KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
IŲ LAIKŲ didžiausias materialiais laimėjimas yra technika. Netikintieji ją laiko vien žmogaus pergale; tikintieji joje mato ir Dievo ranką. Leonas XIII kiekvieną išradimą vadino "dievybės žiežirba”, o Pijus XII teigė: "Technikos pažanga ateina iš Dievo ir gali vesti pas Jį.”
Kardinolas Suhard žvelgia į ateitį: "Vystosi naujas pasaulis... Katalikai negali žvelgti į vis daugėjančius modernius išradimus vien kaip į atsitiktinius įvykius arba mokslines įdomybes. Šie išradimai yra labai svarbūs. Jie turi būti integruoti į pasaulio išganymo akiratį. Juk tikrumoje jie ne tik pasaulį puošia, bet stato naują pasaulį” (Essor ou declin de l’eglise).
Technika atneša su savimi pavojus. Tie pavojai yra ne technikoje, bet žmonių laikysenoje. Žmonės gali labai greitai susižavėti savo darbais, vis daugiau naudotis technikos vaisiais, mažiau kurti, vis labiau dvasiškai atbukti. Šios laikysenos vis labiau apima dabarties žmones.
Savo 1957 m. Kalėdų kalboje Pijus XII įspėjo žmones neapsiakinti "akių pažangos žavesiu” ir nepasivergti technikos "ribotumui”. Ne žmogus technikai, bet technika žmogui. Deja, žmogus vis labiau pajungiamas technikai ir dėl to "žmonės tampa menkesni už daiktus” (Theodore M. Hesburgh C.S.C., Notre Dame universiteto prezidentas).
Technikos amžiuje Bažnyčios laukia didis uždavinys parodyti žmonijai kaip, vystant techniką, dvasiškai vystytis. "Perteikiant ir tobulinant turimas gėrybes, reikia moralinių jėgų. Besaikis vartojimas, daugiau naudojantis negu kuriant, bei neatsižvelgimas į kitus žmonijos šeimos narius tikrai nepadeda mūsų civilizaciją išlaikyti nei į aukštesnį lygį pakelti... Mes trokštame, kad mūsų bažnyčios stropiai mokytų susivaldymo, darbštumo, saikumo, pašaukimui pasišventimo bei pareigingumo” (Gustave Weigel, S. J., "Religion and the World Crisis”, The Catholic Mind, 1961, November-December, p. 491).
Taip pat reikalingi aiškūs principai, technikos pramogas kuriant bei jomis naudojantis. Pasilinksminimai iš dorovės sferos negali pasitraukti. "Meno pagrindinis tikslas, jo raison d’etre, yra padėti tobulinti dorinę asmenybę” (Pijus XI, Vigilanti cura). Ypač šiais laikais, kada pramogų gamyba daugumoje yra neatsakingų biznierių rankose, kurie vilioja žiūrovus pigiom priemonėm, mus turi vesti "tiksli sąžinė ir subrendęs sprendimas” (Pijus XII, Miranda prorsus).
Religija technikos amžiuje
Anksčiau žmogus artimai rišosi su gamta: ji jam teikė prieglobstį, maistą ir pramogą. Ji liudijo jam apie Dievą. Dabar gi ji pasidarė svetima, nebeprieinama. Žmogus apsisiautė savo paties padarytais daiktais ir pasijuto visko kūrėjas ir centras. Technika jam pagamina įvairiausių produktų. Žmogus ėmė vis labiau jais žavėtis, jų geisti. Gyvenimas tapo daiktų medžiokle. Rodos, technika su savo vaisiais užėmė religijos vietą. O tačiau įsigyti daiktai neatnešė pasitenkinimo. Neatneš nė tie, kurių toliau ieško... Žmogus lieka daiktais nepasotinamas.
Atsitraukęs nuo gamtos, žmogus lieka vienas su savo padarytais daiktais. Gamta žmogui nebekalba. Daiktai kalba tik apie jų kūrėją — patį žmogų. Tai kas primins jam Dievą? Tiktai pats žmogus — jo paties nepasisotinanti širdis, vis toliau į laimę besiveržianti.
