėnesiais anksčiau negu Los Angeles ir t. t. Kita, jau Jūsų nurodyta priežastis — tai padėti skaitytojui pačiam susiformuoti nuomonę apie filmų vertinimą, perskaičius recenziją nors ir apie jau matytą filmą. Taigi, čia glūdi nemaža atsakomybė — ne tik informuoti, bet ir formuoti skaitytoją.
Gal ši atsakomybė buvo šiek tiek pamiršta jūsų filmų recenzentės Alės Rūtos, pateikiant “Boccaccio 70” recenziją spalių mėn. numeryje. Alės Rūtos kūrybą, ypač jos romanus, labai vertinu. Tačiau filmų recenzavimas — tai ne romanų rašymas. Čia jau nėra laisva kūryba, fantazija, bet faktų konstatavimas, pasiremiant realiais daviniais ir juos vertinant pagal estetinius ir moralinius dėsnius.
Recenzente šį filmą išgyrė ir pasakė, kad tai esąs pirmas italų didesnio masto spalvotas filmas. Tačiau šiuo metu, be ilgesnių tyrinėjimų, galėčiau paminėti bent du didingesnius ir už “Boccaccio 70” ankstyvesnius itališkus spalvotus filmus — tai “The Tempest” ir “Barabbas”. Autorė sako, kad “jo sumanytojas ir gamintojas yra artistės Sophia Loren vyras Carlo Ponti”. Norėčiau pastebėti, kad Carlo Ponti yra tik vienas “producerių”,
o šio filmo gamintojai yra: Concordia Compagnia Cinematographica — Cineriz (Roma) ir Francinex — Gray Film (Paris). Be to, nuo kada sugulovas yra skaitomas vyru? Carlo Ponti nėra Sofijos Loren vyras nei pagal bažnytinę, nei pagal civilinę teisę. Net viename amerikiečių nekonfesiniame žurnale po nuotrauka, kur buvo vaizduojamas iškilmingas priėmimas Sofijos Loren garbei, Carlo Ponti gavo tik “escort of Sophia Loren” titulą.
Netiesa, kad pirmosios filmo dalies režisierius Federico Fellini būtų “vienas žymiausių ne tik italų, bet ir visos Europos filmų direktorių”. Neminint jau prancūzų ir anglų režisierių, vien tik Italijoje būtų galima surasti eilę režisierų, galinčių visai rimtai konkuruoti su Fellini, pvz. Ros-selini, Zampa, Comencini, Casteliani, Germi. Fellini prasimušė su “La Strada” ir pagarsėjo diskusiniu filmu “La Dolce Vita”. Kiti jo filmai netoli nueina nuo grynai komercinių filmų lygio.
Atpasakojusi pirmojo epizodo turinį, recenzente sako, kad “gyvenimo vaizdai iki detalių tikslūs ir apšlifuoti, vykusiai parinkti”, tačiau, kas geriau pažįsta Romos gyvenimą, tuoj pastebės, kad kai kurios detalės visai netikslios, kai kurie vaizdai per daug sukarnevalinti ir sukarikatūrinti, pvz. Germanicum kolegijos studentų ėjimas vorele (jie niekad vorelėmis nevaikščioja), daktaro Antonio sesers vizijos, šv. Jurgio atvaizdavimas, skautukų šokinėjimas reklamos papėdėje. Šiame epizode Fellini bandė suvesti sąskaitas su jo “Dolce Vita” filmą apkarpiusiais ir kritikavusiais cenzoriais. Tai ir išvedė jo filmą iš komedijos ribų j kartais gana grubų šaržą.
Sustodama prie antrojo epizodo, recenzente taip pat nepagaili superlatyvų, labai išgirdama ledinę Romy Schneider vaidybą ir ne visai tiksliai atpasakodama turinį. Pupe (R. Schneider) buvo nuvykusi į viešuosius namus ne “su viltimi, kad vyras ją pasirinks”, bet grynai informaciniais tikslais — sužinoti, kur ir su kuo vyras praleidžia savo neištikimybės valandas ir kiek už tai sumoka. Kad “jai bėga per veidus ašaros, nors vyro meilė susigrąžinama”, taip pat netiesa, nes apie meilę čia negali būti jokios kalbos. Juk Pupe šaltai ir ciniškai pastebi, kad šios vedybos įvyko jos tėvo planavimu tik dėl grafo pinigų ir socialinės padėties.
