1963 VASARIS (FEBRUARY) VOL. XIV, NO. 2
T U R I N Y S
ŠVENTŲJŲ ŠIRDIES ŠVELNUMAS — A. Grauslys ...........38
TAUTINIŲ ŠVENČIŲ PRASMĖ — B. Auginąs .............. 45
KUNIGAS KARO SŪKURY (IX) — B. Krištanavicius, S. J.. 49
MEDIKAI IR RELIGIJA — dr. J. Prunskis ............. 58
VAIKO DRAUGAI IR JŲ ĮTAKOS — P. Maldeikis ............ 61
ŠEIMOS UŽDAVINIAI — J. Miškinis .................. 67
KADA KRIKŠTYTI VAIKĄ? — J. Vaišnys, S. J.............. 69
IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta ................... 71
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas V a i š n y s, S. J. Viceredaktorius — Kęstutis Trimakas, S.J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J. Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas Fotografija — Algimantas Kezys, S. J. Spaustuvė —- Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois, Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama
RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
VISŲ LIETUVIŲ BENDROJI TĖVYNĖ YRA LIETUVA,
NEŽIŪRINT, KAS KUR GIMĖ AR GYVENA.
LIETUVA VISŲ PIRMA YRA NE ŽEMĖ BALTIJOS PAJŪRYJE,
O MES PATYS, VISI LIETUVIAI...
TODĖL, PALIKDAMI LIETUVOS KRAŠTĄ, DAR NEPALIKOME LIETUVOS
MUMYSE TAUTA YRA ĮSIKŪNIJUSI,
IR TODĖL KUR ESAME, TEN YRA IR LIETUVA.
KOKS GILUS BEBŪTU PALIKTOJO KRAŠTO ILGESYS,
NETEISINGA JĮ PERGYVENTI LYG PAČIOS LIETUVOS NETEKIMĄ.
KOL LIETUVĄ MYLIME, TOL JOJE MŪSŲ DVASIA IR LIEKA.
DVASINE PRASME LIETUVA YRA VISUR, KUR MES ESAME, —
TIEK PAT JOS KRAŠTE, TIEK PAT RUSIJOS PLOTUOSE,
TIEK PAT VISUOSE PASAULIO KAMPUOSE, KUR ATSIDŪRĖME.
VISUS LYGIAI TELKIA TA PATI DVASINĖ ERDVĖ,
KURIĄ ANKSČIAU PAVADINOME ISTORIJA.
NESAME LIETUVOS NETEKĘ, KOL PATYS NESAME JAI MIRĘ.
TIKRA PRASME PALIKTI LIETUVĄ — TAI JAI MIRTI NUTAUSTANT.
(J. Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė)
* * *
ALFONSAS GRAUSLYS
AIP sunkių nuodėmių ir ydų paprotys gimdo širdies kietumą, taip Dievo malonė ugdo širdies švelnumą. Kad bent kai kurios nuodėmės tikrai kietina širdį, galima pamatyti, pavyzdžiui, prisiminus šykštumą — kas myli pinigą, tas nemyli žmogaus. Todėl ir pasakymas "užkietėjimas nuodėmėse” reiškia ne tik ramų, be sąžinės priekaištų nuolatinį nuodėmės kartojimą, bet ir širdies nemeilingumą artimo atžvilgiu.
Tad kyla klausimas: kodėl sunkių nuodėmių paprotys kietina ir žiaurina širdį? Atsakymas aiškus: todėl, kad kiekviena nuodėmė yra savimeilės pasireiškimas, o jos paprotys — tai vis pasikartojąs savimeilės teigimas, t. y. nesiskaitymas su kitais; toks stovis neišvengiamai virsta beširdiškumu. Kas yra žiaurumas, jei ne šimtanuošimtinis egoizmas, egoizmas privestas iki galo!
Antra vertus, kaip pirmame šio straipsnio sakinyje buvo teigta, Dievo malonė švelnina širdį jau vien todėl, kad kiekvienas tos malonės įkvėptas ir sužadintas dorybės veiksmas yra įvykdytas savimeilės apvaržymo kaina, todėl jis yra altruistinis ir švelniasielis.
Kadangi šventieji ypatingai savyje persekiojo nuodėmę ir gyveno Dievo malone, tad aišku, kad jie buvo mažiausiai savimeilės pavergti ir labiausiai altruistiniai nusiteikę. Jie buvo švelniausios širdies žmonės. Neveltui ir "Šventųjų Karalienė” jai skirtoje litanijoje vadinama "Meilingąja Motina”, neveltui paskutiniuoju metu Prancūzijoje skulptorė S. Sautet sukūrė "Notre - Dame de la Tendresse — Švelnumo Madonos” kūrinį.
Šiame straipsnyje vaizduodami šventųjų širdies švelnumą, pirmiausia jį pavaizduosime šv. Bernardo iš Clairvaux (1091-1153), viduramžių šventojo, gyvenimu; paskui žvelgsime į Pranciškų Salezietį (1567-1622), renesanso laikų šventąjį; ir pagaliau sustosime prie kardinolo H. Newmano (1801-1890), naujųjų laikų kandidato į šventuosius.
Švelnusis griežtumo vykdytojas
Šv. Bernardas iš Clairvaux, prancūzas, Bažnyčios daktaras, mistikas, garsus pamokslininkas, cistersų vienuolijos atnaujintojas — reformatorius ir tos griežtosios vienuolijos ideologas, turėjęs didelės įtakos viešajam Bažnyčios ir valstybės gyvenimui, nežiūrint savo principų didelio bekompromisinio griežtumo, buvo įkūnytas širdies švelnumas. Dom Jean Leclercq, O.S.B. savo studijoje "Saint Bernard Mystique” tvirtina, kad pagrindinis to šventojo charakterio bruožas buvo jo kraštutinis švelnumas, kurio dėka žmonėms buvo malonu su juo gyventi. To švelnumo šaltinis buvęs tas, kad jo mokslas ir visa esybė buvo persunkta Dievo gerumu.
BALYS AUGINAS
Kiekvieną kartą, kai minime savo tautos didžiąsias šventes, istorines sukaktis, buvusius nepriklausomo gyvenimo kultūrinius laimėjimus bei mūsų valstybinio gyvenimo reikšmingus momentus, man prieš akis pasivaidena išblaškytos šeimos tragiškas paveikslas. Regiu nejaukiam šaltam name vienišą motiną. Ašarotom akim ji žvelgia į tuščią, nebylę užustalę. Ten kadaise šypsodamasis sėdėdavo jos vyras, čiauškėdavo spindinčiom akim vaikai. Dabar ji vienui viena vientulėlė kalbasi su sienoje kabančiais apdulkusiais šeimos atvaizdais... Jie primena jai buvusią laimę, saulėtus gyvenimo metus, neišdraskytą šeimos židinį. Tai praeitis. Tai istorija. Tai visa, kas jai yra likę... Prisiminimai...
Kažkas yra pasakęs, kad tik labai seni ir bepradedą vaikėti gyvena vien prisiminimais, o jauni, pajėgūs, ryžtingi ir kovingi kuria dabartį ir drauge istoriją... Bet ar ne dabartis, rytdienos šviesoje, išvirsta į negrįžtamą praeitį? Ar ne iš praeities klaidų, iš blaivaus praeities vertinimo yra kuriamas geresnis, tobulesnis ir šviesesnis ateities rytas? Visiškai paneigti praeitį būtų neprotinga. Bet ir joje paskęsti, nematant šios dienos saulėtekių ir ūkanų, skriejančių dabarties įvykių, kurie jau savaime nepakartojamai įeina į praeities šešėlius, būtų taip pat netikslu. Taigi, visokios tautinės šventės, visokeriopi minėjimai vertintini, kaip pozityvi, prasminga ir logiška būtinybė.
Ir iš tiesų, argi visa mūsų tauta nėra toji nelaiminga, išblaškyta šeima, buvusias savo prasmingas ir laimingas gyvenimo valandas prisimenanti ant svetimos uolos?
Vieni mūsų gyvena, nors ir apiplėštuos, bet nuosavuos namuos, kiti — išsisklaidę po pasviečius, vienok brangių mūsų tautai įvykių ir dienų nepamiršta. Kur tik galime, spiečiamės į būrį. O kas prievarta sulaikomas — bent mintyse sugrįžta į savo buvusius namus po mėlynąja tėviškės dangaus skara, į garuojančias gyvybės želmeniu gimtąsias dirvas. Ir štai tokių praeities prisiminimų metu mes tarsi dvasiškai susiliejame į vienalytį tautos kūną, su tais pat jausmais, su tais pat troškimais ir viltimis. Tautinės šventės mus jungia, verčia pajusti, kad esame to pat kamieno šaka ar mažytė atžala. Jų metu pajuntame savo priklausomybę ne vien šeimai, bet ir tautai. Mus riša draugėn bendra kalba, bendri papročiai, amžių sąvartoje subrendę tradicijos ir tas kad ir mažo krašto žemės sklypelis, į kurį buvome įaugę visomis savo gyvybės šaknimis. Susibūrę krūvon, tarsi nušluostome kasdienybės dulkes nuo savo tautos praeities. Ir tada mūsų tautos ir mūsų valstybinio gaivališkumo praeities paveikslai tampa nuostabiai prasmingi, artimi, gražūs ir romantiški.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Sutinkame sąjungininkus)
Kažkada pripuolamai buvau mokęsis anglų kalbos, bet dabar, eidamas pasveikinti sąjungininkų, labai apgailestavau, kad buvau beveik viską užmiršęs. Tačiau keletą trupinių dar atsiminiau. O gal jie mokės vokiškai ar itališkai? Be to, sekretorė mokėjo šiek tiek prancūziškai. Kaip nors susikalbėsime.
Lydimas policininkų ir sekretorės, artinausi prie stovyklos vartų. Pabėgėliai, traukdamiesi iš kelio, tarsi norėjo pabrėžti momento svarbumą. Vienas amerikietis, pastebėjęs iš tolo mus ateinant, draugiškai pamojo ranka. Pradžia nebloga.
Prisiartinęs prie pirmojo kareivio, padaviau jam ranką ir paklausiau, ar jis kalba itališkai, vokiškai ar prancūziškai. Ne, jis tų kalbų nemokėjo. Sakė, kad kalbąs tik angliškai ir lenkiškai. Lenkiškai? Na, to man užteko.
Kareivis stovėjo prie lengvos tanketės ir sakė, kad vokiečių frontas visiškai pairęs. I Romą jie atėję jau sekmadienio vakarą, o dabar, iki saulėleidžio, dar galėsią paspausti vokiečius keletą mylių. Iki šiol nesutikę beveik jokio rimtesnio vokiečių pasipriešinimo. Italai juos sutinką su dideliu džiaugsmu. Karas, jo nuomone, turėtų greitai baigtis.
Naujienos apie karo eigą buvo įdomios, tačiau man labiau rūpėjo stovyklos reikalai. Todėl jo paklausiau, kada galima tikėtis civilinės sąjungininkų administracijos. Man labai reikalinga jos pagalba.
Apie civilinę administraciją kareivis nieko nežinojo, bet spėjo, kad ji ateisianti greitai. Administracinis Amerikos aparatas esąs labai tobulas.
Neilgai teko kalbėti su pirmuoju sąjungininkų kareiviu, nes draugai pakvietė jį į tanketę. Jiems nuvažiavus, trumpai drūtai atpasakojau italams pokalbio turinį. Atpasakodamas, žinoma, sukėliau gerų dienų viltį. Italai, pagauti ūpo, pradėjo prašyti, kad rytoj, duodamas "pasta asciutta", atšvęsčiau sąjungininkų atėjimą.
TAIP KRUOPŠČIAI STATYTAS MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS RŪMAS SUGRIUVO. PRIEŠ MUS VĖL NUSITIESĖ ILGAS IR VARGINGAS LAISVĖS KOVŲ KELIAS, KURIUO EITI YRA MŪSŲ PAREIGA, NORS JAME TIK SPYGLIAI IR ERŠKĖČIAI. JAU SENIAI UŽGESO PASKUTINĖS MŪSŲ PARTIZANŲ GYVYBĖS, BET JŲ HEROIŠKA, LAISVE ALSUOJANTI DVASIA TEBEOŠIA LIETUVOS MIŠKUOSE. TENUSKAIDRINA TOJI DVASIA IR MŪSŲ SUNKŲ KELIĄ.
TAUTOS ATEITIS
DR. JUOZAS PRUNSKIS
IENAS garsiosios Mayo Brolių klinikos Rochestery, Minn., kūrėjų dr. Charles Mayo yra pareiškęs: "Kai žmogus ruošiasi eiti į operacijų kambarį ir jeigu nori, kad jį aplankytų dvasiškis, kuriuo jis tiki, tai jam suteiks tokį pasitikėjimą, kokio jokia gamtamokslio šaka negali suteikti". Tokiu būdu dr. Mayo vaizdžiai išreiškė moderniosios medicinos mintį apie ryšio vertingumą tarp medicinos ir religijos. Mes turime daug medikų liudijimų už religiją ir Dievą.
Medicinos istorijoje šimtmečiais pasiliks neišdildomas prancūzo Fr. Bichat (1771 - 1802) vardas. Jis yra laikomas histologijos (mokslo apie gyvių kūno audinius) kūrėju. Tai buvo daug žadąs mokslininkas, įnešęs daugiau sistemingumo į anatominius tyrimus. Deja, mirė, sulaukęs tik 31 m. amžiaus. Vėliau Paryžiuje įvykęs medikų kongresas jo garbei pastatė specialią statulą. Pažymėtina, kad jis buvo nuoširdžiai tikintis, energingai atmetęs idėjas, neigiančias sielos ir dvasinio pasaulio buvimą.
Mokslininkas Richet kartą yra pasakęs: "Nėra medicinos be Pasteuro, ir nėra chirurgijos be Listerio. Koks nuoširdus tikintysis buvo Pasteuras, jau esame anksčiau rašę. Joseph Lister (1827- 1912) buvo Londono Karališkosios Kolegijos profesorius, už nuopelnus mokslui pagerbtas barono titulu. Jis medicinoje pradėjo naują, vadinamą antiseptinį laikotarpį, kai imta kreipti ypatingas dėmesys į Pasteuro atradimus apie bakterijas. Jis ėmė vesti kovą prieš užsikrėtimą gyvais mikroorganizmais, sukeliančiais puvimą gyvuose audiniuose, ir pradėjo vartoti karbolį, naikindamas bakterijas žaizdose, tvarstomoje medžiagoje, valant instrumentus ir chirurgo rankas. Ano meto gydytojai jį puolė už tą "bereikalingą naujumą", tačiau jis tuos dėsnius apgynė, tapdamas antiseptikos tėvu. Savo pasaulėžiūra jis yra pasisakęs už tikėjimą ir krikščionybę.
Prancūzų gydytojas René Laennec (1781 - 1826) įvedė į mediciną vadinamą auskultatorinį metodą: išrado stetoskopą, kuriuo klausant, galima sekti širdies ir plaučių veikimą. Tai buvo stambi pažanga alsavimo ir kraujo apytakos organų tyrime. Širdies ir plaučių ligų diagnozė pasidarė tikslesnė. Jo metodas greitai paplito po visą pasaulį. Apie jo pažiūras galime susekti iš straipsnio Paryžiaus žurnale "Revue Medicale", kur pažymima, kad medicinos mokslas jo religinių įsitikinimų nesusilpnino, priešingai — sustiprino. Studijuodamas žmogaus organizmą, nuostabius ryšius tarp atskirų organų, tarp savęs ir su visu kūnu, jis "padidino nusistebėjimą ir meilę šių stebuklų Autoriui". Jis buvo praktikuojąs katalikas ir mirė, aprūpintas sakramentais.
PETRAS MALDEIKIS
1. Draugų vieta auklėjimo sistemoje
Kalbėdami apie auklėjimą, mes jį suprantame, kaip suaugusiųjų daromas planingas ir apgalvotas įtakas nesuaugusiajam, kaip planingą ir apgalvotą veikimą, siekiant, kad jis išaugtų geras, šviesus ir pasiruošęs profesiniam gyvenimui žmogus. Tačiau joks vaikas neišauga, vien tik tokių planingų ir apgalvotų auklėtojų įtakų veikiamas. Jį veikia ir jam įtakos daro dar daug kitų reiškinių bei faktorių, kurių tikrieji auklėtojai nenumatė ir kurie veikia neretai visiškai priešingai visiems jų planams. Vadinasi, kiekvieną žmogų veikia ir auklėja ne tik vadinami pašauktieji auklėtojai ir ne tik vaikystėje ir jaunystėje, bet ir visą gyvenimą daugybė aplinkos įtakų, kurios plečia jo įvairiausių sričių patyrimą, vienaip ar kitaip veikia ir savaip formuoja jo nusiteikimus, nusistatymus ir idealus, išvysto jame vienokius ar kitokius charakterio bruožus ir apsprendžia jo gyvenimo kryptį. Todėl pašauktiesiems auklėtojams tenka sutikti, kad ne jie vieni vaiką auklėja, ir dažnai nusiskųsti, kad jų auklėjimo pastangos nepasiseka dėl nepalankiai veikiančių aplinkos įtakų.
Todėl ir pedagogikoje greta pagrindinių ir pašauktųjų auklėtojų — tėvų, mokyklos, Bažnyčios — kurie siekia planingai ir metodiškai auklėti augantį žmogų, kalbama dar ir apie įvairius vaiką auklėjančius faktorius bei veiksnius, kurie jį veikia ir daro jam įtakų, kurios dažniausiai yra jau nebe auklėtojų kontrolėje ir kurių auklėtojai jau nebegali planingai paveikti.
Vienas svarbiausių tokių daugiau ar mažiau pripuolamų auklėjimo veiksnių yra vaiko draugai. Kai kas vaiko draugus bei jų grupes laiko po šeimos svarbiausiais vaiko auklėtojais. Taigi, yra nuomonių, kad draugai draugams daro stipresnių įtakų negu mokykla. Iš to suprantame, kad vaiko draugų pasirinkimas labai domina ir tėvus ir mokytojus.
2. Ką vadiname draugais?
Draugai yra tie žmonės, su kuriais buvome, esame arba, svarbiausia, norime būti drauge. Draugu laikymo pagrindas yra bendravimas. Su kuriais buvome ir mokslus eidami bendravome, tuos vadiname mokslo draugais. Su kuriais mus jungia profesija ar darbas, laikome profesijos ar darbo draugais. Tačiau mokslas, darbas, profesija gali mūsų į artimesnį bendravimą ir nesuvesti, ir mūsų bendravimas gali pasibaigti bendrų reikalų plotmėje, mūsų artimumo nepadidindamas.
JONAS MIŠKINIS
Šiais pokariniais laikais gyvenimo sąlygos moterį privertė išeiti iš šeimos narvelio ir kovoti dėl duonos kąsnio. Čia jau moters prigimtis yra griaunama, nes ji gimusi globoti, mylėti, pasiaukoti, bet ne realiai kovai, kuri žudo moters tyriausiąjį jausmą — motiniškumą. Visi siekimai, visa prigimtis prie motiniškumo veržiasi. Todėl ir sakoma: "Moteris — motina yra atbaigtas kūrinys". Tačiau šių dienų tikrovė mums rodo daug šeimų, paverstų kuo kitu.
Vyras — jėgos simbolis. Jo prigimtis veržiasi į kovą dėl būvio. Jis yra šeimos galva, teisėjas, maitintojas. Žmona — globėja, auklėtoja savo tyru pasiaukojimu bei meile duoda šeimai šilimą, teikia orumą ir jaukumą. Vyras valdo protu, moteris — jausmais, širdimi. Vyras gyvenimą analizuoja, skirsto, ieško logiškų protavimų priežasčių; moteris nujaučia savo intuicija.
Vyras uždavinius sprendžia, dažniausiai sąvokomis juos aprėpdamas, moteris juos sutinka ir permaino daugiau intuicija, nujautimu, vaizdais.
Vyras dažniausiai domisi politika, matematika, gamta, kriminalistika. Moteris — muzika, istorija, kalbomis, tapyba.
Vyrą pati prigimtis verčia rengtis gyvenimo kovai, kurią laimi drąsūs, savimi pasitikį, valingi ir pasiryžę. Ištižėlius likimas dažnai persekioja. Tikras vyras yra jėgos ir sveikatos įsikūnijimas. Čia darbas ir sportas duoda geriausių vaisių. Tačiau necivilizuota jėga dažniausiai būna despotiška, žiauri. Todėl fizinę jėgą reikia palenkti sielai, nes jėgos ir dvasios harmonija kuria idealą. Čia kaip tik pagelbsti protas.
Didelės reikšmės ir įtakos šeimoje turi vyro ir žmonos vienoda pasaulėžiūra, kuri neleidžia jiems blaškytis, mėtytis, klajoti, ginčytis, o tik veda tiesiu keliu į šeimos laimę. Religija ir pasaulėžiūra juos sukristalizuoja, galutinai pagrindžia.
Tačiau nevalingi tėvai vargiai gali pasiekti savarankiškumo gyvenime, sutiktos kliūtys sunkiai jiems nugalimos. Nors protas pateikia siektinus uždavinius, bet pasyvi valia jų tinkamai neišsprendžia. Juk visi gerai žinome, kad šiandien valia paremta jėga valdos pasaulį. Tik ryžtingos valios žmonės veda pasaulį į progresą, jam vadovauja ir pasiekia laimėjimų.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Esu katalikė ir lietuvė. Man atrodo, kad turėtų būti įmanoma suderinti mūsų lietuviškus papročius su Katalikų Bažnyčios nuostatais, bet gyvenime to nematyti. Mums, patekusiems į svetimus kraštus, dažnai dilgina nervus įvairūs svetimi papročiai, bet kas blogiausia, kad net katalikų dvasiškija mūsų nenori suprasti ir visiškai ignoruoja mūsų lietuviškus papročius bei tradicijas. Štai, pavyzdžiui, paimkime kad ir vaikų krikštą. Lietuvoje buvo paprotys vaiką krikštyti tik po kelių mėnesių ar po pusės metų, o kartais dar vėliau. Bet pamėgink taip padaryti čia! Tave kunigas išbars, iškolios, lyg būtum papildęs kokį didžiausią kriminalą. Norėčiau žinoti, dėl ko taip elgiamasi. Ar yra koki nors Bažnyčios nuostatai bei pageidavimai vaikų krikšto atžvilgiu?
Taip pat norėčiau paklausti, kuriam tikslui yra reikalingi krikšto tėvai.. Ar gali krikšto tėvais būti ir nekatalikai?
Dėl ko kunigai vengia būti krikšto tėvais? Dėl ko kai kuriose parapijose kunigai parodo didelį nepasitenkinimą, jeigu paprašai, kad kūdikiui pakrikštyti leistų kokį nors kitą gerai pažįstamą ir šeimai artimą kunigą? Ar būtinai reikia krikštyti parapijos bažnyčioje?
Taip pat man yra labai nesuprantama, dėl ko Bažnyčia nori, kad moteris, pagimdižusi kūdikį, eitų į bažnyčią, kaip sakoma, įsivesdinti? Ar be to įsivesdinimo ji negali priimti jokių sakramentų? Ar kūdikio gimdymas yra koks nors nusikaltimas?
Gal šie klausimai jums atrodys juokingi, bet mane jie labai vargina, todėl būčiau labai dėkinga, jeigu savo žurnale į juos atsakytumėte.
"L. L." skaitytoja
Mieloji "L. L." Skaitytoja,
Krikštas yra pats reikalingiausias sakramentas, nes jis suteikia pašvenčiamąją Dievo malonę, be kurios negalima patekti į dangų. Tad negali būti jokios abejonės, kad yra tam tikros Bažnyčios nustatytos taisyklės, tvarkančios šio sakramento teikimą bei priėmimą. Tos taisyklės yra surašytos Bažnyčios teisių knygose, vadinamose "Codex Iuris Canonici". Yra net 43 kanonai (737-779), kuriuose surašytos įvairios šio sakramento teikimo bei priėmimo taisyklės. Tuose kanonuose yra kalbama ir apie Tamstos iškeltus klausimus.
Kadangi krikštas išganymui yra būtinai reikalingas ir, jo nepriėmus, negalima priimti jokio kito sakramento, tai Bažnyčia jo priėmimą yra taip palengvinusi, kad, reikalui esant, jį gali teikti ne tik paprastas žmogus, nekunigas, bet net ir nekatalikas ar nekrikščionis, jeigu tik jis žino, kaip reikia krikštyti ir turi reikiamą intenciją. Ta-čiau dėl tos pat priežasties Bažnyčia nori, kad šis sakramentas būtų teikiamas kaip galima greičiau, vaikui gimus, kad jis, kokiai nelaimei atsitikus, nemirtų be krikšto. 770-tas kanonas taip sako: "Kūdikiai kaip galima greičiau turi būti krikštijami; klebonai ir pamokslininkai turi dažnai tikintiesiems šią svarbią pareigą priminti". Jau ir mūsų, lietuvių, visuomenėje yra žinomas ne vienas įvykis, kai, tėvams vis atidėliojant krikštą, kūdikis staiga be krikšto mirė, ir tėvai dėl to visą gyvenimą jaučia sąžinės graužimą.
ALĖ RŪTA
IN SEARCH OF THE CASTAWAYS
Walt Disney filmai visada yra švari ir Įdomi pramoga vaikams bei suaugusiems. Gyvulių pasaulis, nuotykingos kelionės, gamta, žmonių nedidelės problemos ekrane būna perduodama gerai techniškai paruoštu vaizdu ir garsu. Jeigu ir nėra gilesnės ar pamokančios minties, tai estetinė Walt Disney filmų pusė yra tuo auklėjančiu ir grožio jausmą ugdančiu faktorium.
Tik gera galima pasakyti ir apie šį pastarąjį Walt Disney filmą “In Search of the Castaways”. Tai Jules Verne parašytų fantastiškų nuotykių filmas. Lietuviškame vertime ši knyga, berods, vadinosi “Kapitono Granto vaikai”. Vaikiška, bet intriguojanti jūroj dingusio kapitono ir jo pėdsakų susekimo istorija. Didelė vaikų meilė tėvui. Gerų ir blogų žmonių kova, laimint geriesiems. Puikūs kelionių vaizdai. Nepaprastos kliūtys, laimei, vis nugalimos. Laiminga pabaiga: gėrio ir meilės triumfas. Spalvingi Pietų Amerikos, Australijos ir vandenyno vaizdai. Gera muzika ir optimistinės dainos.
Vaidyba visų nebloga, bet išskirtinai reikia paminėti jauną artistę Hayley Mills, kuri savo talentingumu jau pritraukė tarptautinį dėmesį, ir Maurice Chevalier, seną prancūzą, kuris šiame filme labai patrauklus.
ELECTRA
Graikų rašytojas Euripidas apie 413 m. prieš Kristų buvo parašęs tragediją apie Agamemnono vaikus Elektrą ir Orestą. Tragedijoje vaizduojamos gilios žmogiškos skriaudos ir kerštas už jas. Tie jausmai ir tos žmonių ydos tebėra aktualu ir dabar. Euripido parašytas vaidinimas tinka ir modernių laikų ekranui. Graikų filmų direktorius Michael Cacoyannis, pagal Euripido tragediją, sukūrė įdomų filmą, pavadintą vyriausios veikėjos Elektros vardu.
Amerikiečiu spaudos atsiliepimai apie V. Kojelienę
Po pasisekusių Valentinos Kojelienės koncertų Niujorko Town Hall salėje, žymiausių Amerikos laikraščių ir žurnalų muzikos kritikai labai palankiai atsiliepė apie jos dainavimą. Pacituosime tik keletą.
“Solistė Kojelienė, akompanuojant žymiam pianistui Paul Ulanowsky paliko puikų įspūdį. Ji gražiai laikėsi scenoje, nevartodama bereikalingų judesių... Ji pasiekė nepaprasto tobulumo, atlikdama Chausson “Le temps des lilas” (“Musical America”, 1960).
“Kojelienė, jauna lietuvaitė — sopranas... turi žavų balsą. Jis yra labai specialios kokybės ir nepaprastai sultingas lyrinei koloratūrai... jo skalė yra ypatingai plačios apimties. Kadangi Kojelienė visai nėra varžoma aukštesniems sopranams tipiško skalės apribojimo, tai ji gali išdainuoti žemus tonus tokiu pat lengvumu ir rezonansu kaip ir aukštuosius brilijantinius” (W. Flanagan. “New York Herald Tribune”).
“Kojelienė padarė malonų įspūdį nuoširdžia laikysena scenoje ir sąžiningu įsijautimu į programos muziką. Buvo aišku, kad rečitalis paruoštas rūpestingai ir kad ji pilnai pažįsta muziką. Jos balsas yra malonus, patrauklaus skambėjimo, pvz. prancūzų kūrinių grupėje buvo nepaprastai ekspresyvių momentų” (John Briggs. “New York Times”, 1960).
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" metinis parengimas įvyksta kovo mėn. 9 d. 7 val. vak. Jaunimo Centre.
Programa: 1. Konkurso premijų įteikimas, 2. Valentinos Kojelienės koncertas, 3. Vakarienė.
Bilietus prašome įsigyti iš anksto, nes koncerto salėje visos vietos yra numeruotos, o vakarienės salėje vietų skaičius yra ribotas. Koncerto bilietų kaina 3 ir 2 dol., o vakarienės — 2 dol.
Bilietus galima gauti "L. L." administracijoje. Jaunimo Centre, "Marginiuose", Karvelio krautuvėje ir pas kai kuriuos privačius platintojus.
LAIŠKAI LIETUVIAMS
2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois