1962 LIEPA-RUGP. (JULY - AUG.) VOL. XIV, NO. 7-8
T U R I N Y S
DIDYSIS TILTŲ STATYTOJAS — J. Vaišnys, S. J. 218
DORYBĖ BE PORTFELIO — N. Jankutė-Užubalienė 220
NEPOPULIARIAUSIA DORYBĖ — B. Mažeikienė . . 222
IŠPAŽINTIS, PSICHOTERAPIJA, PASITAISYMAS — K. Trimakas, S. J. 224
AMŽINYBĖS MOZAIKA — J. Prunskis 229
NEKRIKŠTYTOJI KRIKŠČIONĖ —SIMONE WEIL — A. Grauslys 232
KUNIGAS KARO SŪKURY (XIII) —B. Krištanavičius, S. J....... 243
NAUJOS KNYGOS — J. Vaišnys, S. J. ........ 247
IŠ FILMŲ PASAULIO — K. Bučmys, O.F.M........ 248
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI ........ 251
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redakcijos nariai: Gediminas Kijauskas, S. J. Kęstutis Trimakas, S. J.
Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas Fotografija — Algimantas Kezys, S. J. Spaustuvė — Immaculata Press. Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., Yearly subscription $3.00, single copy 30«. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, 111. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.
RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
VOS TIK PASIJUTOME, KAD ESAME ATSKIRTI NUO LIETUVOS,
SAVO GYVENIMO IR VEIKLOS PROGRAMON ĮRAŠĖME ŠŪKĮ:
“IŠLAIKYKIME LIETUVYBĘ!”
BET JAU BŪTŲ LAIKAS SUPRASTI, KAD ŠĮ ŠŪKĮ TURIME KEISTI.
JEI MES STENGSIMĖS LIETUVYBĘ TIK IŠLAIKYTI,
TAI TIKRIAUSIAI JĄ PRARASIME.
LAIKAMS KEIČIANTIS IR PASAULIUI ŽENGIANT PIRMYN,
MŪSŲ PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ IŠSINEŠTA IR TIK IŠLAIKYTA,
BET NEPATOBULINTA LIETUVYBĖ BŪTŲ ANACHRONIZMAS.
IR VIEŠPATS PEIKĖ TĄ JAUNIKAITĮ,
KURS ĮKASĘS Į ŽEMĘ SAUGOJO GAUTĄ TALENTĄ —
JIS TURĖJO JĮ PALEISTI APYVARTON IR UŽSIDIRBTI NUOŠIMČIŲ.
TAD IR MES, GYVENDAMI SVETIMŲ KULTŪRŲ KRAŠTUOSE,
TURIME LABAI GRAŽIŲ PROGŲ PATOBULINTI SAVO LIETUVYBĘ,
ĮSIGYDAMI NAUJŲ DVASINIŲ VERTYBIŲ IŠ KITŲ KULTŪRŲ.
TAD ATVERKIME AKIS APLINKAI, ĮSIRAŠYDAMI NAUJĄ VEIKLOS ŠŪKĮ:
“UGDYKIME IR TOBULINKIME LIETUVYBĘ!”
* * *
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Š VISŲ popiežiams teikiamų titulų, tur būt, Jonui XXIII geriausiai tinka Pontifex Maximus — Didysis Tiltų Statytojas. Iš tikrųjų, visus penkerius savo popiežiavimo metus jis pašventė dvasinių tiltų statymui tarp vieno ir kito žmogaus, tarp vienos ir kitos žmonių grupės, tarp žmogaus ir Dievo. Kai prieš penkerius metus pasauliui buvo paskelbta, kad po aristokratiškojo Pijaus XII į Šv. Petro sostą žengia iš kuklios Bergamo provincijos kilęs ir iki šiol maža kam težinomas kardinolas Ron-calli, kai kurie gal skeptiškai išsitarė:
"Kas gero gali būti iš Bergamo?” Buvo manoma, kad tai bus tik "pereinamasis” popiežius. Juk jau toks senukas — jis ilgai negyvens ir daug ko nenuveiks, bet tuo tarpu kardinolai galės geriau apsigalvoti ir išrinkti tinkamesnį Bažnyčios valdytoją. Bet čia dar kartą įvyko stebuklas ir pasirodė, kad Šv. Dvasia savo malone dvelkia, kaip nori ir kur nori — Spiritus, ubi vult, spirat.
Mirus Jonui XXIII, nuliūdo visas pasaulis. Ne tik katalikų, bet ir kitų tikybų bažnyčiose skambėjo gedulo varpai. Ne tik iš Katalikų Bažnyčios kilo dangun žmonių maldos, bet jas ten siuntė ir protestantai, ir stačiatikiai, ir žydai, ir visi kiti, kurie tiki maldos galia. Užuojautos telegramos plaukė net iš tų kraštų, kurie nenori pripažinti nei Kristaus, nei Dievo, nei bet kokios religijos. Per tuos nepilnus penkerius metus šis kuklus senukas laimėjo viso pasaulio žmonių simpatijas. Į klausimą, kokia gi pagaliau galėtų būti tokio nuostabaus pasisekimo paslaptis, atsakymas paprastas — žmonių meilė. Jis mylėjo žmones, mylėjo kiekvieną atskirą žmogų, tad ir visa žmonija jį pamilo.
Bet, tur būt, pasaulio istorijoje nėra buvusio tokio žmogaus, kuris turėtų aiškius principus ir neturėtų priešų.
Tad ir Jono XXIII veikla ne visiems patiko. Nepatiko net kai kuriems jo artimiems bendradarbiams. Dėl ko jis laužo šimtmečiais nusistovėjusias Vatikano tradicijas? Kuriam tikslui šaukiamas naujas Bažnyčios susirinkimas, siekiant įvairių reformų, lyg Bažnyčia eitų blogiu keliu? Dėl ko jis audiencijose priima tokius asmenis, kurie nėra draugiški Bažnyčiai ar net pavojingi visai žmonijai?
NIJOLĖ JANKUTĖ- UŽUBALIENĖ
(“L. L.” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)
RIVAČIUOSE ar viešuose lietuvių susibūrimuose dažnai tenka girdėti toki pokalbiai:
— Tokioj aplinkoj tau sunku išauklėti religingą vaiką.
— A, užaugs ir be to...
— Kas jis per vienas?
— Toks, žinai, šventakupris. Jau nepraleis mišių... Pasninkus laiko...
— Mano dukrelė, nors dar nepaskaito, bet labai mėgsta vartyt maldaknygę.
— Tai jau bus davatka!
Tokios kalbos, nors atrodo nereikšmingos, bet skambtelia disonansu mūsų tradiciniame įsitikinime, kad lietuvis religingas ir religingumą laiko dorybe. Kad jis buvo religingas pagonis, galima greičiau tikėti, negu tai, kad yra religingas krikščionis.
Kunigaikščių laikais pagonybė buvo gyvenimo būdas. Ji persunkė žmogaus dvasinį ir fizinį pasaulį, pasidarė, kaip kasdieninė duona, savaime suprantama būtinybė. Krikščionybė yra visa tai ir dar daugiau — amžinojo gyvenimo kartu su pačiu Kūrėju pažadas, tačiau ir po šimtmečių dauguma mūsų krikščionišką religingumą laiko, jei ne tradicine poza, tai ypatingai vengtinu silpnybės bei veidmainystės reiškiniu.
Dėl šito metų metais besitęsiančio ir mūsų dvasinį augimą stabilizuojančio nesusipratimo galime kaltinti istoriją, bet, tiksliau, patys save. Žinoma, istorinės priežastys, kaip pavėluota krikščionybė Lietuvoje ir visi atstumiantys jos platinimo būdai, svetimtaučiai kunigai, paviršutiniškas žmonių supažindinimas su Kristaus mokslo tiesomis ir Vėliau nihilistiški caro Rusijos universitetai, kuriuos lankė atsikuriančios Lietuvos inteligentija, turėjo didelę įtaką tautos religinio charakterio formavimui. Ir tas charakteris išsivystė gana primityvus. Nestebėtina, kad kaimo močiutė vaizdavosi Dievą su ilga barzda ir "rožę" užkalbėdama, maišė krikščioniškas maldas su pagoniškais burtais. Bet jos tikėjimas buvo nuoširdus.
Tačiau, kai dabarties šviesuolis tikintysis religinę praktiką laiko "kunigų išmislu", o Dievą ne labai gudriu Kalėdų Seniu, religiniai jis tik vegetuoja, ir dar akmens amžiuje. Tokių paleolito palikuonių lietuvių tarpe visada buvo nemažai. Išeivija gal dar labiau jais pasižymi, nes nebeturint savo krašto moralinės atramos, susigrūdusiems į didmiesčius, kurių gyvenimo būdas pripažįsta tiktai žinojimą, ir veikiamiems laicistinių pažiūrų, reikia tvirto religinio pagrindo ir bekompromisinio įsitikinimo išlikti tikinčiu.
B. MAŽEIKIENĖ
IEVAS davė sveikatą, davė ir ligas. Dievas davė meilę, drąsą, tikėjimą — Jis taip pat davė mums baimės, abejonės, pykčio ir kitus jausmus. Kaip skausmas reikalingas tam, kad perspėtų mus apie ligos pavojų, taip baimė reikalinga, kad saugotų mus nuo nuodėmės, kad perspėtų apie fizinį ar moralinį mums gresiantį pavojų. Kaip meilė reikalinga, kad mus pakeltų ir nuskaidrintų, taip teisus pyktis reikalingas ten, kur matome neteisybę. Šitie visi komplikuočiausi jausmai, įdiegti į mūsų sielą paties
Dievo, yra visi reikalingi. Kuris jų kilnus ir kuris nekilnus, apsprendžia žmogaus elgesys ir aplinkybės.
Dievas davė žmogui laisvę ir protą savo jausmus savarankiškai ugdyti ir naudoti. Žmogus gali galvoti, kad jis yra labai doras, jis gali viešai su įkarščiu kovoti prieš kitų nedorybes ir nemoralybes, bet giliai pasąmonėj jis pats gali trokšti gašlių orgijų. Žmogus gali galvoti, kad jis yra mandagus ir geras, bet iš tikrųjų jis gali būti tik pataikūnas ir apsimetėlis. Žmogus gali galvoti, kad jis yra labai taktiškas ir niekados neįžeidžia kito žmogaus jausmų, bet savo dvasia jis gali būti bailys, kuris niekad nedrįsta pasakyti tiesaus ir atviro žodžio.
Pamatyti ir suprasti savo paties prigimtį ir turėti drąsos vertinti save patį ir kitą pagal tai, kiek jis panašus į Kristaus žmogiškąjį paveikslą, o ne į mūsų civilizacijos sukurtą žmogaus prototipą— yra pati didžiausia dorybė.
Deja, ji ir pati nepopuliariausia, ir sunkiausiai įgyvendinama dorybė. Jau mažas penkerių metų vaikas, patekęs į vaikų darželį, įstatomas į griežtus asmenybės ugdymo rėmus. O šių laikų asmenybės idealas yra: būk toks, kaip visi, šypsokis, būk populiarus, nuo mažens garbink ir puoselėk banko knygutę, nes tai tavo laimės ir saugumo simbolis, ir stenkis turėti iš gyvenimo kuo daugiausia malonumo.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Tariamas mokslo ir religijos konfliktas buvo palietęs ir psicholigijos-relgijos santykius. Ir yienur ir kitur nesutikimo priežastis, buvo ta pati— nežinojimas savo sričių ribų, teigiant, arba neigįant daugiau, negu pats mokslas įrodo; larba religija liudija. Dar ir dabar kai kur kivirčo dvasia galutinai nėra išblėsusi.. Tačiau yra ir tiltų statytojų. Štai Viktor Frankl sąžinės psichologijoje randa Dievo buvimo patvirtinimą, Karl Stem - krikščionybės tiesoms bazę modernioje psichologijoje, vyskupas Fulton Sheen - krikščioniškai moralei iliustracijas ir pamokas psichologijos dėsniuose.
Vienas tokių tiltų statytojų yra žydų kilmės nekatalikas Jashua Liebman, kurio knyga Peace of Mind buvo labai populiari Amerikoje po antrojo pasaulinio karo. Vieni kritikai ją gerai įvertino, kiti rado joje trūkumų; vienas ją net pavadino absurdiška, nes jos autorįus Freudui, laikiusiam religiją "žmonijos visuotine neuroze", davė "naujo pranašo" vardą. Tiesa, toje knygoje yra gerų minčių, bet neviskas tikslu. Šio straipsnio rėmai apims tiktai yieną, ir tai joje tik prabėgom paliestą klausimą, būtent, katalikiškąją išpažintį. Liebmanas parodo mūsų išpažinties praktikos trūkumus. Šiame straipsnyje trumpai pasvarstysime: l) jo palyginimą išpažinties su psichoterapeutiniu gydymu, 2) jo netikslius tvirtinimus, 3) kai kuriuos jo teigimus, kuriuos, savaip interpretavę, pritaikysime išpažinties praktikai.
Išpažintis ir psichoterapija
Liebmanas taip atsiliepia apie išpažintį: "Sąžinės sąskaitoje Katalikų Bažnyčia turi naudingą priemonę — sąlygą išpažintį gerai atlikti. Prieš žengdamas į klausyklą, katalikas egzaminuoja savo sielos stovį ir sudaro padarytų nuodėmių ir apsileidimų sąrašą. Taip jis gali sužinoti apie savo moralinę padėtį" (p. 9).
"Savo pačia esme išpažintis sustiprina vidini kaltės jausmą. Nusidėjėlis ateina pas dvasiškį, kaip vaikas pas tėvą, ieškodamas atleidimo ir laukdamas bausmės. Iš patyrimo jis žino, kokias atgailos monetas jis turi sumokėti už įvairių rūšių nuodėmes. Tad... mažai patiriama augimo" (p. 30).
JUOZAS PRUNSKIS
Europos širdyje, Berlyne, pirmojoje šio šimtmečio pusėje gražia savo religine veikla daugelio simpatijas pelnęs ir giliai prasmingus savo dienoraščio užrašus palikęs kun. Sonnenschein rašė:
— Tik katedrų atodūsiuose auga nenugalima, visada jauna, nepalaužiama valia ir pagarba gyvenimui.
- Tai reiškia, tik pakeldamas galvą į aukštyn besistiebiančius bokštus, rodančius į kitą gyvenimą, žmogus pilniau suvokia šio gyvenimo prasmę ir randa jėgos savo dienas tvarkyti pagal tuos principus.
Kai Napoleonas II, vos tebūdamas 21 m. amžiaus, jau turėjo žvelgti mirčiai į akis, sunkiai sirgdamas Schoenbrunno rūmuose, paprašė, kad iš Parmos atgabentų paauksuotąjį lopšį, kurį jam, vos gimusiam, padovanojo Paryžiaus miestas. Su ašaromis akyse jis žvelgė į tą lopšį, tardamas:
— Štai mano gyvenimo ribos: ši lova, kuri greitai bus mano mirties patalas, ir tas auksinis lopšys. Tarp jų glūdi mano 21 amžiaus metai, mano vardas, manasis nepasisekimas.
Kai tiek daug mums artimų, mūsų amžiaus ar net dar jaunesnių asmenų krinta, mirties angelo pabučiuoti, mes labai ryškiai jaučiame, kad tasai kelias tarp lopšio ir karsto toks trumpas ir netikras, ir mūsų sielose iškyla nenumaldomas noras ieškoti pastovių, amžinųjų vertybių.
Rašytojas Renė Bazin viename savo romane į mokytojo Baltin lūpas įdėjo tokią trumpą, bet prasmingą ryto maldą:
— Dieve Tėve — Tu esi galybė. Dieve Sūnau — Tu esi žodis. Dieve Šventoji Dvasia — Tu esi meilė. Dieve Trejybėje, padėki man mano kasdieniniame darbe.
ALFONSAS GRAUSLYS
IENA labai įdomių pirmosios šio šimtmečio pusės asmenybių buvo Simone Weil. Nors apie ją vakarų pasaulyje jau yra nemaža rašyta ir vis dar teberašoma, bet mūsų tautiečiams ji beveik nežinoma, nes niekur lietuviškoje spaudoje apie ją neteko užtikti straipsnio. Kadangi šių metų rugpiūčio 24 d. sueina dvidešimt metų nuo jos mirties, tai bus pravartu šia proga šiek tiek daugiau su ja susipažinti.
Išorinio gyveninio rėmai
Simone Weil, Prancūzijos žydaitė, yra gimusi 1909 m. vasario 2 d. Paryžiuje, kultūringoje, bet ateistinėje gydytojo šeimoje. 1931 m. baigusi pagarsėjusį Prancūzijoje universitetą École Normale Supérieure, keletą metų ji mokytojauja įvairiose gimnazijose, dėstydama filosofiją ir graikų literatūrą, negalėdama niekur ilgiau sustoti dėl savo skirtingo ir kitiems nesuprantamo vidaus pasaulio. Savo originalumu ir kraštutinumais ji stebindavo ir "piktindavo" mokytojų tarybas.
Šalia dėstymo ji domisi socialiniais klausimais, bendrauja ir veikia su darbininkija ir kartais, niekur nedėstydama, dirba fabrikuose. 1936 m. kilus Ispanijoje pilietiniam karui, tų socialinių nuotaikų vedama, ji išvyksta Ispanijon kariauti kairiųjų pusėje, bet, jais nusivylusi, po dviejų mėnesių grįžta Prancūzijon.
1938 m. mistinių pergyvenimų dėka ji priartėja prie katalikybės, bet sustoja ant Bažnyčios slenksčio. Po dvejų metų kare su Vokietija Prancūzijai žlugus, ji su tėvais apsigyvena Marselyje, vokiečių neužimtoje ir Vichy prancūzų valdomoje dalyje. Būdama žydė, valdžios įsakymu išvyksta dirbti į provincijos vynuogynus, kur susipažįsta su katalikais intelektualais ir su Marselio domininkonų viršininku tėvu J. M. Perrin.
1942 m. gegužės mėnesį Simone persikelia su tėvais į Niujorką, o iš ten rudenį viena vyksta į Londoną drauge su Laisvųjų Prancūzų Komitetu dirbti Prancūzijos išlaisvinimui. Ten nuvykusi, po metų miršta Ashforde 1943 m. rugpiūčio 24 d., sulaukusi vos 34 m. amžiaus.
Netrukus po S. Weil mirties, naudojantis jos užrašais, dienoraščiais ir straipsniais, išleidžiama keliolika knygų prancūzų kalba religiniais ir socialiniais klausimais. Tos knygos, kurios buvo išverstos ir į kitas kalbas, atskleidė visuomenei labai originalų ir turiningą S. Weil vidaus pasaulį. Ir šis straipsnis lietuvių kalba atsirado tam, kad mūsų visuomenė būtų šiek tiek supažindinta su šia asmenybe.
Pavasaris prie Lincoln parko (aliejus)
JADVYGA PAUKŠTIENĖ, dailininkė, tapytoja, mokėsi Kauno ''Aušros'' mergaičių gimnazijoje ir Kauno meno mokykloje, kurią baigė 1938 m., įsigydama tapybos specialybę. 1939 m. meno studijas gilino Paryžiuje. Išvykusi iš Lietuvos, dėstė piešimą Vokietijoje, lietuvių gimnazijoje. Nuo 1955 m. dėsto tautodailę Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje laimėjo aukso medali už kilimo projektą. Yra dalyvavusi daugelyje meno parodų Vokietijoje ir Amerikoje. Išėjusi iš impresionistinės mokyklos, surado individualų tapybinį braižą, teikiantį jos kūriniams daug dramatinės jėgos ir ekspresyvios išraiškos.
Naujasis popiežius Povilas VI, tur būt, yra labiausiai kvalifikuotas asmuo tęsti Jono XXIII pradėtąjį Bažnyčios sumoderninimo darbą ir galutinai realizuoti jo drąsiai paskelbtas naujas idėjas. Jau pirmomis savo popiežiavimo dienomis Povilas VI įrodė, kad jo rankos nebus surištos senu, atgyvenusiu tradicijų. Tikimasi, kad jis savo asmenyje sugebės sujungti Pijaus XI valią, Pijaus XII mokslą ir Jono XXm širdį. Jau ir pasirinktas Povilo vardas nusako jo ateities veiklos gaires. Juk Povilas yra vadinamas tautų apaštalu, savo doktrina siekęs Bažnyčios vienybės ir davęs jai tarptautinį charakterį. Yra žinoma, kad kardinolo Montinį idėjos jau pirmiau kartais būdavę labai pažangios, bet ne visuomet galėjusios būti įvykdytos. Dabar jo rankos jau bus laisvesnės skleisti tas idėjas ir siekti, kad Bažnyčios gyvenimas eitu drauge su besikeičiančiais laikais ir klestėtų vis naujais žiedais.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Atvažiuoja įpėdinis)
Aukštųjų pareigūnų apsilankymas sukėlė pabėgėlių tarpe viltį, kad visi galės greitai grįžti namo. Tą viltį norėjau panaudoti visiškai kitam reikalui ir, pasikvietęs viršilą, taip jam išdėsčiau savo planą:
— Jūs, tur būt, žinote, kad 200 ar 300 pabėgėlių turi dvigubas maisto korteles. Tą negerovę, mano nuomone, reikia pašalinti. Kodėl vieni turi badauti, o kiti gauti dvigubą maisto davinį? Todėl paskelbsiu pabėgėliams, kad visi, kurie nori grįžti namo, ateitų pas jus su maisto kortelėmis užsiregistruoti. Ant atskiro lapo užrašykite šeimos galvos pavardę, kilimo vietą ir šeimos narių skaičių, o ant maisto kortelės padėkite komendantūros antspaudą. Žmonės, žinoma, atsineš tik vieną maisto kortelę, o antrą, be antspaudo, galėsime vėliau atimti.
Viršilai patiko mano planas, ir jis tuojau ėmėsi darbo. Tačiau po pietų pastebėjau, kad jo uolumas sumažėjo. Į vakarą jis visiškai nutraukė registraciją. Kai paklausiau, kas yra, jis atsakė, kad neverta žmonių registruoti. Pabėgėliai supratę registracijos tikslą ir nebeateiną.
Mano nuomone, pabėgėliai nebūtų supratę, jei niekas jiems nebūtų pasakęs. Matyt, kad viršila ar kuris nors kitas policininkas pabėgėlius įspėjo. Kaip ten bebūtų, registracija nuėjo niekais. Bet aš pats nenorėjau pasiduoti ir, išdėstęs reikalą sekretorei, paklausiau, ką daryti.
Sekretorė atsakė, kad ji pažįstanti daug žmonių, turinčių dvigubas maisto korteles, ir galinti pati tas korteles surinkti. Pretekstą surinkti korteles ji jau rasianti.
Iš tiesų, kitą dieną jau turėjau 14 dvigubų maisto kortelių ir laukiau, kad žmonės jas atsiimtų. Bet atsiimti atėjo tik viena senyva pora. Ji man pasiaiškino, kad antrąją maisto kortelę nusipirkusi iš fašistų. Neklausiau, kiek mokėjo, bet supratau, kad fašistai tokiu būdu uždarbiavo. Bet dabar jų nebebuvo. Jei norės, tegul fašistų darbus panagrinės Italijos valdžia!
Kortelių atėmimas turėjo geras pasekmes. Dar tą pačią dieną maisto gerokai atliko, o kai kitą dieną sekretorė pasimaišė prie virtuvių, maisto atliko dar daugiau. Kad sekretorei nereikėtų kasdieną vargti, paprašiau virėjus, kad jie patys budėtų ir niekam du kartu maisto neduotų. Virėjai manęs paklausė, ir fašistų paliktą netvarką galėjau šiek tiek atitaisyti.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
JAUNYSTĖS ŽIEDAI. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos 1962-1963 mokslo metų metraštis. Redagavo: Šarūnas Valiukėnas, Kristina Grabauskaitė, Vytautas Nakas ir Mirga Pakalniškytė. Metraščio globėjas — Juozas Masilionis. Išleido Č. A. L. Mokyklos Tėvų Komitetas. Spaudė “Vilties” spaustuvė. Metraščio adresas: 5620 S. Claremont Ave., Chicago 36, 111. 230 psl., kaina 2 dol., užsakant paštu — 2.25 dol.
Tai jau ketvirtasis iš eilės šios mokyklos metraštis. Šie metraščiai yra pačių mokinių prirašyti, iliustruoti ir suredaguoti. Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais džiugina rašinių įvairumas. Čia rasi ir trumpų beletristinių vaizdelių, ir jaunimo veiklos aprašymų, ir lietuvių literatūros kūrinių nagrinėjimų, ir įvairių psichologinių svarstymų. Pernai buvo mėginta šiek tiek duoti ir iš mokyklos ribų išeinančios kritikos bei publicistikos. Po ne per geriausiai pasisekusio pernykščio bandymo šiais metais to atsisakyta, nes, kaip teisingai rašoma “Lietuvių Enciklopedijoje”, “iš publicisto reikalaujama daugiau kūrybingumo, didesnio išsilavinimo ir įžvalgumo, sugebėjimo spręsti ir siūlyti”. Iš lituanistinę mokyklą tebelankančio jaunuolio to reikalauti būtų per drąsu. Vietoj to, šiais metais ypač malonu matyti įdomias anketinio pobūdžio temas: “Kodėl meldžiuosi lietuviškai”, “Kuo aš norėčiau būti”, “Kodėl rinkčiausi katalikišką universitetą”.
Metraštis gražiai iliustruotas pačių mokinių grafikos darbais. Čia savo meniškus gabumus parodo ir duoda vilčių ateičiai: Mirga Pakalniškytė, Marytė Smilgaitė, Zita Burneikytė, Silvija Stankevičiūtė, Aušrelė Vaičeliūnaitė, Žibutė Jurėnaitė, Raminta Lampsatytė.
Atrodo, kad mums nepritrūks “tarptautine kalba” kalbančių menininkų, t. y. muzikų, tapytojų, skulptorių. Tačiau galime labai greitai pasigesti literatų, rašytojų, poetų, kuriems būtinai reikalingas geras lietuvių kalbos mokojimas. Tad lituanistikos mokyklos į tai ir turėtų kreipti ypatingą dėmesį.Nors ir buvusių metraščių kalba buvo labai ger, bet ypač tenka pasidžiaugti "Jaunystės žiedų” kalba. Už tai nuopelnas pirmoje vietoje, tur būt, tenka p. Masilioniui, kurs rūpinosi metraščio kalbos grynumu. Jeigu mokytojai daugiau susirūpintų ir šios mokyklos leidžiamų “Tėvynės Atgarsių” kalba, tai būtų galima dar labiau pasidžiaugti.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
CLEO FROM 5 TO 7
Neijungiant net religinio motyvo; vien tik artimos ir laukiamos mirties mintis gyvenimui suteikia rimtesni atspalvį ir, atsisakius egoizmo bei tuštybės kaukės, leidžia įžvelgti į savo paties tikrąją asmenybę ir paprastumą. Meilė, suprasta kaip savo skausmo ir savo gyvybės paaukojimas; tampa ženklu pilnutinio savęs apvaldymo, pasiekto, nors ir nerime bei blaškymęsi, išorinėms aplinkybėms nepriklausomai besikeičiant. Tokia maždaug vedamoji šio filmo mintis.
Dainininkė Cleo, nors pačiame jaunystės žydėjime, pasijunta nesveika. Įtardama esant vėžį, nuvyksta i kliniką ištyrimams, bet ilgokai tenka laukti rezultatų. Gydytojas juos praneš: tik 7 val. vakaro. Dvi valandas prieš vykstant į ligonįnę, Cleo prietaringai užsuko pas burtininkę, kad nusakytų jos ateitį. Kortos irgi kalba apie ligą ir mirti. Šias dvi laukimo valandas Cleo praleidžia lyg ir kitu kuriuo gyvenimo laikotarpiu, tik juo artyn prie lemiamo atsakymo, tuo ji tampa rimtesnė.
Šiek tiek praradus pusiausvyrą kavinėje, Cleo nusiperka naują skrybėlaitę ir kiek pralinksmėja. Vykstant namo, besilinksminą studentai gatvėje dar daugiau ją išblaško. Parvykus namo, trumpam laikui užbėga jos mylimasis, užsiėmęs įvairiais reikalais, kuriam tačiau ji nepasisako savo rūpesčiu. Atvykęs pianistas visai ją prablaško, tik besimokomos naujos dainos žodžiai jai staiga vėl primena gyvenimo menkumą ir mirties artėjimą. Išbėgus iš namų, ji užeina pas savo draugę, kuri pozuoja meno mokykloje. Abi mergaitės apsilanko pas modelės sužadėtini, kurs joms parodo komišką filmą. Draugei grįžtant pozuoti, Cleo vaikštinėja po Montsourls parką. Visai jau artėjant septintai valandai, Cleo susitinka su Antoine, jautriu, bet linksmu kariu, kuriam baigiasi atostogos ir kurs kaip tik išvyksta į Alžyrą. Ten, gal būt, ir jo laukia mirtis. Besidalindami savo nuotaikomis, abu priartėja prie klinikos. Cleo paskutinėmis valandomis subrendusi ir ypač paveikta kario užuojautos ir tyro nuoširdumo, lieka drąsesnė priimti gydytojo pateikiamus tyrimų rezultatus.
Gal to ir nenujausdama, Cleo pateikia modernią pasaulietišką pažiūrą į žmogaus paskutiniuosius įvykius. Nors šių dviejų kritiškų valandų tarpe ji nebuvo užėjusi paguodos ieškoti į jokią bažnyčią, net nė karto neminėjo Dievo vardo, vis dėlto netiesioginiai ji parodo tą nepakankamumą ir tuštumą žmogaus egzistencijoje be Dievo.
Gerbiamoji Ponia G. K.,
Perskaičius Jūsų laišką (“L. L.” š. m. gegužės mėn.), nuoširdžiai pagailo Jūsų ir visų moterų, kurios su ta problema turi diena iš dienos gyventi. Girtaujantis vyras tikrai yra šeimos nelaimių nešėjas. Bet ar visuomet tik jis vienas kaltas? Nenoriu, Ponia, kad pagalvotumėte, jog visa tai, ką čia rašysiu, yra Jums taikoma. Kaipgi galėčiau tai daryti, Jūsų nepažindama?
Štai, kilo keletas minčių, ir norėčiau jomis pasidalinti. Dažnai galvoju, kaip būtų gera, jei vyrai nustotų kaltinę moteris, o moterys — vyrus, bet ir vieni, ir kiti bandytų savyje atrasti daugelio problemų išsprendimą. Pilnai sutinku, kad lietuviuose vaišinimasis “iki dugno” yra priėjęs pasibaisėtiną stovį. Juk tai labai neestetiška, nesveika ir pagaliau — daug kainuoja. Kaltinu pirmoje eilėje tokius šeimininkus, kurie yra pasiryžę būtinai savo svečius nugirdyti. Kaipgi atsispirsi tokiam įtikinančiam, o kartais net ir prievartaujančiam vaišinimui? Po keletos nu-girdymų silpnesnės valios svečiai nori, kad visuomet taip būtų. Ir kas per įdomumas šeimininkams su tokiais svečiais visą vakarą bendrauti? Su girtu nei protingai pakalbėsi, nei švariai pajuokausi. Apie šios rūšies sveciavimąsi plačiau rašė kun. A. Grauslys “Laiškuose Lietuviams” maždaug prieš pusantrų metų.
Išskyrus tikrus alkoholikus — ligonius, kuriems reikalinga medicininė pagalba, dauguma tų, kurie vieni rečiau, kiti dažniau “ant kamščio užmina”, tai daro, ieškodami linksmos nuotaikos arba “pasi-miršimo”, kaip Jūs, Ponia, rašėte. Jūs žinote, kad tai dažniausiai vyksta ne namie. Kodėl? Kodėl reikia pasimiršimo? Ar kartais girtavimo pradžios negali būti tame, kad mes, moterys, nesukuriame vyrams jaukios namų aplinkos? Užtenka tik pradžią duoti gėrimui, o paskui vyrelis pats ištikimai stiklelius ar bokalus lenks.
Kiekvienam naudinga įsigyti L. K. Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbų IV tomą.
Šioje 321 psl. knygoje (kaina 6 dol.) nagrinėjamos mokslinės problemos naujausių Katalikų Bažnyčios direktyvų šviesoje. Joje ras brandžius ir įdomius straipsnius teologai, filosofai, medikai, teisininkai, istorikai ir kiti, kurie domisi mokslu.
Štai svarbesnieji straipsniai: Teologinė Mistinio Kristaus Kūno sąvoka (A. Liuima); Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas (P. Brazys); Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę (S. A. Bačkys); Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje (J. Norkaitis); Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (Z. Ivinskis) ir kt.
Knygą galima gauti “Laiškų Lietuviams” administracijoje, pas Pųtnamo seseris, arba rašant tiesiog kun. R. Krasauskui, Via An-tonello da Messina 36, Roma 10, Italy.
ŠILUVOS ŠVENČIAUSIOS MARIJOS GARBEI LIETUVIU PAMINKLINEI KOPLYČIAI, WASHINGTON, D. C.
Pritardamas pasiryžimui įamžinti Šv. Marijos apsireiškimo Šiluvoje atminima ir lietuvių vardą Nekaltai Pradėtosios Šv. Marijos šventovėje Washingtone, siunčiu savo $ auką, kaip lietuvių pagarbos Šv.
Marijos ir vieningumo ženklą.
Rašyti šiuo adresu: Committee for the Chapel of Our Lady of Šiluva,
6727 S. California Ave., Chicago 29, 111.
Aukotojo vardas, pavardė ir adresas:
Ši skelbimą galima iškirpti arba pasidaryti kitą panašų.
Pereitame “L. L.” numeryje, 199 psl., vietoje užrašo prie paveikslo “Fernand Leger. Bažnyčios fron-tinė mozaika”, turi būti: “George Braque. Tabernakulio durų skulptūra”.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui, tema:
“Kokį aš noriu matyti kunigą”.
Rašinys turi būti ne ilgesnis 3000 žodžių (gali būti trumpesnis) ir tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Galima vartoti ir beletristinę formą. Konkursas baigiasi 1964 m. vasario mėn. 1 d. Laimėtojams bus duodamos trys premijos: I — 100 dol., II — 60 dol. ir III — 40 dol. Pirmosios premijos mecenatas yra dr. L. Kriau-čeliūnas. Kitų premijų mecenatai dar tebelaukiami.
Laimėtojams premijos bus įteiktos “L. L.” metiniame parengime 1964 m. kovo 15 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Meninę programą atliks Lilija Šukytė (sopranas) ir Laima Bildušienė (mezzo-sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.
LAIŠKAI LIETUVIAMS
2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois