KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

CLEO FROM 5 TO 7

     Neijungiant net religinio motyvo; vien tik artimos ir laukiamos mirties mintis gyvenimui suteikia rimtesni atspalvį ir, atsisakius egoizmo bei tuštybės kaukės, leidžia įžvelgti į savo paties tikrąją asmenybę ir paprastumą. Meilė, suprasta kaip savo skausmo ir savo gyvybės paaukojimas; tampa ženklu pilnutinio savęs apvaldymo, pasiekto, nors ir nerime bei blaškymęsi, išorinėms aplinkybėms nepriklausomai besikeičiant. Tokia maždaug vedamoji šio filmo mintis.

     Dainininkė Cleo, nors pačiame jaunystės žydėjime, pasijunta nesveika. Įtardama esant vėžį, nuvyksta i kliniką ištyrimams, bet ilgokai tenka laukti rezultatų. Gydytojas juos praneš: tik 7 val. vakaro. Dvi valandas prieš vykstant į ligonįnę, Cleo prietaringai užsuko pas burtininkę, kad nusakytų jos ateitį. Kortos irgi kalba apie ligą ir mirti. Šias dvi laukimo valandas Cleo praleidžia lyg ir kitu kuriuo gyvenimo laikotarpiu, tik juo artyn prie  lemiamo atsakymo, tuo ji tampa rimtesnė.

     Šiek tiek praradus pusiausvyrą kavinėje, Cleo nusiperka naują skrybėlaitę ir kiek pralinksmėja. Vykstant namo, besilinksminą studentai gatvėje dar daugiau ją išblaško. Parvykus namo, trumpam laikui užbėga jos mylimasis, užsiėmęs įvairiais reikalais, kuriam tačiau ji nepasisako savo rūpesčiu. Atvykęs pianistas visai ją prablaško, tik besimokomos naujos dainos žodžiai jai staiga vėl primena gyvenimo menkumą ir mirties artėjimą. Išbėgus iš namų, ji užeina pas savo draugę, kuri pozuoja meno mokykloje. Abi mergaitės apsilanko pas modelės sužadėtini, kurs joms parodo komišką filmą. Draugei grįžtant pozuoti, Cleo vaikštinėja po Montsourls parką. Visai jau artėjant septintai valandai, Cleo susitinka su Antoine, jautriu, bet linksmu kariu, kuriam baigiasi atostogos ir kurs kaip tik išvyksta į Alžyrą. Ten, gal būt, ir jo laukia mirtis. Besidalindami savo nuotaikomis, abu priartėja prie klinikos. Cleo paskutinėmis valandomis subrendusi ir ypač paveikta kario užuojautos ir tyro nuoširdumo, lieka drąsesnė priimti gydytojo pateikiamus tyrimų rezultatus.

     Gal to ir nenujausdama, Cleo pateikia modernią pasaulietišką pažiūrą į žmogaus paskutiniuosius įvykius. Nors šių dviejų kritiškų valandų tarpe ji nebuvo užėjusi paguodos ieškoti į jokią bažnyčią, net nė karto neminėjo Dievo vardo, vis dėlto netiesioginiai ji parodo tą nepakankamumą ir tuštumą žmogaus egzistencijoje be Dievo.

     Pagrindiniame Cleo vaidmenyje tikrai gabiai ir sklandžiai pasirodo Corinne Marchand. Visi kiti šalutiniai artistai, išskiriant karį (Antoine Bourseiller), pasirodo tik labai trumputėse rolėse, lemtingomis valandomis Cleo sutinkant vis naujus asmenis.

     Filmą surežisavo 33 m. amžiaus Agnes Varda, pati sukūrusi originalų siužetą ir pritaikiusi filmui. Jau anksčiau užsirekomendavusi trumpų kronikinio stiliaus filmų pastatymu, Agnes Varda laikoma naujos prancūzų filmų srovės “Nouvelle Vague” kūrėja. Jos 1956 m. kūrinys “La pointe courte” laikomas šios srovės pirmataku. “Laiškai Lietuviams” skaitytojai pereituose šio žurnalo numeriuose buvo supažindinti su šios srovės filmais: “Sundays and Cybele” ir “The Lovers of Teruel”, gi šiame numeryje recenzuojamas “The Long Absence” taip pat priklauso šiai srovei.

     “Cleo from 5 to 7” — meniškas ir gilus filmas, tinkamas vien tik pilnai subrendusiems žiūrovams.

THE LONG ABSENCE

     Amnesia (atminties praradimas) yra liga, pamėgta vaizduoti prancūzų “Nouvelle Vague” srivės filmuose. Anksčiau turėjome panašų atvejį “Sundays and Cybele”, dabar gi šiame, tos pat srovės atstovo Henri Colpi surežisuotame filme.

     Therese Langlois, nedidelės kavinės savininkė, jau 16 metų nieko nėra girdėjusi apie savo vyrą, po to kai jį karo metu Gestapas išgabeno Vokietijon. Paskutiniuoju laiku ji pastebi dažnai praeinantį valkatą. Lyg nujausdama, kad tai jos vyras, ji seka valkatą, bet, jį prakalbinus, nieko negali sužinoti apie jo praeitį. Patiria vien tik tai, kad jis yra buvęs vokiečių koncentracijos stovyklose. Daugiau jis nieko neprisimena. Therese pakviečia valkatą užeiti į kavinę ir vėliau, nugalėjusi jo bailumą, bando įvairiais būdais grąžinti jam praeitį. Kalba apie savo vyrą, groja vyro mėgtą klasikinę muziką, vaišina vyro mėgtais valgiais, bet visa tai nepajėgia sukelti valkatoje jokių prisiminimų. Jam išeinant iš kavinės, ji staigiai sušunka vyro vardą. Valkata staigiai sustoja, lyg stabo ištiktas, bet netrukus atsigauna ir pranyksta horizonte. Therese dabar jau tikra, kad tai buvo jos vyras, tad nusprendžia jo ieškoti ir kitą kartą atsargesniu būdu susigrąžinti jį sau ir normaliam gyvenimui.

     Ilgai belaukiančios žmonos, tarsi Penelopės, rolę nepaprastai puikiai ir pagaunančiai vaidina Alida Valli. Ji sukuria tikrai nuoširdų orios žmonos charakterį. Georges Wilson taip pat įtikinančiai suvaidina karo įvykių sukrėstą ir pažeistą valkatą.

     Ypač pavykusiomis laikytinos dvi scenos: kavinėje abiem bešokant pagal liūdnoką melodiją, jos pirštai užčiuopia jo pakaušyje žaizdos randus. Du asmenys, anksčiau buvę vyras ir žmona, o dabar vienas kito glėby, vis dėlto nesijaučia artimi, nes kitų nežmoniškumas juos išskyrė ir panaikino praeitį. Antroji iš stipriausių scenų — tai pats finalas — valkatos reagavimas ir pabėgimas, paliekant neišrištą paslaptį.

     Šis aukštos kokybės filmas pajėgs sudominti tiek suaugusius, tiek vyresnį jaunimą.

MONKEY IN WINTER

     Girtuokliavimas, atvaizduotas Antoine Blondin romane, davė mintį komiškam filmui, kurį tikrai meistriškai surežisavo Henri Verneuil.

     Mėgstąs nugerti vyresnio amžiaus tolimųjų rytų karininkas Albert Quentin leidžia ramias dienas nedideliame Normandijos miestelyje, prižiūradamas savo menkutę užeigą. Vis dėlto kai karo metu sąjungininkų bombos neaplenkia ir jų miestelio, Quentin pasižada dėl jo girtuokliavimo kenčiančiai žmonai, kad, jei jie išliks gyvi, daugiau nebeliesiąs svaigalų. Išlikus gyviems, jis garbingai laiko savo pažadą ir stengiasi ieškoti pakaitalo saldainiuose. Praslinkus keletai metų nuo karo pabaigos, į Alberto užeigą užklysta Gabriel Fouquet, kurs, iširus jo vedyboms, kaip tik atvyko į šį miestelį pasiimti savo dukrelės, kurios dar nėra net matęs. Bijodamas susitikimo su mergaite, o ypač jos atstūmimo, Gabriel ieško drąsos alkoholyje. Albert, laužydamas jau keletą metų išlaikytą pažadą, prisideda svečiui prie draugystės. Kiek apsisvaiginus, viešbučio savininkui atgyja jo kariški nuotykiai Kinijoje, o jo ikaušęs svečias įsivaizduoja besąs Ispanijoje flamenco šokėjo, o vėliau ir toreadoro rolėse. Ramaus miestelio gyventojams abu pateikia praėjusio karo bombų prisiminimus su fejerverkų sproginėjimais ir ugnimis. Išsišėlę, besiblaivydami sulaukia ryto su naujais darbais ir pareigomis. Gabriel, suradęs dukrelę, ruošiasi išvykti, bet atsisveikinant Quentin papasakoja kinietišką legendą. Žiemos metu šalčio vejamos beždžionės iš miškų subėgančios į miestus. Kiniečiai, tikėdami, kad ir beždžionės turinčios sielą ir jaučiasi nelaimingos pabėgusios iš miškų, jas surankioja ir, sudėję į traukinius, pasiunčia atgal. Kai vėliau mergytė užklausia tėvą, ar iš tikro Albert yra pagelbėjęs paklydusioms beždžionėms, Gabriel atsako, kad bent vieną atvejį jis tai tikrai žinąs. Vienas pasilikęs, Albert vėl grįžta prie saldainių.

