GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
IRMAJAI žmonių porai Dievas davė įsakymą veistis ir daugintis, pripildyti žemę, ją palenkti ir apvaldyti. Krikščioniui šis paskyrimas lieka jo užduotimi ir atsakomybe transformuoti apvaldytą kūriniją Gerosios Naujienos dvasioje. Iš tiesų, viešpatauti gamtoje, iškilti aukščiau už ją ir ją sau pajungti yra pats pirmykštis žmogaus paskyrimas, įaustas į jo prigimtį ir Dievo atskleistas apreiškime.
Deja, šiandieną didžiausia klaida ir kartu Bažnyčios nelaimė yra ta, kad krikščionis atsisakė savo valdoviškosios vietos pasaulyje, anos karališkosios savo pareigos, kuri jį išskiria iš visų gamtinių daiktų ir tuo būdu pakelia į aukštesnį rangą. Šio karališkumo apleidimas atneša Bažnyčiai daug žalos, ypatingai kada krikščionio vieta atitenka egoistams, savęs ieškantiems arba tik krikščionio vardu prisidengiantiems žmonėms. Pažvelkime į beveik šimtu nuošimčių katalikiškus kraštus Pietų Amerikoje, kur turtuoliai save vadina krikščionimis ir tuo pačiu trypia po kojomis pagrindines žmonių teises. Milijonai žmonių ten nepatiria net mažiausių socialinio teisingumo vaisių. Tą patį galime sakyti ir apie Afrikos bei Azijos tautas. Daugumoj jas valdė krikščionys. Jei žmonės buvo laikomi žemiau už gyvulius, jei jie neturėjo net svarbiausių pragyvenimo reikmenų, jei jų turtas buvo grobiamas ir jie patys laikomi didžiausioj priespaudoj ir tamsoj, tada Kristaus karalystės įgyvendinimas ten buvo sulaikytas per tuos ilgus šimtmečius. Pirmutinė Kristaus karaliavimo apraiška turi būti, kad žmogus žmogui pripažįsta ir suteikia tinkamą vertę ir pagarbą, kaip Dievo vaikui, nesvarbu, kokios rasės, kaip nekultūringas ir nemokytas jis bebūtų.
Šių dienų reiškiniai mus lyg ir verčia susimąstyti prie to didžiojo įvykio, kada žmogaus Sūnus ateis pasaulio pabaigoje ir drauge su juo visi angelai. Kristus atsisės savo didenybės soste ir prabils panašiais žodžiais į tuos, kurie bus Jo dešinėje: "Būkite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę.
Aš buvau išalkęs... ir jūs padėjote mums sumoderninti ūkį Indijoje.
Aš buvau ištroškęs... ir jūs davėte mums pajamų iškasti šulinius Artimuosiuose Rytuose.
Aš buvau nuogas... ir jūs savo pagalba statėte drabužių fabrikus Afrikoje.
Aš buvau be pastogės ... ir jūs rūpinotės namų statymu Hong Konge, kur trys milijonai žmonių susispaudę dvylikos kvadratinių mylių plote.
Aš buvau ligonis ... ir jūs atsiuntėte vaistų į Sibirą ir Lietuvą.
Aš buvau kalinys, be politinės laisvės, be ekonominės laisvės... ir jūs padėjote man atgauti laisvę ir atstatyti tautą.
Aš buvau bemokslis... ir jūs mane pamokėte krikščioniškų tiesų, socialinio teisingumo, matematikos, chemijos, fizikos..
Griežtieji arba specialieji mokslai, aišku, irgi turi savo vietą bei reikšmę Bažnyčioje ir krikščioniškosios kultūros kūrime. Prieš keletą metų popiežius Pijus XII kalbėjo Pontifikalinei Mokslininkų Akademijai: "Jūsų pasišventimas natūraliųjų reiškinių studijavimui duoda jums progą kasdien vis geriau stebėti ir išaiškinti didingus darbus, kuriuos Aukščiausias įrašė kūriniuose. Iš tiesų, sutvertas pasaulis yra Dievo išminties ir gerumo išraiška, nes visi kūriniai turi savo buvimą iš Jo ir atspindi Jo didybę. Kiekvienas iš jų yra tarsi vienas Jo žodžių ir reiškia tą pagrindinį alfabetą, tuos natūraliuosius ir visuotinius įstatymus, plaukiančius iš aukštesnių įstatymų ir harmonijų, kuriuos žmogaus proto galios stengiasi atidengti visa jų pilnybe”.
Bažnyčioje kiekvienas užima savo vietą, iš kurios pasitraukti nebegalima be didelės žalos kraštui ir žmonėms. Kiekvienam skirtas svarbus vaidmuo šioje dramoje, krikščioniškosios kultūros kūrime. "Krikščionybė”, sako popiežius Jonas XXIII, "tam tikra prasme jungia žemę su dangumi. Ji apima visą konkretų žmogų, sielą bei kūną, protą bei valią, ir jį patį ragina savo mintis pakelti iš jį supančio medžiaginio pasaulio į dangiškojo gyvenimo aukštumas, kur vieną dieną jis džiaugsis nesibaigiančia laime ir ramybe. Tiesa, kad Bažnyčia turi specialų uždavinį pašvęsti sielas ir padaryti jas antgamtinių gėrybių dalyvėmis. Bet jai rūpi ir kasdieninio gyvenimo reikalai, kurie liečia ne tik kūno maistą ir materialinę gyvenimo dalį, bet taip pat gerovę ir kultūrą visais jos pasireiškimais ir visais istorijos laikotarpiais” (Mater et Magistra).
Pasauliečiui krikščioniui ši pastaroji sritis neturi būti svetima. Jo užduotis — kad dieviškasis žmonijos Atpirkėjas, kurs, tariant Povilo žodžiais, mums pasidarė Dievo išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas, amžių amžius visur viešpatautų ir garbingai triumfuotų. Bet Kristus viešpataus per krikščionį tik tada, kai šis pasiruoš tinkamai šiam didingam ir kilniam darbui.
Dažnai teigiama, kad šiame mokslinių ir techninių laimėjimų laikotarpyje žmonės pajėgs susikurti savo tobulą kultūrą ir be Dievo. Bet visiems puikiai žinoma, jog tie patys moksliniai ir techniniai laimėjimai sukelia pasaulinės apimties žmogiškųjų problemų, kurios gali būti išspręstos tik pripažinus Dievo, visos žmogaus būties kūrėjo ir valdytojo, autoritetą. O vis dėlto atrodo, kad mūsų laikams nėra būdingesnės paikybės, kaip tuščias bandymas statyti tvirtą ir klestinčią laikinąją santvarką, atskiriant ją nuo Dievo, vienintelio pagrindo, ant kurio ji gali išsilaikyti (žr. Mater et Magistra).
Kataliko vieta ir uždavinys kultūros kūrime jau aiškėja. Jis ateina, žinąs tikrąją žmogaus, kaip Dievo vaiko, vertę bei kilnumą. Jam žmogus nėra tik materialinis organizmas, bet ir dvasia, apdovanota sąmone, mąstymo galia ir laisva valia. Dėl šios sudėtinės žmogaus prigimties jis reikalauja tikėjimu pagrįstos moralinės tvarkos, kurios centras yra Dievas. Pripažinus Dievą visų kūrinių pradine ir galutine priežastimi, jis žinos, kaip palenkti milžiniškas jėgas, esančias technologijos dispozicijoje, kuriamiesiems tikslams. Iš tiesų, tik iš šio taško išeinant, jis suteiks dvasinėms vertybėms tinkamą svarbą, gi moksliniams bei techniniams laimėjimams paliks jų esminį tikslą — kaip priemones kultūrai tarnauti, o ne įrankius žmonijai sunaikinti. Kada užtikrins tinkamą žmogaus santykiavimą su Dievu, visokios tiesos, teisingumo ir meilės Šaltiniu, tada bus galima tikėtis, kad techninę ir ekonominę pažangą seks teisingumas ir taika.
Norint sukrikščioninti kultūrą, katalikui nemažiau būtina atsinešti kitą įrankį — profesinę kvalifikaciją, nesvarbu, kokioje srityje jis besispecializuotų. Drąsiai galime tvirtinti, kad dažnai jo pastangų sėkmingumas proporcingai priklausys nuo geresnio ar menkesnio pasiruošimo savoje profesijoje.
Kataliko pašaukimas padaryti savo įnašą krikščioniškos kultūros kūrime atsidaro į beribius laukus. Imkime kad ir mokslininką. Jo tikslas — atidengti ir išaiškinti Dievo kūrinijos nuostabius darbus. Tai vienas iš aukščiausių garbinimo būdų: suprasti tai, ką Dievas sutvėrė. Šis aspektas pakelia mokslininko darbą aukščiau materialinių dalykų, su kuriais jam tenka dirbti. Savo pašaukime jis toliau tampa kitiems gamtos aiškintoju ir vedėju; jis moko kitus tinkamai įvertinti ir branginti Dievo kūriniją ir tuo pačiu garbinti patį Kūrėją su didesniu užsidegimu ir nuolankumu. Didingame kosme juk žmogus jaučiasi labai mažas. Jis stovi lyg dulkelė ant mažos žemės, kuri sukasi apie vidutinio dydžio žvaigždę, kuri savo ruožtu yra tik viena iš šimto bilijonų saulių mūsų Paukščių Kelio sistemoje, kai tuo tarpu šis mūsų Paukščių Kelias yra tik vienas iš trijų ar keturių trilijonų žvaigždynų, kurie matomi erdvėje moderniais astronomijos instrumentais. Bet apmąstę pastebime, jog nuostabiausias dalykas tarp praėjusių keleto metų išradimų yra ne atpalaidavimas milžiniškos atominės jėgos ar mums sunkiai įsivaizduojamos medžiagos masės, kurios sudaro saulę ir Paukščių Kelią, ar pagaliau didžiuliai atstumai erdvėje, bet kad žmogus, toks mažutis visatoje, suvaržytas savo ribotumu, gali siekti taip toli ir visa tai kažkaip pasisavinti, gali tam tikslui pasidaryti tiksliausius instrumentus, gali savo proto galiomis išskaityti dėsnius, kurie veikia nuostabiuose gamtos reiškiniuose. Visi modernaus mokslo "stebuklai” aiškiai skelbia mūsų Kūrėjo gerumą, kuris iš "žemės molio” savo kuriamąja galia padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmogus yra ta protinga būtybė, kuri gali skaityti Dievo gamtos knygą ir atidengti Dievo mintis visatoje. Šis žmogus, tikras šedevras Dievo kūryboje, yra paskiriamas kaip užvaizda vartoti kitus tvarinius Jo garbei ir tarnybai. Todėl psalmininkas ir stebisi, jog žmogus buvęs sukurtas "maža ką menkesnis už angelus” ir kad Viešpats jam davęs galios į savo rankų padarus (Ps. 8:4-8).
Bet tai ne viskas. Įsikūnijimo paslaptyje Sutvėrėjas tampa žmogumi. Sutvėrėjas guli prakartėlėje; gyvenimo Davėjas miršta ant kryžiaus. Dievas įsijungia į kūriniją. Visa visata dabar įgauna naują prasmę. Nuostabiai sukurta iš nieko, ji dabar pašventinama Kristaus atėjimu. Atomai, molekulės, žmogaus kūno celės — visa turi nuostabią prasmę krikščioniui, nes šios dalelės, per trisdešimt trejus metus išbuvę asmeninėje vienybėje su Dievybe, pasilieka ir šiandien susijungę danguje su dieviškuoju Logos. Materija nėra bloga ar blogio pradas, ji užima labai reikšmingą vietą išganymo dramoje. Krikščionio užduotis ją sudvasinti ir pakelti į tinkamas aukštybes, kaip kad Dievas norėtų ją matyti pasaulio pabaigoje.
Kataliko įsipareigojimas praeinančiuose dalykuose vaidina labai reikšmingą rolę krikščioniškos kultūros kūrime. Ir, ryšium su šiuo pasivedimu pasaulio apčiuopiamiems dalykams, jei jau kas manytų, kad tarp žmogaus dvasinio tobulumo ir jo artimo kontakto su materialiniu pasauliu gali būti nesutikimas, tai reikia žinoti, jog toks įsitikinimas yra tik išsigalvotas priešingumas. Atvirkščiai, krikščionis gali ir turi tobulėti kaip tik žemiškoje veikloje. Vienas iš žymiausių pasaulio mokslininkų, paleontologų, geologų ir antropologų, prancūzas jėzuitas Pierre Teilhard de Chardin didesnę savo gyvenimo dalį darė tyrinėjimus, per savo rankas leido medžiaginius daiktus. Visi daiktai jam kalbėjo apie Dievą, apie artimą ryšį su Kristaus karalyste. Jis skatino kitus suvokti, kaip dangus šypsosi jiems ir kaip per jų darbus traukia juos prie savęs. Tokiu nusistatymu išėję iš bažnyčios į triukšmingas gatves, jie pasiliks tą norą "pasinerti” Dievuje. Jei darbas būtų varginantis, jie ras neužgniaužiamą susidomėjimą augti dieviškame gyvenime. Jei darbas pakelia, tada leisti dvasiniam impulsui perteikti tą pamėgimą Dievui, kurį geriau pažįsta ir kurio labiau trokšta po Jo kūrinių skraiste. Tačiau nieko nedaryti, pirma gerai nesupratus to darbo vertės Jėzuje Kristuje (Le Milieu Divin). Tai nėra tik paprastas įsakymas išganymui: tai yra tikriausias kelias kiekvienam žmogui pagal jo gyvenimo pašaukimą. Pats Kristus šiai kilniai misijai palieka mus pasaulyje: "Aš neprašau juos atimti iš pasaulio, bet apsaugoti juos nuo pikta” (Jon. 17:15).
Meldžiamės ir tikime, kad dabar vykstąs II Vatikano Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas paryškins pasauliečių krikščionių vietą Bažnyčioje bei jų užduotį statyti žemiškąjį miestą ir jį persunkti dieviškojo miesto dvasia. Šv. Tėvas savo pageidavimus gana aiškiai pareiškia: "Šiandien Bažnyčia stovi didžiulio uždavinio akivaizdoje — moderniajai kultūrai suteikti žmogiškąjį ir krikščioniškąjį toną. Tai yra darbas, kurio iš Bažnyčios primygtinai šaukiasi ir, tikrai sakant, beveik melste meldžia pats mūsų amžius savo tolesniam vystymuisi ir pastoviam bei saugiam buvimui... Šios misijos vykdymui Bažnyčia pagalbos prašo ypač savo vaikus pasauliečius. Taigi, jie yra įpareigojami savo veikimą taip atlikti, kad tai būtų patarnavimas kitiems, bet artimoje vienybėje su Dievu, per Kristų ir Jo didesnei garbei, kaip pažymi šv. Povilas: "Taigi, ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei”. Ir kitur: "Visa, ką jūs darote žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dėkodami per Jį Dievui Tėvui” (Mater et Magistru).
Ypatingai pasaulietis krikščionis yra tas, ant kurio krinta ši našta — "sujungti žemę su dangumi”. Jis yra žmonijai "žemės druska” (Mt. 5:13) ir "šviesa Viešpatyje” (Efez. 5:8). Kokia didelė atsakomybė! Ją drįs ir įstengs įgyvendinti tik tas, kuris kasdien semiasi stiprybės iš nesibaigiančio jėgų šaltinio. Tą sustiprinimą randame tiesoje, kuri mus moko, kad mes esame gyvi Mistinio Kristaus Kūno sąnariai: "Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug sąnarių; visi gi kūno sąnariai, nors jų yra daug, yra vienas kūnas, taip ir Kristus” (1 Kor. 12:12). Čia glūdi krikščionio nuostabus kilnumas, paremtas vienybe su Kristumi: "Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės” (Jon. 15:5). Popiežius mato šios tiesos pasėką, nuostabų žmogaus darbo sukilninimą, kuris tiesiog tampa išganymo laidu kitiems: "Kai krikščionys sąmoningoje vienybėje su dieviškuoju Atpirkėju imasi darbo — nors tai būtų žemiškosios prigimties uždavinys — kiekviena pastanga tampa Kristaus pastangos tęsiniu ir yra persisunkusi atperkamąja galia: "Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus” (Jon. 15:5). Tuo būdu darbas taip išaukštinamas ir pakilninamas, kad prisideda prie žmogaus asmeninio tobulėjimo, padeda pasiekti kitus ir visur kitiems perteikti krikščioniškojo atpirkimo vaisius” (Mater et Magistru). Tam tikslui Kristus ir pasidarė iš krikščionių "kunigų karalystę” (Apr. 1:6) arba kaip pirmasis popiežius tikintiesiems priminė: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta...” (1 Petr. 2:9).
Su šv. Tėvu reikia pripažinti, kad mūsų laikotarpis yra apimtas ir kiaurai persisunkęs radikaliomis klaidomis. Jis yra plėšomas ir kankinamas gilios netvarkos. O vis dėlto jis yra taip pat laikotarpis, atskleidžiąs Bažnyčioje dirbantiesiems nepaprastai daug žadančių apaštalavimo galimybių. Tačiau tas galimybes realizuoti ir perkelti į krikščioniškosios kultūros aukštį gali tik mūsų laikų krikščionys, niekas kitas. Čia glūdi didelė Kristaus meilės ir pasitikėjimo paslaptis žmogumi — Jis nori, kad kiekvienas iš mūsų būtų dalininkas tame žemiškojo ir dieviškojo miesto statyme, kad galėtume kartu su Juo džiaugtis Jo laimėjimu. Apreiškimo knygoje Kristus primena šį dalyvavimą Jo pergalėje keletą kartų: "Nugalėtojui aš duosiu valgyti iš gyvybės medžio, kurs yra mano Dievo rojuje... Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką... Nugalėtojui aš duosiu paslėptosios manos; taip pat duosiu jam baltą akmenėlį ir ant akmenėlio parašytą naują vardą, kurio niekas nežino, tiktai tas, kurs jį gauna” (Apr. 2:7, 10, 17).
Krikščioniškosios kultūros kūrimas apima visas gyvenimo bei žmogaus veikimo sritis. Straipsnyje kiek plačiau suminėjome tik vieną kitą. Bet mums turėtų būti aišku, kad tai yra kiekvieno krikščionio didžioji misija ir šventa pareiga įsijungti į šį darbą. Pirmiausia įrodyti darbais, o ne vien tik žodžiais, kad Įsikūnijęs Dievas neatėjo sumažinti mūsų didingos atsakomybės ir gražaus uždavinio — subręsti iki pilno žmogaus, pilnos krikščioniškos asmenybės. Tik tada krikščionybė bus galingos jėgos dvasia, kuri duoda mūsų darbams prasmę, grožį ir naują šviesą.