1963 BALANDIS (APRIL) VOL. XIV, NO. 4

T U R I N Y S

BAŽNYČIA IR MES TECHNIKOS AMŽIUJE — K. Trimakas, S. J.  110

TIKRASIS KELIAS — A. Baronas 114

AŠTUONI PALAIMINIMAI (I) — A.    Grauslys .................. 117

KUNIGAS KARO SŪKURY (XI) — B.    Krištanavicius, S. J.    123

VAIKO INDIVIDUALYBĖ IR DRAUSMINIMAS — P. Maldeikis 131

BANGA (eil.) — Nijolė Jankutė 134

VISUOTINIAI BAŽNYČIOS SUSIRINKIMAI — J. Vaišnys, S. J. 139

KAIP REAGUOTI Į “MALDOS GRANDINĖLES”? — K. Trimakas, S. J..........142

IŠ FILMŲ PASAULIO — K. Bučmys, O.F.M.    ...... 142

LIETUVIAMS REIKŠMINGA PROGA ................. 144

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas V a i š n y s, S. J.

Viceredaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J.

Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.

Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas

Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.

Spaustuvė — Immaculata Press. Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

O FELIX CULPA! — PARADOKSIŠKAI NUSKAMBA ŠIAIS ŽODŽIAIS

 DIDŽIOJO ŠEŠTADIENIO LITURGIJA.

LAIMINGAS NUSIKALTIMAS, PALAIMINTA NUODĖMĖ,

KAD MUMS UŽPELNĖ TOKĮ IŠGANYTOJĄ!

JEIGU NE NUODĖMĖ, TAI NEBŪTŲ DŽIAUGSMINGU VELYKŲ,

NEBŪTU PERGALĖS NĖ PRISIKĖLIMO.

TIESA, KAD MIRTIS, PUOLIMAS IR NUODĖMĖ YRA BLOGYBĖS,

BET KAI JOS NUGALIMOS, KAI PUOLUS KELIAMASI,

TAI TAMPA TIK TRIUMFU IR GALINGU PERGALĖS HIMNU.

JEIGU NEBŪTU TAMSOS, TAI NEĮVERTINTUME ŠVIESOS,

JEIGU NEBŪTŲ LIŪDESIO, NE TAIP SPINDĖTŲ IR DŽIAUGSMAS.

KAI ŽMOGUS NENUSIMENA, BET SUKLUPĘS RYŽTINGAI KELIASI,

TAI NIEKAS JO NUGALĖTI IR PRISLĖGTI NEGALI,

NET NĖ DIDŽIAUSIA ŠIOS ŽEMĖS BLOGYBĖ — NUODĖMĖ.

NUGALĖTOJUI NEBAISŪS BUVUSIOS KOVOS SUNKUMAI,

ATSIKĖLUSIAM JAU NEBESKAUDUS KRITIMAS.

PAKĖLUSIAM ŽVILGSNĮ Į DANGŲ IR PAKILUSIAM NUO ŽEMĖS

JAU NĖ ŽEMIŠKAS PURVAS NUSKAIDRINTŲ DRABUŽIŲ NESUTEPS.

* * *

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

IŲ LAIKŲ didžiausias materialiais laimėjimas yra technika. Netikintieji ją laiko vien žmogaus pergale; tikintieji joje mato ir Dievo ranką. Leonas XIII kiekvieną išradimą vadino "dievybės žiežirba”, o Pijus XII teigė: "Technikos pažanga ateina iš Dievo ir gali vesti pas Jį.”

     Kardinolas Suhard žvelgia į ateitį: "Vystosi naujas pasaulis... Katalikai negali žvelgti į vis daugėjančius modernius išradimus vien kaip į atsitiktinius įvykius arba mokslines įdomybes. Šie išradimai yra labai svarbūs. Jie turi būti integruoti į pasaulio išganymo akiratį. Juk tikrumoje jie ne tik pasaulį puošia, bet stato naują pasaulį” (Essor ou declin de l’eglise).

     Technika atneša su savimi pavojus. Tie pavojai yra ne technikoje, bet žmonių laikysenoje. Žmonės gali labai greitai susižavėti savo darbais, vis daugiau naudotis technikos vaisiais, mažiau kurti, vis labiau dvasiškai atbukti. Šios laikysenos vis labiau apima dabarties žmones.

     Savo 1957 m. Kalėdų kalboje Pijus XII įspėjo žmones neapsiakinti "akių pažangos žavesiu” ir nepasivergti technikos "ribotumui”. Ne žmogus technikai, bet technika žmogui. Deja, žmogus vis labiau pajungiamas technikai ir dėl to "žmonės tampa menkesni už daiktus” (Theodore M. Hesburgh C.S.C., Notre Dame universiteto prezidentas).

     Technikos amžiuje Bažnyčios laukia didis uždavinys parodyti žmonijai kaip, vystant techniką, dvasiškai vystytis. "Perteikiant ir tobulinant turimas gėrybes, reikia moralinių jėgų. Besaikis vartojimas, daugiau naudojantis negu kuriant, bei neatsižvelgimas į kitus žmonijos šeimos narius tikrai nepadeda mūsų civilizaciją išlaikyti nei į aukštesnį lygį pakelti... Mes trokštame, kad mūsų bažnyčios stropiai mokytų susivaldymo, darbštumo, saikumo, pašaukimui pasišventimo bei pareigingumo” (Gustave Weigel, S. J., "Religion and the World Crisis”, The Catholic Mind, 1961, November-December, p. 491).

     Taip pat reikalingi aiškūs principai, technikos pramogas kuriant bei jomis naudojantis. Pasilinksminimai iš dorovės sferos negali pasitraukti. "Meno pagrindinis tikslas, jo raison d’etre, yra padėti tobulinti dorinę asmenybę” (Pijus XI, Vigilanti cura). Ypač šiais laikais, kada pramogų gamyba daugumoje yra neatsakingų biznierių rankose, kurie vilioja žiūrovus pigiom priemonėm, mus turi vesti "tiksli sąžinė ir subrendęs sprendimas” (Pijus XII, Miranda prorsus).

Religija technikos amžiuje

     Anksčiau žmogus artimai rišosi su gamta: ji jam teikė prieglobstį, maistą ir pramogą. Ji liudijo jam apie Dievą. Dabar gi ji pasidarė svetima, nebeprieinama. Žmogus apsisiautė savo paties padarytais daiktais ir pasijuto visko kūrėjas ir centras. Technika jam pagamina įvairiausių produktų. Žmogus ėmė vis labiau jais žavėtis, jų geisti. Gyvenimas tapo daiktų medžiokle. Rodos, technika su savo vaisiais užėmė religijos vietą. O tačiau įsigyti daiktai neatnešė pasitenkinimo. Neatneš nė tie, kurių toliau ieško... Žmogus lieka daiktais nepasotinamas.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA IR MES TECHNIKOS AMŽIUJE

Aloyzas Baronas

(“L. L.” konkurse I-ją premiją laimėjusi novelė)

ARPŠVENTINIS laikotarpis mane visada būdavo užkrečiąs grauduliu. Naujieji Metai, man atrodydavo, taip dažnai kartodavosi, kad nenoromis įsibrėždavo beprasmiškumo mintis ir pagaudavo keista depresija. Jautei, kad turtėji, gyvenime šio to įsigyji, bet nepabaigiamai iš rankų slysta laikas, nuvertinąs visą sunkiai uždirbtą turtą. Tokią niūroką po Naujų Metų popietę žiūrėjau pro savo namų platų saliono langą į smulkų sniegą, kuris be paliovos krito, kartais suvilnydamas, lyg dūmai. Iš traškančių radiatorių sruveno šilima, minkštose šlepetėse buvo patogu, tačiau kažkoks praradimo jausmas vertė eiti lauk, ir po poros minučių žengiau pustušte gatve, smulkiam sniegui krentant į akis. Už poros blokų paskambinau prie studijų draugo inžinieriaus Beniaus Kerulio namų. Naujų namų duris pravėrė Beniaus tėvas Povilas, iš vidaus tvoskė šilima, ir mane pradžioje griebė svaigulys, lyg po kelių alaus stiklų.

     — Gerai, kad užsukai, braižiau tokią verandą ir baisiai nusibodo, — tarė iš darbo kambario atėjęs vienmarškinis Benius. Jis buvo jaunas ir aptukęs, ir jo rankos blizgėjo. Senojo Kerulio žmona buvo išvykusi pas dukterį, mes trys vyrai patogiai susėdome sa-lione ir žiūrėjome, kaip lauke vis labiau prietemėjo ir pustė.

Senyvas, žilas ir sudžiūvęs Povilas Kerulis atnešė kvortą alaus, kaire ranka suėmęs butelį, dešine kilnojo stiklus. Nykščiu ir smiliumi laikydamas, stiklą statė ant stalo, gi kiti trys pirštai likdavo išsitiesę. Aš seniai žinojau, kad senis nejudina trijų pirštų, bet dabar taip įdėmiai pažvelgiau į juos, kad abu Keruliai tai pastebėjo ir jaunasis nusijuokė:

     —    Tėtis kelią rodo.

     —    Taip, vaike, rodau kelią, visada rodau, jau trisdešimt metų, — pasakė senis Kerulis, patrynė kaire sudžiūvusią kaktą, ir valandėlę visi tylėjom. Tebuvo girdėti tik radiatorių monotoniškas traškėjimas, gi gatvėj kažkas kankinosi, negalėdamas iš sniego ištraukti automašinos, ir beveik buvo gaila, lyg gyvo daikto, taip virkdomo, tarpais piktai sukaukiančio automobilio. Jaučiausi anuo žvilgsniu, į senio nelankstomus pirštus, nusikaltęs ir galvojau, kaip atitaisyti, bet tėvas vėl tarė:

     —    Jau trisdešimt metų, kai rodau tiesų kelią.

Skaityti daugiau: TIKRASIS KELIAS

ALFONSAS GRAUSLYS

ALNO pamokslas, apie kurį kalba šventieji evangelistai Matas ir Lukas, yra gyvenimiškos krikščionybės ir jos nuotaikų santrauka, o aštuoni palaiminimai — tos santraukos santrauka. Kaip dešimt Dievo įsakymų Senajame Testamente išreiškė prigimties įstatymą, taip krikščioniškosios sąžinės Įstatymą ir jos idealą nusakė aštuoni Kristaus palaiminimai Naujajame Testamente. Tie palaiminimai — tai atsakymas į laimės ieškančios žmogaus prigimties ilgesį. Aštuoni palaiminimai — tai aštuoni keliai į laimės kalno viršūnę. Kiekvienas jų skelbia jau čia, žemėje, laimės užuomazgą, kuri pražys pilnu žiedu amžinybėje. Jie šalina tas kliūtis, kurios trukdo siekti tikros laimės. Tie palaiminimai — tai paguodos žodžiai, lydimi antgamtinių pažadų visiems tiems, kurie save pamiršta, kitiems aukojasi ir kenčia.

     Vysk. F. Sheen tvirtina, kad kalno pamokslas glaudžiai rišasi su Kalvarijos kalnu, nes tuos palaiminimus, taip priešingus pasaulio dvasiai, Kristus skelbdamas, pats sau pasirašė mirties sprendimą. Kančios metu Jis pats tuos palaiminimus įvykdė.

     Taip, savo palaiminimais Kristus iškėlė ir pagarbino tas nuotaikas ir elgesio taisykles, kuriomis pasaulis taip biaurisi, nes jis gyvena visai kitokiomis nuotaikomis. Šia prasme aštuoni palaiminimai nuskambėjo, kaip bet kada ištarti revoliuciškiausi žodžiai. Jie pasirodė žmonėms, kaip paradoksai, tai yra neįtikimos nesąmonės, prieštaraujančios sveikam protui, kurios, sumaišydamos įprastų vertybių eilę, tai, kas balta, pavadino juoda, o kas juoda — balta. Tai buvo naujo protavimo ir naujo dalykų vertinimo pradžia. Tad neveltui Kristus savo kalno pamoksle nekartą pastebi, kaip iki šiol buvo, o toliau buvusį mokslą papildo nauju patobulinimu: "Jūs girdėjote, kad seniesiems buvo pasakyta... aš gi sakau jums...” (Mato 5).

Skaityti daugiau: AŠTUONI PALAIMINIMAI (I)

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

(Sąjungininkų pagalba)

     Penktadienį ar šeštadienį policijos viršila man pranešė, kad į stovyklą sugrįžo du "didvyriai": anas policininkas su motociklu ir policijos leitenantas. Viršilos nuomone, mes ir be leitenanto galime apsieiti. Kai stovyklai grėsė pavojus, leitenantas, pasiėmęs paskutinę susisiekimo priemonę, pabėgęs į Romą. Kai pavojus praėjęs, jis sugrįžęs čia šeimininkauti. Aš gerai padarysiu, jei į leitenantą visiškai nekreipsiu dėmesio.

     Daryti priekaištų leitenantui neturėjau jokios galios, o pagirti nebuvo už ką. Tačiau visiškai jį ignoruoti kažkaip nepritiko. Paprašiau tad viršilos, kad jį pakviestų. Gal rasime kokią nors bendrą kalbą.

     Leitenantas atėjo gal už kokios minutės ir jautėsi labai nesmagiai. Nieko nelaukdamas, pasiūliau jam perimti stovyklos vadovybę. Lyg perduodamas visą galią, ištiesiau jam ranką.

     Retai mačiau tokius sumišusius žmones, kaip leitenantą ir viršilą, stovėjusį už jo. Viršila išvertė akis, lyg aš būčiau proto netekęs, o leitenantas taip pradėjo raitytis ir teisintis, lyg jam būčiau pasiūlęs tapti Italijos karaliumi.

     — Pone leitenante — tariau jam draugišku balsu, — su tokiais vyrais, kaip viršila ir policininkai jūs galite valdyti ne tik stovyklą, bet ir visą Italiją.

Vėjas A. Kezio, S. J. nuotr.

     Nežinau, ar juodu suprato mano aliuziją į karalių, kuris kritišku momentu apleido kovai besiruošiančią Romą ir pabėgo pas sąjungininkus. Kaip ten bebūtų, nuo to momento karalius prarado tautoje autoritetą, ir niekas jo daugiau nebepaisė. Kai sąjungininkai pasiekė Romą, karalius atsistatydino. Dabar buvo proga pasižiūrėti, kokią išvadą iš pabėgimo padarys leitenantas.

Skaityti daugiau: KUNIGAS KARO SŪKURY (XI)

Kairėje: 1. Gausiai susirinkusieji svečiai klausosi koncerto;

2. Valentina Kojelienė dainuoja;

3. Akompaniatorius Frederick Schauwecker, V. Kojelienė,  "L. L." redaktorius ir M. Eivaitė, įteikusi solistei gėles. 

Skaityti daugiau: “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINIO PARENGIMO VAIZDAI

PETRAS MALDEIKIS

1. Individualybės samprata

     Kaip nėra miške dviejų visiškai vienodų medžių, taip pat nėra visiškai vienodų dviejų žmonių. Mes visi vienas nuo kito skiriamės išorine savo kūno išvaizda, jo išsivystymu ir jo atskirų organų pajėgumu vienaip ar kitaip funkcionuoti. Mes skiriamės ir savo psichiniais sugebėjimais, palinkimais, interesais ir charakterio ypatybėmis. Nevienodas ir mūsų dvasinis gyvenimas su savo principais, nusistatymais, vertybėmis ir idealais. Žodžiu, mes kiekvienas esame kitoks žmogus, kiekvienas esame skirtingas nuo kitų. Kai kalbame ar svarstome, kuo vienas žmogus išsiskiria iš kitų, ir kai randame tai, kas tik jam vienam tetinka, tada sakome, kad tai yra jam individualu. Visa gi drauge paėmus, kuo tas ar kitas žmogus išsiskiria iš kitų ir kas tik jam vienam tėra charakteringa, sudaro jo individualybę. Taigi, žmogaus individualybe laikysime visų jam būdingų linkimų, interesų, sugebėjimų ir kitokių psichinių bruožų visumą. Kai žmogaus individualybė yra suderinta su kuriais nors dvasiniais principais, kai psichiniai sugebėjimai ir linkimai bei interesai yra koordinuotai palenkti kuriam nors dvasinio pobūdžio siekimui ar principui, tada kalbame jau nebe apie to žmogaus individualybę, o apie jo asmenybę. Kadangi, kaip jau matėme, kiekvienas mes esame nuo kitų daugiau ar mažiau skirtingas, tai tuo pačiu kiekvienas turi daugiau ar mažiau išplėtotą individualybę. Kiekvienas mes turime ir dvasinio pobūdžio, ir principų, kuriais pakylame virš savisaugos, savęs išlaikymo ir kitų biologinių tendencijų ir pagal kuriuos stengiamės tvarkyti savo gyvenimą. Tuo pačiu mes esame ir daugiau ar mažiau išugdytos ir pagal tą ar kitą dvasinį principą integruotos asmenybės.

2. Vaiko individualybė

     Visi žinome, kad įvairios žmogaus ypatybės bei sugebėjimai išsivysto, jam augant bei bręstant. Nors naujai ateinąs į pasaulį žmogus nėra visiškai tuščias popieriaus lapas, į kurį gyvenimas laisvai visko prirašytų, o atsineša ir tam tikrą ankstesniųjų kartų paveldėjimą, tačiau naujagimių išoriniai ir psichinių pergyvenimų skirtingumai yra per maži, kad galėtume apie jų individualybę kalbėti. Bet kiekviena motina, auginusi keletą vaikų, galėtų pasakyti, kad įvairių individualių skirtumų atsiranda gana anksti, pvz., skirtingas reagavimas į aplinkos reiškinius ir skirtingi sugebėjimai. Vaikui augant, tokie skirtingumai darosi vis ryškesni. O pasiekęs mokyklinį amžių, kiekvienas vaikas turi jau savo susiformavusį "aš", savo psichinį ir nuo kitų skirtingą gyvenimą ir iš kitų išsiskiria savo vienokiais ar kitokiais sugebėjimais ir interesais, duodamas pagrindą tikėtis bei spėlioti, ko iš jo galima laukti ir į kurį gyvenimo taką jis gali pasukti savo ateitį.

Skaityti daugiau: VAIKO INDIVIDUALYBĖ IR JO DRAUSMINIMAS

Nijolė Jankutė

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Tebegyvenant Visuotiniojo Bažnyčios Susirinkimo nuotaikomis, gal bus naudinga labai trumpai perbėgti visus buvusius visuotinius susirinkimus ir pažvelgti, kas juose buvo svarstyta. Kadangi pagrindinis Bažnyčios tikslas yra išsaugoti ir žmonėms pateikti nesužalotą Kristaus paskelbtąjį mokslą, tai ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai daugiausia buvo šiam tikslui šaukiami: išsiaiškinti tikrąją Kristaus mokslo mintį vienu ar kitu klausimu, ypač kilus klaidingiems aiškinimams — erezijoms.

     Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai — tai ne kasdieninis reiškinys. Dabartinis susirinkimas yra dvidešimt pirmasis, tad kiekvienam Bažnyčios istorijos šimtmečiui tenka tik maždaug po vieną visuotinį susirinkimą. Štai tie susirinkimai ir svarbiausi jų nutarimai:

     1. Nicejos (I) 325 m. Šis pirmasis visuotinis susirinkimas buvo sušauktas išaiškinti kai kurias svarbiausias tikėjimo tiesas, kurios buvo pradėtos klaidingai aiškinti eretiko Arijaus. Čia buvo pabrėžtas Katalikų Bažnyčios mokslas, kad Kristus yra Dievas ir savo dieviškąja prigimtimi lygus Dievui Tėvui. Šiame susirinkime buvo sustatytas "Katalikų tikėjimo išpažinimas", kuris ir iki šiol yra skaitomas Mišiose ir kuriame yra surašytos pačios pagrindinės mūsų tikėjimo tiesos. Taip pat buvo nustatyta, kada turi būti švenčiamos Velykos.

     2.    Konstantinopolio (I) 381 m. Vėl buvo ginamas tikėjimas nuo arianizmo, apolinarizmo ir macedonizmo erezijų, pabrėžiant Šv. Dvasios dievystę ir į tikėjimo išpažinimą įrašant, kad ji paeina drauge iš Tėvo ir Sūnaus.

     3.    Efezo 431 m. Pasmerkiant Nestorijaus ereziją, buvo paskelbta, kad Marija yra Dievo Motina.

Skaityti daugiau: VISUOTINIAI BAŽNYČIOS SUSIRINKIMAI

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Vienas skaitytojas teiraujasi, kaip reaguoti į laiškus, platinančius maldos grandinėles. Kadangi tokių klausimų vis dažniau pasitaiko, jaučiame pareigą atsakyti "Laiškuose Lietuviams"

     Pirma, spausdiname anam skaitytojui atsiųstą paaiškinimą apie maldos grandinėlę, kad ir kitus skaitytojus apie ją supažindintume.

     “Panašus laiškas buvo pradėtas Amerikoje ir turi apeiti tuo keliu visą pasaulį. Laimė ir džiaugsmas aplankys tą žmogų, kuris tikėdamas ir neatidėliodamas išsiųs tuos laiškus per 13-ką dienų 13-kai asmenų, kuriems linki geros valios. Taigi, nepagailėk kelių centų ir truputį laiko; palaikyk lenciūgėlį ir susilauksi didelių malonių. Keli pavyzdžiai: Vienas klebonas, kuris išpildė tą prašymą, išlošė daug pinigų. Vienas anglas, kuris gavo ši laišką, sunaikino: greitu laiku neteko savo sūnaus. Dar vienas, gavęs šį laišką, iš jo juokėsi per 13-ką dienų, rodydamas kitiems; liko nelaimingai užmuštas. Du Amerikos kariai tapo labai turtingi tą lenciūgėlį išsiųsdami ir palaikydami. Todėl turėk vilties...”

     Gera yra melstis ir jungtis su kitais maldoje. Tie, kurie tas maldų grandinėles pradeda ir tęsia, gali būti geros valios žmonės. Tačiau jos nėra visai sveikas religinis reiškinys. Prašau pažiūrėti, į ką kreipiamas dėmesys; 1) į skaičių "13"; 2) į materialinį atlyginimą: jei padarysi, pelnysi; jei ne, atsitiks blogai, tai jau vis vien, bent iš baimės, padaryk. Tokiu būdu į maldą įmaišomi du su religija nesideriną dalykai: 1) prietarai ir 2) prekybinis santykiavimas su Dievu iš baimės arba iš grynai materialinio pelno motyvų. Dėl to tėra vienas atsakymas į klausimą, kaip reaguoti į tokius maldų grandinėlių laiškus. Nėra verta į jas kreipti dėmesio, nei jas toliau platinti. Galima surasti geresnių priemonių, kaip žmones vesti į pamaldumą — be prietarų priemaišų. Religija yra per kilni, kad ji būtų maišoma su prietarų niekais.

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

DEVI

     Indijos filmų pramonė savo kiekybe viršija ir Hollywooda, nors kokybe gal dar nepajėgtų rimtai konkuruoti. Vis dėlto ir ten yra tokių asmenybių, kaip filmų gamintojas ir režisierius Satyajit Ray, kurs pateikė plačiai pasaulio publikai neužmirštamą Apu trilogiją: “Pather Pan-chali” (1958 m.), “Aparajito” (1959) ir “The World of Apu” (1960). Jo naujausias kūrinys — “Devi” (“Deivė”).

     Dabartinės Indijos aplinkumoje turtingas ir religingas patriarchas Kalilinkar savo sapnuose turi viziją, kad jo 17-metė marti esanti deivės Kali įsikūnijimas. Ne tik pats ją pradeda garbinti, bet, greit pasklidus gandui, netrukus ir paprastų kaimiečių būriai meldžiasi prie jos kojų. Atnešamas sergąs vaikas, kad jį deivė pagydytų. Jaunoji marti iš pradžių sutiko būti garbinama, vien nenorėdama įžeisti savo uošvio, bet kai sirgęs vaikas pagyja ir visi šaukia apie stebuklo įvykimą, net ir ji pati pradeda tikėti savo dieviškumu. Grįžta iš Kalkutos universiteto dar vis bestudijuojąs jos vyras ir nori ją išsivežti iš tos aplinkos. Tačiau ji ryžtasi likti namie: “Kas, jei aš iš tikrųjų esu deivė?” Netrukus mažytis brolvaikis suserga, ir, vietoj gydytojo, ieškoma pagalbos pas deivę. Vaikutis miršta, o vėl grįžęs studentas randa žmoną išprotėjusią.

     Šis filmas Indijoje sukėlė nemaža triukšmo ir buvo laikomas pajuokiančiu religiją. Buvo uždrausta šį filmą išeksportuoti, ir tik vėliau Ministeris Pirmininkas Nehru uždraudimą nuėmė. Iš tikro, giliau įsigilinus, iš vakarietiško požvilgio vertinant filmo tematiką, čia nėra pasmerkiama ar išjuokiama religija, bet tik kritikuojamas prietaringumas.

Šiame filme randamos abi režisieriaus

     S. Ray ypatybės — paprastas nuoširdumas ir lėtumas, vedant situacijas prie tragiškos pabaigos.

     Jaunosios deivės rolėje Sharmila Tagore pateikia pasigėrėtinai puikią vaidybą, kaip jai tai buvo pavykę jau anksčiau, vaidinusiai Apu žmoną. Nors nedaug čia jai tenka kalbėti, bet jos plačios akys daug pasako.

     Nespalvota fotografija — aukščiausios kokybės. Nežiūrint šių visų gerų savybių, vakarietiško triukšmo ir greičio mėgėjai šiame filme gal ir nuobodžiaus, bet meniškų filmų ieškotojai čia ras nemaža pasitenkinimo.

Skaityti daugiau: IŠ FILMŲ PASAULIO

     Yra didelių darbų, kuriuos padaryti pasitaiko tik viena trumpo laiko proga. Ta proga nepasinaudojus, daugiau ji niekad nesugrįš.

     Tokia vienkartinė ir trumpo laiko proga yra dabar Amerikos lietuviams. Mums duota įamžinti lietuvių vardą Amerikos sostinėje Washington, D. C., visos Amerikos Globėjos — Nekaltai Pradėtos Šv. Marijos šventovėje.

     Koplyčios įruošimas ir išpuošimas kainuos 325,000 dolerių. Turėsime kelis tūkstančius dolerių išlaidų, kol tą tikslą pasieksime. Pasiryžimas nemažas, kuris pareikalaus visų pasišventimo ir dosnumo. Laiko mums duota nedaug. Jeigu iki šių metų rudens nesurinksime žymios dalies lėšų, ta koplyčia bus atiduota kitiems, ir kitos tokios progos jau niekad neturėsime. Užtat nuoširdžiai raginame visus Amerikos lietuvius šią progą panaudoti. Kiekviena lietuvių parapija saviems reikalams surenka žymiai didesnes sumas negu reikės šiam visos Amerikos lietuvių paminklui. Kartą sukurtas, daugiau mūsų paramos nereikalaus ir bus pastovus visiems laikams Amerikos sostinėje. Būdami vieningi, nesunkiai pajėgsime šį gražų pasiryžimą ištesėti.

     Mūsų planuojama koplyčia bus skirta Šv. Marijos garbei, Apsireiškimo Šiluvoje vardu. Koplyčioje bus ir kitų lietuviams savų istorinių vaizdų. Šv. Marija neliks mums skolinga už mūsų meilę jai. Dosniai paremkime šį pasiryžimą ir melskimės už gražų šio darbo pasisekimą.

     Informacijų ir literatūros prašykite pas savo parapijų kunigus ir savo organizacijose.

     Paminklinės Lietuvių Koplyčios Komiteto vardu:

     Vyskupas Vincentas Brizgys,

     Vykdomojo Komiteto Pirmininkas

     Vyskupas Kazimieras Salatka,

     Garbės Komiteto Narys

     “Laiškų Lietuviams” metinis parengimas puikiai pasisekė. Dėl to esame nuoširdžiai dėkingi visiems talkininkams.

     Sveikiname konkurso laureatus: A. Baroną. V. Frankienę, Seselę Jurgitą ir N. Užubalienę. Labai dėkojame premijų mecenatams: dr. A. Čiuriųi, dr. A. Rudokui, p. A. Juškienei, kun. V. Memėnui ir dr. A. Kurgonui. Tikimės, kad atsiras mecenatu ir ateinančiam konkursui. Didelė padėka ir jury komisijai: P. Razminui, L. Germanienei, K. Bradūnienei, kun. F. Gureckui ir V. Būtėnui. Solistė Valentina Kojelienė, akompanuojant F. Schauwecker, bent valandai pakėlė klausytojus į muzikos aukštybes. Jiems nuoširdi padėka.

     Puikią vakarienę suruošė komisija: S. Statkienė (pirm.), L. Bendoraitienė (ji suorganizavo ir loteriją), A. Jankauskaitė, M. Jonikienė, O. Kanišauskienė, B. Kazlauskienė, D. Kurauskienė, K. Petreikienė, A. Rimienė, J. Smilgienė ir E. Zelbienė. Joms įvairiomis aukomis talkininkavo: Avižienienė, Armalienė. Bačinskienė, Ba-kaitienė, Baliūnienė, Balnienė, Blekienė, Bobinienė, Bubelienė, Bulotienė, Čepaitienė, Černienė, Dainauskienė, Domanskienė, Endzelienė, Eidukienė, Endrijonienė, Garūnienė, Gumbinienė, Grundmanaitė, Gradinskienė, Gaižiūnienė, Juškaitienė, Juozevičienė, Juškevičienė, Juodkienė, Jančienė, Kasniūnienė, Kučiauskienė, Kalvaitienė, Kolbienė, Kisielienė, Kižienė, Labokienė, Lieponienė, Liškevičienė, Markienė, Merkienė, Mackevičienė, Maskaliūnienė, Maldeikienė, Miniatienė, Mieželienė, Meškauskienė, Macnorienė, Musteikienė, Paulionienė, Peterienė, Puniškienė, Petkienė, Račiūnienė, Ročkienė, Ročkuvienė, Radvilienė, Rimkienė, Rožėnienė, Rumšienė, Remienė, Rimienė, Rozniekienė, Rakutienė, Rūgytė, Semėnienė, Stasiškienė, Stropienė, Šošienė, Šalčiuvienė, Šileikienė, Tamošiūnienė, Tumasonienė, Tumosienė, Ukrinienė, Vilutienė, Vilūnienė, Vilimaitė, Vilkienė, Viktorienė, Valinskienė, Virpšienė, Žukienė, Žvinienė, Putrimas, Mackevičius (Brighton Bakery). Loterijai fantus aukojo: Justas Lieponis (Furniture Center), Izolda Bendoraitytė, Dr. M. Budrienė, V. Juodeika, Larisa Jankūnienė, S. Barzda, Talandis Food Store, “Parama”, T. J. Borevičius, S. J., p. Semėnienė (“Daina”).

     Bilietus parduodant ir tikrinant, talkininkavo: J. Šlajus, V. Statkus, V. Kučiauskas, J. Paronis, J. Prapuolenis, R. Kučiauskienė, Bobinaitė, Bernatavičiūtė, Bagdonaitė, Dudėnaitė, Jakševičiūtė, Keliuotytė, Lesniauskaitė, Šukelytė, Švaraitė, Vijeikytė. Bilietų pardavimas ir skelbimai: ‘Marginiai”, p. Karvelio krautuvė, “Margučio” ir Sof. Barčus radijo programos, “Draugas”, “Dirva”.

     Taip pat įvairiems darbams talkininkavo: muz. A. Nakas, fotogr. S. Koncevičius ir V. Noreika.

     Visiems labai nuoširdžiai dėkojame. Jei kurį nors užmiršome, atsiprašome. Už visus talkininkus buvo atlaikytos pamaldos kovo mėn. 17 dieną.

Atsiųsta paminėti

Titas Narbutas. MARIJOS ŠVENTOVĖS AMERIKOJE. Išleido Immaculata. 212 psl., kaina $2.50.

K. Pr. Vaseris. PADANGIŲ KELIAI. Autoriaus leidinys Australijoje. 76 psl., kaina 14 šil.

Vincas Ramonas. DAILININKAS RAUBA. Novelių rinkinys. Išleido Viltis. 240 psl., kaina $3.50.

Antanas Rūkas. VIENIŠO ŽMOGAUS GYVENIMAS. Juozo Adomaičio — Dėdės Šerno gyvenimo bruožai. Išleido Am. Liet. Istorijos Draugija. 206 psl., kaina $2.00.

LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois