Gerbiamoji Ponia G. K.,
Perskaičius Jūsų laišką (“L. L.” š. m. gegužės mėn.), nuoširdžiai pagailo Jūsų ir visų moterų, kurios su ta problema turi diena iš dienos gyventi. Girtaujantis vyras tikrai yra šeimos nelaimių nešėjas. Bet ar visuomet tik jis vienas kaltas? Nenoriu, Ponia, kad pagalvotumėte, jog visa tai, ką čia rašysiu, yra Jums taikoma. Kaipgi galėčiau tai daryti, Jūsų nepažindama?
Štai, kilo keletas minčių, ir norėčiau jomis pasidalinti. Dažnai galvoju, kaip būtų gera, jei vyrai nustotų kaltinę moteris, o moterys — vyrus, bet ir vieni, ir kiti bandytų savyje atrasti daugelio problemų išsprendimą. Pilnai sutinku, kad lietuviuose vaišinimasis “iki dugno” yra priėjęs pasibaisėtiną stovį. Juk tai labai neestetiška, nesveika ir pagaliau — daug kainuoja. Kaltinu pirmoje eilėje tokius šeimininkus, kurie yra pasiryžę būtinai savo svečius nugirdyti. Kaipgi atsispirsi tokiam įtikinančiam, o kartais net ir prievartaujančiam vaišinimui? Po keletos nu-girdymų silpnesnės valios svečiai nori, kad visuomet taip būtų. Ir kas per įdomumas šeimininkams su tokiais svečiais visą vakarą bendrauti? Su girtu nei protingai pakalbėsi, nei švariai pajuokausi. Apie šios rūšies sveciavimąsi plačiau rašė kun. A. Grauslys “Laiškuose Lietuviams” maždaug prieš pusantrų metų.
Išskyrus tikrus alkoholikus — ligonius, kuriems reikalinga medicininė pagalba, dauguma tų, kurie vieni rečiau, kiti dažniau “ant kamščio užmina”, tai daro, ieškodami linksmos nuotaikos arba “pasi-miršimo”, kaip Jūs, Ponia, rašėte. Jūs žinote, kad tai dažniausiai vyksta ne namie. Kodėl? Kodėl reikia pasimiršimo? Ar kartais girtavimo pradžios negali būti tame, kad mes, moterys, nesukuriame vyrams jaukios namų aplinkos? Užtenka tik pradžią duoti gėrimui, o paskui vyrelis pats ištikimai stiklelius ar bokalus lenks.
Juk dažnai iš darbo parėjusi vyrą pasitinkame su įvairiais rūpesčiais: tai vaikai buvo neklaužados, tai skalbimo mašina sugedo, o gal kepsnys pridegė. Visa tai jam, gal darbe praleidusiam sunkią ir nemalonią dieną, tuoj sukrauname ant pečių. Įvairūs vyrai skirtingai į tokias sutiktuves reaguoja. Vieni juokais viską išsklaido, kiti žmonelę užjaučia ir paguodžia, o kai kurie, nemokėdami žmonos nuraminti, visą bėdų krovinį nusineša smuklėn. Kitą dieną toks vyras gal pirma nueina pasisemti aluje stiprybės, ir tik tada drįsta grįžti. O jei žmonelė su visomis bėdomis palauktų nors iki tol, kol vyras pavakarieniaus, tai labai galimas dalykas, kad jis į viską kitaip reaguotų.
Taigi, ar dažnais girtuokliavimo atvejais mes pačios nesame šiek tiek kaltos?
Gal nesidomime jų interesais, nenorime jų išklausyti, be perstojimo persekiojame juos prikaišiojimais ir patarinėjimais? Dažnai mes vyrus laikome vaikais, jiems vis patarinėdamos. Nežinau, ar yra kuri kita moters savybė, kuri vyrus taip pykintų. Amerikiečiai turi žodį “nagging”, kuriuo apibūdina nuolatinį žmonos kalbėjimą. Mes visos šios ydos daugiau ar mažiau savo moteriškoje prigimtyje turime. Labai yra svarbu mokėti susivaldyti nuo šios patarinėjimo pagundos. Juk vyrai taip nori patys viską nutarti arba bent galvoti, kad patys nutarė!
Ne per seniausiai skaičiau vienos amerikietės nusiskundimą, jog šių laikų vyras nori, kad jo mylimoji žmona būtų gera vaikų mokytoja, puiki virėja, skoninga namų dekoruotoją, gražuolė, prityrusi ekonomistė, nuoširdi ir suprantanti bičiulė, psichiatrė ir t. t. Svieteli brangus. Negaliu tikėti, kad tokių daug būtų. Tačiau sutinku, kad juo daugiau minėtų savybių mes, žmonos, sugebėsime savyje suderinti, tuo savo vyrų būsime labiau mylimos, gerbiamos ir vertinamos.
Perskaičiusi šį laišką, gal sakysite, Ponia, kad aš nepajėgiu Jūsų nelaimės pilnai suprasti, Gal ir taip, nes mano vyras negirtuokliauja. Tačiau daugeliu atvejų jis yra man pasakojęs apie nugeriančius vyrus, apie jų nusiskundimus savo žmonomis. Daugelis nusiskundimų turėjo gerus pagrindus. Jaučiau norą visa tuo su Ponia pasidalinti.
Reiškiu pagarbą, G. I.