B. MAŽEIKIENĖ
IEVAS davė sveikatą, davė ir ligas. Dievas davė meilę, drąsą, tikėjimą — Jis taip pat davė mums baimės, abejonės, pykčio ir kitus jausmus. Kaip skausmas reikalingas tam, kad perspėtų mus apie ligos pavojų, taip baimė reikalinga, kad saugotų mus nuo nuodėmės, kad perspėtų apie fizinį ar moralinį mums gresiantį pavojų. Kaip meilė reikalinga, kad mus pakeltų ir nuskaidrintų, taip teisus pyktis reikalingas ten, kur matome neteisybę. Šitie visi komplikuočiausi jausmai, įdiegti į mūsų sielą paties
Dievo, yra visi reikalingi. Kuris jų kilnus ir kuris nekilnus, apsprendžia žmogaus elgesys ir aplinkybės.
Dievas davė žmogui laisvę ir protą savo jausmus savarankiškai ugdyti ir naudoti. Žmogus gali galvoti, kad jis yra labai doras, jis gali viešai su įkarščiu kovoti prieš kitų nedorybes ir nemoralybes, bet giliai pasąmonėj jis pats gali trokšti gašlių orgijų. Žmogus gali galvoti, kad jis yra mandagus ir geras, bet iš tikrųjų jis gali būti tik pataikūnas ir apsimetėlis. Žmogus gali galvoti, kad jis yra labai taktiškas ir niekados neįžeidžia kito žmogaus jausmų, bet savo dvasia jis gali būti bailys, kuris niekad nedrįsta pasakyti tiesaus ir atviro žodžio.
Pamatyti ir suprasti savo paties prigimtį ir turėti drąsos vertinti save patį ir kitą pagal tai, kiek jis panašus į Kristaus žmogiškąjį paveikslą, o ne į mūsų civilizacijos sukurtą žmogaus prototipą— yra pati didžiausia dorybė.
Deja, ji ir pati nepopuliariausia, ir sunkiausiai įgyvendinama dorybė. Jau mažas penkerių metų vaikas, patekęs į vaikų darželį, įstatomas į griežtus asmenybės ugdymo rėmus. O šių laikų asmenybės idealas yra: būk toks, kaip visi, šypsokis, būk populiarus, nuo mažens garbink ir puoselėk banko knygutę, nes tai tavo laimės ir saugumo simbolis, ir stenkis turėti iš gyvenimo kuo daugiausia malonumo.
Ir vargas tam, kuris nori būti tuo, kuo jis yra, o ne prototipu, kurį nulipdė psichologai, sociologai, reklamų kūrėjai, biznieriai ir kiti.
Šių dienų moderniškas žmogus iš paviršiaus yra dorybių dorybė. Jis mandagus, jis beveik niekad viešai neparodo pykčio, jis lanko bažnyčias, jis nieko nekritikuoja, jis aprūpina savo žmoną moderniškiausiais namų ruošos įrankiais ir savo vaikus mechaniškais žaislais. Jis yra pacifistas, moralistas, filantropistas. Jis taip pat didžiausias hipokritas, koks iki šiol gyveno žemėj.
Taip, žmonės lanko bažnyčias dabar gausiau negu anksčiau, bet ar jų tikėjimas yra gilesnis? Daugumai bažnyčia yra socialinė pareiga ir pramoga. Bažnyčios išvaizda, jos moderniškumas, parapijiečių visuomeninė padėtis ir turtas apsprendžia parapijos sėkmingumą.
Šių laikų žmogus — filantropas. Jis aukoja dideles sumas ten, kur jo pavardė išrašoma stambiomis raidėmis. Juo žmogus turi daugiau pinigų, juo daugiau jis aukoja labdaringiems baliams, muziejams, mokslo įstaigoms ir kitiems tikslams. Tik jis niekad neduoda elgetai.
Viena amerikietiška komedija vaizduoja milijonierių, kuris visą laiką ir pastangas eikvoja tam, kad išleistų pinigus. Jis ir gėles iš Europos lėktuvu atsigabena, ir pietų pavalgyti skrenda į Paryžių, ir stato muziejus, bet pinigai dirba pinigus, ir jis niekaip nesuspėja jų išleisti. Bet kai vargšas žmogelis nori jam parduoti už dešimt centų batų raištelius, jis ne tik neperka, bet ir savo draugą pamoko: "Niekad nieko nepirk iš tokių. Paskui tave tik apspis į jį panašūs, ir tu tik savo brangų laiką sugaiši, kaišiodamas tai čia, tai ten po dešimt centų ar po dolerį. Aš neturiu tiek laiko, kad galėčiau save gaišinti, leisdamas paskirus dolerius. Aš turiu visą laiką planuoti tokias išlaidas, kad tuose mano milijonuose paliktų bent šiokia tokia žymė.”
Panašias "komedijas” galima matyti prieš kiekvienas Kalėdas, kai geraširdiškai nusiteikę žmonės neša glėbius dovanų tokiems pat geraširdžiams, o bekojis, sušalęs žmogelis nė vienam iš tos tūkstantinės procesijos negali įsiūlyti adatų pakelio.
Moderniškas žmogus yra mandagus Jis šypsosi ir linguoja galva, kai kitas meluoja. Jis pats meluoja, kad kito neįžeistų, pasakydamas teisybę. Modernus žmogus nori bet kuria kaina būti populiarus, nors už tai jam reiktų parduot ir savo sąžinę ir įsitikinimus.
Kristus mylėjo žmones, su jais linksminosi, juos užjautė, dėl jų aukojosi, bet Jis mandagiai nesišypsojo fariziejams. Jis paėmė botagą ir išvijo iš bažnyčios pirklius. Jis degė teisiu pykčiu ir grasino amžina bausme visiems apsimetėliams. Jis skelbė teisybę, nors ta teisybė daugumai buvo labai nemaloni. Iš tikrųjų, Jis buvo toks nepopuliarus, kad net buvo nukryžiuotas. Bet Jis apvertė pasaulio sąžinę. Savo žmogiškąja prigimtimi Jis buvo tikras žmogus. Ta prigimtimi ir mes esame į Jį panašūs. Į kiekvieną klausimą mes galime savo sieloje ir savo sąžinėje rasti atsakymą. Dažniausiai mes jį ir randame, bet nedrįstame juo vadovautis, nes civilizuotas, moderniškas žmogus Dievo kūrinį -žmogų pagerino. Jis visus tuos "blogus jausmus taip užgniaužė ar nuslėpė ir gerus taip pritaikė savo patogumui, kad žmogus dabar atrodo, kaip masinės produkcijos labai. korektiškas ir rafinuotas robotas. Tas robotas iš paviršiaus atrodo toks simpatingas, kad mes net linkę užmiršti, kad jis neturi sielos, arba ta jo siela ir visi jo dorieji jausmai, kaip meilė, kilnumas, mandagumas, dosnumas ir kiti, yra tokie lėkšti ir mechanizuoti, kad jie nebeduoda žmonijai nei; idėjų kankinių, nei šventųjų, nei pranašų, nei pagaliau paprastų; bet; individualių žmonių. Būtų laikas atkreipti akis į; tikrąjį visų dorybių šaltinį, savo pačių sielą, kur Dievas sudėjo neišsemiamus turtus, o Jo Sūnus Kristus "parodė, kaip jais naudotis.