1963 SPALIS (OCTOBER) VOL. XIV, NR. 10
ŠIAME NUMERYJE:
Redaktorius GAIRĖS ATEIČIAI 289
K. Trimakas, S. J. KETURIOLIKA METŲ 295
A. Grauslys TAIZE’S BENDRUOMENĖ 298
B. Krištanavičius, S. J. KUNIGAS KARO SŪKURY - XV 304
Sesuo M. Jurgita JURGIS KELMYS 306
Pr. Alšėnas MOTERIŠKA MOTERIS — SAULĖ ŠEIMOJ 310
Kun. Stasys Yla AR JAU PIRMOJI TAVO MEILĖ? 316
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 321
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Red. Padėjėjas Gediminas Kijauskas, S. J.
Administratorius Petras Kleinotas, S. J.
Dailininkas Algirdas Kurauskas
Fotografas Algimantas Kezys, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Naujos vinjetės A. Kurausko Fotografijos A. Kezio, S. J.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
RELIGINES IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
Pasikeitus bet kokios institucijos vadovybei, retai kada viskas pasilieka taip, kaip buvo seniau.
Taip pat, pasikeitus redaktoriams, retai kada žurnalo veidas lieka toks pat. Iš naujo redaktoriaus laukiama naujo. O redaktorius nebūtų naujas, bet tik kitas, jei jis neatneštų nieko skirtingo, dabarties gyvenimu pulsuojančio. Redaktoriaus pasikeitimą paprastai iššaukia ne tik praėjusių metų skaičius, bet ir pasikeitusi padėtis.
Gyvename naujose aplinkybėse, negu prieš keturiolika metų. Nepastebimai į mūsų tarpą atėjo nauja karta.
Tie, kurie prieš keturiolika metų buvo per jauni skaityti Tėvo Vaišnio straipsnius "Jaunimo paslaptyse”, šiandien gal jau su savo šeima varto "Prie šeimos židinio” skyrių.
Tose eilutėse, kuriomis ką tik prabėgo jūsų akys, slepiasi mintis, kurią jūs jau įspėjote: mes, kiek tik galėsime, kreipsime ypatingą dėmesį į jaunesnę kartą. "Laiškai Lietuviams” buvo ir bus skiriami plačiai skaitytojų publikai — įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų, vyresniųjų ir jaunesniųjų, profesionalų ir studentų, inteligentų ir šiaip dirbančiųjų. Visiems įvairios skaitomosios medžiagos buvo ir bus.
Tačiau redagavimo pradžioje savo darbą norime dedikuoti jaunoms lietuviškoms šeimoms, kitų, tiesa, neišskiriant, bet įjungiant: jaunesnieji, nevedę, netolimoj ateityj sukurs šeimas; o vyresniuosius tokiu būdu tikimės dar arčiau savęs patraukti — juk jų didysis rūpestis yra jaunesnieji. Tad paryškinę, kam mes žurnalą ypač skiriame, toliau pasisakysime, kas mus labiausiai interesuoja ir kaip mes medžiagą pristatysime. Mus labiausiai interesuoja JŪS, LIETUVIAI..., KRISTUS IR MODERNŪS LAIKAI...
ŪSŲ TREMTIES bei išeivijos spaudoje "Laiškai Lietuviams” užėmė sau priklausančią vietą... "L. L.” pagrįstai susirūpino pačiu tremtiniu, jo dvasios veidu...
Prof. Zenonas Ivinskis
JŪS...
Vargiai kuris kitas žurnalas ar laikraštis yra (arba bent turėtų) būti taip susidomėjęs jumis, kaip "Laiškai Lietuviams”. Dauguma jų duoda skaitytojams bendros informacijos ar apima specifišką sritį. Tačiau "Laiškų Lietuviams” dėmesio centre esate jūs... Jūs — Čikagoje, Niujorke ar Toronte, Miunchene ar Paryžiuje, Sao Paulo, Melbourne ir kitur...
Jūs — savo asmeniškose, šeimyninėse, tautinėse ir religinėse problemose — esate mūsų rūpestis... Mūsų misija bus padėti jums ieškoti didžios žmogaus vertės — ne tai, ką jis turi; ne tai, ką jis atsiekia, kuo pasilinksmina, bet kas jis yra ir kuo savo gyvenimu tampa...
Žmogus yra brangus jau tuo, kad jis yra žmogus. Tačiau jis gali nuvertinti save nežmogišku gyvenimu; bet gali žmogiškumu savo vertę ir pakelti. Žmogiškai kilnėti — tai vis nepavargstant ieškoti gyvenimo prasmingumo, atrasti kitus, Dievą... ir savo asmens pražydėjimą jiems aukojantis.
Tėvas Juozas Vaišnys, S. J.
"L. L.” redaktorius, 1950-1963
Dideli darbai kyla iš mažų, o juos tokiais padaryti gali tik kūrybingas žmogus.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
METANT ŽVILGSNĮ Į TĖVO JUOZO VAIŠNIO, S. J. REDAKCINĮ DARBĄ
Po antrojo didžiojo karo pasaulyje išsiblaškiusiems išeiviams tautiečiams reikėjo ne tik darbo, pastogės ir maisto, bet ir lietuviško dvasinio peno, kurį galėjo duoti tik gera spauda. 1950 m. Tėvams Jėzuitams kilo mintis tęsti Tėvo Bružiko Vokietijoje leistus "Misijonieriaus laiškus” mažo laikraštėlio pavidalu. To laikraštėlio redaktoriumi paskiriamas Tėvas Juozas Vaišnys, tada neseniai atvykęs Čikagon iš Italijos.
Nuo to laiko Tėvas Vaišnys nebesiskyrė nuo "Laiškų”, o šie nuo Tėvo Vaišnio. Mėnesinis laikraštis įgavo savo ilgamečio redaktoriaus proto ir rankų antspaudą, o "L. L.” paliko neišdildomą ženklą Tėvo Vaišnio gyvenime: kur tik bekeliaudavo — net vykdamas atostogų — pasiimdavo rankraščių pluoštą ir rašomąją mašinėlę... Ta neperskiriama bičiulystė tęsėsi keturiolika metų: per tą laiką laikraštėlis išaugo į žurnalą; žurnalistiniu požiūriu redakcinis darbas brandino ir redaktorių...
SUMANIAI, IŠTVERMINGAI REDAGUOJANT
Nors Tėvai Jėzuitai buvo tiesioginiai "L. L.” leidėjai, vykdomasis darbas atiteko vienam redaktoriui, kuris laikraščiui davė liniją, ją laikas nuo laiko paryškindamas "Redakcijos žodžiuose”. Tikslas buvo aiškiai aptartas jau pirmajame numeryje: "užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines - dorines problemas” ("L. L”, 1950, 1 psl.).
Nuo pat pirmųjų numerių buvo gvildenami ir religiniai, ir tautiniai klausimai. Kai kam pasisakius, ar nevertėtų apsiriboti vien religiniais, Tėvas Vaišnys atsakė: "Mums atrodo, kad šios dvi sąvokos, religija ir tautybė, taip yra lietuvio širdyje suaugusios, kad pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita, todėl ir apie tai kalbėti dažnai tenka kartu” (1951, 2 psl.).
Laikraštį tobulinant, kartais pasigirsdavo balsų, norinčių jį palikti paprastutį, koks buvo pradžioje. Redaktorius atsakė: "Pirmiau jis buvo toks kuklus, paprastas, atrodė, lyg vos gimęs kūdikis. Dabar jau užaugęs, subrendęs, atsistojęs šalia kitų žurnalų... Tik vienas kitas gal pasiilgsta to buvusio kuklumo ir paprastumo... Tai jausmo dalykas: kūdikis kai kam geriau patinka negu suaugęs žmogus, bet niekas jam nelinkėtų visuomet pasilikti kūdikiu” (1954, 1 psl.).
