SESUO M. JURGITA
* * *
— Paštas! — išgirdau Petro balsą. Čia aplink beveik vien lietuviai, net paštininkas. Nubėgau paimti. Tik vienas laiškas šiandien, net baimė apėmė: vienas juodais kraštais vokas. Kas nors, koks artimas žmogus, numirė.
Jurgis Kelmys buvo tradicija mūsų kolonijoje — maždaug tiek pat, kiek susispietimas šventoriuje po sumos ar kavutė pas Totorių. Nedaug ką žinojome apie jo praeitį. Buvo karininkas. Iš dabartinės tiesios eisenos ir drausmingo veido atrodė, kad galėjo būti šaunus. Na, nevisai tiesi eisena. Galim sakyti, kad ji charakterizuoja mūsų "Pulkininką”: pečiai tvirti, galva pakelta, lyg būtų toks, koks buvo prieš trisdešimts metų; tik viena koja, ženklinanti skaudžią dabartį, nesidavė bendram ritmui. Akimis jį sekdamas, matei tą disonansą, tartum žygiuotų savo vardo taktu: JUR-GIS KEL-MYS, su nevisai tiksliu akcentu.
Senelės mėgdavo pasakoti savo anūkams, kurių geras draugas jis buvo, apie jų vadinamo "Dėdės” praeitį. Atsirasdavo ir graži mergaitė, kurią jis, jaunas būdamas, vedė. Vaikai išsižioję klausydavo šių pasakų apie savo didvyrį ir ne vienam jautresniam ašara nuriedėdavo, kai mylimoji neužilgo mirė, palikdama mūsų Pulkininką, o vaikų Dėdę vieną su sūneliu. Apie sūnelį daugiau nieko nežinodavo. Dėdė dabar vienas gyvena ir mėgsta vienas būti. Mėgsta ir su vaikais pabendrauti. Kitos pasakos sukūrė šeimą Lietuvoje, kurios Dėdė nuolat ilgisi. Žinoti niekas tikrai nežinojo. Ir jis nepasakojo.
Jurgis Kelmys gyveno mūsų namų rūsyje. Siūlėme kambarį antram aukšte, kur šilčiau, bet jis nepriėmė, rūsyje galįs savarankiškiau gyventi. Retai kas pas jį ateidavo į svečius. Ir aš vos keletą kartų buvau. Nuste-304 bau tvarka: nors mažai ko ten buvo, bet viskas vietoj. Tik laikraščių labai daug kampe pridėta, senesnieji pageltę.
— Jeigu Jūs norėtute, Vytas galėtų juos išnešti, — pasiūliau.
— Ačiū, Ponia. Kada nors iškirpsiu ir įlipinsiu į albumą. Visokių įdomybių juose yra. Nebent Jums trukdo...
Netrukdo, aišku. Kaip gali atimti paskutinį pasitenkinimą? Ne, netrukdo, kaip ir jis pats netrukdo.
Minėjau, kad jis buvo tradicija pas mus. Kai kurie mėgdavo iš jo pasijuokti, ypatingai dėl punktualumo. Kas bus, ko nebus, bet Ponas Kelmys laiku ateina, net į minėjimus, kur punktualumas negirdėtas dalykas. Aš, kuri pati niekur, o ypač į minėjimus, nespėju, juo žavėjausi. Trečią valandą bus Vasario Šešioliktos minėjimas; 2:55 val. Jurgis Kelmys jau sėdi savo vietoje: maždaug vidury salės dešinėj pusėj iš krašto. Vaikai lenktyniaudavo, stengdamiesi prieš jį ateiti. Bet žinot, vieną kartą dėl to programa laiku prasidėjo!
Nesupraskit klaidingai. Jis nebuvo rigoristas. Tvarka jam tiko. Mandagesnį ir malonesnį žmogų būtų sunku surasti. Metai neužtemdė to, ką jauna širdis taip drąsiai pasisavino.
Ir į balius jį kviesdavom. Kaip čia nekviesi, kažko trūktų. Ateina Pulkininkas su sena, tobulai išlyginta eilute, senais nublizgintais batais apsiavęs, penkias minutes prieš laiką; prie durų šypsena ir jaunatviškas "Labas vakaras”. Kiti, besiruošią ateiti, blizgindami batus, dar dešimts kartų patrina, kad "būtų, kaip Pulkininko”; ir žmonos kelnių kantus savo vyrams geriau išlygina.
Ponas Kelmys dirbo fabrike. Vyrai pasakodavo, kad tokio kito ten nebuvo. Į jį pažiūrėjęs, užmiršai, kad fabrikas. Ir ten visokių atsitikimų būdavo. Susipyko karštuolis Voliukas su bosu, kuris iš viso nelabai
Jurgis Kelmys buvo tradicija mūsų kolonijoje— maždaug tiek pat, kiek susispietimas šventoriuje po sumos ar kavutė pas Totorių. Nedaug ką žinojome apie jo praeitį. Buvo karininkas ...
Juozas Vaišnys, S. J.
lietuvius vertino. Anas žodį, šis dar smarkiau. Anas įtaria, šis ginasi. Voliukas teisingai gynėsi, bet perkarštai; bosas neteisingai įtarė, bet jis darbdavys. Voliukas neteko darbo. Po kelių dienų prašė Pulkininką jį užtarti. Neužilgo grįžo darban. Daug buvo tokių įvykių, kuriuos tik tikras Pulkininkas sugebėjo išrišti.
— Mama, ar galiu nueiti pas Dėdę? — daug kartų Antanukas klausė manęs. Atsimenu ypatingai paskutinį kartą.
— Dar nepasisveikinai ir jau pas Dėdę. Gerai, gerai, Antanuk. Tik grįžk vakarienei — ir Dėdę atsivesk.
— Galiu? Ot gerai! — ir palietęs Mamos skruostą, nudundėjo laiptais žemyn pas savo draugą.
Antanukas mėgo P. Kelmį. Kaip ir visi vaikai. Jis juos mylėjo ir niekad jų gimtadienų neužmiršdavo. Mes, tėvai, džiaugėmės, kad vaikai su Dėde būna. Jis pasakodavo apie Lietuvą, jos istoriją ir didvyrius. Vaikai išdėstydavo jam savo pergyvenimus. Negalėjai atspėti, kuriam iš jų didesnis malonumas.
Išgirdau laiptais artėjant Antanuko greitą tripsėjimą ir Pulkininko lėtą JUR-GIS KEL-MYS.
— Mama, — įdunda sūnelis, — žiūrėk! Dėdė! — fotografijoje pirštu nurodydamas jauną karininką kitų tarpe, su nemažiau medalių už kitus.
— Tikrai Jūs, Pone Kelmy. Iš bruožų visai lengva atspėti.
— Ir tiek medalių! — pridūrė Antanukas. — Kai aš užaugsiu, aš ir noriu tiek turėti.
— Juos reikia, uždirbti, sūneli. Prašom sėstis, Pone Kelmy. Jau vakarienė laukia.
— Ačiū. O, Antanuk, ant mano komodos yra dėžutė, atnešk ją, gerai?
Vaikas dūmė pro duris. Pastebėjau, kad Pulkininkas susirūpinęs. Atrodė, nori kažką pasakyti. Laukiau.
— Jau vasara artėja. Karščiai.
— Jums ten rūsy labai karšta vasarą?
— Ne, Ponia, dar vėsiau... Prieš tai, kai Antanukas grįš, norėjau pasakyti, kad išsikraustysiu iš Jūsų namo.
— Kodėl? Jei galim ką pakeisti —
— Deja. Važiuosiu pas draugą. Jis turi šeimą, kvietė ir mane prisiglausti. Kartu jauni kariavom, tai dabar, paskutinėj kovoj, norisi būti kartu. Pirmadienį—...
— Čia dėžutė, — sugrįžo Antanukas.
— Atidaryk, Antanuk. Ir gali pasilikti.
— Toks didelis!
Vaiko mažos rankos atsegė didelę sagtį ir pritvirtino turtą prie žalsvų marškinėlių.
— Žiūrėk, Mama.
Pažiūrėjau į savo sūnų ir mačiau ateities vyrą, tvirtą kovoje už gėrį.
— Tu man primeni mano sūnelį, — linksmai tarė Dėdė, rodydamas fotografiją.
— Jo vardas buvo Jurgutis.
Man įdomu. Pirmą kartą P. Kelmys mini savo šeimą.
— Ar jis Lietuvoj paliko? — paklausiau. Pulkininko veidas tuoj pasikeitė. Gailėjausi tai paklausus.
— Taip...
— Ir turi medalių? — entuziastiškas vaiko balsas.
— Turi. Tik — ne tos pačios tėvynės.
Supratau. Supratau jo skausmą. Vadinasi, vaikas tapo komunistu.
— Valgykim, beveik visai blynai atšalo.
Antanukas žibėjo, džiaugdamasis nauja dovana. Visą vakarienę čirškėjo.
Išvažiavo P. Kelmys sekantį pirmadienį. Nuo tos dienos kažko trūko. Ne vien mums, šeimininkams, bet visai kolonijai. Iš pradžių dažnai prisimindavom jį, ypač vaikai vis klausinėdavo "kur Dėdė?” Negalėjom jiems atsakyti, nes nežinojom. Dabar pajutom, kad jis tikrai buvo visų šeimų dalis. Savo tvarkingumu, punktualumu, mandagumu, jis jose dalyvavo ir, kaip mėgdavom pajuokauti, jas savotiškai valdė.
Gyvenimas greit tolyn bėgo. Ir Pulkininkas vis rečiau mūsų kalbose pasirodydavo. Vaikai irgi, naujų įspūdžių žavimi, užmiršo buvusį draugą. Tik per minėjimus, kurie niekad laiku neprasideda, dar jo šešėlis apsilankydavo.
Mūsų Antanukas jo neužmiršo. Medalis dažnai buvo jo rankose ir mintyse.
❖* * *❖
NORIME JUMS PRANEŠTI, KAD SAUSIO 27 DIENĄ, VEŽIO NUKANKINTAS, MIRĖ JURGIS KELMYS. JIS BUVO PRAŠĘS JUMS PRANEŠTI.
Tik tiek. Veltui stengiaus daugiau įskaityti.
Suskaudo širdis. Nei giminė buvo, nei, iš tikrųjų, pažįstamas, o tačiau toks artimas, toks mielas. Taip, jis buvo tikrai didis žmogus. Tur būt, galvojau, jis nujautė... — "paskutinėj kovoj norisi būti kartu...” Tur būt... — ne! — esu tikra, kad jis laimėjo sunkiausią paskutinę kovą vienintele tos rūšies pergale.
Nuėjau į Antanuko kambarį — muziejų. Tarp mano būsimo didvyrio lėktuvų, kareivių ir patrankų spindi vaiko rankučių rūpestingai nušveistas medalis.
Pabučiavau medalį, tikro didvyriškumo relikviją. "Amžinąjį atilsį...”
— Mama. Jau aš namie. — Antanukas atbėga. Kaip jam pasakysiu?