Tur būt, filmiškai labiausiai nusisekęs bus trečiasis epizodas, kur režisierius Vittorio de Sicca, nors mažiau užsibrėžė, daugiau pasiekė. Šiuo gabaliuku jis bandė išlyginti visišką fiasco, kurio susilaukė savo paskutiniuoju filmu “II Giudizio Universale”. Vulgarumo tiek scenose, tiek dialoge ir šiame epizode netrūksta. Juk Sophia Loren bent pusę jai skirto laiko praleidžia, nusirengdama ir apsirengdama, kad tokiu būdu galėtų pademonstruoti savo prigimties dovanas.
Recenzente čia vėl filosofuoja: “Moteris linkusi mylėti. Ji linkusi pasirinkti laisvai ir su jausmu. Bet ją nuolat plėšo minia, gašli, kvaila, vitališka ir purvina minia. Moteris yra tik loterijos bilieto numerėlis”. Ką čia per daug ginti prostituciją. Zoe (Sophia Loren) laisvai ir sąmoningai save išstato tai loterijai, kad uždirbtų pinigo. O kai ta “kvaila” ir “purvina” minia maišosi apie jos šaudymų kioską, Zoe visai neskundžia priemonių bernų gašlumui sukeli ir pastiprinti. Minia plėšo tai, kas siūlosi būti plėšoma. Toje mugėje buvo ir daugiau moterų bei mergaičių, bet bernai veržėsi tik prie Zoe.
Pagaliau prieiname ir prie galutinės recenzentės išvados, kur sakoma, kad šis filmas “gali daugeliui nepatikti dėl nuogų realybės vaizdų, dėl paslėpto juoko, tarytum iš visko, kas dar daugeliui atrodo šventa”. Neaišku, kokius paslėptus juokus autorė turi galvoje. Filme visiškai nesivaržoma ir nesislepiama, naudojant pajuoką visu vulgarumu ir atkaklumu. Lyg peršasi išvada, jog recenzijoje sakoma, kad religinės apeigos, šventieji, tikėjimas antgamtiniu gyvenimu, moterystės ištikimybė ir nesuardomumas, privatus bei viešas padorumas jau nebėra šventi dalykai savyje, bet vien tik tokie “daugeliui dar atrodo”.
Šias kelias mintis paminėjau tik dėl to, kad bijau, jog kai kurie gali būti tos recenzijos suklaidinti. Juk šios recenzijos daugelio yra skaitomos. Net montreališkė “Nepriklausomoji Lietuva” šią recenziją, kaip ir kai kurias kitas, iš “Laiškų Lietuviams” persispausdino, ar su redakcijos leidimu, ar be leidimo, nežinau (be leidimo! Red.) Ar nevertėtų, Gerbiamasis Redaktoriau, siunčiant tokias recenzijas spaustuvėn, jas perleisti per savo kritišką žvilgsnį? Juk praeityje pakartotinai esu šiame žurnale radęs Jūsų paties visai sveikų, nors gal kokiems “pažangiesiems” ir senoviškai atrodančių išsireiškimų panašių filmų atžvilgiu.
DR. KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
Redakcijos pastaba. Kaip “La Dolce Vita”, taip “Boccaccio 70” susilaukė įvairių įvertinimų. Vieni šiuos filmus gyrė, kiti smerkė, tad juodu abudu yra laikomi kontroversiniais. “La Dolce Vita” vis dėlto buvo geriau įvertintas negu “Boccaccio 70”, kuris “Legion of Decency” yra pasmerktas. Apskritai, galima pasakyti, kad žiūrovas filme randa tai, ko ieško. Vienas tame pačiame filme atras tik grūdus, o kitas tik pelus. Vis dėlto sutinkame, kad masėms skirtose recenzijose reikėtų duoti, kiek galima, objektyvesnį filmo vaizdą, apsaugojant geros valios silpnuosius ir neatsargiuosius nuo moralinių pavojų.