Vyras, kalbėdamas apie moterį, ypač apie jos moteriškumą, vargiai gali būti ne vienšališkas: arba ją dievins, arba ją smerks. Kaip pats autorius prisipažįsta, jie neneigia vyro pareigų, bet čia to klausimo nenori liesti. Tačiau ir tada atsiranda pavojus būti vienšališku. Ar to pavojaus autorius išvengė, ar daug padėjo moterų citatos, taikomos moterims jų idealui pavaizduoti ir siekti, tesprendžia skaitytojai. Nesantaikos šeimoj kaip tik kyla, kai žvelgiama į savo privilegijas ir kito pareigas. Vienaip ar kitaip, šis straipsnis tepasako tik vieną mažą dalelę tiesos: jis buvo vertas spausdinti dėl tos dalelės... ir dėl to, ko nepasakė... Šio straipsnio mintis reikės dar papildyti daugeliu straipsnių— ir ne vien moterų pasisakymais apie vyrų pareigas (nes ir tai nebūtų pilna tiesa), bet viens kitą papildančiais vyrų ir žmonų išsikalbėjimais apie bendrą gyvenimą, išpintą pareigomis ir privilegijomis, atsižadėjimu ir pasiaukojimu.
PRANYS ALŠĖNAS
Redaktorius
Gyvendami išblaškyti po platųjį pasaulį, gal per dažnai jau nugirstame atvejus apie iširusias šeimas, nebe vien tik kitataučių, bet ir lietuvių tarpe, su visomis žiauriausiomis to iširimo pasekmėmis. Ir, nors labai gaila, gana didelis išsiskyrimo kaltininkų nuošimtis — moterys.
Todėl nūdien daug kas iš mūsų, su dideliu pietizmu, prisimena Lietuvos šeimyninio gyvenimo tvirtuosius pagrindus, kuriuose ypatingai didelį ir visuomet pastovų vaidmenį vaidino lietuvė moteris, tų pačių lietuvaičių, kurios nūn pradeda pakrikti svetur, motina.
Šiame straipsnyje nebus norima paneigti ir vyrų pareigą siekti šeimoj sugyvenimo darnos, bet tai jau būtų kito straipsnio tema. Antra vertus, vyrų vyriškumas, kaip žmoniškoji dorybė, daug kuo ir skiriasi nuo moters moteriškumo.
Pats Viešpats Dievas, sukūręs pirmąjį žmogų, pamatė, kad dar ne viskas atlikta; tad tame "visuotinio džiaugsmo kampelyje — "Edeno sode”, pasigirdo Kūrėjo žodžiai: "Negera žmogui būti vienam” (Gen. 2, 17); negera jam vienam ne dirbti, nė ilsėtis, ne džiaugtis, ne garbinti, bet būti. Vienišas buvimas kažko stoksta; jis yra nepilnas, neužbaigtas ir todėl negeras. Sumanęs žmogų kurti, Dievas sumanė jį pagal savo "paveikslą bei panašumą” (Gen. 1, 26). Bet juk Dievas nėra vienišas. Jis yra vienas, bet ne vienišas. Dievas yra triasmeninis, vadinasi, nuostabiausia ir giliausia meilės bendruomenė. Todėl ir žmogus, kol jis yra vienišas savo būtimi, dieviškosios bendruomenės neatspindi ir nėra Viešpaties paveikslas. O kol jis nėra trejybinio Dievo paveikslas, tol ir jo buvimas yra negeras. Tik bendruomenėje išsiskleidžia Viešpaties sumanyto žmogiškumo pilnatvė, todėl tik bendruomenėje pasidaro žmogui gera būti. Žmogui gera būti tiktai meilėje. Be moters žmogus būtų benamis savo būtyje. Buvimas ne kaip klajonė, o kaip židinys, susikuria tik moters pagalba” (dr. Antanas Maceina, Didžioji Padėjėja, p. 45-47).
Taigi, vyro ir moters sugyvenimas yra norėtas paties Dievo, žmogaus Sutvėrėjo. Bet, ar tai supranta ir visapusiškai įsisąmonina žmogus — tai jau kitas dalykas.
VYRO LAIŠKAS ŽMONAI
Štai, teko skaityti vieno vyro laiško žmonai nuorašą, kurį, kaip itin būdingą, čia pacituosiu, išleisdamas tik vietą, vardus ir dar kai kurias, ne visus dominančias, pastraipas. Tas laiškas šitaip skamba:
"Brangioji,
Nenustebk, kad po vienu stogu gyvendamas, negaliu su Tavim išsiaiškinti gyvu žodžiu, bet reikia mintis išdėstyti raštu.
Tu, manau, ir pati gerai žinai, kodėl taip darau. Kai tik ką nors pradedame kalbėtis, Tu imi nervuotis, karščiuotis, pykti ir nieko nebegalima su Tavim pasikalbėti, tuo labiau — išsiaiškinti. Todėl ir rašau.
Perskaityk su atsidėjimu ir nuoširdumu šį laišką ir padaryk iš jo žodžių reikiamas išvadas.
Pirmiausia, noriu Tavęs prašyti:
Baik vedusi tą "šaltąjį karą” prieš mane. Juk, rodosi, būtų jau laikas tai padaryti. Nebesame gi jauniškėliai, todėl laikas pagalvoti ir apie ramesnį gyvenimo saulėleidį. Tu jau keturiasdešimt metų užbaigsi už keletos mėnesių, o aš — už dviejų metų ir aštuonių mėnesių — sulauksiu ir penkiasdešimties...
Man gaila Tavęs. Tu visą laiką blaškaisi, nerimsti, skraidai tarytum padangėmis, vis kovoji, pyksti, bariesi. O kam reikalinga toji kova, nė pati nežinai...
Moteriai vampyru šeimoj būti — jokia garbė. Tai gali padaryti ir bet kokia moteriškėlė. Tokiai nereikia nei daug proto, nei bent kokio išsilavinimo, nei, pagaliau, logikos...
Tačiau didelės pagarbos verta tokia moteris, kuri šeimoje moka būti tikra moterimi, su visais moteriškaisiais privalumais, kurios elgsenoj ir šypsnyje paskęsta visokiausi gyvenimo debesėliai, kurios šypsnis nušviečia visus namo kampelius ir sutirpdo kartelį. Tokia moteris — tikrai verta didelės pagarbos, nes ji moka būti tikra to žodžio prasme vyrui žmona, vaikams — motina, suprantančia moteriškumo paskirtį...
Taigi, tokia moteris, kuri siekia šeimoje kažkokio vyravimo, tėra tarytum gyvenimo anomalija — nenormalybė, o vyras, kuris leidžiasi moters užgujamas, taip pat — nebe vyras.
Dar blogesnis reiškinys tuomet, kai žmona pradeda vyrą išjuokti, ironizuoti ir visiškai su juo nesiskaityti. O Tu, brangioji, labai dažnai šitaip darai.”
Toliau — keletas konkrečių pavyzdžių. Laiškas tęsiamas šitaip:
"Tu dažnokai siūlai ir reikalaute reikalauji: "Tad skirkimės!”...
Pagalvok, brangioji, ką Tu kalbi? Juk auga sūnelis. Jam reikalingi ir mama, ir tėtis. Jis myli Tave, nemažiau myli ir mane...
Antra vertus, kur gi ir nubėgsi išsiskyrusi? Ką bepasieksi, perkopdama per keturiasdešimties metų slenkstį? Būk tikra, tuo atveju, jeigu išsiskirtume ir jeigu Tu būtum netgi pats nekalčiausias išsiskyrimo partneris (sakau, jeigu būtum), ir tai Tave žmonės gal daugiausia apkaltintų. Jie todėl taip padarytų, nes Tu — moteris...
Reikia tik nusileisti vienu laiptu žemyn, nebeskrajoti padangėmis (nei mintimis, nei žodžiais), o tuomet — pamatytum, kad pasaulis daug gražesnis, ramesnis, mažiau jame priešų ir mažiau Tau bloga linkinčių. Tikrai taip atrodytų — užtikrinu!
Ir ko gi, atrodo, mums reikėtų? Esame sveiki, abu dirbame. Sūnelis — taipogi sveikas, gražiai auga. Reikėtų tik gyventi ir Dievuliui už tai dėkoti.
Tiek norėjau Tau parašyti ir minčių išdėstyti. Tavo Y.”
Ar skaitytojai manote, kad šis laiškas padėjo? Ne. Žmona iš namų pabėgo — pas kitą; šeima buvo išardyta, ir namuose saulė aptemo...
MOTERIŠKUMO ROLĖ ŠEIMOJE
Vedusiųjų meilė — sako vysk. Sheen — pereina įvairias krizes, ir kiekviena iš tų krizių, jeigu nenugalėta, gali privesti prie vedusiųjų meilės žuvimo. Vienok, jeigu meilė yra panaudojama kaip proga pakelti meilę į naujas aukštumas, ji gali tapti didesnės meilės, laimės ir gilesnio abipusiško suartėjimo priežastimi. Čia daug gali padėti tikras ir nuoširdus moters moteriškumas.
E MOTERS žmogus būna benamis savo būtyje. Buvimas ne kaip klajonė, o kaip židinys, susikuria tik moters pagalba.
Dr. Antanas Maceina
Moteris — švelnesnė savo sielos struktūra. Todėl ji visuomet turi būti pajėgesnė meilę šeimoje perkeisti, ją atnaujinti ir iškelti viršum kasdienybės ribų.
Moters širdžiai turėtų būti žinoma, jog meilė šeimoje išlaikoma ir dar net išaukštinama tik per kančią ir pasiaukojimą. Kaip be vargo negalima įlipti į aukštą kalną, taip ir meilės aukštumų negalima pasiekti pirma neišgyvenus kančios.
Daugeliui moterų, ypač šiais pagreitintos emancipacijos laikais, pasirodo, jog gyvenimas su kitu vyriškiu turėtų būti tikrai laimingas, šimtus kartų laimingesnis, už jos dabar turimąjį. Ir ji, štai, užtrenkia buvusio šeimos židinio duris ir bėga kito židinio kurti.
Deja, tuo atveju dažniausiai (jeigu nevisuomet) jos siela pergyvena tokį sukrėtimą, kurio jokios žmonių sukurtos pateisinančios teorijos negali kompensuoti, sako vysk. Sheen.
Sielos gilumoje kiekviena (ir kiekvienas), be abejo, žino, jog svetimvyrystės ir svetimoterystės negalima pavadinti laisve.
Tad tikriausias ir vienintelis kelias, kuriuo galima praeiti šeimos sukrėtimų pavojus, yra nuoširdus atsikreipimas į Jį, meilės Kūrėją. Ir kai ateina gyvenimo ruduo, reikia įsisąmoninti, jog tu, moterie, daugiau myli savo vyrą ir savo šeimą, negu tada, kai ištekėjai, manydama — "iš meilės”, nes tu prisivertei ryškiau pamilti tą Meilę, kuri yra tavo žemiškosios meilės Autorius, — Dievą...
TRYS MOTERŲ PASISAKYMAI
Moteriška širdis yra šeimoje tarytum saulė. Tai supranta ne tik vyrai, bet ir moterys. Štai kaip apie tai pasisako trys moterys. Pirmoji — Dr. M. Paplauskienė - Ramūnienė:
"Moterį galima palyginti su saule, kaip saulės šviesa padaro žemę gyvą ir žydinčią, taip moters siela pasaulį sudvasina ir sukilnina. Jei vyras kuria kultūros objektyviąją pusę, daugiau apčiuopiamus dalykus, tai moteris kuria jos dvasinę pusę ir tarpininkauja tarp objekto — daikto ir subjekto — asmens. Savo siela įkvėpia vyrą kurti, gi sukurtas vertybes perduoda, konkretizuoja, suteikdama joms gyvą pavidalą: judesiu kaip šokėja, balsu kaip dainininkė, išgyvenimu kaip teatro, muzikos artistė” (Dr. M. Paplauskienė - Ramūnienė, Moteris, 1961, nr. 4).
Antroji, p. D. Augienė, tam pačiam žurnale šitaip pasisako:
"Žmogus, su kuriuo mergaitė planuoja gyventi, nėra mėsos gabalas, gražių linijų ir puikios išvaizdos statula, bet protaujanti, mąstanti, jaučianti esybė. Tai yra dvasinis pasaulis ir atspindys To, kuris mus sukūrė.
Toji dvasinė, mąstanti ir jaučianti pusė turėtų mums ypač rūpėti ir ta puse mes turėtumėm ypatingai domėtis, besistengdamos, kad juo silpniau vystytųsi mumyse žvėris, t. y. medžiaga, o vyrautų žmogus, t. y. dvasia” (D. Augienė, Moteris, 1957, nr. 2).
Trečioji, p. A. S., štai ką rašo:
"Neretai moteris daro didelę klaidą, imdamosi iš pagrindų pakeisti savo vyro charakterį. Jo nepakeisi. Tik prieisi prie dar didesnių skirtumų.
Jis vedė ne su intencija vaidinti pasakos princą, bet gyventi savo gyvenimą, būti pačiu savimi. Namai kaip tik ir yra ta vie-ta, kur jis grįžta iš darbo pailsėti nuo dienos susierzinimų, atsileisti nuo įtempimų. Namuose jis ieško paguodos, kai jam nesiseka, ir padrąsinimo, kai jo paties pasitikėjimas savimi susvyruoja”. Tad ir reikia moteriai čia panaudoti savo švelniąją dorybę — moteriškumą. Reikia susitelkti ir stengtis vyrui padėti atgauti pusiausvyrą.
OTERĮ galima palyginti su saule, kaip saulės šviesa padaro žemę gyvą ir žydinčią, taip moters siela pasaulį sudvasina ir sukilnina.
Dr. M. Paplauskienė-Ramūnienė
Yra sakoma: "vyrai daug žino, o moterys daug supranta”. Gal tame supratime ir glūdi moters sugebėjimas, ne tik padedąs išlyginti kasdieninius nesusipratimus, bet ir pakelti rimtas šeimos krizes. Šeimoje moteriškumas laiko savo sunkiausią egzaminą.
Gal kai kam atrodo, kad laimė vedybose priklauso nuo to, kokį vyrą gauni? Išmintinga moteris taip negalvoja. Jai yra (ir turi būti — P. A.) aišku, kad, norint turėti laimingą ir darnią šeimą, reikia stengtis ją tokią padaryti.
Jau pačioje pradžioje moteris daugiau savęs atiduoda bendram šeimos labui, pasiimdama vyro pavardę, pakeisdama gyvenamąją vietą, neretai ir savo profesijos atsisakydama. Sugyvenimo ir santuokos raktas yra moters rankose, nes ji, būdama lankstesnio ir jautresnio būdo, — lengviau prisitaiko.
Ką mergaitė ištekėdama atsineša? — Kraičio skrynias? Baldus? Naujus rūbus? Gerą tarnybą? Pelningą profesiją? — Gal būt. Bet svarbiausia ką ji atsineša, tai save, kaip asmenybę: su dvasios polėkiais, gražiausiom viltim ir siekimais. Ateina pasiruošusi būti savo išrinktajam viskuo, ko jis iš jos tikisi.
Kartais reikia save sulaužyti, nukentėti, pasiaukoti, kad išlaikius šeimoj santaiką ar kad iš viso ją nuo suirimo apsaugojus. Laimė ir džiaugsmas yra perkami aukšta kaina, tačiau gyvenime daug ką galim turėti, jei norėtųsi ją mokėti. Laiminga šeima yra vienas didžiausių moters laimėjimų, ir kad jį pasiekus, nėra per aukšta jokia kaina” (A. S., Moteris, 1958, nr. 3).
Visi čia cituoti moterų pasisakymai byloja apie svarbią moters užduotį — savo moteriška meile ir dvasingumu išlaikyti ir ugdyti šeimos židinį.
MOTINYSTĖ ĮPAREIGOJA
Vedybiniam gyvenime moters laukia naujas ir pats didžiausias išgyvenimas — motinystė. Ji, duodama kūdikiui gyvybę, pasiekia vieną iš didžiausių momentų moters gyvenime, bet ir prisiima vieną iš didžiausių pareigų — niekad ir jokiomis aplinkybėmis neardyti šeimos židinio, bet jį išlaikyti iki karsto lentos, kaip pažadėjo (ir prisiekė) prie altoriaus. Švelnusis moters moteriškumas intuityviai nujaučia pavojus, kurie kyla vaikams, šeimai iširus. Todėl ir dėl vaikų stengiasi visomis galiomis jaukumą ir darnumą šeimoj palaikyti, kad šeima neiširtų. "Moteris — motina, atėjusi šeimon, tampa naujosios šventovės — šeimos širdis. Ir tos širdies išsiskyrimas ar išplėšimas reikštų šeimos griuvimą. Bet ar taip gali ir turi būti? Juk gyva širdis negali palikti nė vieno organizmo! — Esą, nematyta ir neregėta, kad širdis imtų ir atsiskirtų nuo organizmo, ypač sukrėtimų metu! Tokia jau širdies prigimtis — ji veža tol, kol gali — iki paskutinio pulso” (Kun. Pr. Gaidamavičius, Moteris, 1958, nr. 2).
* * *
O baigti šį rašinį norėtųsi Laimos Kalnytės žodžiais, parašytais "Ateityje”, palydint bekrentančius lapus rudenį:
"Ir krenta pribrendęs raudonas lapas, kalbąs apie begalinę meilę, kuri jo gyvenimą puošė. Krenta gelsvas, su savim nusinešąs vaisingą veiklos gyvenimą. Krenta ir viltim nešinąs žalsvasis lapas. O rudasis, lyg pavargęs ir išsekęs, byloja apie visišką pasiaukojimą ir besąlyginį atsidavimą. Argi jiems ne džiugu savo gyvenimo patirtimi pasidalyti, kai juos užkalbina mūsų žingsniai? Kaip nyku turi būti tiems, kurie, lyg pasmerkti, liko plėvesuoti medžio šakose, nes jų širdis liks amžinai neišsakyta” (Laima Kalnytė, Ateitis, 1962, nr. 10).
O moterys — simboliškai tariant — ar nėra panašios savo likimu medžių lapams? Ar ne labiausiai tinka jų moteriškumui rudojo lapo likimas — būti nors pavargusioms, bet visiškai pasiaukojusioms, besąlyginiai atsidavusioms? To iš jų reikalauja motinystė ir šeimos židinio šilimos palaikymas.
AIMINGA ŠEIMA yra vienas didžiausių moters laimėjimų, ir kad jį pasiekus, nėra per aukšta jokia kaina.
A. S., "Moteris”, 1958, nr. 3