     Tikrumoje girtuokliai pasielgia net kvailiau už beždžiones. Nors filme ir gana komiškai pavaizduojama nusigėrusiųjų veikėjų žygiai, vis dėlto ne vienam tai sukels ir rimtesnių susimąstymų alkoholio atžvilgiu.

     Pagrindinių veikėjų rolėse puikiai pasirodo prancūzų filmų veteranas Jean Gabin ir vienas iš naujausiųjų, bet jau spėjusių prasimušti, Jean-Paul Belmondo.

     Šis filmas, be abejo, skirtas tik suaugusiųjų publikai.

NO EXIT

     Egzistencialisto Jean-Paul Sartre scenos veikalas “No Exit”, režisuojant John Hutton, buvo pastatytas Niujorko Broadway Biltmore teatre 1946 m. lapkričio 26 d. Suvaidinta vien tik 31 kartą. 1955 m., režisuojant Jacqueline Audrey, pagal ta veikalą Prancūzijoj pastatytas filmas, kuris niekad dar nėra atvežtas šiapus Atlanto. Pritaikius televizijai, režisuojant Silvio Marizzano, veikalas nauja forma 1961 m. vasario 28 d. buvo rodytas “Play of the Week” programoje. 1962 m. vasarą Berlyno Filmų Festivalyje rodytas to pat vardo naujas filmas, režisuotas Tad Danielewski. Vaidinant amerikiečių artistams, filmuota Argentinoje. Paskutiniu metu šis filmas rodomas kai kuriuose Amerikos ir Kanados kino teatruose.

     Tiek Sartre pradinio veikalo, tiek šio filmo pagrindinė tema — kiekvienas žmogus pats sau susikuria pragarą ir jame amžinai kenčia.

     Trys asmenys apgyvendinami pigaus viešbučio menkai apstatytame, bet gausiai apšviestame kambaryje. Tai žurnalistas Garcin, save laikąs aukštos moralės herojumi, lesbianistė Inez ir aukštos klasės koketė Estelle. Gyvendami žemėje, jie vienas kito nepažino, bet jų papildytas blogis ir nusikaltimai turi tą pati, visus vienijantį bruožą — “kenkimą artimui”. Bebūnant kartu tame pačiame kambaryje, labiau išryškėja visų asmenybės. Garcin pasirodo sušaudytas dėl savo bailumo, išduodant revoliucionierius draugus kankinimams ir mirčiai. Inez nusižudė po to, kai sugriovė laimingos šeimos gyvenimą. Koketė Estelle paskandino savo kūdikį ir sužlugdė savo vyrą. Visi trys jaučiasi vieniši, ir nė vienas jų bet kada nepajėgs iš to išsivaduoti. Tarpusavyje besiginčijant, Estelle bando nudurti Inez, bet veltui. Tik supratę, kad niekad negalės vienas kito atsikratyti ar atsiskirti, visi paskęsta isteriškame juoke.

     Sartre originalaus vieno veiksmo vaidinimo pastatyme trijų veikėjų dialogai užėmė scenoje nepilną valandą. Filme tai pratęsiama dar pusvalandžiu ir bandoma suteikti lyg ir gyvumo, įterpiant išorės vaizdų. Ekrane lengvai galima vaizdais parodyti tai, ką teatro scenos artistai gali vien tik nupasakoti. Šiais įterpimais kaip tik ir bandoma pavaizduoti, kodėl šie trys pasmerktieji pateko į pragarą. Neretai filmuose naudojama įterpimai praeities įvykiams perteikti ir veiksmui paįvairinti, bet šiuo atveju tai reikia laikyti tikrai nevykusiu priedu, nes Sartre dramos pagrinde kaip tik ir pabrėžiama tas apribojimas uždarytame viešbučio kambaryje, gi tie įterpimai kaip tik žymiai mažina klaustrofobijos įspūdį. Be šių įterpimų filmas būtų tiek estetiniu, tiek etiniu atžvilgiu daug stipresnis.

     Moterų rolėse vaidina Viveca Lindfors ir Rita Gam, gi žurnalisto vaidmenyje blankiai pasirodo Morgan Sterne.

     Filmas, persisunkęs pesimizmu, nerekomenduotinas net ir suaugusių žiūrovų plačiai publikai.