Šių laikų religija kaip tik turi kreipti dėmesį į žmogaus esminį gyvenimo įprasminimą. "Technikos amžiuje... (religija) taps paprastesnė turiniu ir forma, bet, gal būt, gilesnė”, pranašauja kardinolas Frings. Ir jaunimas pripažįsta, kad ritualų nesupranta ir nori "kažko paprasto”, "autentiškai kilnaus”. Krikščionybė yra kaip tik tokia. Bet Bažnyčia turi atsisakyti praėjusių laikų formų ir pristatyti krikščionybės esmę nauja suprantama kalba. O mums patiems belieka nesustoti prie išorės, bet veržtis į pačią religijos širdį — asmenišką Dievą.
Mistinis Kristaus Kūnas besivienijančiame pasaulyje
Pasaulis jungiasi technikos priemonėmis. Jos pateikia ausims telefoną, akims televiziją, kojoms susisiekimo kelius. Tačiau asmenis suartina tiktai dvasia. Technika yra bedvasė. Protams ir širdims egoizmo nenutraukiamus ryšius gali duoti tik krikščionybė.
Krikščionių grupėse plazda atgijęs noras vienytis. Nekatalikų sektos susibūrė į Pasaulinę Bažnyčių Organizaciją (World Council of Churches). Dabar Visuotinio Susirinkimo proga vyksta dialogas tarp katalikų ir nekatalikų.
Nekatalikai labai domisi Mistinio Kristaus Kūno sąvoka. Vienas svarbiausių jų pageidavimų Vatikano Antrajam Susirinkimui yra aiškiau aptarti Mistinio Kristaus Kūno apimtį. Tas pageidavimas sutampa su daugelio katalikų norais, kurie bus svarstomi antroje sesijoje. Tačiau jau dabar girdėtis kryptį duodančių atsiliepimų.
Liuigi Ciappi, O. P., oficialus popiežiaus teologas, neseniai pareiškė, kad ir nekatalikų tarpe yra "tikrų krikščionių, ... susijungusių tam tikroje antgamtinių dovanų vienybėje su Kristumi ir Jo Mistiniu Kūnu”, ir kad "krikščionys, be kaltės atskirti nuo Apaštališkojo Sosto, Šv. Dvasios vedami, siekia susijungti su matomos Katalikų Bažnyčios bendruomene norų, ilgesio ir troškimo sparnais”. Karl Rahner tvirtina, kad pasaulis yra pilnas "anoniminių krikščionių”.
Toji tiesa Katalikų Bažnyčioje nėra nauja. Abiejų teologų pasisakymai yra paties Kristaus žodžių aidas, kad "daugelis (neizraelitų) iš rytų ir vakarų sėsis dangaus karalystėje su Abraomu” (Mat. 8, ii). Tačiau toji tiesa dar niekada taip aiškiai nebuvo skelbiama, kaip dabar.
Mistinis Kristaus Kūnas turi jungti ne vien jau esamus krikščionis. Jis gali — ir turi jėgų — apimti visą žmoniją technikos amžiuje. "Tikrumoje tik dabar pradeda atsirasti gera proga krikščionybei. Juk tik dabar visuotinėje istorijos eigoje susijungė pasaulis, kuris jau nuo seno buvo beieškąs krikščionybės, kaip visų žmonių religijos” (Karl Rahner, Sendung und Gnade,
1959,P. 314)-
Mistinio Kristaus Kuno žavingumą mato ne tik krikščionys, bet ir kiti vienybės ištroškę geros valios žmonės, ypač jaunimas. Vienas profesorius taip rašo: "Aš atsimenu vieną susirinkimą prieš kelius metus, kuriame kalbėtojas svarstė mūsų laikų menininkams, ypač rašytojams, prieinamus didžius meno šaltinius. Pasaulietiškom sąvokom jis apibūdino Mistinio Kūno doktriną. Jo kalbai pasibaigus, publika, daugumoje susidedanti iš vieno pasaulietiško universiteto studentų, pertraukė programą dešimt minučių ovacijomis. Kitas kalbėtojas atsisakė savo paskaitos to ką tik pareikšto didžio tvirtinimo pagerbimui” (Weston M. Jenks, Jr., "Social Attitudes of Today’s Students”, The Catholic Mind,
1962, December, p. 40).
O kas būtų, jeigu mes nebe vien žodžiais skelbtume, bet darbais gyventume Mistinio Kristaus Kūno tikrove? Tada netikintieji dar entuziastiškiau reaguotų — jau nebe žodžių ovacijomis, bet įsijungimu į Didžiosios Brolystės gretas Kristuje. Matydami jos reikšmę, negalime likti abejingi. Jos plitimas priklauso ir nuo mūsų minčių, žodžių bei darbų. Tačiau patys aktyvūs tapsime tik tada, kai priartėsime prie Kristaus.
Mūsų uždavinys — Kristų sutikti
Didžios asmenybės gyvena nepaprastai turiningu dvasiniu gyvenimu. Arčiau stovintieji užsikrečia iš jų spinduliuojančia dvasia. Kristaus vidinė gelmė yra be ribų. Su Juo gyvenusieji mokytiniai užsidegė Jo dvasia. Šiais laikais Jo Bažnyčia, norėdama atsinaujinti, turi iš naujo persiimti savo Įsteigėjo dvasia. Šiandien, kai neįmanoma Kristų sutikti fiziškai, reikia prisiartinti prie Jo dvasiškai.
Evangelijoje Kristus mums duoda savo prasmę, Eucharistijoje — savo draugystę. Vienas kitą papildo: "Evangelija be Eucharistijos — būtų nesančiojo kalba; gi Eucharistija be Evangelijos — nekalbančiojo buvimas” (Flodoaldo Richtmann, S. J.). Dabar gi mes turime ir Jį ir Jo žodžius.
Grįžti prie Evangelijos. Modernių laikų apaštalas Charles de Foucauld sako: "Mes turime grįžti prie Evangelijos. Kai mes negyvename pagal Evangeliją, Jėzus negyvena mumyse. Mes privalome grįžti prie neturto, prie krikščioniško paprastumo. Jėzaus užtenka. Kur Jis yra, nieko netrūksta. Jis pasilieka Viskas laike ir amžinybėje”-
Laikui bėgant, skelbiamoji žinia nusineštoj a, idėjos ir idealai nublunka. Pamažu pridedama kažką savo; aiškinama savaip; išleidžiama, kas sau arba klausantiems nepatinka. Didžiausias pavojus — iš Linksmosios Naujienos išleisti Kristų ir Jo dvasią. Tada ji tampa nebe linksma naujiena, nes nebeskelbiama linksmybės priežastis. Todėl reikia nuolatos atvira širdimi grįžti prie Evangelijos, klausytis Kristaus žodžių, įsijausti į Jo jausmus, suprasti, ko Jis laukia iš mūsų šiandien.
Šv. Raštas turi tapti kiekvieno mūsų asmeniškai skaitoma knyga — ne ta, į kurią ilgiausiai akys įbestos, bet toji, nuo kurios skaidriausiai protas šviesėja ir širdis karščiausiai kaista.
Pranešama, kad po Visuotinio Susirinkimo bus pertvarkytos sekmadienių evangelijos, įvedant įvairesnių ištraukų. Tas pakeitimas gali šiek tiek padėti. Bet tai mažmožis, palyginus su mūsų didžia ir sunkia užduotimi: Evangelijos skelbėjai turi perduoti neiškreiptą Kristaus mokslą, klausytojai — jį priimti, o visi — pagal jį gyventi. Tik tada, kai Evangelijai pašvęsime savo protus, širdis, rankas ir lūpas, pasiseks "modernųjį pasaulį priartinti prie amžinų, gyvvybę duodančių Evangelijos energijų” (Jonas XXIII, Humanae salutis).
Sutikti Kristų liturgijoje. Plačiai paplitus dvasinės gelmės stokai, kyla paviršutiniškumas Dievo kulte. Kai kurie, paveikti daiktų žavesio ir savo interesų, ima vis labiau atsitraukti nuo Dievo kulto. Kiti (tokių žymiai mažiau), ne tiek išganymo, kiek paguodos ieškodami, paskęsta šalutiniuose pamaldumuose. Abiejų klaida esminiai yra ta pati: vieni ir kiti stato savo interesus aukščiau Dievo: pirmieji Dievą nustumia į šalį; antrieji nori Juo pasinaudoti.
Savo apaštališkame laiške "Inde a primis” popiežius Jonas XXIII tikinčiuosius skatina labiausiai kreipti dėmesį į tuos pamaldumus, kurie tiesioginiai rišasi su išganymu. Kardinolas Frings pataria darniai sujungti subjektyvų - asmenišką pamaldumą "per Mariją į Jėzų” su objektyviu — liturgišku "per Kristų į Tėvą”.
Mums visiems yra būtina suprasti ir vertinti liturgiją — Mišių Auką ir Sakramentus. Jie nėra vien tik simboliškos ceremonijos. Nėra nei automatai malonėms gauti. Be Kristaus veikimo jie būtų bevaisiai. Juose veikia gyvas Kristus, pasiaukodamas, krikštydamas, stiprindamas, atleisdamas, maitindamas, laimindamas šeimos gyvenimui ar kunigo pašaukimui, mirties valandą ruošdamas mus amžinybei. Sakramentus priimdami, turime asmeniškai su Juo santykiauti. Tada liturgija mums taps, kas ji savo esme yra, "mokykla šventumui, pagrindinė priemonė mūsų sielas sujungti su Kristumi” (Milano arkivyskupas kardinolas Montini).
Visuotinio Susirinkimo pirmoje sesijoje buvo ilgai svarstomi liturgijos klausimai. Atrodo, pakeitimus pravesti bus pavesta vyskupams pagal laiko ir vietos aplinkybes. Prie to liturgijos atgaivinimo turime ir mes prisidėti prasmingu ir aktyviu dalyvavimu.
* * *
Taip, svarbiausia — šiais laikais mums reikia iš naujo sutikti Kristų. Tik tada mes susidursime nebe su abstrakčia dogmatine krikščionybe (kurios tikrovėje nėra, ji yra tik mūsų sąvokose), bet su Asmeniu, vertu mūsų tikėjimo, pasitikėjimo ir visiško pasišventimo. Tada mums nesuprantamos išorinės Bažnyčios apraiškos nuslinks kaip šydas ir atidengs Bažnyčios, kaipo Kristaus meilės bendruomenės, tikrovę. Lygiagrečiai mes atsiversime žmonėms ir aplinkai. Matydami Kristų, mūsų Brolį, norintį savo asmeniška meile apimti visus, plėsime ir gilinsime savo asmeniškus santykius su visais — su krikščioniais ir nekrikščioniais, su tikinčiais ir netikinčiais. Rūpinsimės ir sielosimės šių laikų žmonių vargais ir džiaugsimės bendrais džiaugsmais.
Kristų ir žmones sutinkančio krikščionio bruožai yra ne savimi pasitenkinantis sustingimas, bet dinamiškas dvasios ugdymas; ne beasmenis dogmų ir formų laikymasis, bet asmeniška draugystė su Kristumi; ne išorinė vergystė įstatymams, bet vidinė Dievo vaiko laisvė; ne baimė nusidėti, bet drąsa daryti gera; ne vien išsaugoti, kas gauta, bet priimti, kas kitų rasta; ne bėgti iš pasaulio, bet Kristumi atkurti pasaulį.
Tik toks krikščionis šiais laikais bus ištikimas Kristui ir įtakingas bendralaikiams. Bus ištikimas — technikos daiktų ir malonumų nesuviliotas, neišduos Kristaus ir neiškreips krikščionybės, nes žinos Jo meilės ir dvasios brangumą. Bus įtakingas — būdamas atviras šių laikų geroms idėjoms ir siekiams, žodžiu ir gyvenimu mokės Kristų pristatyti dvasingumo stokojančiam, vienybės išsiilgusiam technikos pasauliui.
Atsinaujinančiai Bažnyčiai kunkuliuojančiame pasaulyje reikia tokių sūnų ir dukterų... Tada nebe Bažnyčia ir krikščionys derinsis prie laikų, bet laikai prie jų.