ALFONSAS GRAUSLYS
AIP sunkių nuodėmių ir ydų paprotys gimdo širdies kietumą, taip Dievo malonė ugdo širdies švelnumą. Kad bent kai kurios nuodėmės tikrai kietina širdį, galima pamatyti, pavyzdžiui, prisiminus šykštumą — kas myli pinigą, tas nemyli žmogaus. Todėl ir pasakymas "užkietėjimas nuodėmėse” reiškia ne tik ramų, be sąžinės priekaištų nuolatinį nuodėmės kartojimą, bet ir širdies nemeilingumą artimo atžvilgiu.
Tad kyla klausimas: kodėl sunkių nuodėmių paprotys kietina ir žiaurina širdį? Atsakymas aiškus: todėl, kad kiekviena nuodėmė yra savimeilės pasireiškimas, o jos paprotys — tai vis pasikartojąs savimeilės teigimas, t. y. nesiskaitymas su kitais; toks stovis neišvengiamai virsta beširdiškumu. Kas yra žiaurumas, jei ne šimtanuošimtinis egoizmas, egoizmas privestas iki galo!
Antra vertus, kaip pirmame šio straipsnio sakinyje buvo teigta, Dievo malonė švelnina širdį jau vien todėl, kad kiekvienas tos malonės įkvėptas ir sužadintas dorybės veiksmas yra įvykdytas savimeilės apvaržymo kaina, todėl jis yra altruistinis ir švelniasielis.
Kadangi šventieji ypatingai savyje persekiojo nuodėmę ir gyveno Dievo malone, tad aišku, kad jie buvo mažiausiai savimeilės pavergti ir labiausiai altruistiniai nusiteikę. Jie buvo švelniausios širdies žmonės. Neveltui ir "Šventųjų Karalienė” jai skirtoje litanijoje vadinama "Meilingąja Motina”, neveltui paskutiniuoju metu Prancūzijoje skulptorė S. Sautet sukūrė "Notre - Dame de la Tendresse — Švelnumo Madonos” kūrinį.
Šiame straipsnyje vaizduodami šventųjų širdies švelnumą, pirmiausia jį pavaizduosime šv. Bernardo iš Clairvaux (1091-1153), viduramžių šventojo, gyvenimu; paskui žvelgsime į Pranciškų Salezietį (1567-1622), renesanso laikų šventąjį; ir pagaliau sustosime prie kardinolo H. Newmano (1801-1890), naujųjų laikų kandidato į šventuosius.
Švelnusis griežtumo vykdytojas
Šv. Bernardas iš Clairvaux, prancūzas, Bažnyčios daktaras, mistikas, garsus pamokslininkas, cistersų vienuolijos atnaujintojas — reformatorius ir tos griežtosios vienuolijos ideologas, turėjęs didelės įtakos viešajam Bažnyčios ir valstybės gyvenimui, nežiūrint savo principų didelio bekompromisinio griežtumo, buvo įkūnytas širdies švelnumas. Dom Jean Leclercq, O.S.B. savo studijoje "Saint Bernard Mystique” tvirtina, kad pagrindinis to šventojo charakterio bruožas buvo jo kraštutinis švelnumas, kurio dėka žmonėms buvo malonu su juo gyventi. To švelnumo šaltinis buvęs tas, kad jo mokslas ir visa esybė buvo persunkta Dievo gerumu.
Kai kam šios straipsnio dalies įvardinimas gali atrodyti prieštaraująs, nes gali atrodyti, jog griežtumas yra nesutaikomas su švelnumu, o vis dėlto griežtumas ir švelnumas vienas kitam neprieštarauja, nes griežtumas nėra žiaurumas. Kas gyvenimą pažįsta ir stebi, žino, kad kartais koks nors gailestingumas gali būti žiauresnis už didžiausią griežtumą, nes kaip, pavyzdžiui, mums atrodytų tas "gailestingas” chirurgas, kurs žinodamas, kad operacija išgelbėtų žmogaus gyvybę, jos nedarytų, norėdamas parodyti ligoniui "širdies švelnumą” ir apsaugoti nuo skausmo!
Grįžtant prie šv. Bernardo gyvenimo faktų, įrodančių jo širdies švelnumą, reikia prisiminti, kad jo biografai ypatingai pabrėžia šventojo meilę motinai. Ši meilė yra didelis jo širdies švelnumo įrodymas, nes būti švelniam svetimiems yra daug lengviau negu saviems, nes svetimųjų ydos mažiau pastebimos, o jeigu ir pastebimos, tai mažiau įkyrėjusios, tad būti jiems švelniais reikia mažiau nusigalėjimo. Šventojo meilę saviesiems įrodo ir tai, kad jis, patsai atsivertęs, pirmiausia susirūpino savaisiais ir beveik visus savo skaitlingus giminaičius atvertė. Visa tai reikalauja didelės meilės švelnumo, nes retas kuris teįstengia būti pranašas savųjų tarpe.
Šv. Bernardas, tapęs vienuolyno abatu, pasižymėjo nepaprastu švelnumu saviems vienuoliams. Jis, anot Evangelijos Gerojo Ganytojo, "pažino savąsias” ganomas avis, pažino kiekvienos jų nuotaikas, sveikatos stovį, su viskuo skaitydamasis ir rūpindamasis, kad visiems Kristaus jungą padarytų saldesnį. Jis labai rūpinosi, kad nė vienas jų nebūtų kankinamas liūdesio ar varginamas slegiančių minčių. Jis negalėjo pakelti jų ašarų, visiems pavaduodamas tėvą ir artimuosius. O tų vienuolių jo vienuolyne buvo septyni šimtai. Jis ramina ir tėvus, susirūpinusius dėl sūnaus, įstojusio vienuolynan. Savo laiške jiems jis pasisako būsiąs jų sūnui "tėvu, motina, broliu ir seseria” ir "vingiuotą taką jis jam išties bei nelygų kelią išlygins”.
Kai popiežiaus liepiamas šventasis turėdavo išvykti iš vienuolyno įvairioms Bažnyčios pasiuntinybėms, jis be galo pasiilgdavo savo brolių, likusių vienuolyne. Laiškuose jis pareiškia jiems savo ilgesio skausmą. "Jums trūksta manęs vieno, o man trūksta jūsų visų... Man yra kančia gyventi be jūsų”. Jis pasisako norįs mirti jų tarpe, kad jų rankos užspaustų jo akis, kad jo kūnas ilsėtųsi šalia jų kūnų. Jų ilgėdamasis ir jiems rašydamas, jis verkia ir vaitoja...
Draugai, nustoję šventojo artimybės, negalėdavo nurimti. Jų pilni skausmo laiškai aiškiai byloja, kas jis buvo jiems. Panašiai jausdavo ir jis pats, kai draugai, pareigų verčiami, nuo jo nutoldavo. "Man atimta lazda, kuria remiasi mano silpnumas, man yra išplėšta akių šviesa, man nukirto dešinę ranką...” — taip jis rašo vienam iš jų. "Aš niekada nenutolstu toli nuo jūsų... Jūsų džiaugsmas — mano džiaugsmas”, taip jis rašo kitiems. Draugui susirgus, "mes visi drauge su juo su-sirgome”.
Padaręs, kad ir nesąmoningai, kokį nemalonumą kitiems, jis labai kankinasi ir savo laiškuose už tai atsiprašo. Viename laiške jis pasisako verkiąs, puoląs prie užgautojo kelių, pasisako esąs pasirengęs už atgailą save plakti ir kitokias atgailas užsidėti, kad tik galėtų nusiraminti ir įsitikinti, kad užgautasis atleido.
O koks jo švelnumas priešams ar tiems, kurie, metę vienuolyną, nuėjo gyvenimo klystkeliais! Vienam buvusiam vienuoliui jis taip rašo: "Puolęs prie jūsų kojų, aš jas laikyčiau apkabinęs, prisiglausčiau prie jūsų kelių ir, puolęs ant kaklo, nenustočiau bučiuoti tos galvos, kuri man tiek brangi ir su kuria drauge tiek metų nešiau saldųjį Kristaus jungą. Aš verkčiau tiek, kiek galėčiau, aš jus prašyčiau, aš jus Viešpaties Jėzaus vardu maldaučiau nebūti priešu to kryžiaus, per kurį Jis jus atpirko”. Dėl kito, metusio vienuolyną, jis taip dejuoja: "Aš verkiau ir dar verksiu, aš išgausiu iš savo vidaus gelmių baimingus dejavimus dėl to, kuris man buvo mano antrasis aš”. Tad visai nenuostabu, anot vieno biografo, kad šventasis tiek myli savo priešus, jog ir tie pradeda jį mylėti.
Bet ypač jo širdies jautrumas ir švelnumas pasireiškia visa savo galybe, mirus jo broliui Gerardui. Iš maždaug likusių 350jo religinių konferencijų, beveik kasdien sakytų vienuoliams, jo brolio mirties proga pasakyta konferencija yra pati įspūdingiausia ir giliausia jausmo galybės atžvilgiu. Toje konferencijoje jis pasisako, kad jo nuliūdusi širdis tos mirties buvo sunaikinta, nes toji mirtis, atimdama mirusįjį, vienu brutaliu smūgiu nužudė juodu abudu, nes jo brolis jam buvęs tartum dešinioji ranka, tartum akių šviesa, tartum jo paties širdis ir liežuvis, todėl jis pats mirė, o ne jo brolis, kuris užmigo Viešpatyje. Jis toliau pasisako, kad jo siela buvo taip sutapusi su mirusiojo siela, jog juodu buvo pasidarę viena, todėl tas pats kardas perkirto jų abiejų gyvenimą, kad vieną jo pusę apgyvendintų danguje, o kitą paliktų žemėje. "Man sakoma — neverk! Man išplėšti viduriai, ir sakoma — nekentėk! Aš kenčiu, aš negaliu nekentėti, nes nesu kietas akmuo ar metalas. Jaučiu skausmą ir negaliu nukreipti nuo jo dėmesio. Mano skausmas yra didelis, nes mano meilė yra didelė... Mano ašaros yra žmogiškos prigimties, o ne tikėjimo stokos ženklas... Jei aš verkiu dėl to smūgio, aš nekaltinu rankos, kuri tai padarė... Mano žodžiai pilni skausmo, bet ne murmėjimo... Su ašaromis baigiu šią kalbą, o Tu, Viešpatie, padaryk galą mano ašaroms ir nustatyk jų saiką”.
Taip jautriai ir švelniai jautė tasai, kurs iš savęs ir iš kitų daug reikalavo, kurs reformavo pašlijusią cistersų vienuoliją ir jai grąžino pirmykštę griežtąją drausmę.
Šventasis nusišypsojimas
Šv. Pranciškus Salezietis, prancūzas, Ženevos vyskupas, Bažnyčios daktaras, daugelio religinių raštų autorius, šv. Joanos de Chantai dvasios vadas, drauge su ja įkūręs Šv. Mergelės Marijos Aplankymo moterų vienuoliją, didelis apaštalas, grąžinęs dešimtis tūkstančių kalvinistų į Katalikų Bažnyčią, savo įgimtu charakteriu buvęs aštrus ir nekantrus, ilgų pastangų ir kovų su savimi dėka pasidarė vienas švelniausių ir meilingiausių žmonių. Tokių nedaug randame pasaulyje. H. Federer, rašydamas apie šventojo patrauklų meilingumą, tarp kitko taip rašo: "Pranciškus Salezietis — tai gerumas, draugiškumas, nuolaidumas, džiaugsmas ir švelnus sielos mandagumas... Pranciškus Salezietis — tai tartum šventasis nusišypsojimas”.
W. Nigg, šveicarų protestantas, savo kūrinyje "Grosse Heilige” su didele simpatija vertindamas aštuonis žymiausius K. Bažnyčios šventuosius (ir vieną labai kilnų protestantą), apie šv. Pranciškų Salezietį taip rašo: "Jis spinduliuoja šilima, kuri žavi... jaučiama to žmogaus siela... Jo esybės meilumas buvo nepaprastas ir didesnis jis jau nebūtų galėjęs būti”. W. Nigg gretina šventojo asmenybę su švelnia, lakia Haydno muzika. Kalbėdamas apie šventojo raštus, autorius toliau sako, kad "iš jo raštų kyla tasai maloniai kvepiąs aromatas, kuriuo negalima užtenkamai prisikvėpuoti”. Čia, prisiminus šv. Pranciškaus Saleziečio raštus, reikia priminti, kad ir lietuvių kalbon yra išverstas svarbiausias jo veikalas "Filiotea”, kuriame mokoma, kad giliu dvasiniu gyvenimu gali gyventi ne tik vienuoliai, bet ir pasauliečiai.
Širdies švelnumą šventasis ypač brangino kaip apaštalavimo priemonę. Yra žinomas jo vaizdus posakis, kad vienu medaus lašu pagaunama daugiau musių negu visa acto statine. Kitaip tariant, pykčiu, nekantrumu, per dideliu griežtumu neturėsi pasisekimo apaštalavime. Ir nors jis sako, kad yra klaida būti perdaug ir permažai nuolaidžiu, ir mums, žmonėms, sunku išlaikyti vidurį, tačiau toliau jis prideda, kad "jeigu aš nusikalsčiau, tai verčiau per dideliu švelnumu negu per dideliu griežtumu”.
Norėdamas įnešti į religinį gyvenimą daugiau dvasinės šilimos, jis labai skatina pamaldumą į Švenč. Jėzaus Širdį. Jis norėjo, kad ne tik žmogaus protas būtų įtikintas religine tiesa, bet kad ir širdis palinktų į tą tiesą. O širdį juk sužavi švelnus tikinčiojo meilumas.
Šv. Pranciškaus Saleziečio švelnumas, kaip ir kiekvieno žmogaus švelnumas, turėjo ypač pasireikšti dviem pagrindinėm kryptim: susilaikant nuo išorinių pykčio prasiveržimų ir kantriai nukenčiant priešingybes, prieštaravimus ir visa tai, kas mums nepatinka. Švelnumas turėjo reikštis ir ta visada vienoda, ramia bei giedria nuotaika, nepriklausoma nuo ūpo, sveikatos ir kitų veiksnių. Jis turėjo, anot Šv. Rašto, visiems viskuo pasidaryti, t. y. suprasti visus, nors jo dvasiai ir tolimus stovius bei nuotaikas, prie jų prisitaikyti, juos pakęsti ir iš visa to išgauti aukštesnes vertybes.
Susidurdamas su blogiu, jis negalėjo jo nevadinti blogiu. Kristaus mokslo verčiamas, jis turėjo įspėti pikta darančius ir tuo įspėjimu atlikti švelnumo dorybės pratybą. Pažindamas gyvenimą ir žmogų, jis žinojo, kad piktas įspėjimas tik sužadina atkaklumą, blogyje dar labiau žmogų sutvirtina, o švelnus įspėjimas yra tartum vanduo, kurs gesina ugnį. Ramus ir švelnus įspėjimo tonas reiškia, kad įspėjantis tiki ir pasitiki įspėjime glūdinčią tiesa, todėl jam nereikia kelti balso. Tyliai pasakyta tiesa balsiau ir iškalbingiau kalba negu riksmas. Švelniame įspėjime įspėjantis save paslepia ir leidžia tik tiesai kalbėti. Tokiu būdu išvengiama to pamokymo pažeminimo, kurį taip nelengvai įspėtasis pakelia. Švelniame įspėjime glūdi tiek susivaldymo, t. y. dorybės dorybėje, kad galima tikėtis, jog įspėjamasis tos dorybės bus paliestas, nes tik dorybė ugdo dorybę.
Tad nenuostabu, kad, taip elgiantis, šventojo mestas tinklas pagavo daugybę ŽUVŲ.
Nesuprastojo švelnumas kančioje
Nėra abejonės, kad kardinolas J. H. Newman yra pats didžiausias mąstytojas Anglijos Katalikų Bažnyčios dvasiškijoje. Iš anglikonu dvasiškių atsivertęs katalikybėn ir matydamas ne vieną neigiamybę Katalikų Bažnyčios narių bei dvasiškijos gyvenime, bet drauge degdamas meile Bažnyčiai, jis aukštosios Anglijos katalikų dvasiškijos nebuvo suprastas, visi jo geriausi užsimojimai buvo slopinami, įtarinėjami, dėl ko visas jo gyvenimas tapo kančia. Tačiau tame tamsiame kančios fone dar labiau suspindėjo jo kenčiančios širdies švelnumo šviesa.
Šio didžiojo vyro jautrumą ir švelnumą ypač susekame iš jo gausių dienoraščių bei laiškų. Koks buvo jo jautrumas, galima spręsti kad ir iš tokio atsitikimo. Jam esant dvylikos metų, kartą svečiuose sodininkas pasiūlė tėvui, broliui ir jam tris aprikosus. Tėvas leido jam pasirinkti, ir jis pasirinko patį didžiausią. Šį savo elgesį jis laikė labai negarbingu ir jo negalėjo pamiršti visą gyvenimą. Savo laiške draugui, kai po to įvykio jau buvo praėję keturiasdešimt metų, jis pasisako, kad, tą savo pasielgimą prisiminęs, jis visada kenčia.
Didelį jautrumą rodo ir jo meilė muzikai. Jis pats smuikavo, prisipažindamas, kiek daug paguodos ir kartais begalinio džiaugsmo jam suteikdavo muzika. Jis pasisako, kad muzika žadino jo darbingumą ir kad niekada jis tiek daug nerašė, kaip tada, kai smuikuodavo. Jo jautrumą liudija ir viešumos vengimas, nes neramumas, kurį jam kiekvienas viešas pasirodymas sukeldavo, buvo nepakeliamas. Kviečiamas net didelėm bažnytinėm iškilmėm, pvz. būsimo Anglijos kardinolo Manningo vyskupo konsekracijai, Newman sutinka atvykti tik į pamaldas, bet ne į vaišes.
Ypatingą širdies jautrumą jis visą gyvenimą jautė dėl savo mylimos sesers ankstyvos mirties. Vienai poniai, kurios sesuo mirė, jis taip rašė: "Aš žinau, ką reiškia prarasti seserį. Aš ją praradau prieš 49metus ir po tiek metų vis dar jaučiu skausmą. Ji taip šviečia mano atmintyje ir taip mano širdžiai brangi, kad tartum tik vakar tai buvo. Dažnai aš negaliu jos vardo be ašarų tarti”.
Sukrečiančio jautrumo yra ta scena, kai jis, praslinkus daugeliui metų, niekeno neatpažintas, atvyksta į Littlemore miestelį, kur ilgų Bažnyčios tėvų studijų dėka prieina išvados, kad Katalikų Bažnyčia yra Kristaus įsteigtoji Bažnyčia ir kur jis atsivertė. Tenai jį prie kapinių vartų atsirėmusi ir verkiantį atpažino žmonės. Jis pasisako negalėjęs susilaikyti nebučiavęs lovos, krosnies ir kitų to buto baldų, kur jis prieš atsivertimą gyveno, tiesos ieškojo, svyravo ir kur per maldą gavo tolimesnio gyvenimo nurodymą.
Toksai jautrumas buvo nuostabiai puiki medžiaga išsiugdyti širdies švelnumui. Pasitraukęs iš anglikonų, jis netampa tokiu, kurs viską ten peiktų ir nematytų nieko gero. Priešingai — jo širdies jautrumas mato ir ten gerąsias ypatybes, mato daug rimtų ir kilnių dvasiškių toje tikyboje. Jo širdies delikatumas kitatikių atžvilgiu neleidžia jam grubiai juos lenkti į katalikybę. Tokį perėjimą jis moka atsargiai brandinti ir kantriai laukti, kol juos jų pačių sąžinė palenks į tokį perėjimą. Jis gerbia kitų sąžinę ir jos įsitikinimą, nes ir jo paties jautrumo ir švelnumo šaltinis — tai didelė pagarba sąžinės balsui, įsiklausymas į jį ir jo klausymas.
Jo širdies jautrumas ir švelnumas negalėjo pamiršti tikrai puikių giliai religingų draugų anglikonų dvasiškijoje. Kai po ilgo nesimatymo su vienu tokių draugų susitinka, pamato, kaip juodu išorinai yra pasikeitę, kaip juodu jau nesuranda bendros kalbos, kaip tarp jųdviejų minčių atsirado kažkoks svetimumas. Dėl to jį prislegia kažkoks skausmas. Nenuostabu, kad kartą vienam savo artimųjų jis yra sakęs: "Jūs negalėjote man parodyti didesnės meilės, kaip pasakyti, kad žmonės, kuriuos aš myliu, nėra manęs pamiršę”. Kaip švelni toji jo nuotaika, kai, savo atsivertimu nustojęs daug draugų, jis prašo, kad Dievas, tasai gausus visų nuostolių Pakaitalas, jam atstotų tuos prarastus draugus, kurie nuolat stovi prieš jo akis.
Jo širdies jautrumas ir švelnumas labai rimtai žiūri į tikėjimo klausimus ir todėl jo religiniai raštai yra gilaus tyrinėjimo, ieškojimo, kančios ir ašarų vaisius. Jo garsi atsivertimo biografija "Apologia pro vita sua” — tai širdies išsakymas, kuris rašant buvo lydimas gausių ašarų. "Aš nemanau, kad kurį nors klausimą būčiau išmąstęs ir parašęs be didelės kūno ir dvasios kančios” — taip jis pasisako apie savo religinę kūrybą. Tad nenuostabu, kad vienam draugui paklausus, ar tam tikrą knygą užbaigus rašyti, jam tasai rašymas buvęs įdomus, jis atsakė, kad tai buvęs "pilnas skausmo išsilaisvinimas iš susijaudinimo”.
Jo jautri ir švelni sąžinė iš savęs daug reikalavo, todėl jis sau priekaištavo: "Mano sąžinė nuolat skelbia, kad per mažai gera darau... Mane slegia toks jausmas, tartum visą savo ilgą gyvenimą nieko gero nebūčiau padaręs”.
Šitokį nuolatinį širdies jautrumą ir pusiausvyrą išlaikyti jam nebuvo lengva, nes jis buvo aukštosios dvasiškijos nesuprastas, įtarinėjamas, skundžiamas, o tačiau jo švelnumas dvelkė heroiškumu. Tasai heroiškumas — tai nusistatymas niekad savęs neteisinti ir neginti, nes jis sakė, kad jam esą "mieliau būti blogai suprastu negu ginčytis”. Jis pakėlė visas skriaudas ir neteisybes, nes bijojo, kad gindamas save ir ginčydamasis, neužgautų kitų. Tikrai, tai heroiškas širdies švelnumas!
Tik Leonas XIII suprato Newmano didybę bei gilumą, pačioje jo gyvenimo pabaigoje pakeldamas jį kardinolu.
❖❖❖
Iškėlus čia kai kurių šventųjų širdies švelnumo klausimą, galėjo kai kam beskaitant kilti abejonių ir priekaištų dėl tokio švelnumo trūkumo Bažnyčios istorijos eigoje. Galėjo čia kai kas prisiminti klaidatikių persekiojimą ir prievartą, tikėjimą platinant, ar šiaip įvairiopus netolerancijos pasireiškimus kitaip manančiųjų atžvilgiu. Tokių atskirų nemeilumo pasireiškimų galima rasti net kai kurių šventųjų gyvenime. Ką apie visa tai galvoti ir kaip tokius dalykus paaiškinti?
Norint tai išsiaiškinti, reikia sutikti, kad kai kurie Bažnyčios narių prievartos veiksmai kai kuriuose kraštuose įvairiais istorijos laikotarpiais šiandieniniu supratimu buvo nekrikščioniški. Nepamirškime, kad krikščionybės mokslo supratimas pilnėja, tobulėja ir, kas dar mumyse yra pagoniška, tik pamažu išryškėja amžių eigoje. Štai kodėl tik mūsų laikais pradedama pilnai suprasti, kad tik meilė įtikina, o prievarta vien verčia veidmainingai pasisakyti už tiesą ir tuo būdu, užsidėjus kaukę, niekinti pačią tiesą. Svarstant šiuos klausimus, reikia dar nepamiršti ir tai, kad anais laikais, kai Bažnyčia ir valstybė buvo labai glaudžiai susijungusios, Bažnyčios ir tikėjimo priešai buvo drauge ir valstybės priešai, todėl tokius priešus dažniausiai pati valstybė fiziniai persekiojo. Reikia dar atsiminti ir tai, kad Bažnyčios gyvenime gali būti elgesio bei taktikos klaidų ir net nusikaltimų, nes nuo tokių dalykų Dievas Bažnyčios nėra apdraudęs. Jeigu jau paties Kristaus akivaizdoje apaštalai reikalavo prievartos veiksmų Kristaus priešams, jei Viešpaties akivaizdoje Petras nukirto vienam Jį suimančių kareivių ausį, tai tuo labiau istorijos eigoje žmogiškasis pradas Bažnyčioje nekartą kompromitavo dieviškąjį pradą.
Bažnyčios istorijoje yra buvusių fanatikų ir netolerantų, kurie, įsižiūrėję į tiesą ir jai deramą besąlyginę pagarbą, pamiršo pagarbą žmogui bei jo sąžinei ir jam priklausomą meilę. Buvo tokių, kurie labiau pasitikėjo jėga negu tiesos teisingumu ir įtikinamumu, todėl pasidarydavo žiaurūs. Bet dėl to žiaurumo negalima kaltinti tikėjimo, bet tik tikėjimo trūkumą. Čia trūksta to tikėjimo, kuris tiki ir pasitiki laikiniu ir galutiniu tiesos laimėjimu. Tai tiesai paremti nereikia prievartos. Tiesa yra tasai auksas, kurs nereikalauja nei auksinimo, nei šlifavimo, nes jos grožis įtikinančiai spindi pačiu kukliu ir nuolankiu jos skelbimu.
Kalbant apie šventuosius, nereikia pamiršti, kad kai kada ir jie galėjo pasireikšti taip, kaip ir kiti to laikotarpio vaikai. Jeigu tie laikai buvo žiaurūs, negalėjo ir tie šventieji daugiau ar mažiau būti jų nepaliesti. Tačiau, aplamai kalbant, jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių šventųjų skelbiamas šūkis buvo: "Nekęskite klaidų, mylėkite klystančius!” Galėjo pasitaikyti ir šventųjų gyvenime atskirų veiksmų, nesutaikomų su krikščioniška meile ir švelnumu, nes šventasis per klaidas ir netobulumus pamažu tobulėja; juk niekas nėra buvęs nuo pat vaikystės pilnas ir tobulas šventasis. Turėdami prieš akis aukštą kurios nors sunkiau pasiekiamos dorybės tikslą, pvz. kad ir nuolankumo išugdymą, šventieji vienuolijų kūrėjai galėjo ir labai kietomis priemonėmis bei bandymais tokias dorybes ugdyti. Bet juk ir fizinei sveikatai išlaikyti kartais reikia karčių vaistų, sunkiai pakeliamų dietų ir skausmingų operacijų.
Tačiau, nežiūrint trūkumų ir netobulumų, šventieji buvo tikri krikščionybės dvasios ir širdies aristokratai. Tokios dvasinės kalnų viršūnės ir mus turėtų vilioti, kad jas pasiryžtume pasiekti.
Užbaigiant reikia dar įsidėmėti, kad jei nebandome nuolat įsimąstyti ir įsijausti į kitų arti mūsų esančių asmenų padėtį, neišvengiamai daromės kietaširdžiai ir žiaurūs. Čia galioja kieta aukso taisyklė: "Jei sąmoningai nesistengiame būti švelnūs žmonėms, tai nesąmoningai daromės žiaurūs” (P. Lippert).