B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Nauja stovyklos vadovybė)
Sudaryti naujos administracijos štabą nebuvo sunku, nes bendradarbių pasirinkimas buvo ribotas. Seselei vyresniajai reikėjo pavesti sandėlių ir virtuvių priežiūrą, nes ji turėjo vyrišką ranką. Fariną, darbininkų grupės vadą, reikėjo palikti savo vietoje. Jis buvo vyras ir iš stuomens, ir iš liemens. Sekretorė turėjo perimti komendantūros raštinę, nes ji pažino beveik visus pabėgėlius. Policijai galėjo vadovauti tas pats viršila, kuris kitados pasakė kalbą apie tėviškumą. Fašistų raštinę reikėjo uždaryti, nes jų vadas pabėgo su pusantro milijono lyrų. Kun. Sagasta turėjo perimti visą stovyklos pastoraciją. Mažesnius pareigūnus reikėjo palikti savo vietoje. Juo mažiau pakeitimų, tuo sklandesnis darbas pradžioj.
Sudaręs štabo planą, pasikviečiau į savo kambarį kun. Sagastą ir seselę vyresniąją. Vos tik prasitariau apie vadovybės pasikeitimą, seselė stvėrėsi už galvos ir šūktelėjo: "Kvaily, ką padarei!"
"Žinai, sesele", atsakiau jai ramiu balsu, "priimdamas stovyklos vadovybę, pasielgiau pagal lietuvių pasaką, apie Jonelį durnelį. Trumpai, drūtai tos pasakos turinys yra toks: du broliai buvo labai gudrūs, o trečias kvailas. Nebeatsimenu, kaip ir kuo jie vertėsi, bet gudruoliai nusigyveno, o kvailiui sekėsi neblogai. Jei jūs man padėsite, pasiseks ir man. Deja, gudresni už mus broliai iš stovyklos jau pabėgo. Vakar dingo policijos leitenantas, o šiandien paspruko fašistų grupės vadas. Viršilos, gydytojai ir ligoninės ūkvedys, vokiečių nuomone, pabėgėlių nesuvaldys. Jei pabėgėliai įsilaužtų į maisto sandėlius ar užpultų apylinkės ūkininkus, tada stovyklos likimas gali būti labai liūdnas. Niekas nežinom, kada ateis sąjungininkai. O jei keletą dienų tektų pagyventi tarp dviejų frontų be vadovybės, nemanau, kad pabėgėliams būtų iš to didelės naudos. Todėl stovyklos vadovybę reikia perimti mums. Kun. Sagastą prašau perimti visą pastoracijos darbą, o jūs, sesele, prižiūrėkite maisto sandėlius ir virtuves. Sekretorė perims raštinę, Farina rūpinsis darbininkais, vienas viršila atsakys už drausmę. Vokiečiams išvažiavus, mudviem su kun. Sagasta reikėtų apsigyventi komendantūroje. Pagalvokite abu, ką dar reikėtų sutvarkyti. Tuo tarpu turiu grįžti į stovykla ir pasižiūrėti, kas ten dedasi".
Pasaka apie Jonelį durnelį patiko abiem busimiem bendradarbiam ir jie prižadėjo padėti. Kun. Sagastai palikau pinigus, o pats išėjau į stovyklą.
Vos pasiekiau vartus, išgirdau iš policininkų, kad vokiečiai pradėjo tuštinti maisto sandėlius. Nieko nelaukdamas, nuėjau pas majorą ir pasakiau, kad negaliu perimti pabėgėlių be jokios maisto atsargos. Tegul palieka maisto bent vienai savaitei. Tuokart gal galėsiu susisiekti su Vatikanu.
Majoras Steinhaus mane nuramino, sakydamas, kad vienas pravažiuojąs sunkvežimis pasiėmė tik porą maišų miltų ir makaronų. Kariuomenei visur duodama pirmenybė. Taip pasielgęs ir jis. Be to, jis turįs įsakymą sudeginti visus sandėlius ir nieko nepalikti priešui. Kadangi Vatikanas perėmė stovyklos vadovybę, to įsakymo nereikės jam vykdyti. Vatikanas nėra Vokietijos priešas.
Nors majoras buvo teisus, bet man reikėjo ginti pabėgėlių interesus. Todėl su juo atsisveikinau ir nuėjau į pagrindinį maisto sandėlį.
Pasirodė, kad vokiečiai pasiėmė ne tik miltų ir makaronų, bet ir beveik visą alyvą. Be alyvos sriuba yra neskani. Sandėlio sargas tačiau man užtikrino, kad alyvos užteksią dar 3 ar 4 dienom. Paprašiau jį, kad likusią alyvą paslėptų už maišų. Prašiau taip pat, kad sandėlio duris užrakintų iš vidaus ir atsilieptų tik į mano balsą. Vokiečiai durų neišlauš, o jei išlaužtų, tegul jiems pasako, kad toks buvo mano patvarkymas. Aš pats galėjau kur nors pasislėpti. Apie tai painformavau ir policiją. Jei vokiečiai jiems įsakytų manęs ieškoti, tegul manęs "neranda". Svarbu laimėti laiko. Kai vokiečiai išsikraustys, tegul man tuojau praneša.
Neilgai teko slapstytis, nes vokiečiai už pusvalandžio išvažiavo. Kad į stovyklą neužklystų kiti svečiai, vokiškai parašiau pažymėjimą, jog stovykla yra Vatikano žinioje ir kad be komendanto leidimo kareiviams uždrausta į stovyklą įeiti. Pažymėjimą padaviau prie vartų budinčiam policininkui. Paskui paprašiau sekretorę ir kelias mergaites, kad perkraustytų mano ir kun. Sagastos daiktus. Savo kambaryje radau itališką šautuvą ir 3 rankines granatas, kurias komendantas prižadėjo man palikti.
Šeštadienio vakarą į stovyklą atvažiavo du Katalikų Akcijos atstovai ir norėjo nufilmuoti pabėgėlių gyvenimą. Neturėdamas laiko, daviausi filmuojamas tik vieną kartą. Dabar juos paprašiau, kad vyktų į Romą ir praneštų komisijai, kas dedasi stovykloje. Pasakiau, kad alyvos turiu tik 3 ar 4 dienom ir prašiau skubiai man jos atsiųsti. Miltų ir makaronų gali užtekti dešimčiai dienų.
Bekalbant su tais jaunais vyrais, vienas policininkas man pranešė, kad, nepaisant mano rašto, 3 vokiečių gurguolės apsistojo stovykloje. Nuėjau jų pasižiūrėti. Besiartinant prie pirmos gurguolės, vienas vokietis mane pasveikino ir pasiteiravo, kaip man sekasi. Nustebęs paklausiau, iš kur jis mane pažįsta. Vokietis atsakė, kad mane sutikęs Romoje. Aš jam parodęs kelią į Ostiją. Taip, tą vokietį prisiminiau. Prisiminęs, nedrįsau krapštyti jo iš stovyklos. Paprašiau, kad vežimus įtrauktų po pastoge, o patys vaikščiotų be kepurių. Lakūnai nepastebės, kad jie yra kareiviai.
Temstant nuėjau į policiją ir paprašiau viršilą, kad šią naktį prie kiekvieno sandėlio pastatytų dvigubą sargybą. Sargybos reikėjo ir ginklų sandėliui, kurį vokiečiai paliko stovyklos šiaurėje. Viršila prižadėjo mano prašymą patenkinti.
Tuo tarpu mergaitės atnešė mano daiktus, o seserys atsiuntė net vakarienę. Po vakarienės šnektelėjom su kun. Sagasta. Apie 10 val. pradėjau kalbėti brevijorių, o pusiau dvyliktos nuėjau patikrinti sargybos. Prie kviečių sandėlio radau du policininku. Prie pagrindinio sandėlio buvo tik vienas. Pasak policininko, jo kolega nuėjęs į būstinę būtinais reikalais, bet tuojau sugrįšiąs. Prie ginklų sandėlio radau taip pat du policininku. Su jais šnektelėjau apie 10 minučių ir grįžau prie maisto sandėlio. Antro policininko, deja, vis nebuvo. Paprašiau jį pašaukti. Kai abu atėjo, atsisveikinau ir grįžau į savo namą. Laikrodis rodė kelias minutes po dvyliktos.
Atsiguliau į lovą nenusirengęs. Norėjau pasižiūrėti, kas dėsis stovykloje, kai žmonės manys, jog jau miegu. Be to, reikėjo pagalvoti ir apie rytdieną.
Apie pirmą valandą išgirdau keistą garsą, panašų į šnypštimą, ūžimą ar šlamėjimą. Įsiklausęs gerai, pastebėjau, kad garsas artinasi į namo pusę. Kas čia galėtų būti? Atsikėliau ir pravėriau balkono duris, palikdamas uždaras langines. Garsui artėjant, užsimoviau batus, pasiėmiau nuo sienos šautuvą ir atsukau langinių rankeną. Šlamėjimas nutilo, bet man atrodė, lyg būčiau nugirdęs duslų vyro balsą. Praėjus keliolikai sekundžių, išgirdau vėl tą keistą šlamėjimą. Dabar jis buvo gana arti ir galėjau spėti, kad kažkas velka žeme kažkokį sunkų daiktą. Kai pro langinių plyšius pamačiau dviejų vyrų nugaras, koja pastūmiau langines ir, laikydamas paruoštą šautuvą, išėjau ant balkono. Išėjęs šūktelėjau vyrams, kad sustotų ir iškeltų rankas aukštyn. Vyrai sustojo, paleido kažkokį ilgą maišą ir iškėlė rankas.
— Nesisukite atgal, — tariau jiems, — nes kitaip — šausiu! Pasakykite, kas jūs esate.
Nenorėjau tikėti savo ausims, kai išgirdau, kad jie buvo policininkai.
— Policininkai? Ką jūs čia velkate?
— Velkame brezentą, kurį viršila prašė atgabenti iš ginklų sandėlio į policijos būstinę.
— Gerai, — tariau jiems, — nuleiskite rankas ir pašaukite viršilą.
Viršila atskubėjo beveik risčia ir paaiškino, kad iš brezento norįs pasiūti policininkams kelnes, nes keli agentai vaikščioja labai nuskurę. Pagyriau jo rūpestį savais žmonėmis, bet pastebėjau, kad laiką parinko tikrai nepatogų. Gerai, kad policininkai buvo drausmingi, nes kitaip būčiau abu nušovęs. Jei ateityje turės panašių planų, reikės iš anksto susitarti.
Palinkėjęs policininkams labos nakties, nuėjau gulti. Buvau tikras, kad panašus incidentas daugiau nebepasikartos.
Pirmadienio rytą, birželio 6 dieną, anksti atlaikiau Mišias ir apžiūrėjau svarbiausius stovyklos punktus. Atrodė, kad viskas buvo tvarkoje. Deja, po pusvalandžio atėjo vienas policininkas ir pranešė, kad vakar vakare du vokiečiai kareiviai išvažiavo su vežimu ir kad nebeturim jokios susisiekimo priemonės. Kaip atgabensime duoną iš Cesano miestelio? Jei aš neturiu nieko prieš, jis galės suorganizuoti moterų būrį.
Esu nekartą matęs, kaip italės, užsidėjusios ant galvos, neša gana didelį svorį, ir policininko planui visiškai pritariau. Tačiau jį paprašiau, kad po pietų užeitų pas kokį ūkininką ir paprašytų mulo ir vežimo. Ūkininkui atlyginsiu. Policininkas buvo apsukrus vyras. Prieš pietus punktualiai atgabeno duoną, o po pietų turėjo ir vežimą.
Pirmoji komandos diena praėjo ramiai ne tik stovykloje, bet ir apylinkėje. Lėktuvai, tiesa, nuolatos skraidė, bet padegtų sunkvežimių mačiau nedaug. Apie pietus prie stovyklos vartų radau miegantį jauną vokiečių kareivį. Jį nuvedžiau į ligoninę, pavalgydinau ir daviau kambarį išsimiegoti. Vakare prikėliau ir patariau keliauti atgal. Netrukus sutikau kitus vokiečius kareivius, einančius į Romos pusę. Ir jiems patariau grįžti atgal, nes sąjungininkai, mano nuomone, yra jau arti Romos.
Pavakariop, šnekučiuojant su policininkais, į stovyklos pusę skrido bombonešis. Prisiartinęs 1 ar 2 kilometru, jis paleido milžinišką bombą. Visi sukritom ant žemės ir laukėm sprogimo. Bet bomba nesprogo. Pagulėję apie 10 minučių, atsikėlėm ir aptarėm, ką toks bombardavimas galėtų reikšti. Kadangi lėktuvas skrido truputį į šoną, lakūnas tikrai netaikė į stovyklą. Bet ko siekė lakūnas, mesdamas bombą šalia stovyklos?
Po ilgų diskusijų du policininkai pasisiūlė ieškoti bombos. Mes jiems nesipriešinom, o jie po pusvalandžio atnešė "bombą" ant pečių. Tai buvo ne bomba, bet didelis gazolino bakas.
Naktį vėl patikrinau sargybą ir radau visus 6 policininkus budinčius savo vietoje. Kadangi buvau labai nuvargęs, apie 11 valandą nuėjau gulti.
Antradienį sąjungininkų aviacija buvo gana rami. Lėktuvų, tiesa, skraidė gana daug, bet jie, matyt, nerado ko pulti. Retkarčiais girdėdavosi tolimi patrankų ar tankų šūviai, bet jokio kariuomenės judėjimo nesimatė. Jei taip bus ir toliau, stovykla nevirs kovos lauku.
Apie 10 valandą policininkai atvedė pas mane vieną vokiečių kareivį. Jis buvo susijaudinęs ir šluostė prakaitą delnu. Be jokios įžangos jis paprašė neštuvų. Paskui pridėjo, kad už kokio pusantro kilometro gulįs sužeistas jo draugas. Tą draugą jis norįs atgabenti į saugesnę vietą. Pagalbos gausiąs iš kitų kareivių.
Neštuvus gavau ligoninėje ir patariau kareiviui atnešti sužeistąjį pas mūsų gydytojus. Jis grįžo pas mane per pietus, praėjus maždaug 3 valandom. Kai sėdom valgyti, jis papasakojo, kad su draugu gynęs kelią, o sąjungininkų tankas pataikęs tiesiai į jų kulkosvaidį. Draugas buvęs sunkiai sužeistas. Tačiau gal pasiseks jį išgelbėti.
Baigiant valgyti, į mano kambarį atėjo viena mergaitė ir pranešė, kad sužeistasis miręs. Nieko nesakiau kareiviui apie draugo mirtį, bet patariau sprukti toliau nuo fronto. Tą patarimą jis mielai priėmė, nes ir jam atrodė, kad sąjungininkų niekas nesustabdys.
Apie 2 ar 3 valandą pasiėmiau sekretorę ir nuėjau pasižiūrėti, ar stovyklos vakaruose nesigano avys. Tas avis buvau matęs nekartą, o dabar man jos labai rūpėjo, nes alyvos sriubai turėjau tik dviem dienom. Jei pasisektų gauti kelioliką avių, turėčiau kuo užtrinti sriubą. Ūkininkams, žinoma, atlyginčiau.
Vos užlipom ant mažo kalnelio pasidairyti, kai trinktelėjo kažkur patranka ar tankas, ir kulka atzvimbė į mūsų pusę. Nejaugi sąjungininkai būtų taip arti ir šaudytų į kunigą? Taip, jie šaudė į mus. Antra kulka atšvilpė jau žymiai arčiau. Kai išgirdau švilpiant trečią kulką, sušukau sekretorei, kad kristų ant žemės. Nežinau, ar kulka būtų pataikiusi, bet ji nukrito netoli mūsų ir nesprogo. Šliauždami visom keturiom, nusileidom nuo kalvos, nusidulkinom drabužius ir grįžom atgal.
Vos praėjom koplyčią, kai pas mus atbėgo vienas policininkas, sakydamas, kad keli vokiečiai įsiveržė į stovyklą ir jį nuginklavo prie vartų. Kur dabar yra tie vokiečiai, jis nežinojo.
Norėjau paprašyti gražiuoju, kad vokiečiai apleistų stovyklą, ir leidaus arčiau vartų. Paėjęs gal 20 ar 30 žingsnių, pamačiau atbėgančius tris vokiečius su paruoštais šautuvais. Jie bėgo ne keliu, bet tarp namų, lyg norėdami namais prisidengti. Nieko nelaukdamas, leidaus paskui juos, prisidengdamas taip pat namais. Jei jie sustos, paprašysiu, kad apleistų stovyklą. Jei pastebėsiu, kad jie nori atsišaudyti, galėsiu pasislėpti už namų. Ar šiaip, ar taip, reikia ką nors daryti, kad stovykla nevirstų kovos vieta.
Pamatęs, kad aš bėgu paskui vokiečius, prie manęs prisidėjo ir nuginkluotas policininkas. Kai abu buvome netoli namų, vienas vokietis atsisuko į mus, numetė šautuvą ir pradėjo dar smarkiau bėgti. Jį pasekė ir kiti du kareiviai. Matyt, kad vokiečiai buvo gerokai įbauginti ir manė, kad mes norim juos apšaudyti. Kaip ten bebūtų, savo tikslą pasiekiau: vokiečiai bėgo į kalvą, kur ką tik dairiausi avių, o aš nuėjau pasiimti šautuvų.
Berenkant šautuvus, pas mus atėjo dar keli policininkai. Kai jie pradėjo sakyti man komplimentus už "drąsumą", mane ėmė juokas. Juk aš vokiečių neišvariau. Jie patys pabėgo, manydami, kad mes juos vejamės.
Šautuvus atidaviau policininkams. Kai prisiartinau prie gydytojų namų, mane pasitiko slaugė ir susijaudinusi parodė, kur pataikė sąjungininkų tankas. Pirmadienį ant gydytojų namų liepiau iškelti Raudonojo Kryžiaus vėliavą, tikėdamasis, kad į tą ženklą sąjungininkai atsižvelgs. Dabar pamačiau, kad vėliava tapo taikiniu. Tanko kulka, nepalietusi tarpdury stovinčios slaugės, atsimušė į namą ir nuriedėjo už keliolikos žingsnių. Keistas dalykas, kad keturios kulkos, skirtos mums, nesprogo.
Dar nebaigėm dalintis visais įspūdžiais, kai nuo vartų atbėgo vienas policininkas ir pranešė, kad sąjungininkai jau pasiekė stovyklą. Tai buvo birželio 7 dieną, 4 valandą po pietų.
Man, stovyklos šeimininkui, reikėjo juos pasveikinti. Pakvietęs policininkus eiti kartu, lengvu žingsniu leidaus į vartų pusę. Iš tolo išgirdau linksmų balsų klegesį ir supratau, kad ir pabėgėliai spietėsi aplink vartus. Širdyje tačiau kažkoks jausmas sakė, kad stovyklos vargai dar neužbaigti.
