PETRAS MALDEIKIS

1. Draugų vieta auklėjimo sistemoje

     Kalbėdami apie auklėjimą, mes jį suprantame, kaip suaugusiųjų daromas planingas ir apgalvotas įtakas nesuaugusiajam, kaip planingą ir apgalvotą veikimą, siekiant, kad jis išaugtų geras, šviesus ir pasiruošęs profesiniam gyvenimui žmogus. Tačiau joks vaikas neišauga, vien tik tokių planingų ir apgalvotų auklėtojų įtakų veikiamas. Jį veikia ir jam įtakos daro dar daug kitų reiškinių bei faktorių, kurių tikrieji auklėtojai nenumatė ir kurie veikia neretai visiškai priešingai visiems jų planams. Vadinasi, kiekvieną žmogų veikia ir auklėja ne tik vadinami pašauktieji auklėtojai ir ne tik vaikystėje ir jaunystėje, bet ir visą gyvenimą daugybė aplinkos įtakų, kurios plečia jo įvairiausių sričių patyrimą, vienaip ar kitaip veikia ir savaip formuoja jo nusiteikimus, nusistatymus ir idealus, išvysto jame vienokius ar kitokius charakterio bruožus ir apsprendžia jo gyvenimo kryptį. Todėl pašauktiesiems auklėtojams tenka sutikti, kad ne jie vieni vaiką auklėja, ir dažnai nusiskųsti, kad jų auklėjimo pastangos nepasiseka dėl nepalankiai veikiančių aplinkos įtakų.

     Todėl ir pedagogikoje greta pagrindinių ir pašauktųjų auklėtojų — tėvų, mokyklos, Bažnyčios — kurie siekia planingai ir metodiškai auklėti augantį žmogų, kalbama dar ir apie įvairius vaiką auklėjančius faktorius bei veiksnius, kurie jį veikia ir daro jam įtakų, kurios dažniausiai yra jau nebe auklėtojų kontrolėje ir kurių auklėtojai jau nebegali planingai paveikti.

     Vienas svarbiausių tokių daugiau ar mažiau pripuolamų auklėjimo veiksnių yra vaiko draugai. Kai kas vaiko draugus bei jų grupes laiko po šeimos svarbiausiais vaiko auklėtojais. Taigi, yra nuomonių, kad draugai draugams daro stipresnių įtakų negu mokykla. Iš to suprantame, kad vaiko draugų pasirinkimas labai domina ir tėvus ir mokytojus.

2. Ką vadiname draugais?

     Draugai yra tie žmonės, su kuriais buvome, esame arba, svarbiausia, norime būti drauge. Draugu laikymo pagrindas yra bendravimas. Su kuriais buvome ir mokslus eidami bendravome, tuos vadiname mokslo draugais. Su kuriais mus jungia profesija ar darbas, laikome profesijos ar darbo draugais. Tačiau mokslas, darbas, profesija gali mūsų į artimesnį bendravimą ir nesuvesti, ir mūsų bendravimas gali pasibaigti bendrų reikalų plotmėje, mūsų artimumo nepadidindamas.

     Tikrais draugais žmonės pasidaro tik tada, kai jie tarp savęs ir kurio nors kito asmens pajunta vidinį bendrumą, kito asmens palankumą, kurį taip pat palankiai ir nuoširdžiai priima, kito asmens vertingumą, kurį norėtų įvertinti ir prie kurio norėtų dėtis. Draugu galime laikyti asmenį, su kuriuo mus jungia palankus abipusis vertinimas ir noras bendrauti, nesiekiant sau naudos. O draugystę galime aptarti kaip egoistiškai nesuinteresuotą bendravimą, pagrįstą palankiu kits kito asmenybės vertinimu bei simpatija. Kur draugiškumas pagrįstas ne kito asmenybės vertinimu, o bendru interesu, jis dažniausiai būna trumpas ir pasibaigia, kai išnyksta bendras interesas ar nebematoma naudos.

     Tikra draugystė gali būti tik tarp dviejų asmenų. Linkimas parodyti kitam didžiausią artimumą ir atskleisti jam savo vidinį gyvenimą bei visiškas pasitikėjimas ir aukščiausias tarpusavis įvertinimas yra galimas pasiekti tik tarp dviejų asmenybių.

     Nuo dviejų asmenų draugystės bei dvasinio susigyvenimo skiriasi grupinė draugystė, kur susiburia tam tikras asmenų skaičius, siekdami kurių nors tikslų. Tokioje grupėje vyrauja jau nebe susižavėjimas kito asmenybe bei jo artimumo ieškojimas, o tos grupės siekiami tikslai. Jei tie tikslai būna riboti, tai, juos realizavus, išsibaigia ir tos grupės draugavimas.

     Draugavimo šaknys yra pačioje žmogaus prigimtyje. Nuo senų laikų yra žinoma, kad žmogus yra socialinė būtybė, t. y., kad jis iš prigimties yra linkęs į bendravimą su kitais žmonėmis, kad bendravimas yra jo žmogiškosios prigimties dalis. Žmogus pats vienas jaučiasi nesaugiai ir nesmagiai. Būdamas vienas, žmogus jaučiasi vienišas. Kūrėjo ištarti žodžiai "negera žmogui vienam būti" galioja visiems laikams ir visokio amžiaus žmonėms. Viena pačių sunkiausių bausmių yra izoliavimas žmogaus nuo kitų ilgam laikui.

3. Vaiko brendimas draugavimo atžvilgiu

     Kai kalbame apie suinteresuotą ar nesuinteresuotą arba idealią draugystę ir nagrinėjame draugavimo būdus bei jų pagrindus, suprantame, kad tų visų reikalavimų dar negalime taikyti vaikui. Nors vaikas ir turi iš prigimties linkimą bendrauti, tačiau į draugavimo formas jis turi labai pamažu įaugti, pamažu artimam bendravimui pribręsti. Kaip visose srityse vaiko sugebėjimai vystosi palaipsniui ir tam tikromis stadijomis, taip ir bendravimo arba socialiniu atžvilgiu jo sugebėjimai vystosi palaipsniui. O lygin-dami vaiko socialinį brendimą su kitomis jo brendimo sritimis, psichologai sutaria, kad vaiko socialinis brendimas bei jo įaugimas į bendravimą vystosi, palyginti, vėlai ir ilgai.

     Prieš pradedamai nagrinėti vaiko draugų pasirinkimo būdus ir su jais bendravimo formas, neturėtume žiūrėti į vaiko draugystę kaip į pastovų ir vienodą reiškinį. Pati vaikystė nėra pastovi, bet vyksta nuolatinis augimas ir keitimasis nuo naujagimio iki tų dienų, kada augantį žmogų pradedame laikyti jau nebe vaiku, o paaugliu ir pagaliau jaunuoliu. Todėl, kalbant apie vaiko draugus ir jo draugystes, galime tik apytikriai ir apibendrintai aptarti, kaip jo draugavimas vyksta tam tikrais laikotarpiais, kaip tas draugavimas atsiliepia jo bendram dvasiniam išsivystymui ir kokią jam gali daryti įtaką. Nuo paprasčiausių kūdikio pirmųjų ryšių su motina iki subtilaus jaunuolio draugavimo ir meilės ryšių yra ilgas kelias, ilga draugavimo evoliucija, kurią turi pereiti kiekvienas sveikas augantis žmogus.

     Jei draugą aptarėme kaip žmogų, su kuriuo norime drauge būti, tai pirmaisiais kūdikio draugais nėra jam lygiaamžiai kūdikiai. Kūdikio bendravimo su žmonėmis pradžia yra laikomas tas momentas, kada jis pirmą kartą pajunta motinos meile dvelkiantį šypsnį ir pats pusiau refleksiškai reaguoja pirmuoju nusišypsojimu. Kai tas bendravimas darosi sąmoningesnis, jis išsiplečia ir į kitus artimuosius, kurie jį aptarnauja ar tenkina jo reikalus. Apie 3 mėn. jis jau pradeda pasiilgti suaugusiųjų bendravimo ir pradeda rodyti nepasitenkinimą, kai jis paliekamas vienas. Tačiau greta suaugusiųjų ar vyresnių vaikų, kurie jį užima, iki pirmojo pusmečio pabaigos jis dar nėra priaugęs bendrauti su kitu jam lygaus amžiaus vaiku ir su tokiu jis dar nemoka užmegzti bendravimo kontakto. Iki pusės metų kūdikis tik atsitiktinai teatkreipia dėmesį į kitus kūdikius, kurie dar nepajėgia jo aktyviai sudominti ar jį kuo nors užimti. Vėliau jo domėjimasis kitais arti esančiais kūdikiais didėja, tačiau į žaidimą jis dar su jais nesileidžia. Apskritai, iki 9 mėn. jis dar mažai tereaguoja į kito kūdikio buvimą. Iki 14 mėnesių amžiaus vaikas daugiau domisi jam prieinamais daiktais bei žaislais, negu kad bendrauja su bendraamžiais. Ir kitų vaikų atžvilgiu jis šiuo metu laikosi nepalankiai. Nors vėliau jo laikymasis kitų to amžiaus vaikų atžvilgiu darosi vis labiau palankus, tačiau iki dvejų metų jis su kitu lygiaamžiu dar nemoka drauge žaisti. Ir kadangi vaikų draugavimo pagrindas yra jų bendro žaidimo interesas, tai, jam nepajėgiant dar drauge žaisti, nesimezga nė draugavimas. Tik kiek po dvejų metų vaikai pradeda kits su kitu palankiai bendrauti žaidime. Tuo būdu jie darosi žaidimų draugais. Nuo to meto iki mokyklinio amžiaus pradžios į draugavimą vaikus suveda tik žaidimas arba žaidimo draugų ieškojimas. Tačiau tas žaidimas, kuris suveda du vaikus į draugavimą, retai kada tesuveda į žaidimų grupę daugiau vaikų. Iki mokyklinio amžiaus pradžios ir pirmaisiais mokykliniais metais vaikas dar nėra priaugęs žaisti kelių draugų grupėje. Patalpintas į kelių vaikų grupę, 3 metų vaikas tik mažą laiko dalį žaidžia su kitu vaiku ir dar mažiau su dviem draugais, o didžiąją laiko dalį, ir tarp kitų vaikų būdamas, žaidžia vienas arba tik stebi kitų vaikų žaidimą. Nors vėliau toks jo sugebėjimas žaisti grupėje palaipsniui didėja, ir 5-6 metų vaikas kartais žaidžia jau ir 5-6 draugų grupėje, tačiau apskritai priešmokykliniais metais vaikai žaidžia daugiausia 2—3 draugų grupėmis. Tai rodo, kad iki mokyklinio amžiaus pradžios vaikui daug draugų dar nereikalinga. Jis gali būti visiškai patenkintas, turėdamas vieną ar du žaidimo draugu. Vadinasi, 6metų vaiko sugebėjimas dalyvauti draugų grupėje dar labai ribotas. Daug draugų jam dar nereikia. Linkimas žaisti didesnėmis grupėmis ateina apie devintuosius metus.

     Kalbamojo laikotarpio draugų pasirinkimas yra dažniausiai pripuolamas. Priešmokyklinio amžiaus ir žemesnių pradžios mokyklos skyrių vaikų draugais pasidaro to pat amžiaus vaikai, kurie gyvena toje pat vietoje ir gali dažnai susitikti. Kaimynystė yra svarbiausias susidraugavimo faktorius bet kuriame amžiuje. Vėliau daugiau subrendę vaikai rodo daugiau linkimo susidraugauti su vienodai protiniu atžvilgiu subrendusiais vaikais, kitaip

tariant, artimesni jaučiasi vienodo protinio subrendimo individai. Pranašesni vaikai draugauja su tokio pat amžiaus ar vyresniais vaikais, o mažiau psichiškai išsivystę, jei neturi savo aplinkoje sau lygių, žaidžia su jaunesniais. Labiausiai vaiką sudomina bei patraukia kito vaiko fizinis veiklumas, pvz. fizinis pajėgumas, vikrumas ir kiti panašūs fiziniai sugebėjimai. O protingumas, vertingi asmenybės bruožai ir kitos psichinės ar dvasinės savybės, vaikystėje pasirenkant draugus, didelės reikšmės neturi, nes ne pagal tai jis vertina savo draugus. Ir pats to amžiaus vaikų draugiškumas yra paviršutiniškas, nejungiamas gilesnių emocinių ryšių. Net ir tie, kurie vadinasi geriausiais draugais, gali greit susipykti ir lengvai išsiskirti. O jei šeimai tenka išsikelti kitur gyventi, vaikas naujoje vietoje greit pamiršta savo buvusius draugus ir greit jų nė nebeprisimena. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pasitaiko net ir 3—4 metų vaikuose stipraus draugiško prisirišimo, kuris gali tęstis keletą mėnesių ir keletą metų.

     Ir mokyklinio amžiaus vaikų draugų pasirinkimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Daugiausia susidraugauja todėl, kad gyvena netoli, kad dažnai susitinka, kad lanko tą pačią mokyklą ar tą pačią klasę. Dažniausi to ar kito draugo pasirinkimo motyvai yra sugebėjimas sporte, mandagumas, tvarkingumas, populiarumas, pranašumas žaidimuose, interesų bendrumas, vienodas subrendimas ir tėvų vienoda socialinė ar ekonominė padėtis. Tik vaikų amžiui didėjant, ir pats jų draugavimas darosi vis labiau pastovus, intymesnis, stipresnis ir mažiau vaikiškas. Palaipsniui mažėja draugystė, pagrįsta interesais, o didėja bei stiprėja vidiniai ryšiai.

4. Grupinis draugavimas

     Kaip jau matėme, jaunesni vaikai yra dar nepajėgūs iš karto veikti bendrai su keliais draugais, todėl ir jų draugystės ratas apsiriboja vienu ar dviem draugais, nes jam lengviau veikti bei žaisti tik su vienu ar dviem draugais. Iš to dar nereikėtų daryti išvados, kad jo iš viso neinteresuotų didesnės bežaidžiančių vaikų grupės. Jis jomis domisi, kartais jas stebi ir norėtų būti drauge, bet jis neturi drąsos į jas įeiti, nesijaučia pajėgus vyresniems prilygti, juos visus kuo sudominti ar bent kurį laiką užimti jų susidomėjimą, kad būtų jų pageidaujamas. Normaliai vaikas jau nuo trečiųjų metų jaučiasi nesmagiai, jei būna vyresnių draugų iš grupės žaidimų išskirtas, ir jaučiasi nuskriaustas, kai būna kitų į grupę nepriimtas. Negalėdamas vyresniesiems vaikams, bežaidžiantiems grupėmis, prilygti, jis pasitenkina, užmegzdamas bei palaikydamas kontaktą su vienu tokio pat amžiaus draugu, kuris yra jam prieinamas ir su kuriuo jungia tokios pat nuotaikos.

     Į grupinį bendravimą vaikai patenka daugiausia per grupinius žaidimus. Tokiems žaidimams, kaip slapstymasis ir ieškojimas, reikalinga daugiau dalyvių, tad į juos įtraukiami ir jaunesni čia pat esą vaikai, kurie tai sugeba. Taip kartą į grupę patekę, vaikai bando ir toliau joje dalyvauti ir įrodyti savo sugebėjimus, fizinį pajėgumą ir ypač nepasirodyti ištižę. Tokiam grupiniam draugavimui laikas ateina apie 9 metus ir palaipsniui išsivysto jų veržimasis į grupines draugystes. Esant tokiam dideliam norui veikti grupėmis, 11, 12 ar 13 metų vaikai spontaniškai susiburia į to amžiaus vaikų žaidimų grupes arba bandas arba, kaip čia vadina, genges. Dėl to vėlyvoji vaikystė yra laikoma augančio žmogaus bendruomeninio brendimo stadija, kurioje jis išvysto ir išbando savo sugebėjimus veikti drauge su daugeliu draugų ir jų tarpe užimti vietą, kuri atitinka jo pajėgumą. Individualų bendravimą bei žaidimą nustelbia grupinio bendravimo interesas. Tuo būdu iš taip bendruomeniškai nusiteikusių vaikų susidaro tampriais solidarumo ryšiais susijusios didesnės ar mažesnės grupės, kurios apjungia tos vietos 10—13 metų vaikus, daugiausia berniukus. Mergaitės mažiau teparodo veržlumo į grupinio gyvenimo nuotykius; bet ir jos dažnai sudaro savo grupes, ratelius ar klubus, kurie yra mažiau aktyvūs negu berniukų gaujos, mažiau tepasireiškia nuotykiais ir mažiau pastovūs. Dalis mergaičių dalyvauja berniukų grupėse ir veikia drauge jų žaidimuose ir nuotykiuose.

     Į tokias vaikų gaujas vaikus paskatina ne tik jų to amžiaus bendruomeninis likimas, bet ir namų gyvenimo sąlygos. Kur namuose vaikai nejaučia šeimos jungiančios nuotaikos, ten jie ieško atramos draugų gaujose, kur jie randa draugų solidarumą, jiems įdomų vadovavimą ir įdomių nuotykių pergyvenimą. Ir kur didesnis miestuose susikimšimas, ten labiau įsigali gaujos. Tokiai gaujai priklausydamas, berniukas jaučia lyg šeimos bendruomenės pakaitalą, jaučiasi tarsi mažiau priklausomas nuo namų. Jis jaučia grupės solidarumą ir saugumą, kurių pasigenda, silpnėjant jo ryšiams su šeima. Todėl jis labai vertina savo grupę ir nenori jos atsižadėti, jei kada kas bando jį iš tokios grupės atitraukti.

     Vaikui gaujos gyvenimas yra įdomus dar ir tuo, kad joje jie veikia patys, be suaugusiųjų planavimo ir valdymo. Pagrindinė dorybė gaujos gyvenime yra ištikimybė gaujai ir solidarumas jos nariams. Ištikimumas gaujai nustelbia ištikimumą teisingumui, šeimai ir mokyklai. Tuo metu vaikas savo grupės arba gaujos laimėjimus laiko svarbesniais už savo asmeninius laimėjimus. Jei anksčiau, žaisdamas grupėje, siekė asmeniškai pasižymėti ir prasikišti, tai, įsijungęs į grupės solidarumą, jis svarbiausiu siekimu jau laiko grupės (klasės, komandos) laimėjimą.

     "Gaujos" pavadinimas lyg ir rodytų jos neigiamą charakterį. Psichologiškai tokių gaujų atsiradimas vėlyvoje vaikystėje aiškinamas tuo metu labai sustiprėjusiu biologiniu bandiniu polinkiu. Kurių nors aukštesnių idealų to amžiaus vaikų grupės neturi. Jų veikimas gali pakrypti į teigiamą ar neigiamą pusę. Jei ji buriasi kaip kurio nors sporto grupė ir nenukrypsta į kurias nors neigiamos prasmės išdaigas, ji turi teigiamos auklėjamos įtakos. Tačiau spontaniškai ir pripuolamai susibūrusi grupė yra tam tikra prasme minia, lengvai pasiduodanti minios nuotaikoms ir inspiracijai. Tokios grupės yra linkusios į varžybas su kitomis grupėmis, ir tokios jų varžybos dažnai išvirsta į kariavimą bei peštynes. Miestuose tokios vaikų bei paauglių grupės išsiplečia ir išvirsta tikromis išdykėlių gaujomis, pasižyminčiomis labai nepageidaujama veikla. Ir kur tokios grupės nukrypsta į antisociališką veiklą, jos su savimi traukia ir visus savo narius. Tada ir nieko dėtas vaikas jau negali iš grupės darbų išsiskirti, kad nebūtų pažemintas, paniekintas ir persekiojamas.

     Kalbamas to amžiaus vaikų linkimas į kolektyvų bendravimą ir kolektyvų veikimą yra labai vykusiai panaudotas skautų ir skaučių bei kitų jaunimo organizacijų, kur jų bandinis polinkis palenkiamas organizuotam auklėjimuisi.

     Didelę įtaką daro ir vaikų gaujoms toną duoda jų vadai, t. y. tie gaujos nariai, kurie prasimuša į jų vadovavimą. Kai tik susidaro vaikų žaidimų grupė, visada kuris nors grupės dalyvių pasirodo pranašesnis ir žaidime vyrauja prieš kitus. Net ir dviejų priešmokyklinio amžiaus vaikų draugystėje jie abu nėra visada lygūs žaidimo partneriai. Vienas jų pasirodys tame žaidime pranašesnis, parodys daugiau iniciatyvos bei sugebėjimų ir vyraus prieš draugą. Susidarant didesnei grupei, visada atsiranda vaikas, kuris daugiau sugeba ir imasi vadovauti. Kadangi grupinio amžiaus vaikai labai domisi sportu, tai į vadus paprastai iškyla tie vaikai, kurie gerai pasirodo sporte, pasižymėdami iniciatyva, jėga, ištverme, gyvumu, sumanumu ir gera vaizduote. Grupę išlaikyti savo įtakoje jis turi mokėti sumaniai organizuoti grupės veikimą, atitikti jos narių nusiteikimus bei norus ir savo interesais nesiskirti nuo daugumos. Vadovaudami grupei, jie priverčia kitus nusilenkti jų valiai. Toks vadas turi mokėti palaikyti grupę, kad visi jos nariai drauge veiktų, jaustų privalomumą dalyvauti visuose jos veiksmuose, išlaikyti ją kaip vienetą, kur kiekvienas jos narys duotų įnašą pagal savo sugebėjimus.

     Grupių arba gaujų veikimas, pasižymįs despotišku vadovavimu, nuotykiais ir paslaptimis, yra būdingas vaikams iki 13—14 metų. Jos daro didelę įtaką vaikų asmenybės išsivystymui. Kur jos išvirsta išdykėlių gaujomis, ten jose veikia ir vyrauja jau vyresnio amžiaus paaugliai.

     Moteris ir vyras yra tarsi du pasauliai, kurie vienas kitą papildo, pagražina, padeda nugalėti pilkųjų dienų vargus bei skausmus. Iš jų bendravimo pražysta meilė, kuri per skausmus neša pasauliui naują gyvybę. Skirtingos lyčių prigimtys turi savo paskirtį ir uždavinius. Tikro moteriškumo ir vyriškumo iš sielos gelmių iškėlimas ir ugdymas yra pagrindinis uždavinys.