Viena Protestantų Reformacijos priežasčių buvo faktas, kad priešreformacinė krikščionija pasitenkino išorinių dogmų išpažinimu be gilesnės meilės. Taip pat plyšys tarp skilusių krikščionių didėjo dėl to, kad buvo ginčytasi dogmatiniais klausimais, bet nesistengta viens kito mylėti. Šiais laikais krikščionims siekiant vienybės,— skelbė Jonas XXIII— pirmiausia reikia viens kitą mylėti, tik paskui bus galima dogmatiškai išsiaiškinti. Tokios pat nuomonės ir laikysenos yra protestanto Roger Schutz įsteigta Taize’s vienuolija, turinti tik vieną tikslą— paskleisti vieningos meilės dvasią krikščionių tarpe. Apie ją palankiai atsiliepia katalikų vadai. Visa tai nereiškia, kad dogma— ar tiesa— nėra svarbi, bet kad dabartyje krikščionių vienybė (o gal ir visada— gyvoji tiesa) pasiekiama per meilę.
REDAKTORIUS
ALFONSAS GRAUSLYS
Vienas iš stambiausių protestantų įnašų susiskaldžiusių krikščionių vienybei ugdyti yra protestantų vyrų vienuolynas, žinomas Taize’s Didžiosios Bendruomenės (Grande Communaute) vardu. Taize yra vietovė, Burgundijos provincijoje, rytinėje Prancūzijoje, netoli nuo garsiųjų Cluny ir Citeaux vietovių, kur prieš kelis šimtmečius skaisčia Evangelijos šviesa suspindėjo benediktinų ir cistersų vienuolijos. Šiandienė Taize’s bendruomenė savo dvasia, užsimojimais ir tikslais jau yra tiek sudominusi ir sužavėjusi visus, kurie yra susipažinę su ja, kad verta ir mums ją pažinti. Jos atsiradimas, veikimo būdas ir įtaka yra taip įdomūs ir nuostabūs, kad čia tikrai tenka kalbėti apie Šv. Dvasios dovaną, apie Dievo malonę, kuri daugiau 298 ar mažiau veikia visoje krikščionybėje. Kai kurie rašytojai tos bendruomenės judėjimą vadina Taize’s stebuklu.
IŠORINIAI FAKTAI
Ši bendruomenė yra pirmoji protestantų vyrų vienuolija po 400 metų, kai M. Liuteris vienuolijas ir jų daromų įžadų vertę buvo paneigęs. Jos trumpa istorija yra tampriai surišta su jos steigėju ir dabartiniu jos viršininku Roger Schutz. Tasai evangelikų teologijos studentas, studijuodamas Lozanoje, Šveicarijoje, 1939 m. pradeda telkti apie save draugus maldai ir geriems darbams. Kartu ima organizuoti studijų ir rekolekcijų dienas pasauliečiams. 1940 m. jis persikelia į Taize, Prancūzijoje, kur karo metu rūpinasi karo pabėgėliais, bėgančiais iš vokiečių okupuotos Prancūzijos dalies į neužimtąją. 1942 m. prie jo prisijungia du draugai. Vokiečių išvyti iš Taize’s, pasišalina dviem metams, į Ženevą, Šveicariją. 1944 m. jie vėl grįžta Taize’n jau keturiese. 1949 m. Velykų rytą jau septyni tos bendruomenės broliai padaro įprastus amžinuosius įžadus. Roger Schutz išrenkamas pirmuoju viršininku. Jų idealas yra bendrom jėgom tarnauti Kristui Bažnyčioje ir pasaulyje; jų karščiausis noras — pasitarnauti visų krikščionių susijungimui.
Šiuo metu bendruomenė turi virš 50 narių iš įvairių protestantų sektų bei kraštų. Jų tarpe yra pastorių, gydytojų, inžinierių, menininkų, žemės ūkio darbininkų, žurnalistų ir kt. Trys ketvirtadaliai brolių gyvena Taize’je, kiti gi yra išsiskirstę po 2-3 brolius misijoms įvairiuose kraštuose — pačioje Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Afrikoje ir kitur. Visi broliai suvažiuoja į Taize didžiosioms krikščionių šventėms švęsti ir kasmet savaitinėms rekolekcijoms.
SESUO M. JURGITA
* * *
— Paštas! — išgirdau Petro balsą. Čia aplink beveik vien lietuviai, net paštininkas. Nubėgau paimti. Tik vienas laiškas šiandien, net baimė apėmė: vienas juodais kraštais vokas. Kas nors, koks artimas žmogus, numirė.
Jurgis Kelmys buvo tradicija mūsų kolonijoje — maždaug tiek pat, kiek susispietimas šventoriuje po sumos ar kavutė pas Totorių. Nedaug ką žinojome apie jo praeitį. Buvo karininkas. Iš dabartinės tiesios eisenos ir drausmingo veido atrodė, kad galėjo būti šaunus. Na, nevisai tiesi eisena. Galim sakyti, kad ji charakterizuoja mūsų "Pulkininką”: pečiai tvirti, galva pakelta, lyg būtų toks, koks buvo prieš trisdešimts metų; tik viena koja, ženklinanti skaudžią dabartį, nesidavė bendram ritmui. Akimis jį sekdamas, matei tą disonansą, tartum žygiuotų savo vardo taktu: JUR-GIS KEL-MYS, su nevisai tiksliu akcentu.
Senelės mėgdavo pasakoti savo anūkams, kurių geras draugas jis buvo, apie jų vadinamo "Dėdės” praeitį. Atsirasdavo ir graži mergaitė, kurią jis, jaunas būdamas, vedė. Vaikai išsižioję klausydavo šių pasakų apie savo didvyrį ir ne vienam jautresniam ašara nuriedėdavo, kai mylimoji neužilgo mirė, palikdama mūsų Pulkininką, o vaikų Dėdę vieną su sūneliu. Apie sūnelį daugiau nieko nežinodavo. Dėdė dabar vienas gyvena ir mėgsta vienas būti. Mėgsta ir su vaikais pabendrauti. Kitos pasakos sukūrė šeimą Lietuvoje, kurios Dėdė nuolat ilgisi. Žinoti niekas tikrai nežinojo. Ir jis nepasakojo.
Jurgis Kelmys gyveno mūsų namų rūsyje. Siūlėme kambarį antram aukšte, kur šilčiau, bet jis nepriėmė, rūsyje galįs savarankiškiau gyventi. Retai kas pas jį ateidavo į svečius. Ir aš vos keletą kartų buvau. Nuste-304 bau tvarka: nors mažai ko ten buvo, bet viskas vietoj. Tik laikraščių labai daug kampe pridėta, senesnieji pageltę.
— Jeigu Jūs norėtute, Vytas galėtų juos išnešti, — pasiūliau.
— Ačiū, Ponia. Kada nors iškirpsiu ir įlipinsiu į albumą. Visokių įdomybių juose yra. Nebent Jums trukdo...
Netrukdo, aišku. Kaip gali atimti paskutinį pasitenkinimą? Ne, netrukdo, kaip ir jis pats netrukdo.
Minėjau, kad jis buvo tradicija pas mus. Kai kurie mėgdavo iš jo pasijuokti, ypatingai dėl punktualumo. Kas bus, ko nebus, bet Ponas Kelmys laiku ateina, net į minėjimus, kur punktualumas negirdėtas dalykas. Aš, kuri pati niekur, o ypač į minėjimus, nespėju, juo žavėjausi. Trečią valandą bus Vasario Šešioliktos minėjimas; 2:55 val. Jurgis Kelmys jau sėdi savo vietoje: maždaug vidury salės dešinėj pusėj iš krašto. Vaikai lenktyniaudavo, stengdamiesi prieš jį ateiti. Bet žinot, vieną kartą dėl to programa laiku prasidėjo!
Tėvas B. Krištanavicius tęsia toliau savo nuotykingus pergyvenimus Italijoje antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Čia jis aprašo, kaip, besirūpinant karo pabėgėliais, jam teko per "popiežiaus šeimininkę” Seselę Pascaliną artimiau susipažinti su tuometiniu popiežium Piju XII ir kaip tos pažintys vėliau jį nuvedė į atsakingas pareigas Vatikano šalpos komisijoje.
BRONIUS KRIŠTANAVlClUS, S. J.
POPIEŽIAUS ŠEIMININKĖ
Grįždamas į Romą, neturėjau jokio kito noro, kaip tik gerai išsimiegoti. Miegas man atrodė didžiausia Dievo dovana, o lova ne tik genialiausias žmogaus išradimas, bet ir jaukiausias kampelis visame pasaulyje.
Deja, atostogų pradžioje išėjo kitaip, negu buvau suplanavęs. Visų pirma reikėjo pasikalbėti su komisijos pareigūnais įvairiais reikalais ir išleisti į stovyklą T. Sebastijoną Tromp, žadėjusį porą savaičių mane pavaduoti. Kol parūpinau jam automobilį, sugaišau visą dieną. Paskui reikėjo papasakoti profesoriams ir draugams, kaip man sekėsi stovykloje. Kalbėti apie tą patį dalyką 10 ar 20 kartų nėra jokio malonumo, ypač tada, kada akys nuolatos merkiasi, o mintys susiliejusios kaip rūkas. O jei kalba užsitęsia iki ii ar 12 valandos nakties, lova traukia kaip magnetas.
Antrą ar trečią dieną susirgau dizenterija. Romoje sklido gandas, kad vokiečiai, traukdamiesi iš miesto, užnuodijo vandenį. Grigaliaus universiteto profesoriai ta liga jau buvo persirgę. Dabar atėjo mano eilė. Liga mane taip suėmė, kad visos atostogos nuėjo niekais.
Sirgdamas turėjau parūpinti popiežiaus audienciją senajam ir naujajam stovyklos štabui. Tą mintį man pakišo seselė vyresnioji. Norėdamas jai atsidėkoti už bendradarbiavimą stovykloje, prižadėjau išpildyti jos pageidavimą, nors pats buvau nuomonės, kad dėl tokių menkų dalykų nereikėtų varginti tokias aukštas pareigas einančio žmogaus. Popiežių buvau matęs jau porą kartų ir neturėjau jokios ambicijos susipažinti asmeniškai. Savo dėkingumą už pagalbą stovyklai galėjau išreikšti jam kitokiu būdu. Šelpdamas pabėgėlius, jis atliko savo artimo meilės pareigą, o aš atlikau savo. Man atrodė, kad tuo viskas turėjo baigtis. Tačiau seselė vyresnioji būtinai norėjo užeiti pas popiežių, o aš nenorėjau jai sugadinti stovyklos gyvenimo užbaigimo. Todėl per tėvą Robertą Leiber, artimą popiežiaus bendradarbį ir Grigaliaus universiteto profesorių, paprašiau audiencijos.
Vyras, kalbėdamas apie moterį, ypač apie jos moteriškumą, vargiai gali būti ne vienšališkas: arba ją dievins, arba ją smerks. Kaip pats autorius prisipažįsta, jie neneigia vyro pareigų, bet čia to klausimo nenori liesti. Tačiau ir tada atsiranda pavojus būti vienšališku. Ar to pavojaus autorius išvengė, ar daug padėjo moterų citatos, taikomos moterims jų idealui pavaizduoti ir siekti, tesprendžia skaitytojai. Nesantaikos šeimoj kaip tik kyla, kai žvelgiama į savo privilegijas ir kito pareigas. Vienaip ar kitaip, šis straipsnis tepasako tik vieną mažą dalelę tiesos: jis buvo vertas spausdinti dėl tos dalelės... ir dėl to, ko nepasakė... Šio straipsnio mintis reikės dar papildyti daugeliu straipsnių— ir ne vien moterų pasisakymais apie vyrų pareigas (nes ir tai nebūtų pilna tiesa), bet viens kitą papildančiais vyrų ir žmonų išsikalbėjimais apie bendrą gyvenimą, išpintą pareigomis ir privilegijomis, atsižadėjimu ir pasiaukojimu.
PRANYS ALŠĖNAS
Redaktorius
Gyvendami išblaškyti po platųjį pasaulį, gal per dažnai jau nugirstame atvejus apie iširusias šeimas, nebe vien tik kitataučių, bet ir lietuvių tarpe, su visomis žiauriausiomis to iširimo pasekmėmis. Ir, nors labai gaila, gana didelis išsiskyrimo kaltininkų nuošimtis — moterys.
Todėl nūdien daug kas iš mūsų, su dideliu pietizmu, prisimena Lietuvos šeimyninio gyvenimo tvirtuosius pagrindus, kuriuose ypatingai didelį ir visuomet pastovų vaidmenį vaidino lietuvė moteris, tų pačių lietuvaičių, kurios nūn pradeda pakrikti svetur, motina.
Šiame straipsnyje nebus norima paneigti ir vyrų pareigą siekti šeimoj sugyvenimo darnos, bet tai jau būtų kito straipsnio tema. Antra vertus, vyrų vyriškumas, kaip žmoniškoji dorybė, daug kuo ir skiriasi nuo moters moteriškumo.
Pats Viešpats Dievas, sukūręs pirmąjį žmogų, pamatė, kad dar ne viskas atlikta; tad tame "visuotinio džiaugsmo kampelyje — "Edeno sode”, pasigirdo Kūrėjo žodžiai: "Negera žmogui būti vienam” (Gen. 2, 17); negera jam vienam ne dirbti, nė ilsėtis, ne džiaugtis, ne garbinti, bet būti. Vienišas buvimas kažko stoksta; jis yra nepilnas, neužbaigtas ir todėl negeras. Sumanęs žmogų kurti, Dievas sumanė jį pagal savo "paveikslą bei panašumą” (Gen. 1, 26). Bet juk Dievas nėra vienišas. Jis yra vienas, bet ne vienišas. Dievas yra triasmeninis, vadinasi, nuostabiausia ir giliausia meilės bendruomenė. Todėl ir žmogus, kol jis yra vienišas savo būtimi, dieviškosios bendruomenės neatspindi ir nėra Viešpaties paveikslas. O kol jis nėra trejybinio Dievo paveikslas, tol ir jo buvimas yra negeras. Tik bendruomenėje išsiskleidžia Viešpaties sumanyto žmogiškumo pilnatvė, todėl tik bendruomenėje pasidaro žmogui gera būti. Žmogui gera būti tiktai meilėje. Be moters žmogus būtų benamis savo būtyje. Buvimas ne kaip klajonė, o kaip židinys, susikuria tik moters pagalba” (dr. Antanas Maceina, Didžioji Padėjėja, p. 45-47).
Taigi, vyro ir moters sugyvenimas yra norėtas paties Dievo, žmogaus Sutvėrėjo. Bet, ar tai supranta ir visapusiškai įsisąmonina žmogus — tai jau kitas dalykas.
VERTINA INTELIGENCIJĄ
Gerbiamas Redaktoriau,
Dėkoju už inteligentiškas filmų recenzijas. Mes, iš tikrųjų, turim labai retai progos į kiną nueiti ir žinom, kas kinuose rodoma tik iš recenzijų. Malonu buvo pirmą kartą skaityti geras recenzijas lietuvių kalboje.
Dar noriu pasakyt, kodėl man patinka "L. L." Pirmiausia, todėl, kad, vadindamas save kultūros žurnalu, "L. L." nėra intelektualinis snobas... "L. L." neniekina skaitytojo, bet pripažįsta, kad ir jis turi tam tikrą inteligenciją...
B. Mažeikienė
ŽVILGSNIS Į "L. L." NUO 1951
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Paskutiniu laiku sirgdama peržiūrėjau "L. L." nuo 1951 m. Puiki pažanga!
Kun. Stasys Yla, įvairių jaunimo organizacijų ir jų paskirų vienetų dvasios vadas, ilgametis Putnamo mergaičių bendrabučio bei stovyklų kapelionas, yra paruošęs spaudai knygą "Moderni Mergaitė”, kuri bus atspausdinta šių metų pabaigoje. Šiame numeryje dedame tos knygos vieną skyrių "Ar jau pirmoji tavo meilė?”; sekančiame seks "Kas, iš tikro, yra meilė?”.
KUN. STASYS YLA
Kodėl "deitai” ir "steadies” pasidarė tokia būtenybė? Kam tų dalykų reikia — dėl meilės ar mados? Tu atsakysi — dėl meilės!
Vaikai dar nemyli — tokia Betty ar Lynna. Jos tikrai per jaunos. Kas kita Danutė, Aušra ir tu — penkiolikmetės! Jūs tiek prisiskaitėt apie meilę, tiek prisižiūrėjot! Pagaliau, ar ne laikas pirmajai jūsų meilei?
KAS YRA PIRMOJI?
Meilė turi daug laipsnių, rūšių, formų. Kas eina pirma, sunku pasakyti. Ar ne pirmoji mūsų meilė priklauso motinai? O gal žmogus pirmiausia myli save? Nuo savęs meilės niekas toli nenueina. Tolimiausia ir aukščiausia meilės versmė yra Dievas. Jis yra pirmas kiekvienoj meilėj.
Bet kalbėkim apie berniuko meilę. Kada ji prasideda? Kokie pirmieji jos ženklai?
Yra įvairių įsimylėjimų, kuriuos tu randi novelėse ir filmuose. Apie tai tu galvoji ir svajoji. Atrodo, sutiksi berniuką — kur nors, nelauktose aplinkybėse — ir jis tau ištars "myliu”. Tu jam atsakysi "myliu”, ir tai bus pradžia — pirmoji jūsų meilė.
Galima ištarti "myliu” pirmąjį ir šimtąjį kartą. Bet meilės gali nebūti. Meilė prasideda iš tolo. Pirmas dalykas yra žavus įspūdis. Tu sužavėsi berniuką, arba jis tave. Kuo? Jei buvai sužavėta — pagalvok ir pasakyk, kaip jis atrodė?
— Buvo aukštas ir tiesus. Dailiai sušukuotais plaukais. Lūpos... dantys... Ne! Akys buvo gražiausios!
Berniuko akys — didelės, rimtos, protingos! Štai pirmasis stiprus tavo įspūdis.
Jei tu sakytum, kad tą berniuką jau myli, būtų netiesa. Tu "myli” jo akis, kaip amerikiečiai sako: "myliu steiką”. Amerikiečių kalba ne visur tiksli. Kur jie sako "myliu” apie daiktus, ten mes vartojam "mėgstu” arba "patinka”.
Akių negalima mylėti, tik mėgti, arba jomis žavėtis. Be to, akys dar nėra berniukas. Yra daug gražių akių, kurios žavi. Daug šypsnių, mostų, balso tembrų! Visa, kas gražu, mus žavi, bet tai dar nėra meilė.
Ar tai jau pirmoji meilė?...
ŽAVESYS KEIČIASI
Nuostabi žmogaus širdis, ypač jauna! Ji žavisi kiekvienu gražiu reiškiniu. Ji tokia atvira, tokia priimli kiekvienai tobulybei! Rodos, imtų ir bandytų ją pasisavinti — perkelti į save, arba turėti arti savęs ir kasdieną ja džiaugtis.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE LEOPARD
Sicilijos grafas Luchino Visconti minimas tarp stipresnių italų režisorių. Jo surežisuotuose filmuose daugiausia paliečiami socialiniai klausimai, neretai skaudžiai pakritikuojant itališkąją aristokratiją, iš kurios jis pats yra kilęs. Kartu su keturiais pagelbininkais paskutiniajam savo filmui tekstą paruošė pagal Giuseppe Tomasi di Lampedusa to paties vardo romaną.
1860 m. Garibaldi su savo raudonmarškiniais užima Siciliją. Nežiūrint politinės suirutės. Šalinos princas Don Fabrizio, kurio šeimos herbas yra leopardo figūra, kartu su savo šeima išvyksta kasmetinėn kelionėn į savo vasarvietę Donnafugata vietovėje. Čia princas sužino, kad jo duktė yra įsimylėjusi į jo aukštai vertinamą brolvaikį Tancredi. Pasirodžiusi burmistro duktė Angelika sugriauna visas princo ir jo dukters viltis. Svarstymų pasėkoje Don Fabrizi prieina išvados, kad šis naujas tampresnis bendravimas tarp kylančios miestelėnų klasės ir smunkančios aristokratijos turi būti priimtas kaip neišvengiamas reiškinys ir nutaria nekliudyti brolvaikio vedyboms nors ir ne su aristokratijos dukra. Savo liūdnas išvadas princas užantspauduoja iškilmingo pokylio metu pats išvesdamas Angeliką šokiui.
ŽMOGUS gerai žino, kas buvo ir kas praėjo, bet niekad negali žinoti, kas bus ir ateis... Nežinai, ką sutiksi ir su kuo skirtis turėsi...
Kelionė tik tada yra saugi, kai turi kompasą, kai žinai tikslą, kai visuomet šviečia žvaigždė, rodanti kelią į tai, kas aukšta, gražu ir kilnu.
Juozas Vaišnys, S. J.
Ištisos klasės krizė atsispindi atskiro asmens krizėje ir pateikiama italų istorijos perspektyvoje. Princo asmenybė ir charakteris pristatomi su kruopščiu psichologinių detalių išlyginimu. Stengtasi taip pat atkurti galimai puošnesnę ir įspūdingesnę aplinką, kuri sudarytų autentiškesnį įspūdį, vaizduojant tuometinės Sicilijos aristokratijos gyvenimą ir nuotaikas. Nors ir vystoma sveikintina klasių suartėjimo mintis, filmas daugumoje persunktas pesimizmu ir nusivylimu. Kai kuriuose religiją liečiančiuose dialoguose pasitaiko keletas visai laisvų ir diskutuotinų išsireiškimų.
Burt Lancaster, parinktas princo rolei ypač dėl savo didingos išvaizdos, puikiai ir įtikinančiai pateikia Don Fabrizi vaidmenį. Kylanti italų filmų žvaigždė Claudia Cardinale, paskutinių 4 metų laikotarpyje vaidinusi 19 italų filmų, pirmą kartą pasirodo angliškai įkalbėtame filme, Angelikos rolę išpildydama gana paviršutiniškai. Alain Delon pasirodo gana blankiai Tancredi asmeny, gi Paolo Stoppa visur maišosi su savo įprastiniu skubotumu ir tikrai itališkais gestais.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
TEMA.................................Kokį aš noriu matyti kunigą.
STRAIPSNIO ILGIS....................nedaugiau 3000 žodžių.
PREMIJOS .............. 1 - 100 dol., 2-60 dol., 3-40 dol.
PASKUTINĖ DATA.......................... 1964 m. vasario 1 d.
LIETUVIŲ FONDAS LAUKIA TAVĘS...
Po pirmojo L. Fondo skaitlingo suvažiavimo, po didingos Šokių Šventės ir vasaros atostogų naujoji L. F. Taryba ir L. F. Valdyba vėl su visu pasišventimu ir nauja energija pradėjo dirbti ir kviečia visus nelaukiant savanoriškai įsijungti į L. Fondo organizavimą.
Pradžia jau yra puiki: fonde grynais jau virš 80.000 dol., greitai pasieksime 100.000 dol., dar priede 40.000 dol. pasižadėjusių greitai įmokėti. Šiemet būtiniesiems lietuviškiems reikalams bus paskirta virš 3.000 dol., ir šita suma nemažės, bet kasmet didės — L,. Fondas žengia į priekį tvirtu žingsniu ir pasitinka ateitį su viltingu žvilgsniu.
Mes, išrinktieji L. F. Tarybos ir Valdybos nariai, pasiryžome dirbti ne dėl garbės ar malonumo, nes šitos pareigos pareikalauja iš mūsų daug laiko, kantrybės ir energijos, taip pat ne dėl pelno, nes mes patys be aukų L. Fondui iš savo privačių kišenių padengiame visas L. F. organizavimo išlaidas, kad tuo būdu būtų galima visą L. F. kasmetinį pelną paskirti lietuvybės ugdymui ir išlaikymui, kur degančiai reikia finansinės paramos.